„Šios literatūros nelaimė – tai, kad, mano manymu, geriausių jos rašytojų biografijos žymiai įdomesnės už jų kūrinius, tačiau juk ne apie tai dabar kalbame.“
                                                              Serhijus Žadanas

 

---

 

Vienas

Malonus mano slapto dienoraščio skaitytojau, žinok, kad kai pakeli virš kompiuterio klaviatūros pirštus, reikia pradėti nuo abėcėlės, gražios, lotyniškos, tik ar kada nors prie manęs tos raidės šliejosi?.. Tačiau pianistui koncerte abejoti šiukštu, kaip šachmatų partijoje: palietei figūrą – eik. Svarbiausia, kasdienio rankraščio uvertiūros pradžioje reikia trenkti tokiu sakiniu, kuris visus užmuštų originalumu. Pavyzdžiui: „Ars longa, vita brevis.“ Išverčiu į lietuvių kalbą: „Arsi langą, bitės drevę ės.“ Netinka. Et, nežinodamas to pirmojo sakinio, kol kas patylėsiu. Ieškant tiesos, reikia šlietis prie skaitytojo.

Du

Vakaras. Išgūrinau į gatvę. Neatsižvelgiau į erdvę ir laiką. Sumišau. Peizaže nesimatė nė vieno žmogaus. Visi tupėjo namuose apglėbę šaldytuvo vidurius, t. y. morgą. Morgas ir šaldytuvas yra broliai pusbroliai. Tik lavoninė niekada nebūna tuščia.
Įkopiau į varpinę. Pradėjau skalambyti Kuprevičiaus karilionu. Kregždutės, kregždutės, dangaus ten kažkokios žirklės... atkirpkit ir man batono dangaus... Išgirdo klasikas Giedrius K. Sako, naktis, eik šalin, negadink Kauno miesto klausos, kraustykis žemyn! Prikandau lūpą. Kompozitorius buvo su tokia ilga ilga it nykštuko nosim. Kam skambina varpai?..

Trys

Gulėjau Salomėjos Nėries buvusio kapo vietoje sodelyje prie Karo muziejaus ir žiūrėjau į savo senstančias rankas, į pirštus, stebėjau kaip auga, ilgėja nekarpyti nagai. Nejaugi aš nebūsiu amžinas? Dingtelėjo mintis: rankraštis savo formomis turi pergyventi rankraštininką.
– Na gerai jau, gerai, – tariau pats sau. – Tai mano nuosavas kūnas. Svarbiausia, kad praeiviai suprastų, ką sakau, nors niekas mano genialių aforizmų ir nesupras. Aš irgi nesuprantu, ką parašau.
Brėkštant sušmėžavo komandoro šarvais vilkintis Golemas, tokia griozdiška molinė pabaisa. Beprotybės ir užmaršties kalinys, sudėliotas iš veblenančios, naivios betikslės fantazijos mozaikos. Aš pasistiebęs paspaudžiau jam leteną.
– Dabar paklausyk, – sududeno Golemas. – Šaltų užkandžių stalas. Ar žinai, kas tai yra? Tai savitarnos stalas. Valgoma atokiau nuo šaldytuvo, stovint. Ant stalo, užtiesto šventine staltiese, sudėliojami šalti patiekalai, gražūs maži sumuštiniai...
– Maži? – nurijau seilę.
– O ką, nejaugi tu alkanas? Švediškas stalas ir yra tam, kad neprisirytum. Klausyk toliau – balta ir juoda duona bei pyragas suraikyti ir uždengti sniego baltumo servetėle. Ant stalo turi būti druskos, pipirų ir garstyčių. Sviesto, pašteto, šaltienos ir taip toliau. Šalia turi būti peilis. Taurelės statomos taip, kad jas būtų patogu pasiekti. Šeimininkė vietoj karšto patiekalo gali pasiūlyti puodelį sultinio.
– O vyno?
– Vynai skirstomi į baltuosius, raudonuosius ir desertinius. Su šampanu reikia mokėti elgtis.
Užsimerkęs šalia jo pasijutau it sergantis vaikas prie tėvo.  

Keturi

Vakar Vilniaus makrorajone, Šeškinėje, kaip gatvinis šuo, kažko norėdamas ir drebėdamas įbrukau niekšams buitinės technikos utilizuotojams nuo mano svajingo materialinio gyvenimo nebepriklausantį šaldytuvą, labai sunkų, didelį, tuščiavidurį, išbalusį; vakare mes jį pakrovėme dviese. Pavyko, nors mano asmeniniai smegenys sopėjo. Gavau spalvingų 90 litų.
A propos. Vaikučiai, jūs nepatikėsite, kai kuriuos mano durnus tekstus spausdina žurnalas „Literatūra ir menas“. Tai mano vaikystės svajonė – patekti į tą nemarios literatūros klastą... Man pasisekė. Rizikuokit, gal ir jums išauš honorarinė diena?
Beje, kūnas permainų nemėgsta. Kai utilizuotojai jau suko į pagrindinę gatvę, griebiausi už galvos – Dieve, mano rankraštis ten, viduje! Išsigandęs puoliau prie durų rankenos – negi būsiu pražiopsojęs savo Giesmių giesmę?
Vijausi manevruojantį autovežimį, kaip kad tą mašiną vadindavo žemaitis belgas rašytojas Eduardas Cinzas. Bėgau paknopstomis it krucifiksas Jėzus Kristus su kryžium ant peties į Golgotą. Veiksmas buvo romantiškai tragiškas – kaip kad vaikų dramaturgės Violetos Palčinskaitės romantiškame koviniame bestseleryje „Aš vejuosi vasarą“. Nors buvo skausmingai vėlyvas ruduo. Aš vijausi savo gyvenimo rudenį. Zimagorai keikdamiesi šaldytuvą grąžino atgal į vietą, bet atėmė pinigus. Et, neorūs žmonės. Baisus gyvenimo dėsnis.
Atsipūčiau, prisėdau virtuvėje, meiliai, iš lėto atvėriau murzinas dureles, it kokią aksominę uždangą „Lėlės“ spektaklyje. Sutrimitavo fanfaros, užgrojo klavikordai savo stygomis, lyriškai, šviesiai. Įsižiebė lemputės. Geltonos, raudonos, žalios. Ir to, ką aš po akimirkos išvydau, man gali pavydėti kiekvienas... Kalėdinis lėlių spektaklis beveik kaip Dikenso romane.
Prie galinės dekoracijos sienos tyliai rymojo žalios eglaitės su blizgučių serpantinais ant šakų. Elegantiškai snyguriavo. Apatinėje lentynėlėje, po permatomu stiklu Gudzinevičiūtė šautuvu taikėsi kažką nupilti. Virgilijus Alekna, pasispjaudęs delnus, į dangų svaidė disko lėkšteles. Toks mažytis, romus, sprindžio dydžio lietuviškas galiūnas. Šaulė Daina, gražia ševeliūra ir juodu kostiumėliu, naikino tuos neatpažintus skraidančias objektus; indai it kometos tiško danguje, virsdami olimpiniais žiedais.
Antrame aukšte, kur įmontuotas šalčio reguliatorius, apžergusi dviratį tuščiame keptuvės treke pedalus mynė Simona Krupeckaitė. Ak, jeigu ją būtų matę legendiniai dviratininkai broliai Paršaičiai... Apačioje, tuščioje šprotų dėžutėje nardė geltonplaukė paauglė, daili kaip Barbė, Kauno Šilainių undinė Meilutytė. Virš visų galvų kardu mosavo Vytautas Didysis ant balto žirgo.
Aš neiškenčiau ir ėmiau juos visus stumdyti pirštu. Gudzinevičiūtę – į LTOK prezidentes, buvusį valstybės vadovo asmens sargybinį – į pensiją, Krupeckaitę į dekretines atostogas. Rūtą – į vairavimo kursus, iki išmoks eismo taisykles ir subręs. Paklausit, kodėl taip pasielgiau? Nėra laiko, tegul žino, kas čia yra gyvenimo režisierius, kieno šaldytuve vyksta ta sportinio spektaklio misterija.
Bet paskui atlyžau. Susigraudinau. Juk tuščiame šaldytuve visada telpa didesnis pasaulis. Na, kad ir lėlių. Dar pamiršau vieną marionetę – Arūną Valinską. Jis, krisdamas iš šaldiklio žemyn galva karjeros laiptais, rėkė „Taip. Ne! Pasakykit, kaip lotyniškai –­ kapinės?“
Aš pasiknaisiojau žodyne ir išsišokėliui šūktelėjau – coemeterium! Dar pridūriau – poena capitalis – mirties bausmė! Visiems tiems, kurie Seimo lankose perkėlinėja pop šou melžtas karves.   

Penki

Sapne, it būčiau buvęs lekiančiame traukinyje, kilstelėjau antakius, pajutau ant kūno kliūstelint karštą vandenį: iššokau tambūran, greitai čiupau už raudonos stabdžio rankenos ir iškart pasijutau esąs lovoje, namie, prie savo kuklaus katės tualeto stačiakampio, ir nežinia kam pagrasinau pirštu – rizikuok, belskis ir bus atidaryta, kaip kad ištarė gerbiamas kardinolas Sladkevičius, įkalbinėjamas tarti keletą žodžių apie Popiežiaus vizitą į Lietuvą. Bet, tiesą pasakius, namuos nebūtina staigiai pulti iš patalo. Kaipmat gausi infarktą. Mąstyk horizontalioje padėtyje, nes kitaip gamta nesupras, juk visa, kas mus supa, – vien nežinoma lietuviška Azija.

Piktas kaimynas saviems, bet mielas dievams nemirtingiems,
Būki budrus namie sėdėdamas ir ietį laikydamas
Rankoje. Saugok ir galvą, nes ji visą kūną išgelbės.

Štai kaip protingai pasakė kietas bičas senis Herodotas. Kur ten man iki jo pasaulio istorijos.
Kadangi suskaičiuoti daugiau kaip iki penkių nesugebu, šiam kartui užteks, šaunu dienoraštį į šaldytuvą, savo Matenadaraną. Jis – drrrr – suburzgė piktai, kaip apklausiamas velionis, ir nurimo. Nusikvatojo.
– Gali sau juoktis, – tariau. – Jei tik nepakliūsi į kitokias pink­les.