Retro

– Klausyk, meldžiamasis... Kodėl pas tamstą brangiau negu kitur?
– Brangiau? Labai prašau. Kas, pavyzdžiui, brangiau?
– Pavyzdžiui, tie patys makaronai...
– Aha, makaronai... Taip... Kokie kitur makaronai? Patys paprasčiausi, o pas mus, kaip matote – triubelė kokia plati ir, kas svarbiausia, patėmykit, kaip stiklas, bet ne linksta. Kodėl taip, kodėl triubelė plati ir linksta, bet nelūžta. O dėl to, kad makaronai pas mus tikriausi italioniški, iš pirmos rūšies Rymo miltų, kurie auga drauge su apelsinais. Ir jeigu jūs dabar prisidėsite prie akies mūsų makaroninę triubelę ir kiaurai pažiūrėsite, tai kiekvieną žvaigždę danguje pamatysit, – toks švarus darbas.
– Na, gerai, makaronai, o kiaušiniai kodėl brangesni? Gal irgi iš Rymo?
– Kodėl iš Rymo... Kiaušiniai, visiems žinoma, kokie geriausi kiaušiniai, – aišku, amerikoniški.
– Amerikon...
– O kaip gi jūs manot – gal lietuviški? Nejaugi lietuviška višta gali tokį kiaušinį padaryti. Ką jūs! Tokius kiaušinius tiktai amerikoniškos vištos išdirba, todėl ten, Amerikoj, vištos mašinomis lesinamos ir kiaušinius net mašinos deda, o pati višta tiktai dėl vaizdingumo – vienu žodžiu, fordizacija.
– Pirmą kartą girdžiu! Na, o mėsa? Mėsa, tai jau turbūt lietuviška?
– Kas liečia mėsą, negaliu prieštarauti. Taip, mūsų, ne iš užsienio. Bet čia vėl – reikia žiūrėti kokio plauko jautis. Pas mus jautis visas balto plauko, o kitoj vietoj jums atpiaus šmotą ir rudo ir margo, arba per akis juodo jaučio mėselės įkiš jums ir, tikėkit, būsit ramūs, kaip nieko nebuvę. Kokia gi, pagaliau, juodo jaučio mėsa, paklauskit pas bet kurį mėsininką – brudas, juoda mėsa. Prieš karą niekas jo ir neėmė, juodo jaučio.
– Velniai jį žino! Ir žali svogūnai pas tamsta brangiau.
– Svogūnėlis svogūnėliui – nelygu. Paprastas svogūnas – vienas dalykas, gi iš Botanikos sodo, išaugintas prityrusiems zoologijos botanikams prižiūrint, pavyzdžiui, kaip mūsų – vėl visiškai kitas dalykas. Jūs pamėginkit, jo ir skonis kažkoks ypatingas, tarytum tribulkomis kvepia arba krapais.
– Tfu! O rauginti agurkai? Juk mūsų gi agurkai.
– Agurkai mūsų, lietuviški, bet užraugimas koks? Užraugimas norvegiškas, taip. Jeigu jums duoti lietuviško raugo agurką, tai jūs valgyt jo nenorėsit. Tik pamanykit kokiu būdu užraugia? Suvers kibirą nevirinto vandens, įbers druskos, spiaus dar į statinę, – štai tau ir užraugta. Tikras agurkas reikia užraugti Norvegijoj. Norvegai pirmieji raugintojai visam pasauly. Vėl gi, kokį agurką paimti: paprastą agurką nuo lysvės, arba agurką iš Dotnuvos Akademijos, kuriam žemė specialiai iš Japonijos išrašoma.
– Hm... Na gerai, o druska kodėl pas tamsta brangiau. Jau druska, rodos, paprasčiausias daiktas – druska...
– Druska – paprasčiausias? Juk druska vartojama nevalytam pavidale, o kiek joje bakterijų užkrečiamų, kiek infuzorijų visokių. Štai visam tam brudui užmušti per mūsų druską perleista elektra.
– Elektrizuota?
– O, taip. Mūsų elektrišką druską galite be baimės valgyti, jokia bacila į pilvą neprasiskverbs.
– Nieko nesuprantu! Prašau duoti kilogramą miežinių kruopų. Kaip pas tamstą kruopos?
– Miežinės, sakot? Oho! Pačios geriausios – iš Miežaičių!

Ant. Meškerė

(Ant. Meškerė – vienas iš daugelio Kazio Binkio slapyvardžių)

Iš „Mūsų dienos", Kaunas, 1928 m. birželio mėn. 10 d., Nr. 3., atsakomasis redaktorius leidėjas Kazys Binkis.