Antonis Samarakis. Idėjų biuras

Antonis Samarakis (1919–2003) – vienas geriausių ir garsiausių XX a. Graikijos prozininkų. Romanas „Klaida“ („Το λάθος“, 1965) išverstas į 33 kalbas ir išleistas net 114 kartų. Sunku lyginti, bet A. Samarakis tame romane tarsi mūsų Ričardo Gavelio giminaitis – rašė apie Režimą, kuris vykdo Planą, primetamą piliečiui. Įdomiausia, jog apie diktatūros paveikto žmogaus mąstymą jis rašė likus dvejiems metams iki 1967 m. perversmo, kai valdžią užėmė karinė chunta ir šalis tapo autoritarinė. A. Samarakis net trėmimų metais nebijojo ginti asmens laisvės. Drąsa jam nebuvo svetima: per Antrąjį pasaulinį karą, kai Graikiją okupavo naciai, dalyvavo partizaniniame pasipriešinime, buvo nuteistas mirties bausme, bet dėl atsitiktinumo sulaukė karo pabaigos ir tapo JTO ambasadoriumi Graikijoje. 1989 m. Niujorke UNICEF jį paskelbė Geros valios ambasadoriumi už rūpestį skurstančiais vaikais. A. Samarakio vardu pavadintos gatvės ir aikštės.
Kažkodėl keista ir net nejauku, kai nacionalinis herojus yra išties neblogas rašytojas – paprastai esu linkusi šias dvi plotmes atskirti ir heroizmą palikti atokiau. Antraip rašytojo gyvenimo tekstas kaip švininis debesis pakimba virš kūrybos ir ima iškreipti skaitymą. Tačiau A. Samarakio tekstai įtaigūs, įžvalgūs, kartais kiek siurrealistiški. Kuriama intriga, o siužetai priartėja prie detektyvų arba savotiškų alegorijų. Tai vienas tamsiųjų autorių, kuriems rūpi fiksuoti žmonių lūkesčius ir reakcijas, todėl veikėjai dažnai bevardžiai, veiksmo vieta nenurodyta. Pasakojamos istorijos dažnai galėtų vykti (jei tikrai galėtų) bet kur.

„Idėjų biuras“ nėra autoriaus tipiškas apsakymas: jis pernelyg priartėja prie esė žanro ir atpažįstamai kalba apie gyvenamąją tikrovę. Apsakymas parašytas XX a. 7 dešimtmetyje, bet tiksliai ir skaudžiai beda į XXI a. lietuvišką dabartį. Ponų kavadijų aplink gausu, tik jie reklamuojasi nebe laikraščiuose, o feisbuke. Bent kiek vaizduotės, užtektinai tuštybės bei pasitikėjimo savimi turintis diletantas gali nesunkiai uždirbti iš idėjiškai nukraujavusios masės. O galiausiai visiškai asmeniškai sudominęs aspektas: šį apsakymą Graikijos mokyklose skaito septintokai. Taip ir nesuprantu, ar jiems toks skaitinys gerokai per ankstyvas, ar kaip tik – pačiu laiku.

Elžbieta Banytė

A. Samarakis 1985 m. Berlyne. Nuotrauka iš ddrbildarchiv.de
A. Samarakis 1985 m. Berlyne. Nuotrauka iš ddrbildarchiv.de

„Idėjų biuro“ idėja p. Kavadijui atėjo į galvą taip pat, kaip visos didžiosios idėjos: staiga ir nieko iš anksto neapsvarsčius.

Nesileidžiant į smulkmenas, viskas įvyko štai taip: praėjusį rugsėjį p. Kavadijas išsiuntė itin kruopščiai atspausdintą romaną „Jautriosios širdies nutikimai“ į prozos konkursą, paskelbtą „Filologijos apžvalgoje“. Jis nė trupučio neabejojo, jog bendru komisijos sutarimu laimės pirmą vietą.

Būtent dėl to, kad buvo visiškai įsitikinęs pergale, specialiai tokiam įvykiui nuėjo pasisiūdinti naujo kostiumo, juodo su siaurais baltais dryžiukais. Pirmąkart jį apsivilksiąs premijų teikimo vakarą, per specialų priėmimą, kuris tapsiąs ne tik filologinės, bet ir pasaulinės svarbos įvykiu.

Naujasis kostiumas p. Kavadijui nebuvo toks jau paprastas dalykas. Jo piniginiai reikalai pastaruoju metu klostėsi labai nekaip... O ar kada buvo kitaip? Jam sukako 44, o ties kuria nors viena profesija vis dar nebuvo apsistojęs. „Laisvasis gyvenimo stebėtojas“, – taip apie p. Kavadiją mėgdavo atsiliepti p. Kavadijas.

Taigi tam, kad užsisakytų naują kostiumą, p. Kavadijas pripasakojo esąs 100 % įsitikinęs „Jautriosios širdies nutikimų“ pergale. Žinoma, visas papildomas išlaidas jis padengsiąs iš solidžios piniginės premijos. Apie šlovę neverta nė užsiminti.

Romanas „Jautriosios širdies nutikimai“ buvo pirmas p. Kavadijo sąlytis su literatūra. Pirmas ir paskutinis! Nes p. Kavadijas nelaimėjo nei pirmos, nei antros, nei trečios vietos. Viskas, kas jam liko, buvo naujasis kostiumas – tas juodas su siaurais baltais dryžiukais.

P. Kavadijas šį klausimą priėmė labai sunkiai. Prie viso to, kas ištiko jo jautrią širdį, – nes suprantama, kad „jautrioji širdis“ romane buvo jo paties, – taigi prie viso to, kas ištiko jo jautrią širdį, prisidėjo dar ir šitai.

Elžbietos Banytės nuotrauka
Elžbietos Banytės nuotrauka

Premijų teikimo vakarą p. Kavadijas buvo suplanavęs visai kitaip, tad stipriai sielvartavo. Sėdėjo namie ir be paliovos rūkė, bet nuo cigarečių sielvartas niekur neišgaravo, priešingai – po truputį vis pūtėsi. Todėl pirmąkart apsirengė naująjį kostiumą ir išėjo ko nors išgerti.
Ten, kur sėdėjo ir lenkė vieną konjako taurelę po kitos, apytamsio baro kampe, mėtėsi ir „Filologinės ap­žvalgos“ paskutinis numeris; jame šįryt buvo paskelbti konkurso rezultatai ir trumpi komisijos narių komentarai apie visus be išimties premijai pateiktus romanus.
Stipriai įskaudintas skaitė atsiliepimą apie saviškį:

P. Kavadijo romanas „Jautriosios širdies nutikimai“ nevykęs. Tačiau neabejotina, kad rašytojas turįs Dievo dovaną atrasti naujų idėjų. Jis turįs daugybę tikrai originalių idėjų, šitas p. Kavadijas, tiesiog idėjų krioklį, ir „Apžvalga“ laikanti savo pareiga pabrėžti šį faktą.

Taigi kai p. Kavadijas, gerdamas dar vieną konjako ir rūkydamas dar vieną cigaretę, dar ir dar kartą skaitė „Apžvalgos“ kritiką „Jautriosios širdies nutikimams“... taigi būtent tada jam atėjo „Idėjų biuro“ idėja.
Greitai išsinuomojo kambarį daugiabučio Veranzero g. 30a pirmame aukšte, gan erdvų ir su įėjimu iš gatvės; čia buvo ir telefonas. Į laikraščius išsiuntinėjo tokį skelbimą:

IDĖJŲ BIURAS
Pateikiamos idėjos visomis rūpimomis žmogaus gyvenimo temomis.
Šeimos švenčių, meno renginių, mugių ir atlaidų, velionio pagerbimo organizavimo idėjos.
Įvairių politinio, visuomeninio ir patriotinio pobūdžio tekstų idėjos.
Romanų ir dramų (eiliuotų ir ne) idėjos.
Kalbų Seime idėjos (ir valdančiosios daugumos, ir opozicijos parlamentarams).
Visiškai konfidencialu.
Veranzero g. 30a, tel. 51 55 50
Darbo laikas: kasdien 9–21 val.

P. Kavadijui nereikėjo daug kartų skelbtis. Klientai vienas po kito peržengdavo „Idėjų biuro“ slenkstį, pirmieji atsivesdavo antruosius, antrieji – trečiuosius. Ir kuo daugiau jų ateidavo, tuo geriau jam sekėsi su klientūra.
Štai kokiu būdu p. Kavadijas praktiškai pritaikė „Dievo dovaną“ atrasti naujas idėjas: jis ne rašė romanus, o įkūrė „Idėjų biurą“.

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė
Α. Σαμαράκης. „Αρνούμαι“. – „Καστανιώτης“, 1963.


Iš 3669 žurnalo (2018-11-29 20:51:48)
Draugai