Andrius Šiuša. Rankraštis, rastas šaldytuve (6)

„Kartą per radiją girdėjau, kai rašytojo paklausė, kodėl jis rašąs, – beje, klausimas, užduodamas tik rašytojams, niekada neklausinėja smuikininko, kodėl jis griežiąs smuiku, tik žudikus ir rašytojus klausinėja apie jų veiklos motyvus…“

Markusas Werneris


A. Ar aš spoksau į šaldytuvo turinį, ar į šalia jo snaudžiančią katę – vis tiek norisi verkti. Man visur vaidenasi žmonių klasta ir išdavystė.

Išgirstu klausimą per radiją: „Ką veiktum, jei turėtum atliekamų 100 tūkstančių litų?“ Aš puikiai žinau – lėkčiau į parduotuvę ir tuojau pat nusipirkčiau ko nors pavalgyti.
Š. Šiuolaikinės fizikos lopšys: jeigu į minkštą kaušylos Niutono makaulę būtų mirtinai trinktelėjęs kokoso riešutas, o ne obuolys, šiandien neturėtumėm jokių klasikinės mechanikos dėsnių, ypač trečiojo: F1=–F2. Veiksmas lygus atoveiksmiui: jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga.
Bet pagal antrąjį Niutono dėsnį dėl milžiniškos Žemės masės jai, tai planetai, obuolio suteiktas pagreitis toks mažas, kad ji praktiškai nepajuda iš vietos, o obuolio masė tokia maža, jog jis dėl tos pat jėgos nukrinta. Pirmojo dėsnio neprisimenu. Gal jis toks: išvaizdūs perlų vėriniai glotnūs lyg šilkas ant merginų liaunų talijų. O visa kita – vyžos, antigravitacija.
S. Sako, Romos poetų ratelio centre eiliakalys Katulas su išvarža puolė į pasaulinės poezijos lyrikos aukso fondą. Jo eilėraščiai buvo nudailinti iki blizgesio, spindėjo minties žaismu, netikėtu epilogu. Jis kūrė scenas, vykstančias viešosiose pirtyse, kirpyklose. Vargšeli, kur tu dabar net ropomis Vilniuje rasi pirtį? Prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro? Ar Subačiaus gatvėje? Ta prausykla nežinia kodėl sudegė. Liko tik gyvi paskirų poetų kūnai, įkalinti jakuzzi voniose, lietuviško verlibro tešloje – taip zvimbdamas šuoliuoja kunigaikštis Romas Daugirdas, Gedgaudas, kitaip šlepsi Šlepikas, kitaip Stacevičius, Stankevičius, Patackas, dar su pasauliu mylisi Navakas, Rudokas... Akmens amžiaus aukso fondas. O reziumė? Iš buities išsivadavusio T. A. Rudoko jau nebėra – su mirties rulete jis išvyko į Letos Parnasą. Per daug mylėjo gyvenimą.
– Visokių žmonių yra, – tarė Katulas.
Beje, Katulas, kaip ir Jėzus Kristus, mirė 33 metų amžiaus, neaiškiomis aplinkybėmis. Tik Dievo sūnus buvo nukankintas aiškiomis aplinkybėmis. Apmaudu, kad aš nė vienos to išsišokėlio Katulo eilutės nesu skaitęs...

I. Ir vėl skiriamieji ženklai – lauke sutema, sutema... Kaip klasikas džiazmenas Viačeslavas Ganelinas su to meto sintezatorium natomis tapė režisieriaus Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka“ muzikines partijas... Tikras beigelis su razinom, ką ten... Seną klasikinę garso plokštelę saugau drabužių spintos apačioje, apibarstęs naftalinu. Kine pagrindinį vaidmenį materializavo blondinė Vaiva Mainelytė. Ji, it meilės undinė, ypač gundančiai atrodė ežero vandens raibuliuose tarp baltų lelijų, kai šmėkšteli josios nuoga krūtis. Negaliu pamiršti to seksualinės aušros momento; bet kasnakt kankinuosi, kuri tai buvo krūtis –­ kairė ar dešinė? Yra vyrų, kurie tą kūno dalį matė iš arti.
Beje, Ganelinas, kaip ir rašytojas Kanovičius, dabar gyvena Izraelyje, prie Mirusiųjų jūros. Tame gydomajame purve man pabraidžioti neteko.

A. Ant kompiuterio klavišų užšoko katė. Zzzzzzzzzz. Pasipylė nerišlus tekstas. Po ilgos ir sunkios ligos iš jos letenų išplėšiau gabalėlius istorinės kronikos rėkdamas: „Pasitrauk, nekliudyk, juk matai, kad kalu...“ Gaila, kad Janonis dabar ilsisi Carskoje Selo (Puškino) kapinėse ir manęs negirdi. Gal reikėtų rizikuoti ir jo palaikus pargabenti į tėvynę? Biržams patiktų bei kitiems bambyzams. Ir kaipmat sudejavau: aš gi mazgotė, taip poetiškai kaip jaunasis Juliukas pasakyti nemoku: „Kur pažvelgsi, visa balta, gal ir saulei kartais šalta, jeigu ji atbėgtų čia – kailiniais apgobčiau ją.“ Jokio revoliucinio patoso. Gryna pasaka.

O. O mano apšerkšnijusiuose popieriuose slypėjo mintis: „Jeigu nuo Baltijos jūros šuoliais pradėtų siausti smarkūs vėjai Lietuvos pusėn, į Lenkiją, Baltarusiją – tai visas Kuršių nerijos paplūdimio smėlis nugultų Dzūkijoje – Zervynose, Margionyse, Perlojoj, vadinasi, prie Palangos nebeliktų legendinio pliažo.
Apie būtybių monumentus: Vytauto Didžiojo nenugriaunamą paminklą Perlojoje sukūrė Tarabilda, vardu Petras... Aukštis (ne Petro, o skulptūros) – 8,3 m, storis – vajėzau, Baltijos kelias niekaip neapkabintų. „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“, – ant meninio statinio taip ištatuiruota. Seni dzūkeliai ūturiuoja, kad vidurvasarį, sekmadieniais, girdėdavo bauginančius varpo dūžius, sklindančius iš Merkio duburio, ir rasdavo ant kranto išplautas bažnytines relikvijas... Įdomu, ar tas LDK Vytautas buvo krikštytas ir dirmavotas? Ale kas tau šiandien bepasakys...

N. Naktis. Ne spi, ne spi, chudožnik, / Ne predavaisia snu, / Ty večnosti založnyk / U vremeni v plenu. Taip rašė rusų poetas nobelietis Borisas Pasternakas. Išversti tų žodžių man adekvačiai nepavyko, atsitrenkiau į užsienio kalbos sieną, nes mūsų prezidentė liepia kalbėti tik po angliskij, o aš, sorrrrry, esu nelabai išsilavinęs. Na, tas klasikines eilutes galėčiau pertarkuoti maždaug taip: kelkis ir eik arti, nes pagal paros laiką jau prezidentūroje brėkšta Lietuvos ateitis. Emancipuotos šimonytės keliasi anksti, pinasi kasas, išgena karves, pamelžia, pieną priduoda vyriausybei, o tie, kurie nearia, kaip Vingių Jonas, seimo tvarte trunija, rūzlina.
F. Fidelio Kastro tabako fabrikėlyje, kur ant mulačių šlaunų sukami imperialistiniai cigarai, apsilankę tarybiniai LTSR turistai ceche regėjo retą politinį reiškinį: į žveją iš „Senio ir jūros“ panašus prievaizdas kaip pamėklė stypsojo sakykloje ir iš viršaus žemyn ant komunizmo išlaisvintųjų galvų garsiai barstė be galo juokingą García Márquezo knygos „Patriarcho ruduo“ tekstą. Tokią magišką beletristiką! Visa tai tam, kad tabako gamybos proletariatui neprailgtų padienės valandos ir būtų didelis darbo našumas. Ir unisonu visi kartu šūkčiotų priesaiką: Patria o muerte! Tėvynė arba mirtis! Deja, mūsų seimūnus smaugia kitokia nuostata: jie veikiau mirs, nei kausis už tėvynę. Be draugužio Che Guevaros revoliucijos mes neišsiversim. Bandjera rosa… Bandjera rosa… Kuba – liubov moja...
Kad man taip kas nors Šerelytės knygą it lopšinę nakčiai skaitytų ir cigarą pridegtų. Maloniai jos glėbyje užmigčiau. Arba dar geriau – saldžiai mirčiau be pasipriešinimo kovos.
Ir kuo čia dėtas Genzelis?!.

V. „...viẽnos gamtos rūšys suėda kitas gamtos rūšis“. Taip rašė natūrtyrininkas Tadas Ivanauskas, gimęs Varanavo valsčiuje, Lebiodkoje. Šiek tiek pasitrankęs po Sorbonos skliautais, jis atrado zoologiją, susidūrė su migruojančiais paukščiais skrajūnais ir įbedė lazdą Ventės rage, tuo nužymėdamas ornitologinį stebėjimo punktą, po to dar kažkokį prikerojusį Žuvinto raistą užbūrė ir taip toliau. Krapštau nosies dešinės šnervės interjerą ir samprotauju apie mįslingą rytdieną. Galva neišneša, kaip tie genijai visur suspėja? Neatsakęs į retorinį savo klausimą, iškart tapau menka višta.

Ž. Žiema už lango. Elegantiškai krenta sniegas.
 
 Naktis, kaip mėlynas ir didelis balandis
 Romiais taikos sparnais apgaubia visą žemę.
 Gimtasis Vilnius žiburiuos paskendęs...
 Ir lieknos pušys prie Neries pakrantės
 Žvaigždes ir žiburius kaip vaidilutes semia.

 Kiekviename lange – sidabro žiburėlis...
 O kiek daug šviesos Naujųjų metų naktį!
 O kiek žmonių čia ėjo, klupo, kėlės,
 Kad kiekvienam lange iš „Iskros“ kibirkštėlės
 Iljičiaus žiburiai plačiai pradėtų degti.

 O kiek, o kiek naktų – blindažuose be miego,
 Kada net nuorūkos švieselė mirtį nešė,
 Kada gūdžioj tamsoj draugai atakon bėgo
 Ir lyg ant popieriaus, ant balto balto sniego
 Karštos širdies krauju už taiką pasirašė.

 Šviesi šviesi naktis! Danguj žvaigždynai spindi.
 O žemėj – žiburiai Naujųjų metų naktį...
 Aš negaliu šiąnakt draugų neprisiminti:
 Šviesiau kaip žiburėliai jų karštos širdys spindi
 Už komunizmą žemėje nustoję plakti.

Kokia graži kalėdinės nakties vigilija. Ją sukūrė klasikas, mylimas vaikų poetas Kostas Kubilinskas. O pats, sovietinio saugumo užverbuotas, pasiėmė žudymo įrankį, ėjo į gūdų mišką ir nušovė miegantį partizanų vadą; dėl jo kaltės žuvo dar 15 kovotojų už Lietuvos laisvę. Ir nieko – toliau sau meiliai rašė eilėraščius vaikams. Tikras Molio Motiejukas. Mirė netoli Maskvos, perdozavęs alkoholio. Kažin, kaip ten buvo iš tikrųjų?..

V. Virš apledėjusio rankraščio tekėjo didinga, skaudžiai raudonos spalvos saulė. Kaip taškas japonų vėliavoje. Kaip apelsinas neišsipildančiame sapne.

G. Gyvenimo dar nenutvilkytiems šiltavandeniams ant šaldytuvo, nusipelniusio buitinės technikos muziejaus, durelių markeriu trenkiau sentenciją: „Tūlas pilieti, neišskėsk iš džiaugsmo rankų –­ taip priešams bus lengviausia tave prikalti prie kryžiaus!“

 

Draugai