Andrius Šiuša. Rankraštis, rastas šaldytuve (9)

Iš pokalbių redakcijoje:
– Ką reiškia pogintis?
– Pakursyvino, ir gerai...

 


 

Į didelę beprotybę visuomet įmaišytas talentas.
siletotsirA

Dievas: kokia pati reikšmingiausia diena tavo gyvenime, vaike?
– Dieve, ta diena, kai aš gimiau!
Velnias: na, gerai, tada pasakyk, kokia antra pati reikšmingiausia diena tavo gyvenime?
– Kai aš miriau!

Jeigu nori poetą iškonstruoti iš kūrybos –­ padaryk jį Rašytojų sąjungos pirmininku. Rusijoje anais laikais būdavo elementaru: priešai išprovokuoja dvikovą ir štai –­ nelieka nei Puškino, nei Lermontovo... Lietuvoje viskas sukčiau: ne vienas A. A. Jonynas kvietė į dvikovą D. Kajoką – Kajokas žuvo nelygioje kovoje, pradėjo rašyti romanus, palaidotas Kauno masonų pinklėse.

(Nota bene! Dar gyvas, nepakastas.)

Su kiekviena moteriške, su kuria esu susietas, mane jungia dar ir pavojus!
Bankas ir bankrotas turi vieną šaknį. Jeigu įsistatei dantis už banko pinigus, to banko, kuris dabar jau žlugo, žinoma, (tavo) dantis reikia išrauti su šaknimis.
Chodża Nasreddin

Naktį atsibudau televizoriaus papėdėje. Svaigo galva nuo tuščių minčių. Įjungiau šiuolaikinės civilizacijos aukurą. Ta prakeikta vaizdo dėžė neveikė. Bet jo ekrane siūlė iš elementų sudarytą, sublunarinį pasaulį: buvo dėstomi ugnies reiškiniai ir iš jų išvedamas ugnies būvis.
Šoko kažkoks lietuvių ansamblis „Banchetto musicale". Maždaug XVII amžiaus. Labai ilgai pratūnojau kaip Rodino mėmė –­ mat, nesvietiškai patiko tas virsmas. Maniau, šakės, laiko mašina mane kažkur atgal į viduramžius nusviedė. Išskirtinė karališka rūmų aplinka, visokie menestreliai, juokdariai su pelerinomis, Trakų pilies menės, Valdas Chlebinskas su savo choreografija...
Pasukau galvą į kairę, o paskui atsargiai į dešinę – matau, šalia sėdi Sabonis. Šiek tiek palengvėjo.
– Arvydai, – sakau, – ar tau gardu? Norėčiau paklausti kaip eksperto.
– Nu, – sududeno krepšinio legenda, –­ mano žmona vaikystėje irgi strapsėjo liaudies šokių būrelyje.
– Labai graži moteris, pavydžiu tau, –­ pradėjau padlaižiauti genijui. – Garbusis pone, o iš kur jai ant smakro toks randas? Norėčiau sužinoti.
– Nekreipk, dėde, pernelyg daug dėmesio, tai jai visiškai netrukdo gimdyti talentingus vaikus.
– Personifikuoju.
Sabonis, garsenybė, sėdėdamas landšafte simetriškai su manimi, patylėjo ir sako:
– Ir aš nežinau, iš kur tas randas. Man tai ne galvoj. Vaikystėje Ingrida labai mylėjo akvariumines žuvytes. Vieną rytą jai knietėjo jas palesinti, akvariumas staiga pokštelėjo, suskilo ir užvirto mergytei ant galvos.
– Švenčiausioji mergele! Tik pagalvok, kaip gyvenime būna.
Aš baigiau pokalbį, pakėliau akis ir pamačiau, kaip mamutas nulingavo Kauno tėvynės link. Nėra ko bepridurt. Nenorėjau pasirodyti labai išsilavinęs, staigiai apsimečiau kvailu, puoliau skaityti komišką šelmių romaną „Graikų mitologija".
Beje: „Kuo sąmoningesni žmonės, tuo daugiau žalos jie pridaro aplinkiniams" (Karlas Marxas)
Neseniai jauna žurnalistė manęs paklausė: ką tapote? Atsakiau: labai intensyviai tapau, kasdien pastoziška tapyba šlifuoju kiekvieną sakinį savo pomirtiniam nekrologui. Kas, jei ne būsimas lavonas, geriau parašys savo CV, tokį kuklų Nobelio premijos vertą kūrinį, viešai skaitomą prie kapo? Juk paskui visi gyvi niekšai, apstoję žvyrduobę, ims meluoti ir fantazuos nebūtus dalykus. Aš neturėsiu jėgų pasipriešinti. Geriau jau pats tą epiloginį literatūrinį gyvenimo scenarijų surežisuosiu. Bet iškart perspėju –­ autorinės teisės mano. Pinigus sumokėkite dabar. Sąskaitos numeris... Aha, norėtumėt sužinoti, bet aš jau savo kūno nestandartinius kaulus pardaviau Sankt Peterburgo Kunstkamerai. Spiritą už tuos pinigus pragėriau, dabar mirkstu formaline.
Taigi, kaip tarė vienas kardinolas, išėjęs iš tualeto: „Taupykit poterius!"
Bet tam dvasininkui liūdnai baigėsi – gavo konklavos perspėjimą: „Su tokiais posakiais niekada netapsi popiežium, kvaily!" Išsigandęs persižegnojau tris kartus. Katalikiškai – va taip ir taip. Pakartokit, jei sugebat.
Šaldytuvo šaldiklyje šurmuliavo Odisėjas, kažkokia Penelopė (ji kelnes jam lopė), Euriklėja, be to, dar ir „Gazpromo" tarnai su užuojauta Lietuvai skaldė malkas, primindami tokį automobilį – gazogeneratorių.
Eidamas į mokyklą, mintyse visad nusirašinėjau nuo būsimo gyvenimo. Špargalkė nepadėjo. Mano gyvenimas yra praeities laike.
Dienai merkiantis, prie šaldytuvo nusičiaudėjo katė.
– Tai geras ženklas, – linksmai tarė Didžiosios Britanijos imperijos karalienė, –­ vadinasi gausiu dar ir pensiją, nepaisant to, kad Škotija tuoj atplyš nuo mano karūnos briliantų?
Aš stovėjau kaip amžinatilsį puikaus dailininko R. Oranto stacija pakeltais delnais į viršų, atsuktais į jus, skaitytojus. Abiejuose delnuose žibėjo po ašarą. Dešinėje mano rankoje buvo aukso žibintas, jis verkė, ne, suklydau, kairėje pusėje jis verkė, ten, kur plaka kairiarankio krepšininko Marčiulionio Nr. 13 širdis.
Devintosios simfonijos pabaiga.

1-asis punktas: Jeigu jums pasirodė, kad tai, ką jūs perskaitėte, jau skaitėte, tam yra sertifikuotas antrasis punktas.
2 -asis punktas: Įdėmiai perskaitykite 1-ąjį punktą.

Ričardo Šileikos nuotrauka

 

 

Draugai