Anna Nasilowska. Vienas

Buvo graži rudens diena, kai skubėdama iš metro stoties, bėgdama palei centre esantį prekybos pasažą, netikėtai sutikau M. su mama. Pastaruoju metu su M. retai matomės. Dar prieš kelerius metus jis galėjo išeiti iš namų kelioms valandoms. Anuomet kartais nuvažiuodavo į senąjį savo butą ir kviesdavosi draugus. Dažniausiai po vieną, kad galėtų atsikalbėti, jei ne už visus laikus, tai šiokiai tokiai atsargai, keliems artimiausiems mėnesiams. Taip pat jį galėjai sutikti su mama koncertuose – elegantiška ponia dairėsi truputį tuščiu žvilgsniu ir tarsi mechaniškai dėliojo kojas. Sunku pasakyti, ar jai patiko muzika, o M., jos sūnus, dabar globėjas, tikėjo, kad muzika, stimuliuodama kokią nors smegenų veiklos formą, pristabdys atminties nykimą. Dabar M. jau nepasikviečia pas save ir nevaikšto į koncertus netgi be jos, kiekvieną kartą išėjęs iš namų rizikuoja – kuo ilgesniam laikui išeina, tuo stipriau. Bet jis nerizikuoja, jei tai nėra būtina. Dabar mama jau pati nebevaikšto, pamiršo, kaip tai daroma.
– Kad pasiektume tualetą, pavirstame keturkoju padaru. Aš užduodu ritmą, ir kažkaip taip einame.
Aukštai esantis butas yra mažas ir ankštas, bet nuo lovos pasiekti vonią – ilga, tolima kelionė. M. yra mamos įkalintas ir sėdi vienišame bokšte, tarsi sergėtų piktų burtų užkeiktą karalaitę.
Šie burtai vis dar veikia. Pirmiausia pradėjo nykti kai kurie žodžiai, valandos, ji nustojo gaudytis erdvėje, paros laike, ėmė painioti tikrinius daiktavardžius. Pas­kui kalba išnyko visiškai, liko murmesys. Dabar M. gali tikėtis ir kitų pokyčių, bet tai ne bėda. Išmoko skaityti iš mamos žvilgsnio.
Pasivaikščiojimas – nekasdienis įvykis, reikalaujantis ilgo pasiruošimo. Pirma –­ M. pasiskolino invalido vežimėlį, antra – turėjo aprengti mamą. Labai mėgsta rengti puošniai. Išrenka minkštą skrybėlę, kuri dar ir uždengia nelabai prižiūrėtus plaukus, aksominė pelerina taip pat gera tuo, kad ja lengva apgobti. Jos matomos, bet po jomis slypi didžiulės pastangos, pavyzdžiui, užmaunant pėdkelnes, kai reikia padaryti daug tikslingų judesių ir kai ji pati turi pasikelti ir padėti. Po kelių valandų kovos dėl mamos išvaizdos M. yra toks pavargęs, kad visai neturi jėgų pagalvoti apie savo išvaizdą. Nenusiskuto, užsimovė pirmas pasitaikiusias kelnes ir dėl to jaučiasi truputį nejaukiai:
– Ak, atleisk, šalia jos, savo karalienės, atrodau ne kaip liokajus, nes liokajus – su fraku ir pirštinėmis, o kaip paprastas virėjo parankinis... – sako man ir kviečia kavos į pasažą.
Ledainė – tolimiausias taškas, kurį jie gali pasiekti, jei pasitaiko sėkminga diena, kai užtenka tam jėgų. Slenkstis čia neaukštas, galima įvažiuoti su vežimėliu ir, laimė, staliukas prie įėjimo yra laisvas. M. perka kavos ir du vamzdelius su kremu. Vamzdeliai – mamai, kava – mums. Mus kaskart truputį užkabina kiti lankytojai, ką padarysi, ankšta, vežimėlis netelpa. M. ima kalbėti, pasakoti man istoriją, o mama į mane žiūri tokia veido išraiška, kuri pakibo tarp šypsenos ir paniekos. M. įgudusiu judesiu įkiša vamzdelį su kremu mamai į burną. Mama jau pamiršusi, kaip tai daroma, pati nesugeba valgyti. Užtat M. įgijo refleksų, būdingų kiekvienai kūdikio motinai: kad reikia duoti po truputį, po ranka turint ką nors, kuo galima nušluostyti, jei netyčia išsipiltų.
M. sako, jog pasisekė, kad ši Alzheimerio ligos forma lengva, be to, kad mama jau nieko neprisimena, bet yra sveika, jos puikūs tyrimų rezultatai, ir tai jo nuopelnas, taip pat kad ji gera, neapima jos pyktis, kaip dažnai nutinka šios ligos paliestiems žmonėms.
– Ji angelas, – sako M.
Angelas paslaptingu veidu ir reta žilstančia barzdele.
Jeigu mama būtų savarankiška, pasirūpintų, kad būtų pašalinti plaukai, augantys pagal socialinę konvenciją nederamoje vietoje, taip pat veidrodyje sukontroliuotų savo veido išraišką, galbūt pasigražintų pieštuku ir lūpdažiu, o gal užtektų lengvos šypsenos. Jos veidas be kaukės, jis visiškai nuogas. Todėl praeiviai, užsukantys į ledainę, apžiūrinėja mus sunerimę: „Ką tarp mūsų veikia ta ne šio pasaulio būtybė?"
Amnezija nekuria kultūros, ji yra jos priešingybė. „Amnezijos kultūra" – tai ne oksimoronas, senas poetinis triukas, kuriuo sujungiamos priešingybės tam, kad būtų mestas staigus, netikėtas stiprios šviesos kamuolys, kad net žiežirbos lėktų. Tai dvi neturinčios sąlyčio taškų aibės, tarp kurių niekas nesužibs. Be atminties žmogus tampa visiškai bejėgis, negalintis nieko sau padaryti. Kultūra – tai jautri atmintis, kuri būna ir bendra, ir individuali. Tapatybė yra atmintis, kalba yra atmintis, kodai, veiksmų sekos. Visuomenė yra atmintis ir, žinoma, šeima taip pat. Mes patys esame savo atmintis.
Vis dėlto jeigu sąmoningai atsimintume viską, kas mums nutiko, jeigu nuolat stebėtume visą mus pasiekiančią informaciją –­ virstume kompiuteriais, kuriems vienu metu užduota padaryti daugybė operacijų, kurios reikalauja resursų, viršijančių darbinę atmintį, arba RAM. Visi žino: kompiuteriai nuolat greitėja, bet užkimšti RAM lengva, tada kompiuteris pakimba, virškina tą patį per tą patį, kol galų gale nieko nebedaro. Girdėjau pasakojimą apie vieną fiziką, kuris sumanė kompiuteriui užduotį, kad tas atsakytų į klausimą apie pasaulio prigimtį. Parašė labai sudėtingą programą, sudarytą iš daugybės veiksmų sekų, ir išvažiavo dviem savaitėms atostogauti.
Tada kompiuteriai buvo lėtesni nei dabar, su dideliais monitoriais ir monochrominiais ekranais, mirgančiais gintarine spalva. Per dvi savaites kompiuteris vis dėlto galėjo atlikti užduotį, o fizikas nekantriai laukė, koks galų gale bus rezultatas. Kai grįžo, ekrane žybsėjo: 1. Patvirtino, kad egzistuoja. Tai atsakymas į klausimą apie pasaulio prigimtį. Šis prieš daugelį metų girdėtas pasakojimas turėjo man padaryti didelį įspūdį, jeigu jį įsiminiau, nepaisant to, kad nė karto nebuvau susitikusi su fiziku, programos autoriumi. Galbūt tai tik legenda, kartojama tiksliųjų mokslų atstovų bendrijoje. Visi iš eilės sako, kad kaip tik tai nutiko jo kolegos kolegai, ir šitaip atsiranda grandinė, kurią sudaro beveik vien tiesioginiai liudininkai. Viena grandimi buvau aš, o kadangi pati negalėčiau suprogramuoti operacijų ir skaičiavimų, kurie duotų tokį atsakymą į klausimą apie pasaulio prigimtį, laikau jį parabole.
Šios parabolės manasis variantas – ypatinga jos interpretacija su atitinkamu moralu. Žinoma, manykime, kad fiziko programoje buvo įrašytos visos konstantos ir visi kintamieji, į kuriuos reikėjo atsižvelgti. „Vienas" – tikslus atsakymas, bet jis nenaudingas. Yra kaip yra. Egzistavimas egzistuoja. Būtis būva. Neverta uždavinėti labai bendrų klausimų, atsakymai mūsų netenkins. Jei dvi savaites virškintume viską, visą žmonijos kultūros kiekį, jei mūsų smegenys būtų tarsi greičiausias kompiuteris, visada gautume „vienas" arba „klaida". „Error". Šis, antrasis, atsakymas vis dėlto yra panašesnis į tiesą. Manykime, kad nežinomo fiziko protas nepadarė klaidos, bet aš žinau, kad mano protas nėra tobulas, o mano atmintis – skylėta. Nesugebėčiau priversti savo atminties nepriekaištingai veikti, kad ji per dvi savaites, patikrinus visų archyvų, katalogų turinį ir atlikus tam tikras operacijas, duotų galutinį rezultatą. Mano RAM per maža, nelabai moku įvesti ir rūšiuoti. Bet rezultatą jau turiu, ir tai mane visiškai tenkina.
Sąmoninga atmintis yra tarsi ledkalnio viršūnė. M. tvirtai įsitikinęs, kad jo mama tik neteko gebėjimo bendrauti su savo atmintimi. Kažkur liko įrašyta, kad M. yra jos sūnus, o gal tai tik koks šiltas pėdsakas, meilės atspaudas, bet to pakanka.
Mano senas protingas draugas iš Pary­žiaus, kuris buvo ne tik daug matęs, bet ir įgijęs kinų bei tibetiečių senųjų knygų išminties, prieš dvidešimt metų yra man sakęs, kad jei ką nors įsiminėme, o paskui tai paniro į tamsą, reikia tik šiek tiek kantrybės – ir viską atkursime. Yra būdų, kaip tą padaryti. Grįš pas mus niekada nevartotos kalbos žodžiai, atsiminsime veidus, faktus ir sakinius. Jau tada mąsčiau apie pasakojimus, kuriuos girdėjau vaikystėje, ir kankinaus, kad juos pamiršau, bent šitaip maniau ilgus metus. O 2010 metais netikėtai pačiai sau parašiau romaną „Arkliukas, kardelis", sugrąžindama gal keturiasdešimties metų senumo sakinius, ir net negaliu, o gal nepageidauju aprašyti tų būdų, kuriais atvėriau tą tamsiąją pusę. Galų gale tegul bus, kad nepageidauju, labiau noriu grįžti pas savo draugą, kuris į gyvenimo pabaigą neprarado atminties, gerai atsiminė, tik visiškai neteko noro domėtis paviršutinybe, faktais, fakteliais, kasdienybe... Ateidavo savanorės skaityti jam kažkokių banalių žinučių iš paskalų laikraščių, o jis jas pasiųsdavo rankos mostu: „Ne šiandien!"
Kai paskutinį kartą aplankiau jį Šv. Kazimiero namuose, jis, sėdėdamas vežimėlyje, žiūrėjo į Budos statulos nuotrauką.
– Žiūrėk, šitos akys, viskas yra šiose akyse! – pasakė.
– Čia sena statula? – paklausiau.
– Ė, ne, devynių šimtų metų, kas tai yra? Nieko.
Ir parodė į statulos akis. Jos magnetizavo. Jose žybsėjo, mirguliavo aukso spalva skaičius „vienas".

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas