Andrius Šiuša. Kaip Tuminas su Vaitkum galynėjosi

VAITKUS (beldžia į bet kurias Lietuvos ir likusio pasaulio teatrų duris). Bar bar.
TUMINAS (užverčia dar niekieno nestatytą Čechovo pjesę, slepia į stalčių, kad nematytų, kaip jis ją redaguoja). Galima, galima, Trepliovai, užeikit.
VAITKUS (įžengia susikūprinęs, vaizduodamas Karalių Lyrą). Nu, aš jau Vaitkus.
TUMINAS. Nu, ir kas? O aš seniai – Tuminas.
VAITKUS. Labas. Žinau. Vienas teatro žiūrovas sakė. Net ir Putinas kažkur rašė.
TUMINAS. A jop... Eik tu sau. Koks Putinas? Tas, kuris spektaklius žiūri šalia manęs kėdėje įsitaisęs?
VAITKUS. Tas pats, jis ir „Valdovą" sukurpė. Įdėmiai skaičiau – labai politinė tragedija. Norėjau pasimokyti.
TUMINAS. Visos politinės tragedijos kyla, kai nori gauti pinigų.
VAITKUS. Aš ne apie pinigus kalbu. Knieti išsiaiškinti, kiek šekspyrų pastatei teatre?
TUMINAS. Bjauriausia, kad eurais tai neapskaičiuojama.
VAITKUS. Va va, Rusų dramos teatras irgi spjaudosi. Net ant karaliaus Lyro. Ką tu dabar su lyrom padarysi? Vien lyriką? O kur drama, tragedija? Kur Nacionalinė kultūros ir meno premija?
TUMINAS. Aš jau turiu, kol kas nereikia. Nusišypsojo man Viešpats.
VAITKUS. Paskolink, ką...
TUMINAS. Na jau ne, nesulauksi, dabar man premijas Vachtangovas dalija. Ką čia – paskolink. Juk esi gavęs tokią pačią.
VAITKUS. Dar vienos noriu.
TUMINAS. Ir aš noriu. Bet dukart palaimintas negali būti – arba didvyris, arba šnipštas, lauk kitų didvyrių.
VAITKUS. Draugauji su juo?
TUMINAS. Su kuo, su Putinu? Ką tu šneki, jis seniai miręs.
VAITKUS. O aš jį mačiau per televizorių. Sėdi šalia tavęs. Toks kūrybingas, mes su juo Leningrade kartu mokėmės. Tik jis – dabar ten, o aš, kol kas – šen. Klasika.
TUMINAS. Nereikėjo žiopsoti, praleisti nuostabios progos. Dabar būtum MCHAT'o ūkvedys.
VAITKUS. Aš pastačiau tris Šekspyro dramas, o tu? Nė vienos? Kas galingesnis?
TUMINAS. Mano namuose apsilankydavo Vachtangovas, Stalinas, Pasternakas.
VAITKUS. O mano namuose – Vaitkus, Vaitkienė ir Vaitkiukas.
TUMINAS. Ir dūdų orkestras?
VAITKUS. Ne, Mikas Suraučius.
TUMINAS. Pūtei dūdą?
VAITKUS. Ne, saksofoną pūčiau, tikrai, vieną kartą pasižiūriu į klaviatūrą – neržaveika. Bet mane Sūris Mikaučius pastebėjo, kaipmat išvijo. Sako, tu nušvilpei varinį muzikos instrumentą.
TUMINAS. Parduok mano dukrai Gabrielei – jai reikia naujam spektakliui, kad kas pagrotų.
VAITKUS. Baik tu, aš jį paknopstomis nugabenau į Šiaulių dramos teatrą, pradėjau repetuoti, atšliaužia vietinė mafija, sako, tu – Vaitkus, aš sakau, koks reikalas? Saksofoną atėmė. William Shakespeare. Ričardas III ant arklio. Pasakė, dar sykį į Šiaulius nosį įkiši – Kryžių kalnas tau bus per menkas.
TUMINAS. Jooo... Vasarvidžio nakties sapnas.
VAITKUS. Ne, Venecijos pirklys.
TUMINAS. Eik tu sau.

Abu tyli. Meno pauzė. Vaitkus neišeina, sėdi.

TUMINAS. Kokia akla provincija... Stradfordas prie Eivono. Tipiškas kaimas. O aš – Maskvos arbatoje, Arbate!
VAITKUS. A, Troilas ir Kresida. O ko tu tikėjaisi? Arbatpinigiai irgi kainuoja. Beje, aš nesu tos melodramos skaitęs.
TUMINAS. Ir aš neskaičiau. Bet kitiems spektaklis patinka.
VAITKUS (pašnibždomis). Paskolink 40 rublių, Rusų dramos teatrui nebeduoda.
TUMINAS. Vieną dolerį? Doleriais?
VAITKUS. Ne, eurais.
TUMINAS. Ne, tokie pinigai toli neina.
VAITKUS. O Jėzau, lito finito.

Politinės kosmodramos pabaiga

 

Aistės Jūrės nuotrauka