Penktą dieną stovim Kalinovskojės stanicoje.

Taika, todėl mūsų dislokacijos vieta pirmą kartą panašesnė į armijos stovyk­lavietę, o ne benamių landynę. Palapinės dviem tvarkingomis eilėmis sustatytos išilgai kilimo tako. Ant jo, irgi lyg pagal liniuotę, išrikiuota technika, už palapinių – prausyklių linija, paskui atmatų duobių linija ir išviečių linija. Viskas kaip priklauso.

Mums gerai. Šviečia saulytė, aplink tikra Dievo palaima, šilta – turbūt kokie dvidešimt penki laipsniai. Balandis – vietiniais standartais vasara. Stepėje iš mažyčių urvelių lenda jauni juodi vorai – karakurtai, gaudom juos ir kišam į stiklainius. Šeriam žiogais. Ilsimės. Karas mums baigėsi, čia – gilus užnugaris.

Mūsų prisikariavusį pulką išveda performuoti už Tereko. Kareivius atleidžia, pirmiau dėl proformos pasiūlę trejiems metams sudaryti naują kont­raktą su perspektyva gauti gyvenamąjį plotą. Butus skirti numatyta čia pat, Kalinovs­kojėje, čia jų – tuščių, apleistų – gausu. Juos paliko rusų pabėgėlių šeimos.

Niekas neketina čia likti. Kareiviams už nugarų – keturi karo mėnesiai, Groznas, kalnai, šaltis, alkis, purvas, mirtis. Visi nori namo.

Karas baigėsi, ir staiga nebėra ką veikti. Visi laukia, kada išsiųs. Ne batalionas, o palaida bala.

Aptingom. Nenoriai velkamės į rikiuotes. Būrių vadai vargais negalais priverčia mus užsisegti apykakles. Avėti aulinių jau neįmanoma mūsų priversti.

Atrodome kaip anksčiau. Kaip priklauso rengiasi nebent karininkai – na, jie bent jau mūvi kelnes. O mes, iš ryto pusvalandį panuobodžiavę rikiuotėj, vos išgirdę: „Išsivaikščiot!“, nusimetam visą amuniciją ir likę vienom iki kelių paraitotom apatinėm visą dieną skiriame sau. Prausiamės, skutamės, skalbiamės, valgome, rūkome, plepame... Arba knarkiame palapinėse, arba deginamės, arba vaikomės stepėje karakurtus, arba šiaip spjaudom į dangų, mintydami, kur čia prasimanius degtinės ir į ką ją išmainius: karui pasibaigus šovinių ir saliarkės mums neišduoda, o mėsos konservus vadai išvagia patys.

Žodžiu, ilsimės.

Kartais atskrenda tikrinti vadovybė, užvaldyta beprotiškų idėjų sukurti iš mūsų tikrą armiją. Tam tikslui štabai kas kartą daro vis tą patį ėjimą: iškilmingą rikiuotę su žygiavimu, dainomis, lygiavimu kairėn ir kitokiom nesąmonėm. Tada bataliono vadas, suvokdamas, jog iš bataliono – tos karo sumaitotos alkoholikų bandos – jokių žygio dainų, išskyrus „Eik tu nachui“, nesulauksi, išveja visus pašlemėkus į artimiausią platanų giraitę, kur tyliai brązginame gitarą laukdami, kada vyresnybė išskris, stengdamiesi nelįsti į akis ir nešokiruoti generolų savo išvaizda.

Apėjusi tuščias palapines ir neradusi, ką galėtų tikrinti, sutrikusi komisija gūžteli pečiais ir išskrenda. Sraigtasparniui vos atsiplėšus nuo žemės, iš giraitės pradeda lįsti užsimiegoję kareiviai ir aukštai kilnodami nuogus kulnus per aštrią išdžiūvusią žolę traukia užbaigti sapnų į palapinę. O kai kurie net ir nelenda – taip po platanais ir knarkia iki nakties. Palaima...

Naktimis šilto ir šalto regėjusiems kontraktininkams vis dėlto pavyksta kažkur prasimanyti degtinės. Ir tegu nors ir dangus griūva. Prasideda linksmybės.

Iki tam tikro momento puota rutuliojasi ramiai. Kontros geria savo palapinėje. Čia pat, gretimose, lygia greta prisiliuobia bataliono vadas su pavaduotojais – štabų viršininkais ir technikais.

O apie antrą valandą nakties šalys žengia į ringą. Kitaip tariant, ant tako. Vos bepastovintys ant kojų kontros po vieną šliaužia iš palapinių ir zigzagais traukia link štabo pašaudyt į viršininkus, priminti visas skriaudas. Karininkams – jie irgi šaunūs vaikinai, – savo ruožtu, panyžta nagai duoti į snukį kontroms, užlaužus rankas kabinti ant stulpų ar mėtyt į zindanus – kalinimo duobes.
Linksminamės.

Abipusė neapykanta. Yra už ką nekęsti. Kontros karininkų – už tai, kad įžūliai vagia mėsos konservus; cisternomis pardavinėja saliarkę; už tai, kad neprofesionalūs ir negeba išsaugoti karių gyvybių; kad per kraują daro karjerą; kad plėšia iš kairės ir dešinės, važinėja trofėjiniais džipais „Pajero“, o jų palapinės prigrūstos odinių baldų ir kilimų; už tai, kad pagavę girtus kontras suspardo kerzais, bet patys liuobia iki žemės graibymo; už savivalę ir patyčias; už atleidinėjimą neišmokant uždarbio; už tai, kad humanitarinė pagalba nė karto nepasiekė būrių; už bailumą mūšyje. Karininkai nekenčia „kontrabosų“ už tai, už ką kontros nekenčia jų: kad girtuokliauja ir vagia saliarkę; už tai, kad šaudo karininkams į nugarą; už tai, kad įkliūva turguose su šoviniais; už tai, kad visi – marodieriai ir kad visi kaip vienas alkoholikai ir padugnės; už tai, kad nemoka ir nenori kariauti, o moka tik plėšikauti griuvėsiuose, ir kad jų žygio kuprinės prigrūstos prisiplėšto šlamšto; už tai, kad vidury mūšio pameta automatus; už tai, kad visi aliai vieno svajoja kuo greičiau išeiti į atsargą iš tos velnio neštos ir pamestos armijos, iš kurios jiems nieko ir nereikia, išskyrus pinigus; už tai, kad deda skersą ant karininkų. Dar nekenčia dėl to, kad skursta, neturi jokių vilčių ir kad alkani vaikai. O šauktinių – dar ir už tai, kad stimpa kaip musės ir kad tenka rašyti jų motinoms pranešimus apie mirtį.

Kartą galėjo baigtis kraujo praliejimu. Girtas vado pavaduotojas politiniams reikalams – zampolitas – išlindo iš palapinės nusišlapinti ir susidūrė su girtu medicininės tabletės vairuotoju Kolka. Zampolitas kibo Kolkai į atlapus: „Tai geri, šunsnuki?“ Kolka vietoj atsakymo tik sumykė ir vimtelėjo zampolitui ant kerzų. Zampolitas to fakto nesureikšmino, žiebė medikui į tarpuragį ir patraukė liuobti į štabą. O Kolka ėmė ir įsižeidė. Čiupo automatą, grįžo ir neilgai svarstęs suvarė į zampolitą visą dėtuvę. Tiesiu taikymu iš arti. Trisdešimt šovinių.

Bet nepataikė. Buvo pernelyg girtas.

Rytą pagiringą Kolką ištempė į rikiuotę, sumušė ir įmetė į sklidiną išvietę, kur šis dvi dienas išstovėjo iki kelių mėšle. Zampolitas pats asmeniškai ateidavo jo maitinti: mėtė duoną į srutas ir kvatojo. O bataliono vadas po to nuotykio įsakė surinkti automatus ir užrakinti juos sviedinių dėžėse, kurias perdirbo į piramides. Nepasitiki.

– Vis dėlto taika – tai gerai, – sako būrio vadas, mazgodamasis kojas kompotu. – Sausa, šilta ir niekur nereikia eiti. Net vandens. Štai, žiūrėkit, kompotas visai nelimpa... Nes taika.

Taikus kompotas skiriasi nuo kovinio, tas tiesa. Dabar jis universalus. Jį galima ir gerti, ir juo praustis, ir skalbti baltinius. Nes jame nė gramo cukraus, kaip, beje, ir džiovintų vaisių. Ir viena, ir kita vado pavaduotojas ūkio reikalams – zampotylas – išmainė į degtinę stanicoje. Jis tai darė ir vykstant mūšiams, vis dėlto ne taip aktyviai – dar turi sąžinės.

Batalionas maištauja ir reikalauja paleisti – mus jau šimtą kartų išdūrė dėl dembelio. Jau kokius dešimt kartų žadėjo išleisti į atsargą ir visus dešimt kartų paliko ant ledo.

Labiausiai nerimsta naujokai. Tie, kur atvažiavo į Čečėniją prieš dvi savaites. Visas savo penkiolika karo dienų pratūnojo komendantūroj ir net šūvio negirdėjo. Tačiau kariauti jiems jau pabodo. Garsiai šūkauja, plėšo jūrinukes, mostaguoja rankomis ir mušasi į krūtinę su ašaromis pasakodami kiekvienam prašaliečiui apie žuvusį kraštietį. Kareivos.

Mūsiškiai, kurie pulke nuo pradžių, maištauja nenoriai, tingiai, rytais – vis tiek pažadino. Patriukšmaus patriukšmaus ir skirstosi į palapines toliau miegoti... Ugnį ir vandenį perėjusio kareivio ramybės ir fatalizmo niekaip neatimsi – ko jau ko, o laukti tai mes per karą įpratom. Be to, ir prasmės šiauštis nėra – nuo mūsų vis tiek niekas nepriklauso. Mes – niekas, mūsų neklausia.

Tačiau aš aktyviai dalyvauju revoliucijoje: noriu namo. Toks mano bzikas. Noriu namo, ir baigta. Miegu ir noriu namo. Kai nemiegu, vis tiek noriu. Kabinu skaldytų kruopų košę, o pats galvoju apie namus. Patraukia į krūmelius – ech, o namuose tai klozetas –­ toks patogus, baltas...

Ieškodamas teisybės pasiekiu aukščiausią vadovybę, pulko vadą – bailį alkoholiką dėdulę Verterį – tokią pravardę jam davė už mechanišką hemorojinę eiseną – ir apskundžiu jam bataliono vadą: atseit, neišleidžia į atsargą. Už tai bataliono vadas dabar mane nuolat maišo su dulkėm per rikiuotes, pravardžiuoja politine prostitute ir prisiekia, kad paskutinis rusų kareivis, kirsiantis Čečėnijos sieną, bus iniciatyvusis granatsvaidininkų būrio prietranka Babčenka.

Neatleidžia.

Na, ir velniai jo nematė. Paskutinis tai paskutinis. Žinoma, namie gerai. Bet neblogai ir čia: argi kur kitur moka devynis šimtus baksų per mėnesį už tai, kad voliojiesi ant žolės. Todėl mums nusispjaut, ar vilkti lupti, ar priluptus atgal tempti.

Šunsnukis...

Pasibaigus rytiniam patikrinimui sudirgęs bataliono vadas paskelbia, kad vyks rikiuotės ir technikos apžiūra.

– Įsakau ruoštis ir kad po dvidešimties minučių visi stovėtų išblizgintais batais ir prisisiuvę apykakles!

Mes palinksim ir išsivaikštom pakeliui plėšdami nuo savęs kitelius ir aulinius. Priėję savo palapines trenkiam tą visą gerą į vidų ir nė nestabtelėję traukiam ant tako degintis. Ir kaip įmanoma toliau, kad pasipiktinusi, jog batalionas neatvyko, viršenybė ant karštų dantų nesušaudytų.

Špygą tau, ne rikiuotės apžiūrą.

Taika, po galais...

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė