Mergyte, pupele, miela mano moterie

Mano dukra vienuolikos metų
(jau dvylikos beveik) yra tarytum sodas.

Ak, brangioji! Gimusi tuo mielu Ievos kostiumu,
tiek ilgai jį turėjusi ir pažinojusi,
dabar stebėti privalai, kaip įžengia patsai vidudienis –
vidudienis, ta dvasių valanda.
Ak, juokinga mergyte – toji po gervuogių dangumi,
toji! Kaip pasakyti tau, kad žinau
būtent tai, ką žinai tu ir kur tu esi?

Nesvetima tai vieta – šie keistieji namai,
kur tavo veidas ilsisi mano delne,
toks kupinas santūrumo,
toks kupinas įkarščio savo staigaus.
Tave užvaldė vasara,
kaip tada, kai praėjusį mėnesį Amalfyje išvydau
citrinas, dideles kaip tavo stalinis gaublys –
miniatiūrinis pasaulio žemėlapis, –
ir dar galiu paminėti
grybų prekystalius
ir išpampusius česnakų svogūnėlius.
Galvoju dar ir apie sodą kaimynystėje,
kur baigėsi jau uogos
ir obuoliai ima pūstis.
O sykį, pirmajame mūsų darže,
prisimenu, pasodinau akrą geltonųjų pupelių,
kurių negalėjome valgyti.

Ak mergyte,
mano pupele,
kaipgi tu augi?
Augi tu šitaip.
Tavęs tiek daug – nesuvalgysi.

Tarsi sapne
girdžiu
bobučių pokalbį –
jos šneka apie moterystę.
Prisimenu, pati girdėjus nieko nebuvau.
Buvau viena.
Aš laukiau tarsi taikinys.

Tegu patsai vidudienis įžengia –
ta dvasių valanda.
Romėnai kažkada tikėjo,
kad vidudienis yra dvasių valanda,
tuo ir aš patikėti galiu,
kai taip spigina saulė,
ir vieną dieną ateis jie tavęs,
vieną dieną, vyrai nuogi lig juosmens, jaunieji romėnai,
vidudienį, kur jiems ir vieta,
su kopėčiomis ir plaktukais,
kol niekas nemiega.

Bet prieš jiems įžengiant
aš jau būsiu ištarusi:
Tavo kaulai žavingi,
ir dar prieš svetimas jų rankas
visuomet bus ši ranka, kuri formuoja.

Ak, mieloji, įsileisk savo kūną,
leisk jam tave susaistyti
ramybėje.
Tau noriu, Linda, pasakyti, –
gimsta moterys dusyk.

Jei būčiau galėjusi regėti tave augant,
kaip stebuklinga motina gali,
jei būčiau galėjusi regėti tave per savo stebuklingą
peršviečiamą pilvą,
viduj taip būtų nokę:
tavo gemalas,
sėkla, dygstanti pati iš savęs,
gyvenimas įsikibus į lovos koją,
kaulai iš tvenkinio,
nykščiai ir dvi paslaptingos akys,
siaubingai žmogiška galva,
tarsi šunytis šokinėjanti širdis,
svarbieji plaučiai,
tapsmas –
kol tai vyksta!
kaip vyksta dabar,
pasaulis atskiras,
vieta trapi.

Labas sakau
šiems virpesiams, bildesiams ir šėlionėms,
šiai muzikai, proveržiams,
šiems meškinams, kurie pašėlę sukasi pagal muziką,
taip reikalingam cukrui,
šiems vyksmams!

Ak mergyte,
mano pupele,
kaipgi tu augi?
Augi tu šitaip.
Tavęs tiek daug – nesuvalgysi.

Tau noriu, Linda, pasakyti, –
tavo kūne nėra, kas meluotų.
Visa, kas nauja, kalba teisybę.
Čia aš – ta kita,
senas medis fone.

Brangioji,
stovėki tyliai prie durų,
tikra savimi, baltas akmuo, geras akmuo –
nepaprasta tarsi juokas
įžiebsi tu ugnį,
tą naują dalyką!

1964 m. liepos 14 d.

 

Jos padermė

Naktimis aš drąsesnė – jau išėjau,
ragana apsėsta, tamsumoj vaidenuos;
apie piktą svajodama, ratą sukau
virš namukų nykių, nuo šviesos prie šviesos, –
aš vienišė, dvylikapirštė, kvailė.
Tokia moteris – nėra čia moters tikros.
Buvau jos padermė.

Miškuose atradau aš šiltąsias olas
ir prikroviau puodų, lentynų daiktams,
drožinių, spintų, šilko, gėrybių į jas;
vakarienes elfams taisiau, kirminams –
inkšdama ir rikiuodama, kas ne vietoj stovės.
Tokia moteris lieka nesuprasta.
Buvau jos padermė.

Vežimu aš, vežėjau, tavu važiavau,
mojau kaimams prabėgantiems rankom nuogom,
išlikau – nes į šviesą kelius atradau,
kur man šlaunį dar degini savo liepsnom,
kur po ratais tavais mano kaulai braškės.
Tokiai moteriai mirti – gėdos jokios.
Buvau jos padermė.

 

Menstruacijos keturiasdešimties

Apie sūnų galvojau.
Gimda – tai ne laikrodis
ir ne skambantis varpas,
bet vienuoliktą jos gyvenimo mėnesį
jaučiu aš lapkritį
tiek kūno, tiek kalendoriaus.
Po dviejų dienų – mano gimtadienis,
ir žemė kaip visad užbaigė pjūtį.
Medžioju mirtį šįsyk,
naktį – prie jos aš linkstu,
naktį – jos noriu.
Ką gi –
kalbėk apie tai!
Tai visąlaik buvo gimdoj.

Apie sūnų galvojau...
Tave! Niekados neįgytą,
niekados nepasėtą ir nepaleistą,
tave iš genitalijų, kurių bijojau,
iš stiebo ir šunelio kvėpavimo.
Ar duosiu tau savo akis, ar jo?
Ar būsi Dovydas, ar Siuzana?
(Šiuodu vardus išrinkau ir jų klausiausi.)
Ar vyras galėtumei būti kaip tavo tėvai –
kojų raumenys Mikelandželo,
rankos iš Jugoslavijos,
kai kur valstietiškos – slaviškos ir atkaklios,
kai kur išliekančios – pritvinkusios gyvasties,
ir ar įmanoma būtų dar
visa tai – su Siuzanos akim?

Visa tai be tavęs –
prabėgo dvi dienos kraujuos.

Pati numirsiu nekrikštyta,
trečioji dukra, dėl kurios nesivargino.
Mirsiu per savo vardadienį.
Kuo blogas vardadienis?
Tai tiktai saulės angelas.
Moteris,
audžianti vieną tinklą virš kito,
ploną, surizgusį nuodą.
Skorpione,
vore piktoji –
mirk!

Mano mirtis nuo riešų,
dviejų vardo kortelių,
kad krauju, lyg korsažas nešiojamu,
pražystų
viena kairėje, kita dešinėje –
Šiltas tai kambarys,
toji kraujo vieta.
Paliki duris kyboti ant vyrių!

Dvi dienos tau mirti
ir dvi – iki mirsiu pati.

Meilė! Ta raudona liga –
metų metus, Dovydai, vestum iš proto mane!
Dovydai! Siuzana! Dovydai! Dovydai!
pilna, susitaršiusi, šnypščianti naktyje,
niekados nepasenstanti,
laukianti visad verandoj tavęs...
metų metus,
mano morkyte, kopūstėli,
būčiau užvaldžius tave, kita kol to nepadarė,
šaukdama tavo vardą,
šaukdama, kad tu mano.

1963 m. lapkričio 7 d.

Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė

Versta iš: Anne Sexton. „The Complete Poems". – Boston: Houghton Mifflin, 1982.