Dabar jau turbūt neįmanoma tiks­liai pasakyti, kaip su pilstuko likučiais pasprukęs iš puotos atokioje sodyboje Z. S. po kelių valandų galėjo išdygti ant slenksčio su dviem litriniais, to meto Lietuvoje niekur nematyto viskio „Tullamore Dew" buteliais, bet niekas neabejoja, kad tai buvo žygis, iš esmės pakeitęs Z. S. požiūrį į pasaulio reiškinius ir patį save, – jis įžengė į trobą visas pasikeitęs, suvyriškėjęs, žibančiomis akimis, tarsi rodytų, jog žino kažką, kas visuomet liks paslėpta nuo likusiųjų, tėškė ant stalo grobį ir, nubraukęs nuo kaktos didvyrio prakaitą, išsyk užmigo tyru kūdikio miegu, nepanoręs praskleisti šios painios ir stebuklingos istorijos šydo.

Gali būti, tiesa niekada niekam ir nebuvo pasakyta, – nėra nė vieno žmogaus, galinčio patvirtinti, jog pats savo ausimis girdėjo Z. S. apie tai kalbant (jei ir būta, tai nebent nerišlių ir dviprasmių užuominų). Vis dėlto jo artimiausi bičiuliai vienbalsiai tikina, jog šis prieš savo valią buvo pakliuvęs į paslaptingą, nenutrūkstamą sapnų grandinę, kiekviename naujame sapne vis užmigdamas ir susapnuodamas naują sapną, – ir Z. S. užsispyrėliškas tylėjimas, jų nuomone, tik patvirtina, jog iš lūpų į lūpas sklindanti istorija, kurią jis neva pats kitados atskleidė, padauginęs vyno, yra gryniausia tiesa. (Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad toks detalus ir iš pažiūros tikroviškas pasakojimas galėtų būti tiesiog pramanytas.)

Taigi 1994-ųjų rugpjūčio 8 dieną vyrai, – drauge su jais ir Z. S., – sodyboje šventę F. K. gimtadienį. Iš pradžių jie gėrę tuomet populiarią „Magic Crystal" degtinę, užkąsdami šašlyku; vėliau užkąsti likęs tik svogūnas, o „Magic Crystal" baigusis. Atėjusi eilė pilstukui – jo iš kaimyno bambalyje atnešęs pats jubiliatas, o įpusėjus ir jį (kai nebeliko abejonių, kad sieros vandenilio kvapas gėrimo kaip ir negadina), pasibaigęs svogūnas. Vyrams tekę stoti akis į akį su likimu, turint prieš jį vienintelį ginklą – savo rankoves. Tiesa, Z.S., kaip ir daugumai kitų, tai nebuvę labai neįprasta, bet jis šio rūstaus papročio nemėgo, todėl slapčia užkando gėralą nežinia kokiais keliais ant stalelio atsiradusia žalia bulve, – ir tai turėję netikėtų pasekmių: bulvės skonio ir kvapo paveiktos Z. S. smegenys staiga užkaitę, ir jį vienu sykiu apnikę jaunystės prisiminimai, lydimi jausmo, kad reikia trūks plyš katapultuotis iš pridvisusio dabarties pasaulėlio, kuriame tarėsi esąs skystablauzdis ir bailys. Dar po valandėlės, įkaušusiems sugėrovams praradus budrumą, Z. S. stvėrė gėrimo likučius, įsikišo į kišenę dvi bulves (matyt, kad ir ateityj turėtų, kuo kurstyti jaunystės aistras) ir tiesiai per sodus patraukė į platųjį pasaulį.

Toliau Z. S. neva pasakojęs, jog iš karto po to aptiko save besigėrintį viršum Sereikiškių parko kybančiu karšto oro balionu. Toks fundamentalus aplinkybių pasikeitimas jį truputėlį gluminęs, bet nepalaužęs, kadangi butelis, kurį prigriebė išeidamas, tebepūpsojęs kišenėje; tiesa, dabar tai kažkodėl buvęs nebe pilstuko, o rausvo stipraus vermuto butelis, – lygiai kaip kitoje kišenėje buvę nebe dvi bulvės, o du kiviai. Tai gluminę dar labiau, kadangi rausvo stipraus vermuto 1994-aisiais „Alita" negamino, o jis, nors jau buvo ragavęs kivių skonio ledų, vis dar nežinojo, kaip tas vaisius atrodo ir kaip jį reikia valgyti. Šis faktas rodęs, jog visa, ką Z.S. mato ir girdi, tėra sapnas, juoba atmintis buvo išsaugojusi momentą, kai jis, taip ir neišėjęs iš sodų, atsigulė ant žolytės palei kelią, bet Z. S. neturėjo jėgų ir laiko tai apmąstyti. Reikalas tas, kad vis dirsčiodamas į pūstašonį balioną (iki šiol tokius buvo matęs tik paveikslėliuose), Z. S. ūmai užsimanė nusišvirkšti ir iš pažiūros nuošalioje vietoje ėmė segtis kelnes, nepastebėjęs dviejų paaugliukių, vienumoje pamaldžiai žiūrinėjusių Kurto Kobaino abrozdėlį ir čežinusių „Love is..." popierėlius. Na, o šios, būdamos visiškai nepasirengusios manyti, jog meilė yra būtent tai, ką ruošiasi parodyti krūmuose stovįs vyriškis, klykdamos pabėgo, palikusios Z. S. po kojų paaugliškų lobių kupiną, godžiai prasižiojusią, – kaip jis pats sau įvardijo, –­ nekaltybės geldelę. Beje, tai buvusi paprasčiausia rankinė.

Z. S. jautęs pareigą ją pakelti ir atsargiai, spausdamas abiem rankomis kaip sužeistą paukštį, nešęs per parką, pusbalsiu it krišnaistas mantrą kartodamas: „Turiu jas surasti ir grąžinti", ir „vargšės mergaitės". Beje, šie žodžiai buvo jo lūpose ir tada, kai paskubom grūdo rankinę į konteinerį, prieš tai ištraukęs iš jos originalią „Metallica" kasetę ir, – tai net jam pačiam buvę nesuprantama, – nagų dildę.

Vos atsisveikinęs su rankine (o drauge – ir su kalte, kurią jautė priglausdamas jam nepriklausančius ir netgi nereikalingus daiktus), Z. S. susipažino su vyruku, kurį buvo nukamavusi žmona, aiškinanti, neva jis sugadinęs plaukų tiesintuvą, ir kuris troško tik vieno – negyvai nusigerti. Visą vakarą ir dar pusę nakties jie kraupiai pylę, šnekėdamiesi apie moterų šlykštumą ir dalydamiesi įspūdžiais apie tai, kaip ir kada kuris iš jų bėgo nuo policijos, o paryčiais, kavinės magnetofonui atsisakius sukti kasetės ratuką (gal tai ir į gera, nes antraip Z. S. tikrai būtų tą kasetę pamiršęs), Z. S. saldžiai užmigo, – kaip jau tapo įprasta, savo paties sapne.

Čia Z. S. save aptikęs žvaliai žygiuojantį į parduotuvę šampūno. Kodėl jam prireikė šampūno, jis nenutuokė, nors įtarė, kad šis sapnuojąsis dėl tam tikrų analogijų su plaukų tiesintuvu, figūravusiu ankstesniajame sapne. Tačiau apskritai Z. S. nebuvo linkęs paisyti tam tikrų neatitikimų ir nelogiškumų – jau vien dėl to, kad šiame sapne nebuvo pagirių, kurios iš tikrųjų grėsė po intensyvios vakarykščios. Kur kas labiau jį jaudinę, kad nežino, kas tas šampūnas ir kam jo aps­kritai reikia, juoba kojos, – kaip jis staiga susiprotėjo, – buvo atvedusios jį į „Voveraitės" gėrimų skyrių. Išsigandęs, kad kraustosi iš proto, Z.S. sparčiu žingsniu leidosi lauk, – kažkaip jam rodęsi, kad grynas Vokiečių gatvės oras grąžins sugebėjimą mąstyti, – neapskaičiavęs, kad nuo ano sapno užsilikęs rausvo stipraus vermuto butelis ir du kiviai gali sukelti (ir, žinoma, sukėlė) „Voveraitės" apsauginiams rimtų įtarimų, kurie, jam pareiškus, neva į parduotuvę atėjęs šampūno, tik sustiprėtų – bent pats Z.S. žmogų, ankstyvą rytą „Voveraitėje" ieškantį šampūno, būtų stebėjęs itin atidžiai.

Tikėtina, jog tą rytą Z. S. teko šiek tiek pramankštinti apsunkusias kojas (yra mačiusių jį skuodžiantį Vokiečių gatve), tačiau net jei jam pavyko itin sėkmingai atplėšti žvilgsnį nuo butelių lentynos ir apsaugos darbuotojų akyse išlikti doru piliečiu, džiaugtis Z. S. neturėjo kuo: viskas šiame sapne (jei tai tikrai sapnas) buvo tiek nekonkretu ir išskydę, jog sodrus, tirštas šampūno vaizdinys norom nenorom darė įspūdį. Visą tą dieną Z. S. praleidęs mėgindamas filosofiškai apmąstyti šampūno poreikį, suteikti jam simbolinę ar net metafizinę prasmę, kol vakarop jo intencijų nepagrįstumas pradėjo badyti akis – svetimame, nepažįstamame pasaulyje, kuriame jis neturėjo nei aiškiai apibrėžtos savasties, nei namų (o net ir nebūtų galėjęs lažintis, kad grynu pavidalu egzistuoja vanduo), šampūnas buvęs visiškai beprasmis, nereikalingas, atgrasus išradimas. Trumpai tariant, kaip valkata guldamasis miegoti į kažkieno išmestą vonią, Z. S. jau buvęs tikras, kad apie gyvenimą, kurio sudėtine ir galbūt net svarbiausiąja dalimi yra šampūnas, žino tiek daug, jog tikrai nepražus. Ta proga, be abejo, reikėję išgerti. Z. S. narsiai kyštelėjo ranką kišenėn ir, dideliam savo liūdesiui, netrukus patyrė, jog tai, ką jis visą dieną laikė rausvu stipriu vermutu, šiame sapne buvo virtę limonadu „Buratinas", o kiviai –­ velykiniais margučiais (čia Z. S. pasipiktinęs juos išmetė, ir jie daugiau veiksme nebefigūruos). Netrukus Z.S. laukęs ir dar vienas atradimas, kurį jis nedvejodamas suvokė kaip dangaus pirštą – toje vonios dalyje, iš kurios patingėjo išsemti šiukšles, tarp tinko nuobirų gulėjo pilnutėlis „Camel" cigarečių pakelis.

Naujas sapnas, priešingai nei ankstesnysis, prasidėjęs siaubingomis pagiriomis, ypač nemaloniomis dėl fakto, kad jo laukė pasimatymas. Visas nupiepęs jis stovėjo prie bokšto su išgeibusių gėlyčių puokštele rankoje ir niekaip negalėjo suprasti, koks velnias vakar privertė jį skambinti Magdalenai. Prie netikusios fizinės savijautos prisidėjusi ir baimė, kurią kėlė išskirtinį dėmesį jam rodąs bulterjeras, –­ vos Z. S. krustelėjus, šis šiepė dantis ir urzgė. Situacija buvusi dar nemalonesnė, nes bulterjero savininkas (o jis pasipūtęs stovėjo vos už kelių metrų) nė nemėgino tramdyti augintinio; netgi priešingai, rodos, jis tik ir laukė, kada ciuciui pagaliau baigsis kantrybė ir šis įsisegs Z. S. į koją. Laikas slinko lėtai – Z. S. buvo tikras, kad jis sustojo. Magdalena nesirodė, bokšto laikrodis nemušė. Šuns savininkas truputį pasistiebęs (lyg tai būtų neišvengiama atliekant šį veiksmą) kažko ieškojo treningų kišenėje. Regint tą savim patenkinto gaidžio pozą, Z. S. neišlaikė nervai: iš pykčio ir siaubo aptemus sąmonei, jis, – iš pradžių ketinęs tik sprukti, – ūmai stojosi keturpėsčias, ir išplėtęs akis, lodamas puolė šunį. Šis šoko atatupstas ir inkšdamas pabėgo, –­ Z. S. pirmąsyk gyvenime matė tokį bailų bulterjerą. „Gaidys" akimirką taip pat susvyravo – jo akyse plykstelėjo įtūžis ir paklaikimas. Aiškiai bijodamas pasiduoti itin prieštaringiems jausmams, kurie, gali būt, kurstė jį sekti savo augintinio pavyzdžiu, jis vangiai, tarsi vis dar svarstytų, ar nepadarys klaidos, susmuko ant keturių ir lodamas puolė Z. S.

Užvirus kovai, vyrai išsyk atsidūrė visų, tuo metu laukusiųjų prie bokšto, dėmesio cent­re, –­ jiems ploję ne tik taikūs miestelėnai bei Gavrošas su Piranija, bet ir kelio į amžinybę netikėliams nutiesti atėję drovūs jehovistai, tarytum manydami, kad šios grumtynės yra geriausias jų viešpaties buvimo įrodymas. Merginos raudę nuo savo minčių apie narsuolių švelnumą, močiutės dejavę, net pankai liovęsi brazdinti gitarą ir sužiurę į kovotojus –­ kaip tik tada, kai prie bokšto gerokai pavėlavusi pasirodė Magdalena ir pačiame kovos įkarštyje puolė prie savo didvyrio, pasiryžusi pakštelėti jam į skruostą. Z. S. tik blykstelėjęs iš įniršio nieko nebematančiom akim ir iškandęs jai šlaunies gabalą.

Magdalenai ėmus klykti, kilo sumaištis, kurios metu abiem kovotojams kažkodėl tuo pačiu metu praėjo pyktis, ir jie, sinchroniškai pašokę ant dviejų, kuo skubiausiai kartu smuko į artimiausią skersgatvį. Kadangi nė vienam iš jų nebuvo paslaptis, jog bėgti (kad ir ką tai reikštų) galima tik butelio, jiedu netrukus kirto parduotuvės slenkstį, o dar šiek tiek vėliau, kruopščiai išsidžiaugę viskuo, ką iš jos išsinešė, – ir trapią ribą, kuri skiria paprastas išgertuves nuo klaikaus užpylimo. Beveik nebestovėdami ant kojų, jie ryžosi būtinai surasti dingusį bulterjerą. Už paskutinius buvo nusipirkta kepeninės dešros ir patraukta į parką (nors, kaip esą prisipažįsta Z. S., jį kamavęs metafizinis siaubas, pagalvojus, kad parke gali sutikti tas paaugles, iš kurių rankinės paėmė „Metallica" originalą ir dildę). Tačiau parke kaip tyčia nebuvo nė vieno šuns, net kokio jorkšyro terjero (kaip vėliau Z. S. sužinojo, kaip tik tą vakarą metalistai kažkokį bulterjerą buvo paaukoję šėtonui), todėl abu nusprendė kepeninę, kurios patys nenorėjo, kam nors atiduoti. Tik priimti dovaną iš girtutėlių, kruvinų vaikinų suplėšytais ir išteptais drabužiais norinčių neatsirado, todėl, grasinant paauglių rankinėje rasta dilde, jiedviems teko priversti naktipiečius suvartoti vieną jauną moterį, kuri, praeidama pro šalį, dirstelėjo į juos ne ypač švelniai, turbūt įsivaizduodama, kad priešais ją –­ du degeneratai.

Vėliau vyrus pakirtęs nuovargis ir jiedu sukritę už rotondos pasnausti. Tiesa, Z. S. prieš nulūždamas dar panoro atsigerti „Buratino", kurio butelį žinojo turįs kišenėje, todėl galima įsivaizduoti, kaip jis nustebo, išvydęs, kad „Buratinas" stačiai tą akimirką, tiesiog jo rankose virsta degtine „Dar po vieną". Pereinamoji būsena, kurioje taip netikėtai buvo atsidūręs butelis, o ir pati degtinės rūšis (tais laikais jos jau nebegamino) nuteikė Z. S. sentimentaliai ir filosofiškai – troškulys staiga liovęsis, ir jis, su klastinga šypsena lūpose mėgindamas aprėpti to, kas vyksta stačiai jo akyse, didybę ir mastą, nusmigo sėdėdamas.

Naujame sapne Z. S. pagiringas sėdėjęs prieplaukoje prie Neries ir spragsėjęs pirštu į tuščią alaus butelį, mintydamas, kad garlaivis, kurio, pasikeitus epochoms, čia neliko, atsiras, kai bus tam atėjęs laikas (šį pagiringą rytą mintis apie naują, dažais kvepiantį garlaivį, virš kurio plaikstysis taip pat naujutėlė arba labai gerai išskalbta valstybės vėliava, jį smarkiai jaudinusi), – lygiai kaip ir alus, nūnai uždarytas „Tauro" daryklos geležinėje bačkoje, kažkaip sugebės jam pasitiekti anksčiau, negu pasirodys K.F. su pinigais, kurių jis žadėjo gauti, pažįstamam antenų meistrui pardavęs kuokštą varinių laidų.

Kartais likimas būna apgaulus ir negailestingas – Z. S. turėjo progą tuo įsitikinti, mat pakėlęs akis į viršų, išvydo ne pagirių eliksyru nešiną savo bičiulį, bet būrelį treninguotų vaikinų, iš kurių jauniausias ir įžūliausias kovine poza prašė iš jo cigaretės. Vos spėjęs nusiimti akinius, – urlaganai netgi džentelmeniškai palaukę, kol juos įsidės į futliarą, – jis gavo byta per galvą. Po trumpos pauzės, kai sumykęs Z. S. aukštielninkas nuvirto ant žemės, jį ėmė spardyti. Tik urlaganai tai darė kažkaip neįprastai lėtai, itin gracingai, tarytum varžydamiesi, kieno smūgis ar spyris bus grakštesnis, jausmingesnis, arba kas subtiliau išdauš Z. S. odoje mėlynę, – ir kam nors, atokiau stovinčiam, visa toji egzekucija apskritai būtų galėjusi priminti jausmingą šokį, kurio kulminaciją pasiekus vienas bičiukas, regis, tas pats, kuris reikalavo cigarečių, – grakščiai liuoktelėjo ant Z. S. krūtinės ir ėmė šuoliuoti ant jo kaip ant batuto.

Z. S. išgelbėjusi policija – išvydę kitapus gatvės žvalius ir nuotykių išsiilgusius patrulius ir išsyk užuodę progą gerai pasikalti su daugmaž lygiaverčiais varžovais, urlaganai nurūko paskui juos, palikę Z. S. riogsoti kraujo klane.

Ką gi jis – sudaužytas, suspardytas ir neturįs nė cento kišenėje – būtų galėjęs veikti? Žinoma, tik eiti į „Ledainę", kur budėjo sunkią būties naštą palengvinti visuomet pasirengusi barmenė Nijolė. Tačiau tąsyk ji buvo nesukalbama: užuot įpylusi, Nijolė savo juokingu balsu pavarė jį kitapus gatvės esančion parduotuvėn, esą degtinę, tegu ir skolon, už tokią baisią kainą gerti yra nuodėmė – tegul jis nusiperka parduotuvėj butelį, o ji kaip tikra motina sūnui jau išpilstysianti į stikliukus. Ne kitaip ir parduotuvėj – išvydusi Z. S., pardavėja ėmė maloniai čiauškėti apie orą, sūrius ir katinus, tačiau griežtai atsisakė duoti skolon butelį, motyvuodama, kad tokio gražaus vyro trokšta visos Pilies gatvės moterys, – o prisilupęs jis jas tikriausiai nuvils.

Jausdamas, kad žemė, kurią ir taip jau pernelyg smarkiai virpino vimdanti „Yesterday" melodija, pamažėl slysta iš po kojų, Z. S. kiek pastovėjęs viduryj gatvės, paskutinėm jėgom išsaugodamas jausmą, kad yra čia ir dabar, ir grįžęs į „Ledainę", – nes kurgi daugiau grįši, jei ne į „Ledainę", ir dar tokią nenusisekusią, stačiai šūdiną sapno dieną, kai net pagirios buvo nepanašios į pagirias ir priminė kokios dvyliktosios dienos šviežią girtumą, kuriam, kaip Z. S. žinojo iš patirties, dera pasiduoti niūriai ir iškilmingai, atsisakius bet kokių pretenzijų į tokias laikinas ir beprasmes kategorijas kaip padorumas ar sveikas protas.

Tiesą sakant, jis jautęs, kad privalo kuo greičiau nulūžti ir žūtbūt pereiti į dar gilesnį sapno lygį, mat esamajame jo nebetenkino nė toks fundamentalus, nuo aplinkybių paprastai nepriklausantis dydis kaip „Nijolės gerumas". Net nepabandęs darsyk pakaulyti alkoholio, jis susiėmė galvą rankomis ir pasirengė smigti, tik staiga veidas, kurį jis vis nesėkmingai stengėsi įsprausti tarp delnų, pradėjo labai intensyviai susidūrinėti su kažkokiu šlapiu, šiurkščiu daiktu – tai geroji Nijolė vanojusi jį purvina pašluoste, matyt, nepajėgdama suprasti, kaip padorus žmogus dvyliktą valandą gali būti vis dar blaivus. „Kiek tu gali sapnuoti, pedãgogas! – šaukusi jinai Z.S., kuris pats nė pats nenumanė tame sapne esąs mokytojas. –­ Sapnuoji ir sapnuoji, taip ir gyvenimą visą prasapnuosi! Atsimink, kur esi, čia tau ne kokia valstybės tarnyba ir ne tavo mokykla, – ten ir sapnuok, o čia kaniūšnė, čia rimti žmonės susirenka. Budinkis, veltėdi, – staugusi, –­ nes jeigu neprabusi dabar, tai jau ir niekada neprabusi, ką tau mokiniai paskys, durniau..." ir t. t.

Tą akimirką, kai Z. S. pamažu pradėjo nutuokti, kas vyksta, jam dingtelėję, kad jo kišenėje turėtų tylutėliausiai teliūškuoti butelis „Dar po vieną", kurį aname sapne matė besikuriantį iš sentimentaliojo „Buratino". Patikrinti nebespėjo – dar sykį (šįkart ypač stipriai) gavęs šlapiu skuduru per veidą, Z. S. kažkaip juokingai sumykė ir... pabudo.

Šiurpdamas nuo vėsos, kurios ir dera tikėtis nakvojant parke, Z. S. suvokė smigęs sėdėdamas. Jo rankose buvo butelis – tas pats, kurį prisiminė prieš pabusdamas, tik tiek, kad šiame sapne (Z. S. suprato, kad negalima gi pabusti iš visų sapnų vienu metu) tas butelis ir liko įstrigęs kisme – nei „Buratinas", nei „Dar po vieną", dėl savo keistos, ribinės būsenos, matyt, net negeriamas. Sugėrovas, su kuriuo vakare kovėsi kaip šuo ir kurio bulterjerui privilioti skirtą kepeninę jiedu per prievartą sumaitino kažkokiai vargšei moteriai, gulėjęs šalimais. Netoliese (tačiau vis dėlto per pagarbų atstumą) tysojęs ir pats bulterjeras, –­­ jis ne tik atrodė nebe piktas, bet ir žvelgė į jį su pasitikėjimu ir pagarba. Nors Z. S. šiandien buvo pagiringas nė kiek ne mažiau negu vakar, jam netilpę į galvą, kaip vakar galėjo jo bijoti – ciucelis rodęsis taikingumo ir padorumo viršūnė. Pririšęs jį ir artimiausioje šiukšliadėžėje netgi suradęs jam kaulą – kad nenuobodžiautų, kol šeimininką pažadins raitoji policija, –­ jis patraukė prie telefono automato Pilyne, kuris vietos gudruolių buvo subtiliai sugadintas –­ į jį nereikėjo mesti žetonų ir kalbėti buvo galima kiek nori, visiškai dykai.

„Alio", – mylimosios balsas buvo liūdnas, ir jis iškart suprato, kad jai skauda šlaunį – tai buvo rimtas sig­nalas, kad švelnybių šiandien nebus. Tarsi patvirtindama liūdnus įtarimus, vos išgirdusi Z. S. balsą, Magdalena padėjo ragelį. Nusiminusiam, bet pagiringų geismų plėšomam Z. S. teko trenktis į Šeškinę ir ilgai baladotis į duris, – Magda bijojo pasirodyti neturinti charakterio. Durys pagaliau atsivėrė, kai jis pagrasino lipsiąs pro balkoną: matyt, pyktis nebuvęs toks stiprus, kad ji būtų galėjusi leisti sau nepaisyti Z. S. gresiančio mirtino pavojaus. Vis dėlto galutinai ji atlyžusi tik tada, kai jis pažadėjo jai tą „Metallicos" originalą, kurį rado paauglės rankinėje ir porelę lavizų. Verta žinot, jog pasimylėti Z. S. tądien taip pat gavęs, tik dejavusi Magdalena ne vien iš malonumo, bet ir iš skausmo.

Dar tą patį vakarą troleibuse Z. S. susidūręs su treninguotais vaikinais, kurie prisistatė esą kontrolieriai. Vienas jų rankoje turėjo peilį, o kitas po pažastim paspaudęs laikė senamadišką moterišką rankinę, nuo jų abiejų smarkiai trenkė degtine. Tai nebuvo tipiniai plėšikai – tam tikra prasme netgi atvirkščiai. Vyrukus buvo apėmusi savotiška svieto lyginimo psichozė – iš vienų keleivių atimtus daiktus, smarkiai plūsdamiesi, dalijo kitiems, –­ jų nuomone, vertesniems turėti. Mirtinoje tyloje, kurią trikdė tik senutės „Škodos" ratų žlegėjimas ant nelygaus Gedimino prospekto grindinio, tarytum dievai jie kūrė naują pasaulį, pagaliau realizuodami tarpuvartėse subrandintą ir kiemų muštynėse užgrūdintą teisingumo jausmą. Suprasdamas, kad ir vėl yra papuoląs į bėdą, Z. S. instinktyviai ėmė slinkti į troleibuso galą, tikėdamasis artimiausioje stotelėje iššokti lauk ir taip išvengti turto perdalijimo, – staiga jam brangus pasidarė kišenėje pūpsąs butelis, –­ tačiau kaip tik šis jo manevras ir patraukė urlaganų dėmesį. „Ėėė, Kazy, ateni čia, – ėmęs žviegti tas su peiliu, – stovi, na...uj, o tai kai p...siu, tai bus ch...jakšt, b...tj!" „Eik tu na...uj, pyderas", – lyg niekur nieko iš Z. S. kišenės traukdamas „Camel" pakelį, filosofiškai jam antrino kitas. Suvokęs, kad fortūnos nepermaldausi, Z. S. kukliai nusiėmė akinius ir įsidėjo į futliarą, pasiruošęs patirti smūgius, kurių jautėsi nenusipelnęs, – bet tada atsitiko tai, ko Z. S. nesitikėjo ir ko, tiesą kalbant, negalėjo būti: vienam jų užsimojus vožti Z. S. į tarpuragį, sėbras čiupo jį už rankos. „Neliesk, b...tj! –­ sušuko kone jausmingai. – Jis menininkas, b...tj! Kuria, na...uj! Už mus kuria –­ supranti, job...y v rot? Neturi ko ėsti, bet vis tiek kuria! Ar supranti, b...tj?! Čia gi tai ach...et'! Zaj...is', b...tj!"

„Imk, b...tj, turėk, b...tj!" – Z. S. pamatė priešais save švytintį grandinėlių, pakabukų ir auskarų gniutulą. Tą akimirką tapo taip tylu, jog Z. S. girdėjo, kaip jo kišenėje teliūškuoja gėralas, ir todėl jam rodėsi, kad troleibusas ne važiuoja, bet plaukia liūdnomis Žvėryno gatvėmis – į kažką stebuklingo ir prakilnaus, ką galbūt simbolizavo urlagano rankoje spindinti tauriųjų metalų saulė. Stengdamasis praryti gerklėje susitvenkusį begalinio dėkingumo gniutulą, jis klusniai ištiesė ranką ir...

...Pabudo apleistoje vonioje, tebemąstydamas apie tai, koks beprasmis ir klaidinantis išradimas yra šampūnas ir kaip pasikeistų pasaulis, jie vieną dieną neliktų žmones mulkinančios higienos industrijos. Tiesa, nebebuvo toks tikras tuo, kaip prieš užmigdamas, bet viena jam atrodę neabejotina –­ prabudimas būtų buvęs daug viltingesnis, jei nebūtų taip lengvai atidavęs „Camel" pakelio, kurį rado ankstesnį sykį čia nakvodamas. Bet net jei cigarečių būtų buvę, šis sapnas, palyginus jį su išbandymų nestokojusiu, tačiau vis dėlto realistišku ir, – Z.S. norėjęsi tai pabrėžti, – kupinu tikrų išgyvenimų ankstesniuoju sapnu, jam vis tiek būtų buvęs (ir, žinoma, buvo) keistas, nepatikimas ir, dievaži, niūrokas. Šlaistydamasis gatvėmis, kurių, kaip ir anąkart, nepajėgė susieti su kitados regėtų ar tik sapnuotų miestų gatvėmis (tačiau niekaip negalėdamas išmesti iš galvos šampūno, – jo vaizdiniui šio sapno erdvėje jautėsi įsipareigojęs), Z. S., tiesą kalbant, jautėsi bjauriai, –­ štai kodėl nenuostabu, jog kontaktuoti su kitais žmonėmis tądien sekėsi irgi nekaip, – anie žiūrėję į jį nepatikliai, iš padilbų, na, o viena mergina parduotuvėje, turbūt nusprendusi, kad Z.S. yra žudikas maniakas, drebėdama nuplėšė butelio, kurį ruošėsi pirkti, kamštelį ir išpylė likerį jam ant galvos. Spirito kvapas sukėlęs Z. S. ūmų troškulį, todėl jam tekę skubiai leisti ranką į kišenę,– šiokia tokia tikimybė rasti joje degtinės vis dėlto egzistavusi,–­ ir ištraukti iš jos daiktą, nuo kurio jo kūnu nubėgo pasibjaurėjimo –­ bet drauge ir nuostabos –­ drebulys. Jo rankoje buvo šampūnas „Head & Shoulders".

Galiausiai Z. S. atsibudęs, – tiks­liau, buvo brutualiai pabudintas, – kavinėje, kurioje prieš nusmigdamas gėrė su vyruku, kurį žmona išvaikė iš namų, apkaltinusi plaukų tiesintuvo sugadinimu, jausdamas didžiulę kaltę dėl to, kad pasisavino vargšių mergaičių gerą, o kasetę viename sapnų netgi panaudojo palenkti į savo pusę nuskriaustą sugulovę. Negalėdamas nė įsivaizduoti, kaip galėtų tą kaltę atpirkti, jis bent šešis kartus per dieną tarytum atsitiktinai praėjo pro vietą, kurioje nesėkmingiausiai per visą gyvenimą prasisegė kelnes, bet jokių paauglių ten nerado – tik krūmuose kabojęs nukryžiuotas katinas, o po juo, tarytum pamaldžiai suklupusi, gulėjo sunkaus bato suplota kokakolos skardinė. Pabudus jausmams, kurie tą akimirką jam pasirodė panašūs į krikščioniškus (jis taip ir nesuprato –­ ar čia jam pagailo katino, ar norėjosi kokakolos), Z. S. ūmai ryžęsis išpirkti kaltę – jis susirado kažkokių paauglių, kurios jam pasirodė visai mielos, būrelį ir, trumpai su jomis paflirtavęs, išdalijo grandinėles ir pakabukus, kuriuos ankstesniame sapne buvo gavęs iš kontrolieriais apsimetusių urlaganų. Verta paminėt krikščionišką elgesį pasiteisinus visu šimtu procentų, –­­ vos palikęs paaugles džiaugtis dovanėlėmis, automobilių stovėjimo aikštelėje jis rado pilną pinigų prikimštą Gariūnų apsaugos darbuotojo pederastkę. Nors ir išvargintam gausių stebuklų, Z. S. nekilę abejonių, ką su jais veikti: nutuokdamas, kad jo odisėja baigiasi, jis pirmiausia jautęs pareigą pasirūpinti gėrimais, nes gėralą, kurį išeidamas pagrobė ir kuris jo kišenėje vis keitė konsistenciją, galop virtusį šampūnu, Z. S. suvartojo, išsitrinkdamas Vilnelėje nuo likerio sulipusius plaukus. Taigi Z. S. nuėjęs į pačią brangiausią parduotuvę, kokią tik galima rasti sapne, ir nusipirkęs šalyje nematyto ir negirdėto (gal pavadinimą buvo perskaitęs kokioj knygoj ar girdėjęs per teliką – todėl ir prisisapnavo) viskio „Tullamore Dew" – du litrinius butelius, o tada, nusikalęs po sunkių darbų, užmigo ir pabudo pievelėje netoli nuo sodybos, kurioje jo laukė ištroškę ir pikti sugėrovai, jau iš anksto jį laidojantys ir nė nenutuokiantys, koks netikėtumas jų netrukus laukia.

Čia pasakojimas nutrūksta, ir skaitytojas turi teisę manyti, jog nuo tos akimirkos, kai Z. S. įžengė į namelį su dviem „Tullamore Dew" buteliais, įstabioji kelionė sapnais baigėsi ir tapo tarsi dar vienu sapnu, kurį pats Z. S. veikiausiai bijojo prisiminti (kaip kitaip paaiškinti tokį nuoseklų ir, pasakykim, įžūlų jo tylėjimą?). Vis dėlto žmonės pasakoja Z.S. kartą sakius, jog jis vis dar nėra tikras, ar tikrai grįžo ten, iš kur išėjo, ir ar tai, kur dabar yra jis (o drauge ir mes visi) nėra tik dar viena stotelė nepertraukiamame sapnų bėgsme, – ir dar mįslingai pridūrus, esą nors ir negalima sakyti, kad ko nors išvis nebuvo, įmanu, jog tai tiesiog nebuvo to, kas vyksta čia ir dabar, priežastis. Gali būt, šitaip jis užsiminęs apie pasakojimą, neva įkandin jo, nešino „Tullamore Dew" buteliais, sapnais atskubėję ir sugėrovai, degantys karštu noru perrėžti jam gerklę, ir čia susidūrę su pačiais savimi, jau gerokai prisivaišinusiais ir, Z. S. saldžiai miegant, ant aslos trypiančiais sirtakį.

Kurį laiką jie su nuostaba žiūrėję į tuos kitus save, o tada apsisukę ir, tarytum bijodami staiga užklupusio noro prieiti prie savęs ir užkalbinti, skubriai dingę nežinioje.