Août

MEG WOLITZER

MEG WOLITZER

Raštelį man perdavė trečiadienį, liepos 20 dieną, be poros minučių trečia. Žinau tikslų laiką, nes tuo metu, kai atsilapojo dvivėrės durys ir pro jas išėjo Povų Sostas, aš kaip tik žiūrėjau į laikrodį ir svarsčiau, ar daktarė V. šiandien dirbs iki vėlumos, kaip kad ji kartais darydavo. Povų Sostą taip praminiau dėl to, kad ji buvo tamsaus ir karališkai egzotiško persų princesės grožio ir, žinoma, dėl to, kad nežinojau jos vardo. Kartais išeidama ji verkdavo, o blakstienų tušas švelniai tekėdavo skruostais, bet šiandien, tiesą sakant, atrodė nusiteikusi žaismingai, tarsi jiedvi su daktare V. būtų pasakojusios viena kitai juokingas istorijas apie nevykusius pasimatymus. Paprastai išeidama Povų Sostas man nereikšmingai nusišypsodavo – taip princesės šypsosi daiktui. Bet šįkart, eidama per siaurą, senų „Gourmet“ žurnalų primėtytą laukiamąjį, ji, rodės, pasuko prie manęs. Aš, visai kaip kino teatro salėje, nusukau kelius į šalį, kad ji galėtų praeiti, bet tada ji man kažką tyčia įmetė į skreitą. Apstulbau. Po pusės minutės daktarė V. iškiš galvą pro dvivėres duris, pasirengusi priimti kitą pacientą, o tai reiškė, kad ji atplėšdavo vieną popierinio rankšluosčio lapą ir patiesdavo jį ant savo sofos atlošo galvai atremti. Niekada taip ir nesupratau, ar jis skirtas apsaugoti man, ar jos sofai, smėlinei Jennifer Covertible, nusėtai susivėlusių vilnos gumuliukų. O Povų Sostas lyg niekur nieko išėjo iš laukiamojo ir tyliai užvėrė paskui save duris. Man ant kelių gulėjo jos kruopščiai sulankstytas, kiek aptrintas raštelis. Išlanksčiau jį. Ten buvo parašyta: „Jeigu Jus domina galimybė pasikalbėti apie daktarę V. su kitais jos pacientais, ateikite prie šio pastato įėjimo pirmadienį, rugpjūčio 1 d., dvyliktą valandą. Maloniai prašau nieko nesakyti apie šį raštelį daktarei V. ir, prašau, nenutraukite grandinės. Ačiū!!!“ Tie trys šauktukai po paskutiniojo žodžio mane suglumino; po tokio rimto pranešimo jie atrodė lyg pernelyg vaikiška, net mergaitiška puošmena. Ar Povų Sostas pati jį parašė? Ar jį jai į skreitą numetė Scenos Apšvietėjas, stambus, melancholiškas vyras, turėjęs kolekciją Brodvėjaus miuziklų herojų striukių („Karuselė“ neseniai buvo pakeitusi „Mis Saigon“). O gal raštelį jai perdavė Išstypėlis, tas judrus paauglys vaikėzas spuogų nusėtu veidu ir gražiomis akimis, kurio pokalbiai greičiausiai buvo nesibaigiančios egzaltuotos spėlionės, ar mirtis tikrai reiškia pabaigą. Man nespėjus pergalvoti visų galimybių, dvivėrės durys vėl atsidarė ir pro jas kyštelėjo daktarės V. galva: šypsnys, šalis, dideli akiniai mėlynais rėmeliais. Įsimečiau raštelį į savo rankinės kišenę ir užėjau į jos kabinetą, ten nerūpestingai numečiau rankinę ant kėdės ir pasukau prie sofos. Ji visada priversdavo mane pradėti pirmą. Net jei gulėčiau čia užspringusi ledinuku, ji neištartų nė žodžio, kol aš pirma neišleisčiau keleto gerklinių, gyvuliškų garsų. Daktarė V. buvo tokia romi, kad kartais jausdavausi taip, lyg būtume dvi mandagios nepažįstamosios, sėdinčios priešinguose tuščio metro vagono kampuose ir vengiančios viena į kitą net pažvelgti. Tą liepos 20-tą dieną aš neprasitariau apie raštelį, bet pradėjau pokalbį nuo liūdno kelių naktų senumo sapno, kurį buvau jau beveik pamiršusi. Atsargai dažnai pasilikdavau kokį nors sapną, tokį, kurį net nebūdavau tikra, ar išvis noriu minėti. Tam, kad jei pokalbio metu paliestume kokią temą, kurią aptarinėti būtų pernelyg žeminantis dalykas, galėčiau bet kada atsidūsėti ir ištarti: „Sapnavau labai keistą sapną...“ Ji bematant išsitraukdavo bloknotą ir rašiklį; aš girdėdavau juos, pirma sušnarėdavo per vielinę spiralę verčiamas popieriaus lapas, paskui trakšteldavo tušinukas, pasirengęs rašyti. Daktarė V. mėgo sapnus, ypač sapnus apie save pačią. Vos tik ištardavau: „Ir jūs ten buvote...“, daktarė V. bemat atkusdavo visai kaip iš Ozo grįžusi Dorotė, gulinti savo lovoje apsupta pažįstamų veidų iš Kanzaso. „O? – tarsteldavo ji. – Papasakokite.“

Tądien aš lengvai nėriau į sapną, regis, apie tai, kad mano tėvas buvo tikrasis Salko skiepų išradėjas. Greitai visai pamiršau tą raštelį, o valandai prabėgus visai nenorėjau išeiti. O kas, jeigu neatsikelčiau? Kas, jei tiesiog gulėčiau čia ir nekreipčiau dėmesio į tą susiprasti raginantį bruzdėjimą? Paprastai, kai viskam pasibaigus atsikeldavau ir pažvelgdavau į daktarę V., iškart prisimindavau, kokius šokiruojančius dalykus pasakojau jai vos prieš kelias akimirkas. „Mane pykino nuo to apgamo ant dėdės peties!“ – vieną dieną žliumbiau aš. Pasakodavau jai viską, o ji man taip ir liko paslaptis. Aš net nepajėgdavau įsivaizduoti jos einančios vakare namo. Jeigu įsivaizduočiau ją, kišančią raktą į spyną, atsivėrusios durys vestų į tamsą, į tuščią sandėlį, bet ne į namus. Ji, žinoma, man niekad nieko apie save nepasakodavo – ar turi vyrą, vaikų. Ji net nesakydavo, ką veikdavo kiekvieną rugpjūtį, kai užsidarydavo atostogų. Gal ji, kaip ir aš, likdavo mieste, sėdėdavo atsigręžusi į oro kondicionieriaus keliamą vėjo gūsį, valgydavo Kung Pao vištieną iš kinų restorano ir spręsdavo laikraščių kryžiažodžius? O gal su savo vyru ir dviem ar trim vaikais šeimyniniu automobiliu, prigrūstu V. šeimynos daiktų, keliaudavo iki pat Velfito?

Liepos 20-ąją išeidama iš kabineto ant peties pasikabinau rankinę ir paskui save uždariau dvivėres duris. Ten laukiamajame, sukeltais, džiovintuvu iškedentais plaukais, sėdėjo Televizinių Žaidimų Vedėjas. Niekaip neįsivaizdavau, apie ką tokie vyrai kalbasi su savo psichoanalitikais. Jis buvo toks atsainiai patrauklus; jis panėšėjo į tuos, kurie greičiau jau rinktųsi vieną tų siautulingų, brangių ir įmantrių terapijos seansų, pritraukiančių šimtus žmonių ir rengiamų viešbučių konferencijų salėse miesto centre. Bet štai jis čia, tyliai ir tradiciškai prižiūrimas daktarės V., visai kaip aš. Žiūrėdama tiesiai į vaiskias ir išgąsčio kupinas akis, numečiau jam raštelį.

– Ei, palaukit, – tarė jis. – Kas čia dabar?!

Bet aš jau ėjau pro duris.

Paskutinįjį liepos ketvirtadienį atsisveikinau su daktare V. Prisipažinau, kad rugpjūtį jos pasiilgsiu. Sakiau jai, kad neabejotinai kartą ar du per tą mėnesį skambinsiu pasiklausyti telefono atsakiklio žinutės vien tam, kad išgirsčiau jos balsą, o paskui netarusi nė žodžio padėsiu ragelį. Mano laikas jau buvo pasibaigęs ir aš nerangiai stoviniavau kabinete. Ji net nusišypsojo –­ tai buvo vos pastebimas virptelėjimas, tarsi burnoje tarp maisto būtų aptikusi nedidelį stiklo gabalėlį, o tada ištiesė man ranką.

– Viso labo, Siuzana, – pasakė daktarė V.

Ir tada mūsų rankos susilietė, šiltas delnas prie šilto delno. Stovėjau užtektinai arti, kad galėčiau atidžiau į ją įsižiūrėti; taip nutikdavo kiekvieną rugpjūtį. Aną vasarą mums spaudžiant rankas pastebėjau, kad ji, kaip ir aš, ant kaktos taip pat turi išsikišusį plaukų linijos snapelį. Tas snapelis man visą gyvenimą kėlė rūpesčių, nes dėl jo mano plaukai atrodydavo nelygiai perskirti. Man norėjosi šūktelėti: „Žiūrėkit! Žiūrėkit!“ – ir apimtai solidarumo jausmo nubraukti sau nuo kaktos plaukus, bet susilaikiau. Dabar žiūrėjau jai į veidą ir bandžiau įsidėmėti kokią nors naują smulkmeną ateičiai, bet viskas, ką mačiau, man jau buvo pažįstama. Ji buvo vidutinio amžiaus moteris su šaliu ir dideliais akiniais mėlynais rėmeliais, visai nepanaši į moteris iš mano mamos skaitytojų grupelės. Matydavau jas tuomet, kai grupelė rinkdavosi mano tėvų namuose; jos ateidavo nešinos savo Elioto „Middlemarch“ ir Anais Nin „Dienoraščiu“, karštligiškai primargintu pastabomis. „Simbolizmas?“ – užrašydavo jos paraštėje arba: „Tikra tiesa!“

Nesididžiuoju tuo, kas nutiko pirmąją rugpjūčio dieną, nei tuo, ką padarėme ir pasakėme, ar žala, kurią sukėlėme. Bet atrodė, kad jei jau pradėjome, vienaip ar kitaip turime baigti šitą reikalą kaip kad pačią psichoanalizę. Prieš pat dvyliktą viena stovėjau po stogeliu 83-iojoje Ist gatvėje. Maniau, kad visi susitiksime čia, o paskui eisime į restoraną. Jau mačiau, kaip mūsų grupelė suvirsta prie didelio stalo su medinėmis atitvaromis, nervingai ir triukšmingai, kaip nepažįstamieji per vienišių susitikimus. Peržvelgiau sulygiuotas, pastato išorėje prikaltas varines lenteles su čia dirbančių profesionalų vardais – pirmo aukšto biuruose įsikūrusių psichiatrų, psichologų katalogą su vienu atsitiktiniu išdidžiu socialinio darbo magistru. Nors dabar visi biurai buvo nuščiuvę, išjungti net raminančius garsus skleidžiantys aparatai. Kiekvieną rugpjūtį atrodydavo, kad koks nors virusas išguldė visą Niujorko šių ir panašių profesijų atstovų populiaciją.

Atėjo Povų Sostas ir, mano nuostabai, šiltai man nusišypsojo, tad ir aš atsakiau jai šypsena. Tada už kelių pėdų pamačiau ateinantį ir Scenos Apšvietėją, niūniuojantį melodiją, pažįstamą iš „Fiorello“ miuziklo. Dešimt minučių po dvyliktos prie pastato mūsų buvo jau aštuoni, keletas – man pažįstami dėl atsitiktinių tvarkaraščių pasikeitimų per praėjusius metus, atėjo keletas ir nematytų. Ten buvo vyras, kuris, neabejojau, suvaidino jauną tėvą „Bell Atlantic“ reklamoje, ir trapi moteris su nutrintu Prousto romanu – antrasis tomas, karčiai pastebėjau aš. Pati taip niekada ir nepasistūmėjau toliau negu pirmasis. Spėjau, kad ši moteris ir daktarė V. savo pokalbius praleisdavo pasinėrusios į švelnias literatūros kontempliacijas, jau nekalbant apie pačią kalbą. Greičiausiai ji buvo magistrantūros studentė, pasisotinanti japoniškų Ramen makaronų dubenėliu. Keleto pacientų vis dar trūko, todėl palaukėme jų dar kelias minutes, tada pagaliau atėjo tamsus nedidukas vyriškis, nešinas metaline įrankių dėže, ir tarė:

– Tai pradedam?

– Pradedam – ką? – paklausė Scenos Apšvietėjas.

– Na, – atsakė tas, – visa tai sugalvojau aš, tad, pamaniau, kodėl gi mums neužėjus vidun.

Jis pasisuko ir nuėjo į vestibiulį. Mes nusekėm iš paskos ir žiūrėjom, kaip jis atsitūpė, atsidarė savo dėžę ir išsitraukė kelis nedidelius, bet grėsmingus įrankius.

– Aš spynų meistras, – paaiškino jis. –­ Tai neturėtų būti labai sudėtinga.

Per tris minutes jis atrakino duris į fojė, paskui į daktarės V. laukiamąjį. O mes kaip avys sekėm jam iš paskos, priblokšti viso šio neteisėtumo, bet neabejotinai susižavėję ir apimti jaudulio. Spynininkas atrakino dvivėres daktarės V. duris ir mes, netardami nė žodžio, sugužėjom vidun. Kambaryje buvo karšta ir tvanku kaip spektaklio „Užsklęstos durys“ scenoje. Pradžioje niekas nedrįso įjungti šviesos. Galiausiai Prous­to Moteris pradėjo nervingai juoktis ir kaulėta moteriškė, vilkinti Lauros Ashley stiliaus paplūdimio suknele, įjungė halogeninę lempą, kuri užtvindė kabinetą ta pažįstama geltona šviesa.

Ten buvo tvarkinga, beveik niekas nepasikeitę. Nebuvo tik popierinio rankšluosčio ant sofos ir gėlės, paprastai augusios vazone ant palangės. Išstypėlis priėjo prie sofos ir sunkiai ant jos krito.

Agnės Juškaitės grafikos darbas

Agnės Juškaitės grafikos darbas

– Kaip gera pasėdėti, – tarė jis. – Nuo to gulėjimo jau bloga. Lubos tokios nuobodžios.

– Ar kada atkreipėte dėmesį, – pasakė Scenos Apšvietėjas, – kad tie įtrūkimai lubose virš sofos panašūs į kepėjo kepurę?

– Kad ne, – atsakė Povų Sostas. – Gal jau galime pradėti?

Tada ji ėmė ir atsisėdo ant daktarės V. kėdės. Mes visi į ją sužiurome. Vienas dalykas – įsilaužti į savo psichoterapeutės kabinetą, bet atsisėsti ant jos kėdės – jau visai kas kita. Ji pasisukiojo kėdėje į šalis; kėdė kiek sugirgždėjo ir sutraškėjo, atpažinau šiuos garsus, taip dažnai girdėtus per pokalbius.

– Pirmiausia, – tarė Povų Sostas, perimdama iniciatyvą, – ar kas nors žino, kur daktarė V. keliauja kiekvieną rugpjūtį? Turiu galvoje – tikrai žino. Ne vien tik spėlioja.

– Iš kurgi mums žinoti? – paklausė Laura Eshley. – Tarsi ji mums ką nors pasakotų. – Tada ji nutilo ir įtariai pridūrė: –­ Ką, gal jums ji ką nors pasakoja?

– Ne, – atsakė Povų Sostas. – Nesako nė žodžio. Bet mano svainis išsiaiškino, kad jo psichoterapeutas rugpjūčius leidžia viename name Dačeso apskrityje, nes vienas jo draugas, kuris taip pat turi ten namą, pasakojo apie vieną porą, turinčią namą kitam kelio gale, apie tokį psichoterapeutą ir jo žmoną, ir dar paminėjo, kad vyras vardu Natanas, ir tada mano svainis šūktelėjo: „Tik nesakyk, kad Natanas Kantoras! Tik ne Natanas Kantoras!“ O jo draugai atsakė, na taip, jų kaimynas yra psichoterapeutas Natanas Kantoras. Ir tada jie mano svainiui papasakojo apie jo psichoterapeutą įdomių dalykėlių, pavyzdžiui, kad visą jo sklypą užgožę aviečių krūmai, bet jis niekada neleidžia kaimynų vaikams pasiskinti uogų.

Tada drebančiu balsu tyliai prabilo Prousto Moteris:

– Mano teorija tokia, kad daktarė V. kiekvieną rugpjūtį keliauja į Prancūziją. Mes su ja ne kartą aptarinėjome kai kuriuos prancūziško gyvenimo būdo aspektus ir ji ne sykį nustebino mane, kaip gerai jai pažįstama ši sritis. Paklausiau jos, gal ji su šeima nuomojasi namą Provanse, ir ji nepaneigė šio fakto.

– Fakto? – įsiterpė Scenos Apšvietėjas. –­ Joks čia ne faktas. Fantazija ir tiek.

Bet aš pamaniau, kad puikiai įsivaizduoju ją Prancūzijoje. Nuomotu Citroën važinėjančią po vietos apylinkes su savo didžiuliais mėlynais akiniais, kalbančią primiršta, Seven Sisters koledžo laikais pramokta prancūzų kalba. Man atrodė visai tikėtina, kad kol mes visi čia sėdime jos kabinete, jie su vyru ir vaikais laiko paruošę atverstus pasus Kenedžio oro uoste prie Air France langelio. Staiga pastebėjau, kad spynų meistras pradėjo raustis po daktarės V. rašomojo stalo stalčius. Jis ištraukė kelis popieriaus lapus ir mes visi jau apsidžiaugėme, bet paaiškėjo, kad ten tik reklaminis metinio vakarėlio Šokte į pavasarį Horney klinikoje lankstinukas. Tada jis pasikuitė giliau ir sužvejojo pakelį Trident kramtomosios gumos, paskui tušinuką su užrašu ant šono PROZAC. Daiktai buvo perduoti visiems apžiūrėti, o Prousto Moteris nemačiom diskretiškai įsidėjo tušinuką į kišenę, bet šios smulkmenos nė kiek nepadėjo mums išsiaiškinti, kas gi yra mūsų psichoanalitikė. Ir kai jau ėmiau manyti, kad visas šis nuotykis buvo bergždžias reikalas, Laura Eshley staiga tarė:

– Ar pastebėjote, kad daktarė V. tikrą susidomėjimą parodo tik tada, kai kalbama apie ją. Suprantat, – tęsė ji, – galiu jai pasakoti apie tą dieną, kai mus paliko tėvas, bet daktarė V. neištars nė žodžio. Tačiau vos tik aš ištariu: „Tai primena man, kaip kartais mane supykdote“, ji visada pasakys: „O? Papasakokite.“

Kai kurie iš mūsų karčiai nusijuokė. O, tas „O? Papasakokite“ visiems mums buvo pažįstamas iki skausmo.

– Reikalas tas, – tarė spynų meistras, –­ kad net nenutuokiu, ar psichoanalizė man padeda, bet daktarė labai traukia mane seksualiai, todėl man patinka čia lankytis. Po visais tais didelių palaidinių ir šalių sluoksniais ji slepia puikų kūną. Žinot, –­ tęsė jis, – dauguma mano profesijos atstovų psichoanalize gydosi visą gyvenimą. Tai gana įprasta.

– Tikrai? – paklausiau aš. – Nežinojau.

– Taip, tikrai,– atsakė jis. – Dar du vyrukai iš Key Plus gydosi jau metų metus. Atrodo, kad tas rakto spynoje vaizdinys mus nežinia kodėl nepaprastai baugina ir kartu žadina nenugalimą trauką. Spėju, kad tai kažkuo panašu į tai, kaip maži berniukai šnipinėja savo mamas vonioje ir dėmisi intymias, moteriškas jų paslaptis. Aišku, visa tai gana įdomu ir aš jau visą amžinybę čia lankausi, bet, žinot, ką? Pas­kutiniu metu ėmiau svarstyti, kad rasčiau ir geresnių būdų išleisti tuos devyniasdešimt dolerių.

Kabinete įsivyravo triuškinanti tyla. Devyniasdešimt dolerių! Aš už vieną apsilankymą mokėjau šimtą dolerių; kai pirmą kartą atėjau į konsultaciją, daktarė V. man sakė, kad jos įprastas užmokestis yra šimtas dvidešimt penki doleriai, bet ji padarys nuolaidą, kad prisitaikytų prie mano biudžeto galimybių. Jaučiausi tokia ypatinga, tikra išrinktoji, pašvęsta į slaptą draugiją. O štai dabar, po daugelio metų sužinau, kad visą tą laiką iš spynininko ji ėmė mažiau. Gal, jei būčiau dar labiau paspaudusi, ji būtų nuleidusi ir daugiau. Bet kas gi galėjo pamanyti, kad su moks­lo laipsnį turinčia psichoterapeute galima elgtis kaip su prekeive iš Florentino gatvės? Vaikštinėjome po kabinetą, sakydamiesi vienas kitam, kas kiek moka. Dauguma mokėjo nuo devyniasdešimt iki šimto dvidešimt penkių dolerių.

– Ką aš galiu pasakyti? – gūžtelėjo pečiais Išstypėlis. – Mano tėtis yra stambi žuvis, prekiaujanti menu.

Vienintelis žmogus, dar neatskleidęs, kiek moka daktarei, buvo Prousto Moteris. Dabar ji atrodė labai susinervinusi, tarsi tikėtųsi, kad visi ją pamirš. Bet aš turėjau sužinoti.

– Jūs nepasakėte, kiek ji iš jūsų ima, –­ švelniai tariau aš.

– Tai kiek asmeniška, – atsakė ji.

– Liaukitės, – atrėžė Scenos Apšvietėjas. – Nieko čia asmeniška. Mes net nežinom vieni kitų vardų.

Moteris sutrikusi pešiojo antrojo tomo nugarėlę.

– Na, tiesą sakant, – lyg atsiprašinėdama sušnabždėjo ji, – už vieną konsultaciją aš jai moku penkiolika dolerių.

Mes visi žioptelėjome. Pamaniau, kad tuoj prasidės maištas, visi įniršę ją apspis ir iš gležnų, blyškių jos rankų išplėš Prous­tą.

– Penkiolika dolerių! – tarė Scenos Apšvietėjas. – Kaip ji galėto šitaip su manim pasielgti? Aš atiduodu jai visus savo pinigus. Net negaliu sau leisti kabelinės televizijos!

– O ji tuo metu išmauna į Prancūziją visam rugpjūčiui, – pridūrė jaunasis tėvas. – O gal reikėtų sakyti, kad išmauna į Prancūziją visam août. O lia lia, išsinuomoja vilą, sėdi sau ir valgo les brioches.

– Ir žinote dar ką? – tarė Išstypėlis. –­ Man labai nepatinka jos akiniai. Su jais ji atrodo tokia vidutinybė.

– Būtent, – pritarė Laura Eshley. – Tokia niekuo neišsiskirianti. Kodėl turėtume mokėti pinigus tokiam žmogui? Ir dar tas telefono atsakiklis, kaip jums ta žinutė?

Scenos Apšvietėjas šoko ir priėjo prie telefono atsakiklio ant žemo staliuko. Paspaudė mygtuką, atsuko garsą ir po akimirkos išgirdome kaip tuo pažįstamu balsu tariami žodžiai užlieja kabinetą. Mes visi pradėjome juoktis ir sutarėme, kad tai pati kvailiausia kada nors įrašyta žinutė. Kai pasigirdo signalas, Scenos Apšvietėjas pareiškė, kad ištrins žinutę ir įrašys naują. Nuščiuvę baugiai stebėjome, kaip jis atsuka trumpą juostelę ir įrašinėja joje naują žinutę.

– Svei-ki! – tarė jis dusliu baritonu, palinkęs prie įmontuoto mikrofono. – Kalba daktarė V. – Fone, nepaisant mūsų abejonių, pradėjome pritariamai šūkaloti. – Dabar negaliu prieiti prie telefono, –­ tęsė jis. –­ Todėl, kad rugpjūtį leidžiu Pietų Prancūzijoje, už jūsų pinigus! Puikiai leidžiu laiką be jūsų, toli nuo jūsų pasišlykštėtinų homoerotinių fantazijų...

– Ir nuobodžių jūsų sapnų! – pridūrė Povų Sostas.

– ...ir, – pati nepajutau, kaip išspiegiau, –­ toli nuo popierinių rankšluosčių, susiriebalavusių nuo jūsų plaukų!

Visi praplyšo juokais.

Ir tuo metu, kai mes aštuoniese susibūrę apie telefono atsakiklį stūgaudami iš juoko įrašinėjome savo šūkalojimus, atsidarė durys. Atsisukome ir pamatėme tarpduryje stovinčią daktarę V. Visi nuščiuvome. Už jos stovėjo Televizinių Žaidimų Vedėjas ir iš viršaus žiūrėjo jai per petį.

– Matot? – triumfuodamas tarė jis. –­ Aš nieko neišsigalvojau.

Ji ilgai stovėjo ir žiūrėjo į mus.

– Ir ką man su jumis daryti? – liūdnai paklausė ji.

Gerai ir nepamenu, ką dar ji sakė – toks šokas buvo apėmęs išgirdus jos balsą. Tik atsimenu, kad ji sakė kažką apie pasitikėjimą, kurį sugriovėme. Prousto Moteris nutraukė ją ir paklausė, kodėl ji ne pakeliui į Prancūziją, o daktarė V. suglumusi pažiūrėjo į ją.

– Prancūziją? – paklausė ji. – Iš kur tai ištraukėte?

Niekas nežinojo atsakymo.

– Tai ar išsiaiškinote, ką norėjote? – paklausė daktarė V., o jos balsas buvo beveik švelnus.

Nė vienas iš mūsų negalėjo pasakyti, kad ką nors išsiaiškino. Akis nudelbę žiūrėjome sau į rankas ir į kilimą ir atsiprašinėjome, atsiprašinėjome. Galiausiai ji pasakė, kad galime eiti ir kad viską išsiaiškins rugsėjį su kiekvienu atskirai, bet aš žinojau, kad taip nebus, bent jau tikrai ne man. Neįsivaizduojamas dalykas, kad psichoanalizė galėtų įveikti tą gėdą, kurią jaučiau dabar, jai į mus žiūrint. Atsisveikinome su daktare V., tada išėjome iš jos kabineto, o paskui suglumę išlindome į saulę, tarsi gyvi išlikę po didžiulio žemės drebėjimo griuvėsiais.

Naujosios savo psichoterapeutės man nereikia pristatyti tik inicialu.

– Čia ne Kafka, – linksmai tarė ji.

Jos vardas yra Linda Manzini, moks­lų daktarė, o jos biuras yra miesto cent­re, Vest Vileidžo rajone, name su rausvo smiltakmenio fasadu, kur ji ir gyvena. Netyčiom man vis atsiskleidžia jos privataus gyvenimo nuotrupos. Jos šeima augina pilką, seną katiną, kuris retkarčiais sušmėžuoja laukiamajame, o kartą man atėjus koridoriuje gulėjo sūrio lentos formos siuntinys iš Williams-Sonoma gurmaniško maisto krautuvės. Aš visada pastebiu tokias smulkmenas, bet tai ne blogas įprotis, aš nesmalsauju. Dažniausiai jaučiu palengvėjimą, kad nebelankau psichoanalizės kurso pas daktarę V., tačiau kartais pasigendu to paslaptingumo, prasmingo tylėjimo, popierinių rankšluosčių, to keisto, žodžiais nenusakomo tarpusavio supratimo, užsimezgusio tarp mūsų. Dabar kartą per savaitę aš neguliu, bet sėdžiu dideliame odiniame minkštasuolyje, ant kurio visada nugulę šiek tiek katino plaukų, o kai kalbu, Linda Manzini visada žiūri man į akis. Ji motiniška ir atjaučianti moteris, kiaurus metus vilkinti kaftaną. Puikiai žinau, kas ji tokia, ir – žinote? –­ esu nusivylusi.


Iš anglų kalbos vertė JURGA ŠIDIŠKYTĖ
Žurnalas „Ploughshares“, 1998 metų ruduo