Iš gydytojo užrašų

 

Vidurnaktį tebesėdžiu prie savo rašomojo stalo. Mintys apie tą nelaimingą moterį vis neduoda man ramybės... Mąstau apie niūrų kambarį langais į kiemą, su senoviškais paveikslais, lovą kraujo spalvos apmušalais, ant kurios rymojo išblyškęs veidas su pusiau atmerktomis akimis. Ir dar tas rūškanas lietingas rytas. Kitame kambario kampe ant kėdės, koją ant kojos užmetęs, atšiauria veido išraiška, sėdėjo jis, nelaimingasis sūnus, pakėlęs kirvį prieš motiną... Esama žmonių, kaip šis, kuriuos ne visada pavadinsi bepročiais! Žvelgiau į tą atkaklų veidą ir bandžiau jį perprasti. Piktas, išbalęs, nei bjaurus, nei kvailas, lūpos bekraujės, akys apniukusios, smakras paslėptas susiglamžiusioje marškinių apykaklėje, kaklas apjuostas besiplaikstančiu kaklaryšiu, kurio vieną galą be perstojo sukiojo liauni pirštai. Taip laukė policijos, turėjusios jį išsivesti. Tuo tarpu vienas pareigūnas stovėjo už laukųjų durų ir jas stebėjo. Aš sutvarsčiau nelaimingos motinos smilkinius; vargšelė buvo be sąmonės. Išėjau tik tada, kai prie jos budėti įsiprašė kaimynė. Ant laiptų sutikau pareigūnus, pasiruošusius suimti motinos žudiką. Gyventojus iš priemiesčio namo buvo apėmęs stiprus susijaudinimas; išsirikiavę grupelėmis priešais duris jie aptarinėjo liūdną nutikimą. Kai kurie dar kamantinėjo, kaip ir kas ten viršuje ir ar galima tikėtis, jog sužeistoji išgyvens. Negalėjau jiems atsakyti nieko aiškaus.

Pažįstama, jau nebejauna persona, vieno nežymaus tarnautojo, pas kurį kadais buvau iškviestas, žmona, sulaikė mane ilgėliau. Atsirėmusi į laiptų turėklus, ji atrodė visiškai sugniuždyta.

– Viskas gerokai rimčiau, nei jūs galite įsivaizduoti, ponas daktare! – ištarė ji purtydama galvą.

– Gerokai rimčiau? – suklusau.

– Taip, ponas daktare! Kad jūs žinotumėte, kaip jinai jį mylėjo!

– Jinai jį mylėjo?

– Taip, išlepino, išpaikino jį.

– Šitą vaikėzą?! Kodėl?

– Taigi, kodėl!.. Matote, ponas daktare, berniukas nuo mažumės buvo netašytas. Tačiau ji į viską žiūrėdavo pro pirštus... net į pačius rimčiausius išsišokimus... Mes, namo gyventojai, dažnai ją įspėdavome, tas netikėlis nusigerdavo dar būdamas vaikas, o vos tik spėjo tapti vyresniu... prasidėjo!

– Kas prasidėjo?

– Kurį laiką jis dirbo parduotuvėje, bet netrukus jam teko sprukti!

– Sprukti?

– Taip, nes ko tik nepridarė; apvogė net savo darbdavį... Motina, vargšė moteris, kuri vos pati išsilaikydavo, turėjo atlyginti padarytus nuostolius!

– O kuo gi ji verčiasi?

– Siuva ir siuvinėja; tikrai nekokios pajamos. O vaikiščias, užuot jai padėjęs, nešdavo ir tą paskutinį gerą smuklėn ir dar bala žino kur. Tačiau to jam nepakako. Stalo įrankius, du tris paveikslus, sieninį laikrodį, beveik viską, kas tik nebuvo prikalta vinimis, jis ištempė į lombardą!..

– Ir ji visa tai kentė?

– Kentė?! Ji mylėjo jį vis stipriau! Mums visiems tai buvo nesuvokiama... Ir štai pagaliau jis įsigeidė pinigų... Ji atidavė, ką turėjo... Jis grasino ir toliau reikalaudamas pinigų!

– Iš kur jūs visa tai žinote?

– Taigi visas namas žino. Jo riksmai dažnai aidėdavo laiptinėje, o kai naktimis, ne kartą ir dienomis, pareidavo girtas, jau prie durų girdėdavosi jo stūgavimas ir keiksmų pliūpsniai. Vargšė moteris buvo įsiskolinusi visiems: kartais neturėdavo nė duonos... Kai kada mes jai pagelbėdavome, nors nė vienas iš mūsų nėra visko pertekęs. Bet reikalai tik prastėjo. Tarsi moteriai kas būtų atėmęs sveiką protą. Viską nurašydavo jaunystės išdaigoms; tomis dienomis, kai vaikiščias įsitriukšmaudavo svirduliuodamas naktimis laiptais, ji prašydavo mūsų atleidimo. Štai koks sūnelis, ponas daktare. Bet kad viskas taip toli nueis...

Ir tada tarnautojo žmona papasakojo man viską iki galo.

– Į namus jis parsirado šiandien anksti ryte; girdėjau jį klupinėjant laiptais priešais mūsų buto duris. Kažką dainavo gergždžiančiu balsu. Tikriausiai viršuje vėl ėmęs reikalauti pinigų. Duris buvo palikęs praviras, tad iki pat mūsų, gyvenančių žemiau... Įsivaizduojate, iš ketvirto aukšto į antrą brovėsi jo siautėjimas. Staiga riksmas. Dar vienas. Žmonės puolė viršun, tuomet ir išvydo. O jis stovėjo ten kaip įbestas ir gūžčiojo pečiais!..

Aš išėjau. Užnugaryje buvo girdėti sunkūs žingsniai. Išvedė motinos žudiką. Smaksodami pavymui, koridoriuose stoviniavo vyrai, moterys ir vaikai; niekas neištarė nė žodžio. Prieškambaryje apsisukau, nusileidau laiptais, išėjau iš namo ir nupėdinau kamuojamas pačių niūriausių minčių apie tai, jog šios dienos darbo man jau per akis. Netrukus po pietų vėl grįžau į tą nelaimingą namą; sužeistąją radau tokios pat būklės, kokios ir palikau: be sąmonės, ganėtinai sunkiai alsuojančią. Slaugytoja papasakojo, kad jau buvo atvykusi teismo paskirta komisija ištirti nusikaltimo aplinkybių. Kambarys skendėjo tokioje tamsoje, jog prireikė uždegti žvakę ir pastatyti ją ant naktinio stalelio lovos galvūgalyje... Kokia neišmatuojama kančia atsispindėjo šios mirštančiosios veide! Kažko paklausiau ligonės. Neramiai sujudėjusi ji tik suaimanavo ir mažumą pramerkė akis. Kalbėti taip ir neįstengė. Davęs reikiamus nurodymus, išėjau... Kai vakare darsyk užėjau, regis, vargšelei buvo kiek geriau. Į mano klausimą apie savijautą moteris atsakė:

− Geriau... – ir pabandė šyptelėti. Tačiau netrukus ir vėl neteko sąmonės...

Šešta valanda ryto!

Po vidunakčio – būtent tada savo dienoraštyje užrašiau paskutinę eilutę – pasigirdo netikėtas skambutis į duris... Ponia Martha Eberlein – toks buvo sunkiai sužeistosios vardas – prašė manęs ateiti. Buvo atsiųstas kažkoks berniukas; privalau skubėti pas ją, skubėti, skubėti... Ar ji karščiuoja, ar miršta?.. Jis nežinojo nieko; bet kuriuo atveju buvo panašu, jog reikalas neatidėliotinas.

Nepamiršdamas chirurginių instrumentų lagaminėlio, pasileidau įkandin berniuko, kuris, man užlėkus namo laiptais, su žvakigaliu rankoje liko apačioje pašviesti kelio. Paskutinės pakopos jau skendėjo tamsoje, viršun kelią rodė tik apačioje blykčiojantis blausus spindulys. Tačiau pro pusiau praviras ligonės buto duris mane pasitiko šviesos ruožas. Per prieškambarį, atstojantį ir virtuvę, įžengiau į kambarį su langais į kiemo pusę. Vos išgirdusi mano žingsnius, slaugytoja pakilo ir pasitiko mane.

− Kaip reikalai? – sušnabždėjau...

− Ji būtinai nori su jumis pasikalbėti, ponas daktare! – informavo moteris.

Ir štai aš jau greta lovos; ligonė gulėjo nejudėdama plačiai atmerktomis akimis; ji pažvelgė į mane. Tada tyliai pratarė:

− Ačiū, ponas daktare, ačiū!

Paėmiau jos ranką; pulsas ne toks jau blogas. Nutaisiau linksmą toną, kuriam visuomet reikia būti pasiruošus, net jei mums ir nelabai to norisi.

− Kaip matau, ponia Eberlein, jums jau geriau − tai išties džiugina!

Ji šyptelėjo:

− Tiesa, geriau, ir aš turiu su jumis pasikalbėti...

− Tikrai? – pasitikslinau. − Klausau jūsų!

− Akis į akį!

− Atsipūskite valandėlę! – kreipiausi į slaugytoją.

− Lauke! – reikalavo ligonė.

Slaugytoja dar kartą pažvelgė į mane klausiamai, po to išėjo tyliai užverdama paskui save duris. Likome dviese su ponia Eberlein.

− Malonėkite! – paragino ji, akimis nurodydama į kėdę lovos kojūgalyje.

Aš atsisėdau, jos ranką laikydamas savojoje, ir, kad geriau girdėčiau, prisislinkau arčiau.
Moteris kalbėjo ganėtinai tyliai:

− Man taip palengvėjo, ponas daktare, − pradėjo ji, − nes man labai reikia su jumis pasikalbėti!

− Ką norėjote pasakyti, mieloji? – pasiteiravau... – Tik pasistenkite nepervargti!

− O, ne... aš trumpai... Jūs privalote jį išlaisvinti, ponas daktare!

− Ką tokį?

− Jį – mano sūnų!

− Miela ponia Eberlein, − atsakiau sujaudintas. − Jūs puikiai žinote, kad tai ne mano valioje!

− O, jei egzistuoja teisingumas, tuomet tai jūsų valioje...

− Aš tikrai jūsų labai prašau, pasistenkite taip nesijaudinti... Jaučiuosi pamalonintas, jog laikote mane savo draugu ir esu jums už tai dėkingas; bet aš taip pat ir jūsų gydytojas, todėl turiu teisę šio bei to iš jūsų ir pareikalauti. Ar sutinkate? Taigi nurimkite! Svarbiausia, ramybės!

− Ramybės... – pakartojo moteris ir jos akys bei lūpos skausmingai sutrūkčiojo... – Ponas daktare, išklausykite manęs, ši našta mane taip slegia!

Mano tylėjimą palaikiusi paskatinimu kalbėti, tvirtai spausdama man ranką ji pradėjo:

− Jis nekaltas – arba bent ne tiek, kaip žmonėms atrodo. Buvau bloga, apgailėtina motina...

− Jūs?

− Taip, aš... aš nusikaltėlė!

− Ponia Eberlein!

− Netrukus jūs mane suprasite... Nesu ponia Eberlein... Aš panelė Marta Eberlein... Mane tik laiko našle... Aš neklaidinau žmonių, tačiau juk negalėjau kiekvienam pasakoti savo praeities...

− Tačiau dabar tai turėtų jus jau mažiau graužti!

− O, tik ne šitai! Jau dvidešimt metų, kai jis mane paliko... paliko dar iki jo – mudviejų sūnaus − gimimo. Ir... grynas atsitiktinumas, kad jis gyvas, ponas daktare, nes... aš jau pačią pirmą naktį norėjau jį nužudyti!.. Taip, būtent tokio jūsų žvilgsnio ir nusipelnau!.. Buvau vieniša ir nustojusi vilties... Bet aš nesiteisinu... Paėmiau antklodžių bei drobinį audeklą ir uždengiau, pamaniusi, jog taip uždus... Anksti ryte su baime viską nuklojau... tačiau jis knirkė! Taip, knirkė –­ kvėpavo – buvo gyvas!

Vargšė moteris verkė. Man pačiam trūko žodžių. Vis dėlto po trumpos pauzės ji kalbėjo toliau:

− ...jis spitrino į mane savo didžiulėmis akimis ir be perstojo knirkė! Ir aš sudrebėjau šio, ką tik gimusio, mažo padarėlio, akivaizdoje... Puikiai prisimenu, kad turbūt kokią valandą dėbsojau į jį ir mąsčiau: koks priekaištas atsispindi šiose akyse! Tikriausiai jis perkando tave ir dabar kaltina! Ir gali būti, jog jis taip pat turi atmintį ir kaltins tave visad, visada... Tas mažas padarėlis ūgtelėjo – jo didelėse vaikiškose akyse priekaištas išliko. Kai jis savo rankelėmis uždrožė man per veidą, pagalvojau: taip, jis draskys tavo veidą, jis trokšta keršto, nes jis prisimena tą pirmąją savo gyvenimo naktį, kai buvo pakastas po antklodėmis!.. Ir štai jis pradėjo vograuti, paskui − tarti žodžius. Bijojau tos dienos, kai jis tikrai išmoks kalbėti. Tačiau ji artinosi taip lėtai – taip lėtai. Aš laukiau visada – visada, kada jis pravers burną, laukiau štai ko: dabar jis tau pasakys. Taip, taip, jis tau pasakys, jog nesileis mulkinamas: visi tie bučiniai, mylavimai, visa toji meilė nepadės tau tapti tikra motina. Jis gynėsi, nesileido bučiuojamas, elgėsi nevaldomai, jis nejautė man meilės... Mane mušė penkiametis berniukas, leisdama jam tai daryti ir toliau, dar šypsojausi... Aš beprotiškai troškau nusikratyti kaltės, tačiau žinojau, kad to padaryti niekada nepavyks! Ar galėjau išvis kada nors išpirkti savo kaltę?.. Kai jis žiūrėdavo į mane, tai visuomet tomis pačiomis klaikiomis akimis!.. Jis suaugo, pradėjo lankyti mokyklą, štai tada man galutinai tapo aišku, jog jis mane permato kiaurai... Nuolankiai nešiau kaltės naštą... Ak, jis nebuvo geras vaikas... bet... aš negalėjau ant jo pykti! Koks pyktis! Aš mylėjau jį, mylėjau be nuovokos... Ir ne kartą parkritusi priešais jį bučiuodavau jam rankas – kelius – kojas! O, jis man neatleido! Jokio meilingo žvilgsnio, nei draugiško šypsnio!.. Berniukui suėjo dešimt, dvylika metų; jis nekentė manęs! Mokykloje jis nepasižymėjo dorais poelgiais. Vieną dieną grįžo ryžtingai nusiteikęs: „Baigta su mokykla, manęs ten jau niekas nebelaukia..." O, kaip aš tąsyk suvirpėjau. Norėjau, kad jis išmoktų amato, aš prašiau, maldavau – jis buvo nepalenkiamas, ničnieko nenorėjo girdėti apie darbą. Tik trainiojosi aplink... Ką galėjau pasakyti – papriekaištauti? Jo žvilgsnis atimdavo visą mano drąsą. Su baime laukiau dienos, kuomet man išrėš į akis: „Ak, mama! Praradai tu teisę į mane!" Bet šito jis nepasakė... Protarpiais, kai pareidavo nusigėręs, galvodavau: „Na, dabar alkoholis turėtų jam atrišti liežuvį..." Bet ne... Jis, būdavo, kartkartėm virstels ant grindų ir taip gulės iki pat pietų. O pabudęs ir išvydęs mane sėdint šalia, pervers mane pašaipos kupinu žvilgsniu... su kažką nutuokiančiu vypsniu lūpose, tarsi ims ir pasakys maždaug taip: „Žinom mes, kuo čia viskas kvepia!.." Jam reikėjo pinigų, daug pinigų, turėjau jam jų parūpinti... Vis dėlto ne visada būdavo pagal jo užgaidas, ir kuomet tai įžiebdavo jo pyktį, įniršį – ne kartą pakeldavo ranką prieš mane... O kai netekusi jėgų krisdavau lovon, išdygdavo jis priešais mane su tuo pačiu pašaipiu šypsniu, kuris reiškė: „Ne, paskutinio malonės smūgio iš manęs nesulauksi!.." Galiausiai šįryt su triukšmu užlėkė viršun, reikalaudamas: „Pinigų! Pinigų!" Dėl Dievo meilės, nieko neturėjau! „Kaip? Neturi?" Aš maldavau luktelti iki kitos savaitės, iki rytojaus, iki šio vakaro! Ne! Anot jo, turėjau duoti pinigų dabar – aš juos, atseit, paslėpusi, – jis šaukė, ieškojo, atplėšė pinigų dėžutę, išdrąskė lovą... keikėsi... Ir tuomet... ir tuomet...

Dabar ji nutilo. Po sekundės prabilo:

– Argi jis neturėjo tam teisės?

– Ne! – paprieštaravau... – Ne, ponia Eberlein!.. Jūs seniai išsivadavote nuo kaltės. Jūsų beribis gerumas, pasidavęs akimirką jus apėmusiai beprotybei, seniai išpirko kaltę!...

– Ne, ponas daktare! – atsakė ji į tai, – tai buvo ne beprotybė! Aš puikiausiai atmenu tą naktį... Nebuvau pamišusi, suvokiau, ko noriu!.. Todėl, ponas daktare, jūs stosite prieš teismą ir papasakosite tai, ką iš manęs išgirdote; jį paleis, turės tai padaryti!..

Supratau, kad vargiai perkalbėsiu šią moterį.

– Ką gi, – pasiūliau, – ryt tai dar kartą aptarsime, ponia Eberlein – šiandien jums neprošal jau pailsėti... Per daug išeikvojote jėgų!..

Ligonė papurtė galvą.

– Ponas daktare! Būtų nusikaltimas nepaisyti mirštančiojo valios... Jūs privalote man pažadėti!

– Jūs nemirsite – Jūs netrukus pasveiksite.

– Aš mirsiu – kadangi to noriu... Ar nueisite į teismą?..

– Dabar pat paklausykite manęs, atsižvelgdama į tai, jog esu jūsų gydytojas! Taigi primygtinai prašau jūsų nebekalbėti ir pradėti ilsėtis.

Atsistojau ir pakviečiau užeiti slaugytoją. Tačiau ponia Eberlein nepaleido mano atsisveikinimui ištiestos rankos – jos akyse švietė klausimas.

– Taip! – pažadėjau jai.

– Dėkoju jums! – pasakė ji. Aš tuo tarpu, davęs slaugytojai būtinus nurodymus, išėjau su mintimi ryt kuo anksčiausiai ir vėl apsilankyti...

Kitą rytą radau ligonę be sąmonės; per pietus moteris mirė... Jos paslaptis vis dar tūno manyje, slypi šiuose puslapiuose, ir tik nuo manęs priklauso, išsipildys jos paskutinė valia ar ne. Pasirodysiu teisme ar ne – šios vargšės motinos niekingam sūneliui visiškai tas pat! Nė vienas pasaulio teisėjas nepripažins motinos paklydimo švelninančia aplinkybe sūnui už jo įvykdytą ir mirties bausmės vertą nusikaltimą... Ši nelaimingoji išpirko gerokai didesnę kaltę kaina pamišimo, kurio priežastimi tapo jos sūnaus akys, kupinos nesibaigiančių priekaištų, amžino priminimo apie tą siaubingą naktį.

O gal vis dėlto tai įmanoma? Ar nuo pat pirmųjų savo būties akimirkų nesugrįžtame į išdilusius prisiminimus, kurių nesuprantame, tačiau kurie neišnyksta visiškai be pėdsakų? Ar gali mūsų taikaus būdo pagrindine priežastimi tapti pirmąkart akimis išvystas krentantis pro langą saulės spindulys? O pirmasis motinos žvilgsnis, paglostęs su begaline meile, ar neatsispindi žavingai ir nepamirštamai žydrose kūdikio akutėse? O jeigu pirmasis žvilgsnis kupinas nusivylimo ir neapykantos, ar nepažadina jis naikinančios jėgos vaikiškoje sieloje, kurioje užfiksuota begalė potyrių, gerokai prieš tai, kada jie bandomi iššifruoti? Ir kas vyksta vaiko pojūčiuose, kai jo pirmoji gyvenimo naktis paženklinama stingdančia instinktyvia mirties baime? Dar neįstengė joks žmogus perteikti pirmųjų savo gyvenimo mirksnių – ir niekas iš jūsų – taip ir pasakysiu teisėjams – negali žinoti, kam turi jausti dėkingumą už tą savyje slypintį gėrį ir blogį, – pirmajam oro gurkšniui, pirmajam saulės spinduliui, pirmajam motinos žvilgsniui! Vis dėlto nueisiu į teismą; dabar esu tam pasiryžęs, nes, regis, dar negreit bus lemta suprasti, kaip menkai turi būti paisoma mūsų norų ir kokia didžiulė yra mūsų atsakomybė.

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Ježak