Rašomo romano ištrauka

 

„...taikiai ir laisvai dar kartą kiekvienam mėginti kurti savo paties nedidelį pasaulį.“
F. A. fon Hayek. „Kelias į vergovę“

„– Ką sako beždžionė leopardui prieš lenktynes?
– Maniau, kad tu gepardas.“

 

Pirmas skyrius. Nepriekaištingoji bėglio strategija

V

Dubline Arnas atsidūrė nebaigtame statyti trijų aukštų name, ateityje turėsiančiame tapti pasiturinčių airių buveine. Trijų aukštų name buvo rengiami keturi butai ir du liftai, jis buvo statomas pietinės, respektabiliosios miesto dalies pakraštyje, kur gatvė jau baigėsi keliu, kylančiu į kalvą, šios viršūnėje veikiausiai dar nuo ankstyvųjų viduramžių užsilikęs keltų namelis ir vėrėsi panoraminis Airijos sostinės vaizdas. Nuo kalvos viršūnės žemaaukštės statybos Dublinas buvo panašus į milžinišką blyną, paskleistą prie įlankos, prie kurios per visą rezidavimo laiką Airijoje Arnas taip ir nenukeliavo.

Arno tiesioginis ir visagalis viršininkas buvo ekstraumatologas Viktoras, atvykęs iš vienos gana kontroversiškai vertinamos Rytų Europos valstybės. Tarptautinė bendruomenė turėjo nemažai priekaištų gudravimais, manipuliacijomis ir veidmainiškais politiniais pareiškimais garsėjančiam tos šalies prezidentui, šalis buvo atsidūrusi tarptautinėje izoliacijoje, o Viktorui norėjosi veiklos, europietiško komforto ir, be abejo, šlovės. Dabartiniame savo gyvenimo etape ekstraumatologas saugojo šią nebaigtą statybą, o kadangi vienas nebesuspėjo ar nenorėjo per daug vargintis, buvo pasitelktas Arnas. Statybą lyg ir buvo planuojama baigti po šešių savaičių, – taigi tokiam laikui Arnas turėjo užtikrintą darbą, – tačiau regint, kaip darbuojasi linksmi, geraširdžiai airių statybininkai, buvo akivaizdu, jog tai vargu ar tikėtina. Arnas neturėjo kur gyventi, tad jo namais tapo statybvietė –­ Viktoras iš kažkur parūpino nebenaudojamą masažo stalą, ant kurio Arnas miegojo, bei elektrinį šildytuvą. Iš Vitoldo Arnas gavo antklodę.

Be abejo, darbas buvo nelegalus. Į Construction site gatvę Arnas kasdien turėdavo prisistatyti penktą, baigiantis darbo dienai ir airių statybininkams pradėjus skirstytis. Jiems išvykus, jis apeidavo visus tris aukštus, uždarydavo langus, iš vidaus užrakindavo visas duris, o kadangi laukujų kol kas nebuvo, tas kiaurymes užstatydavo visokiomis presuotų medienos drožlių plokštėmis, metalo lakštais, užremdavo karučiais ir plytomis – žodžiu, viskuo, kas pasitaikydavo po ranka ir ką pavykdavo pakelti. Paskui užsidarydavo viduriniame antro aukšto kambaryje – užraktą į jo duris airių statybininkai įstatė po savaitės – ir rūškanu žvilgsniu įsistebeilydavo į statybinės technikos pilną kiemą. Paprastai tuo metu jau imdavo temti. Linksmi, geraširdžiai airių statybininkai iš pradžių turėjo gerokai stebėtis tuo keistu sutrikusio veido tipu apibrizgusiais marškiniais, nudrengtomis velvetinėmis kelnėmis, čia dirbančiu – ar vaidinančiu – apsauginiu.

Pradėjo tą patį sekmadienį, kai atvyko. Darbdaviai atgabeno masažo stalą, radiatorių ir antklodę, lakoniškai paaiškino, kas, kaip, ir pasišalino. Airija Arną pasitiko vėjuotais orais. Atėjus nakčiai namas ošė, aidėjo nuo vėjo gūsių, vėjo išjudintos plokštės, medžio atliekos lingavo, trankėsi viena į kitą, ridinėjosi sintetiniai vamzdžiai, o Arnas isteriškai blaškėsi po kiemą mėgindamas tuos vamzdžius, plokštes kuo nors prislėgti, uždengti, prispausti, kad šie nelinguotų, nesiridinėtų, nejudėtų, kažkodėl įsitikinęs, esą tokia ir yra jo misija. Pirmas dienas Airijoje Arnas nugyveno tarsi sapnuodamas, gali būti, šokas kuriam laikui buvo prislopinęs ne vien dalį jausmų, bet ir kai kuriuos pojūčius. Tačiau laikas bėgo, jis ėmė apsiprasti, atsitokėti, jame ėmė ryškėti savybės, apie kurias anksčiau net neįtarė.

Pavyzdžiui, kad paniškai bijo likti vienas uždaroje, atokioje erdvėje naktį. Jis anksčiau nė neįtarė, kad pasižymi tokiu stipriu, kone atavistiniu gyvenimo geismu. Artėjant nakčiai Arnas stengdavosi žūtbūt panaikinti bet kokio atsitiktinumo galimybę – tikrindamas langus, duris, apeidavo namą kelis kartus, užversdavo įėjimus kuo tik įmanoma, bet tikėtis išvengti atsitiktinumų vėjų košiamame erdviame trijų aukštų name buvo naivu. Nakties tyloje dunkstelėdavo į betonines grindis nuvirtusi lenta, ir Arnas isteriškai pradrebėdavo iki paryčių. Stiprindamas pavaldinio kovinę dvasią Viktoras pasakodavo apie airių benamius valkatas, vadinamuosius travellius, kurie esą labai geri peštukai ir apskritai linkę griebti, kas ne vietoj padėta.
– Girdėjau, jie čia kažkur netoliese įsikūrę, taigi žiūrėk... – mįslingai baigdavo Viktoras, ir Arnui nieko kito nelikdavo, kaip tik iš siaubo padėrusiu žvilgsniu stebeilytis į kiemą ir laukti, kol nakties tyloje pasirodys jis, airių travellis.

Pirmosios savo algos dienos Arnas sulaukė jau gerokai paklaikęs ir gavęs pinigus iškart puolė į artimiausią pabą, visai nepaisydamas aplinkybės, kad laukė eilinis naktinis budėjimas. Viktoras buvo spėjęs kokius penkis kartus iškilmingai perspėti: jei prieš tarnybą apsauginis išlenks bent bokalą, bus išmestas iškart. Pabo savininkas ir lankytojai nustebę tylomis stebėjo, kaip pasišiaušęs vyrukas įgąsdintu žvilgsniu karštligiškai susivertė porą bokalų gineso, skubiai užsikąsdamas airiškais sumuštiniais. Reikėjo ieškoti išeities, plano, kuris jei ir nepadėtų gyventi, tai leistų bent kiek užsimiršti. Apie pabėgimą, grįžimą į tėvynę pirmas dvi savaites geriau pamiršti – Lietuvoje Arnas buvo sudeginęs visus tiltus, o svarbiausia, spaudė skolų atidavimo terminai. Pradėti užsidirbti pinigų grįžimui galėjo tik po kurio laiko.

Ir jis rado išeitį, kaip gyvenimą statybose padaryti bent jau pakenčiamą. Apsauginis ėmė maukti tokį brangų airišką spiritinį gėrimą, kažką panašaus į degtinę, o dieną gaivindavosi sidru, kurio skardinė kainavo pusantro euro ir daugiau. Arnas taip ir gyvavo nuolat užpiltu žvilgsniu, stengdamasis ištverti daugmaž apyblaivis iki pusiaunakčio, mat darbdavys ekstraumatologas skambučiais vis testuodavo pavaldinio profesinį tinkamumą. Reikia pasakyti, jog visą laiką įtarė pavaldinį gurkšnojant.

Ištisas dienas jis šlaistėsi centrinėje Dublino dalyje. Sulaukdavo pietų ir prisėsdavo upės krantinėje suvalgyti vis to paties viščiuko iš artimiausio prekybos centro. Išvaikščiojo visas Talbot gatvės parduotuves ir prekybos centrus, gerai ištyrinėjo rūbų, avalynės, krepšių, second hand asortimento kainas. Talbot ir Amieno gatvėse esančių lietuviškų prekių parduotuvių pardavėjai jį jau pažinojo. Ilgainiui nuklysdavo ir toliau, vienoje šalutinės gatvės parduotuvėlėje nusižiūrėjo batus. Nemažai laiko praleisdavo interneto kavinėse. Arba šlaistydavosi po išpuoselėtus pietinio Dublino parkus, kartu su tėvais stebėdavo futbolo rungtynes veikiausiai tarp dviejų gimnazijų komandų. Klostėsi lyg ir kasdienė rutina, 15c maršruto dviaukščio autobuso langas toje vietoje, kur grįždamas į darbą sėdėdavo Arnas, nenumaldomai rasodavo nuo alkoholio garų.

Arno darbdavys Viktoras atvykdavo budėti antradienio ir ketvirtadienio naktį. „Išeiginę“ naktį pavaldinys (legaliai ir blaivus) snausdavo ant masažo stalo, o Viktoras paprastai skaitydavo knygą. Nepaisant akivaizdaus dabartinės padėties skirtumo, emigracija juos savaip suartino – abu tos pačios sistemos augintiniai, turėjo šiek tiek panašią egzistencinę patirtį, juos dar siejo ir išsilavinimas.

Ekstraumatologo pasisakymai Arną kiek stebino – gyvenantis Airijoje ne pirmus metus, gerai mokantis anglų kalbą ir net sugebėjęs kažkokiu būdu vesti airę, tikrą dublinietę, Viktoras apie Airiją dažniausiai atsiliepdavo ironiškai ir savo naujoje tėvynėje beveik viską neigė. Taip pat vis kartojo, jog anksčiau ar vėliau turės čia gydytojo praktiką. Tiesa, vedybiniai reikalai Viktorui pastaruoju metu klostėsi nelabai kaip. Atvykęs į eilinį budėjimą prisipažino, kad jau kelias savaites gyvena vienas, žmona išvyko į Angliją.
– Jei reikalai ir toliau panašiai judės, ji gali pareikalauti skyrybų, – išsprūdo Arnui.
– Tegul. Žinai, kiek iš jos pinigų išmušiu?

Arnas užsukdavo į nedideles galerijas miesto centre ir pasakė Viktorui, kad parduodamų darbų lygis jam didelio įspūdžio nepadaręs. Viktoras pasigyrė kažkada sugebėdavęs prastumti savo tėvynainių akvareles Vokietijoje. Praėjus trim savaitėms, Arnas pasisakė Vitoldui norįs įsigyti lėktuvo bilietą į Vilnių, kelionę Arnas buvo numatęs dar po keturių savaičių. Kol kas nežinojo, ar čia grįš, nors lyg ir galėjo – linksmi, geraširdžiai airių statybininkai neskubėjo, statyba per tris savaites ypač į priekį nepasistūmėjo, o darbdavys, nors tebeįtarė jį gurkšnojant, ėmė savotiškai pasitikėti.

Jiedu toliau vystė šiuolaikinio meno temą.
– Žinai, skaičiau Ernestą Hemingvėjų rusiškai ir angliškai. Rusiškai nepalyginamai geriau, – pasakė Viktoras.
Bet Arnui jau buvo šovusi viena mintis.
– Sakei, pardavinėjai akvareles Vokietijoje? – paklausė.
– Pardavinėjau, visai sėkmingai.
– Kokiu būdu?
– Važiuodamas pirkti automobilių į Vokietijos turgus, palikdavau tokiems farmacininkams. Paskui grįždamas pasiimdavau pinigus. O ką?
– Nieko. Hm...
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Vakaruose pradėję kurtis Rytų Europos emigrantai dažniausiai buvo labai neblogi psichologai.
– Sakai, galima būtų ir čia? – paklausė Viktoras.
– Na, jei jau sutarėm, kad kažko ypatingo Dubline nėr...

Jie visą vakarą svarstė: tapyba – vargu, bet štai keramika, akvarelė, galbūt meninis stiklas... Arną pamažu ėmė apimti paaugliškas azartas.
– Penkerius metus dirbau galerijoje. Klausyk, galiu čia pristatyti tikrai gerų dalykų. Reikia tik pirkėjų.
Viktoro savimeilė buvo paliesta.
– Be abejo, aš čia kai ką pažįstu, turiu net labai neblogų ryšių. Bet tie tavo dalykai turi būti bent jau normalaus lygio.
– Nusiramink.

Vienas kitą pakurstydami jie čia pat surezgė verslo schemą, kuri iš esmės rėmėsi kontrabandinių meno kūrinių pardavimu Airijoje. Arnas beveik įsipareigojo per porą savaičių pristatyti Viktoro adresu Dubline keramikos ir meninio stiklo. Viktoras beveik įsipareigojo padaryti viską, kad jie būtų parduoti. Nuomonės skyrėsi tik dėl vieno ir, kaip paskui paaiškėjo, esminio dalyko: Viktoras lenkė Arną mėginti skolintis, o ne pirkti darbus iš pažįstamų menininkų, Arnas suprato, kad tai neįmanoma.

Lietuvoje tuo metu buvo galima nusipirkti gero lygio keramikos ir meninio stiklo palyginti nebrangiai – grįžęs tėvynėn Arnas nutarė apsistoti ties šiais dviem žanrais. Bet vis viena pradžiai –­ darbams pirkti ir siųsti paštu – reikėjo bent 600 eurų. Arnas pinigų pasiskolino iš Liubeke gyvenančio draugo. Susirado senus pažįstamus menininkus, jų darbus atsirinko internete ir po ilgiau nei savaitę trukusios įtemptos, beato­dairiškos veiklos Viktoras gavo pašto pranešimą apie jį pasiekusius tris įvairaus dydžio siuntinius.

Viktoro žmonos, kuri buvo grįžusi iš Anglijos (tiesa, greitai ten vėl išvyko), mašina jie parsigabeno paketus ir išpakavo. Stiklas ir keramika sutuoktinius sužavėjo. Viktoras iškart pareiškė, kad bent dalį – tarkime, štai šį keramikinį pano – jis parduosiąs jau per artimiausią savaitę, beveik žinąs, kam jis tikrai patiksiąs. Ir bent triguba kaina, jis neabejojąs. Viktoras kažką pasakė žmonai, žmonos atsakyme buvo girdėti abejonė, jie pasiginčijo, bet Arno anglų kalbos žinios buvo per menkos, kad suprastų, apie ką kalbama. Arnas nepajėgė nuslėpti pasididžiavimo – po žlugdančių, be menkiausios prošvaistės savaičių jis padarė deramą įspūdį.

VI

Praėjus kiek ilgiau nei savaitei po meno iš Lietuvos atvykimo, tarp vers­lo partnerių įvyko maždaug toks pokalbis.
– Na, kaip mūsų reikalai?
– Darau, ką galiu. Su tavo menais dirbama. Reikia laiko – parodyti žmonėms, kad pasižiūrėtų, apsiprastų, pagalvotų...
– Sakei, tą pano be problemų...
Viktoras suirzo.
– Sakiau... Imk tą savo meną ir pats parduok, jei toks gudrus. Žygiai daromi, ir tiek žinių.
Vėliau Arnui po labai atsargių, kant­rių pastangų pavyko išmušti užuominų, kad dailės salonai gal ir imtų meną, bet reikia oficialaus patvirtinimo, jog darbai sukurti Airijoje, arba įrodymo, jog keramika ir stiklas oficialiai importuoti. Viktoras atkakliai ramino, esą vis tiek kaip nors parduos pažįstamiems.

Arnas kai kada mėgino jam skambinti.
– Gal yra naujienų?
– Klausyk, dabar man kiti klausimai... Porą dienų turėsiu laikyti egzaminus, paskui bandysiu ką nors su ta tavo keramika nuveikti. Su pinigais dabar nekaip. Vėl vienas...
– Kaip vienas?
– Na, išvyko vėl į Angliją. Ir tegul, velniop. Nelabai ko iš jos tikiuosi. Už anglų kalbos kursus reikia mokėt...

– Klausyk, Viktorai, ką aš žinau... Vis tiek – daiktai nupirkti. Tą reikalą kažkaip reikia mėginti tvarkyti...
– Žinai, skambino Helen, grįžta po dviejų dienų. Mes žadam važiuot į Korką, paimsim ir tuos tavo menus. Korkas kitoks nei Dublinas, europietiškesnis. Manau, išeis.
– Ok. Kaip egzaminas?
– Puikiai. Jie pasakė „continuum to the Groups“, verčiama, regis, „naudingas grupei“. Tai va.

– ...Suradau, kaip panaudoti du tavo darbus. Yra pora reikalingų žmonių, kuriems galiu juos padovanot. Kiek už juos nori?
– Išeina, čia tu iš manęs perki?
– Taip, aš. Žiūrėk, duodu porą šimtų eurų. Kaip žinai, man dabar gana striuka – butas ir už mokslą reikia mokėti, bet kreipiausi į banką ir, manau, pavyks tau duoti tuos porą šimtų. Antradienį einu į banką, jei reikalai ok, porą šimtų galėsiu duoti. Luktelkim, gerai?

– Suprantu, Vitoldai, kad susivariau. Klausyk, galiu prašyt paslaugos?
– Eik velniop, kad aš kiščiau rankas į tą mėšlą!..
– Jis toksai pat vienišius kaip ir daugelis Dubline. Kam pasiskųs... Man nereikia šešių šimtų, tegu pusę sumos atiduoda, iš jos du šimtai – tau. Tik tiek. Nemanau, kad turėsi jį labai spaust. Prisibijo jisai tavęs.
– Sakai, prisibijo? – Vitoldas Klodas van Dammas pasikasė pakaušį.

Praėjo beveik pora savaičių, suskambęs Arno mobilusis rodė neatpažintą numerį.
– Užsirašyk skaičius, – be įžangos pradėjo Vitoldas. Padiktavęs „Western Union“ skaičių kombinaciją, pridūrė: –­­ Siuntimo mokestį išskaičiavau iš tavo dalies.
– Ok. Kaip viskas?
– Bandė kvailinti, asilas. Mane...

– Nori, kad atvažiuočiau ir tą tavo keramiką sudaužyčiau tau į galvą! –­ rėkė į ragelį Viktoras. – Tu ką sugalvojai gąsdinti?! Seniai sakiau – gali pasiimti tą savo šlamštą...
– Aš tau juos dovanoju, Viktorai...
Bet Viktoras nelabai klausė.
– Atsimink, tu man tuos pinigus į dantis įsikandęs atneši, kartu su tuo savo debilu draugeliu keliais atšliaušit. Tu kam grasini, KGB karininkui...

VII

Grįžęs į tėvynę kone atsitiktinai rado darbą viename sostinės savaitraščių ir pradėjo rašyti apie emigraciją, politiką, susigrąžino apžvalgininko statusą. Viskas tarsi ir grįžo į įprastas vėžes. Vis dėlto turėjo praeiti palyginus nedaug laiko, jog dar kartą imtų aiškėti: palaimingai rutinai, pastovumui jis, pasirodo, netinkamas. Jo veiksmai stokojo tikslingumo, buvo per įmantrūs.

...rymoti, stilingai parimus prie sienos, stilingai kalbėtis su savimi, žvelgti pro langą – visiškai vienam, bet tarsi filmavimo aikštelėje. Įsikirtęs į tą savo būdą išlikti, nesugebėjo pastebėti ir išbandyti kitų variantų. Monolitiškai nepaslankus egzistavimo stilius, be abejo, iš pat pradžių blokuodavo mobilumą, kuris neabejotinai tapo privalomu ir neišvengiamu buvimo tikrovėje algoritmu. „Nuoširdi siela nenusileidžia niekam“ (Leonardo Scascio), – kokie niekai... Žinome, kaip lengvai tas italas (kalbos žmogus, cha...) prisidarydavo problemų, kai gyveno.

Dialogas sapne:
– Bet aš nuoširdus...
Angelas pažvelgia į jį atlaidžiai, ironiškai:
– Nuoširdumo nepakanka. Užauk pagaliau, pamėgink užaugti.
Arnas pabudo ir kurį laiką žiūrėjo į naktį.
– Gera pačiam kalbėti...

Įpratęs skuosti nuo bet ko neatsigręždamas, vos atgaudamas kvapą, pas­taruoju metu jis vis dažniau ėmė pastebėti keistą paties polinkį į savistabą. Kaip atsikrenkščia papietavęs, liežuviu mėgina iškrapštyti maisto likučius iš tarpdančių. Kokiu tembru atsikosėja, aikteli ir nusikeikia įsipjovęs ar nusideginęs pirštą. Kokiais judesiais tvarko ant stalo paskleistas knygas. Krapšto nosį ir užsimiršta, nebegali sustoti. Esi pagautas, tavo gyvenimo chaosas tave štai ir prirėmė. Pagaliau. Neišlaikei mobilumo testo, o mobilumas yra visko pagrindas, net ir lietuviškajame „google“ šis žodis renka 91 200 pozicijų, ir tai, be abejo, ne riba – surinkę „mobility“ gausite 182 000 000 pagal aktualumą labai įvairių egzistencinių versijų-algoritmų. Absoliučiai neaktualių tarp jų nėra ir negali būti pagal apibrėžimą – neaktualūs iki tikrovės neprasibrauna. Apie mobilumą kalbama ne kaip apie konspiratoriaus bėgimą nuo kažko, bet pozityvų transnacionalinį mobilumą kaip būdą gyventi, išlaikyti vartotojo statusą.

Antras skyrius. Tik tęsinys yra daiktas

„Warrenas Farrelas grėsmingai konstatuoja: gali būti, kad ateityje, pasitelkdami branduolines technologijas, žudikai vyrai sunaikins visa, kas gyva.“

Rita Repšienė. „Patriarchalinės kultūros ypatumai: lietuviška camera obscura ir verkiančio vyro pozityvas“ („Kultūros barai“, 2011, Nr. 9)

I

Trijų krovininių sąstatų ir vieno keleivinio traukinio (šis buvo paskutinis) patikimai pervažiuotas nuo bėgių pakilo jau kitas žmogus, šiojo vardas buvo Arnoldas. Arnoldas bemaž iš karto suvokė, kad priešpaskutinis krovininis sąstatas buvo perteklinis ir prisiekė daugiau tokių klaidų nekartoti. Kita vertus, gerąją patirtį derėjo skleisti, ir Arnoldas mėgino įkalbėti Vitoldą, kad irgi leistųsi būti pervažiuotas bent dvie­jų krovininių sąstatų. Beje, jis su slavų kilmės drauge tada gyveno Belfaste, bet vėliau ją palikęs sėkmingai grįžo tėvynėn.

Arnoldas keliais santūriais, savo vertę jaučiančio asmens rankų judesiais nubraukė nuo striukės ir kelnių užsilikusias dulkes. Tepalų pėdsakų, kuriuos paliko sąstatų ratai, tą kartą pašalinti nepavyko, bet tai tikrai buvo ne jo konstruktyvių pastangų pabaiga, be to, Arnoldas dabar jau nebuvo tikras, ar šitų traukinių kone draiskalais paverstų ir – kalbėkim tiesiai – provincialių, veržlios kaitos sąlygomis visiškai nepers­pektyvių drabužių jam kada apskritai prireiks, be abejo, neišleidžiant iš akių ir beveik neabejotinai solidžių išlaidų jų restauracijai, jei tokiai vis dėlto ryžtųsi. Energingai, bet ir jausdamas savo vertę ėmė kilti į šlaitą, nuo kurio viską baigti andai leidosi sutrikęs vaikėzas.

Patyręs sociokultūrinę, psichologinę dekonstrukciją-nušvitimą, sąstatų pervažiuotas Arnoldas akimirksniu šastelėjo į inicijuotųjų gretas, virsmas buvo toks svaiginamai staigus, jog iš pradžių gniaužė kvapą. Tai buvo geriausia, kas gali nutikti su žmogumi, andai ilgus metus sietu su Leporidae bei Oryctolagus šeimų žinduoliais.

Primintina, jog sąvoka dekonstrukcija nevartotina vien kaip negatyvi definicija, mat tai nei sąvoka, nei žodis, nei aktas, nei metodas. Pasak pono Jacques’o Derrida, dekonstrukcija – tiesiog įvykis, jam reflektuoti nebūtina sąmonės parengtis, įtampa, teisingo sprendimo paieškos (Arnoldas giliai įkvėpė). Tapsmas nujaučiamas, o galimybės jį formalizuoti reliatyvios. („...ir nujaučiu, ir tikrai neformalizuosiu“, –­ nedelsdamas prisie­kė sau Arnoldas.) Dar Ferdinandas de Saussure’as suvokė, kad komunikaciją lemia santykiai tarp ženklų. („...būtent, santykiai...“ –­ Arnoldas tiesiog tryško entuziazmu.) Dekonstrukcijos ketinimai tik iš pirmo žvilgsnio pavojingi, esą siekiama griauti pamatus, ignoruojami autoritetai... („Kokie niekai!“ – pakiliai apibendrino Arnoldas.)