Maskvos centre, šalia Kremliaus esančioje „Maniežo“ parodų erdvėje, viename iš Lomonosovo universitetui priklausančių namų, trečiame aukšte, 1989 m. iš juostinio magnetofono „Majak“ sklido Davido Bowie ir Iggy Popo muzika. Kambario šeimininkas Igoris uoliai, Henri Matisse’o stiliumi, pjaustė spalvotą popierių ir gamino miniatiūrinius meno kūrinius – muzikos įrašų kasečių dekorą. Retas kuris tuo metu turėjo originalią vinilinę Vakarų roko grupės plokštelę, o kasetinius įrašus – visi. Igoris apipavidalindavo draugams kasetes, buvo surengęs šių abstrakčių miniatiūrų parodą ir svarstė apie jų eksponavimą vienoje iš „Socarto“ parodų, kurios buvo ren­giamos butuose ar komjaunimui priklausančių įstaigų koridoriuose. Igoris dalijosi kambarį su Olegu Kornevu, jau tuo metu šiek tiek žinomos avangardo grupės „Nočnoi prospekt“ nariu, dailininku. Olegas tapė didelio formato kūrinius tik juodais dažais, kuriuose „Soc­arto“ raišką išduodavo grubia maniera nutapyti žodžiai: faktūra buvo kuriama į juodus aliejinius dažus įmaišant manų kruopų, pabrėžiant matiškumo ir blizgumo kontrastą, naudojant laką. Vaikinai mus, Lietuvos menininkus iš provincijos –­­ Šiaulių, priimdavo, nes ir patys buvo iš kito Sovietų pakraščio –­ iš Ufos Baškirijoje.

Svečiavomės sostinės centre, name, kuriame „niekas negyveno“. Tai buvo didelis stalininis pastatas, kuriame slapta įsitaisė buvę studentai ir jų draugai, pasilikę Maskvoje ieškoti naujų perspektyvų. Butuose buvo vanduo, elekt­ra, kai kuriuose netgi telefonas, tik visi langai ir kitos ertmės buvo kruopščiai uždangstytos, kad joks šviesos spindulys vakare ir naktį gyventojų neišduotų. Jaunuoliai kai kuriomis dienomis dirbdavo kiemsargių ir kitus darbus, o atlyginimą atiduodavo ūkvedžiui, bet už tai gaudavo pastogę ir pažymą, leidžiančią gyventi sostinėje. Šie namai bent jau kelerius metus buvo avangardistų menininkų židinys, nors, kai svečiavomės, už kampo esančioje didžiulėje aikštėje vyko komunistinės šventės, karinio parado repeticija su daugybe kareivių ir karininkų.

Kas tuo metu galėjo pagalvoti, kad totalitarizmas nors kuriam laikui Rusijoje atsitrauks ir Vakarų kultūra su visa new wave stiliaus estetika paskatins tuos pokyčius.

Maskvoje 10 dešimtmetyje dirbo, gyveno ir laukė permainų įvairių tautų ir kultūrų žmonės, – jokio nacionalinio antagonizmo nebuvo. Mes važiavome informacijos ir kitų kultūrinių įspūdžių. Sovietų Sąjunga ryškiai klibėjo, sostinėje ir didžiuosiuose miestuose Vakarai per įvairių šalių ambasadas beveik nemokamai siūlė kultūrinius renginius ir reginius: parodas, koncertus ir pan. 1988–1991 m. teko pamatyti Franciso Bacono ekspresyvios tapybos didžiulę kolekciją, Güntherio Ueckerio instaliacijas iš vinių, Helmuto Newtono didelio formato nespalvotas fotografijas. Garsūs muzikantai Peteris Gabrielis, Stingas, Annie Lennox, Frankas Zappa čia svečiavosi su įvairiomis švietėjiškomis programomis. Progresyvūs muzikos kolekcininkai turėjo Laurie Anderson, „The Residents“ klipų ir koncertų įrašų. Aišku, ir filmų su persikūnijančiu Davidu Bowie.

Muzika mano kartai buvo labai paveikus ir jungiantis veiksnys, kiekvienas jos „imdavo“ kiek sugebėdavo: nuo „Emerson, Lake & Palmer“ ar „Led Zeppelin“ roko klasikos iki klasikinės muzikos kompozitorių; per spalvotą pankų ar new wave estetiką iki performatyvaus kostiumo, performanso bei meninės akcijos. Besi­keičianti Bowie figūra tada buvo ir laisvės, laisvos kūrybinės raiškos pavyzdys.

Atgimusioje ir besikeičiančioje Lietuvoje jauteisi laisvas kaip šis anglas, o kosmopolitizmas, tolerancija buvo vienas iš mus vienijančių dalykų. Dabar, žaisdami propagandinius žaidimus su kaimynine valstybe, užsikrėtėme jos liga, atkūrėme armiją ir pradėjome kaupti naujus mirtimi blizgančius ginklus. Televizija savo laidose, viktorinose ir žaidimuose jaunimą moko į klausimą atsakyti vieninteliu teisingu atsakymu: taip arba ne, juoda arba balta, priešas arba draugas, tarsi nebeliko spalvoto gyvenimo, įvairaus požiūrio į save ir visa, kas mus supa. Net vaivorykšte grožėtis pavojinga?

Kada tai prasidėjo? Dėstant šiuolaikinio meno raidą ir problemas studentams, vis tenka peržiūrėti medžiagą, kartu tyrinėti tuos pačius vaizdus, filmų fragmentus. Taip šiais metais įstrigo viena, mano manymu, geriausio lietuviško filmo apie Joną Meką (Ramunės Kudzmanaitės apybraižos „Akimirkos su Jonu Meku“, 1995) detalė. Operatorius R. Morkūnas tiksliai užfiksavo mizansceną. Į susitikimą su tuometės Lietuvos intelektualais atvykęs Fluxus pradininkas tuojau pat, vos pradėjus susitikimą, užklumpamas klausimais, ko jis čia važinėja, kodėl čia jis turi draugų ir pan. Mekas meistriškai klausėjui atrėžia, kad gal šis jam pavydintis draugų, ir sulaukia susirinkusiųjų ovacijų. Tada po truputį kamera atsisuka į provokatorių, kuris tame kadre dar ir sėdi nugara į pranešėją. Tai dar jaunas istorikas A. Bumblauskas. Pradedi manyti, kad sovietinių laikų istorikai, užaugę „taip ir ne“ koncepcijoje, tiesiog negalėjo suvokti Fluxus tolerancijos ir nuoširdumo, o gal universitetuose nesusipažino su pasaulio ir Lietuvos šiuolaikinio meno raida. Aišku, čia tik mažutė detalė, akimirka, gal net nesusipratimas, bet vaizdingas ir simptomiškas. Rankraščiai nedega, tiksliau – vaizdai visada išlieka, bulgakoviška metafora, ir tiek.

Istoriją žymėję sovietiniai paminklai dėl ideologinio agresyvumo nukeliavo į Grūto parką, bet ir paminklas Vytautui Kaune su „nugalėtų tautų“ figūromis-metaforomis skleidžia tokį karingumą. Mums tai patinka, o kitiems? Sarkazmas ir ironija darosi vis mažiau pageidaujami, ypač šių laikų kūriniuose, kuriuose mėginama kvestionuoti Lietuvos istoriją ir simbolius.

Bet grįžkime prie muzikos: savo studijoje radau O. Kornevo dovanotą, 1989 m. darytą Zappos nuotrauką. Gaila, kad ne Bowie, nors abu šie menininkai yra nepakartojami ir savo laiku lankėsi Maskvoje. Zappa nekoncertavo Rusijoje, tiesiog buvo užsukęs į vieną sostinės muzikinį klubą (jis lyg ir vadinosi Staso Nanino vardu) ir jaunuolis įspraudė į rankas instrumentą...

Šilta anų relikvija prisiminimui ir metaforoms...