Arvydas Šliogeris. Iš „Bulvės metafizikos 2“ (I)

Senelio architektūra

Nuotrauka iš LM archyvo

Esama: Egipto piramidžių, Partenono, Eskorialo, Kelno katedros, Dubajaus dangoraižio, Korbiuzje koplyčios, Auksinių vartų tilto, Šv. Onos bažnyčios, Hadriano mauzoliejaus, blo­kinių kumetynų, Versalio ir Luvro rūmų. Ką rinktumeis, klausia Didžioji Dvasia, kuriame iš šių architektūros šedevrų norėtum apgyvendinti ar bent jau akimirkai priglausti savo sielą; kuris prikaustytų Tavo akis taip, kad jau nebegalėtum jų atplėšti lyg nuo žydinčios obels, o jei ir atplėštum, jis vis tiek liktų Tavyje kaip belaikė įraiža ar nebenutrinamas brėžinys? Tad kokį šio pasaulio stebuklą, padarytą hominido, norėtum padaryti savo namais? Aš atsakau: prašau dovanoti, o Didžioji Dvasia, bet visi tie statiniai negali tapti mano namais vien todėl, kad jie tėra tik architektūra, bet ne archetektūra, įleidusi šaknis į Juslinės Transcendencijos humusą, todėl visi jie efemeriški ir manieringi kaip tropikų plaštakės skrydis. Bet svarbiausia, visi jie – visiškai, galutinai, amžiams negyvi. Kaip galėčiau ieškoti savo sielai prieglobsčio mumijos pilve? Kaip galėčiau rasti nuolatinę vietą savo akyse lavono kontūrui? Kaip galėčiau jaustis ramus, žinodamas, kad visos šios akmeninės mumijos išties primena plaštakę: visos jos bešaknės, tik prisiglaudusios prie arche, bet jam visiškai svetimos: ryšys tarp jų ir gyvosios Žemės lygiai toks pat kaip saitai, lėktuvą siejantys su aerodromo taku, nuo kurio jis kyla į dangų. Ir patys jie, tie įmantrūs statiniai, nėra žemės vaikai; visai priešingai – visi jie stiepiasi aukštyn, kad pabėgtų nuo žemiškojo arche ir pakiltų į virtualųjį dangų, užtat visi didžiuojasi savo dirbtiniu archi ir priklauso tik kombinatorinei tektūrai, padarytai iš viena kitai svetimų ir negyvų dalių. Ar supranti, o Didžioji Dvasia, ką noriu pasakyti: visi jie padaryti iš kalbos, todėl tėra tik „nemirtingos" mašinos, visiškai svetimos mirtingojo gyvasčiai, gyvajai sielai ir gyvajam kūnui ir, svarbiausia, gyvajam mano žvilgsniui. Tu užmiršai patį nuostabiausią žmogaus sielos darbą ir prieglobstį, kuris gimsta numirdamas, tačiau miršta, prisikeldamas iš numirusiųjų ir sugrįždamas į belaikę jaunystę, ten, kur žydi belaikis arche medis; Tu kalbi apie archItektūrą, o mano sielai reikalinga archEtektūra: tai reiškia, kad manasis arche įeina į sandūrą su Tavuoju archi kaip gyvybė su mirtimi, kaip žydinti slyva su šiukšlynu, kaip belaikiškumas su akmenine amžinybe. Tu užmiršai svarbiausiąją archetektūros būtybę; būtent taip: ne kūrinį, o būtybę, ir tai yra mano senelio dvigalė gryčia arba pirkia: štai ją aš ir pasirinkčiau kaip savo sielos ir akių namus, štai jos nemainyčiau į jokį Tavo siūlomą architektūros šedevrą jau vien todėl, kad mano senelio pirkia išauga iš medžio. Ar tai svarbu, klausi Tu, juk Žemė tokia didelė ir amžina, kad netgi nepastebėsi nežymaus taškelio pačiame arche centre, beveik nesiskiriančio nuo tūkstančių tokių pat taškelių – valstiečio, mirtingojo par excellence, kūno ir sielos prieglobsčio, tikrosios ir vienintelės šioje žemėje šventyklos, kur kas šventesnės už Šv. Petro baziliką arba Artemidės šventyklą Efese. Bet dar kartą sakau: aš renkuosi senelio pirkią ir štai kodėl. Pirmiausia todėl, kad ji medinė, o tai reiškia, kad ji niekaip negali atitrūkti nuo arche, net jei labai to norėčiau; be to, būtent medinė pirkia gyvena gyvą gyvenimą ir netgi labai savitą, tiesiog stebuklingą: ji gimsta beveik negyva, iš nukirsto visiškai gyvo medžio, tačiau gyvo medžio, gulusio pirkios sienon – gyvasis gyvenimas nenutrūksta. Netgi priešingai: kuo labiau medinė pirkia tolsta nuo pusgyvės pradžios, tuo labiau ji slenka jaunystės, o paskui ir vaikystės pusėn, galiausiai virsdama pačia gyvastimi ir sugrįždama į pačią gyvasties verdenę –­ motiną Žemę, pasak graikų, Gają, nuolat kintančią ir nuolat tą pačią – o tai ir būtų bene tiksliausias arche gyvenimo kelio pavadinimas. Taigi senelio medinė pirkia išties stebuklinga; ji juda visai kitokiu keliu negu mes, mirtingieji, arba negu Tavieji architektūros „šedevrai", ir tas kelias kreipia priešinga kryptimi nei anų statinių kelias, kadangi senelio pirkia pastatyta ne iš kalbos ir jos vaikų-negyvėlių, o iš to, ką Aristotelis vadina physei onta – iš gyvų daiktų, dovanojančių gyvybę ir pačiai pirkiai: taigi senelio pirkia ne padaroma ir net ne pastatoma: ji gimsta iš Žemės įsčių lygiai taip pat kaip medžiai, gyvulėliai arba laumžirgiai. Gyvas gyvame – taip galėčiau nusakyti savo gyvenimą senelio pirkioje; negyvas negyvame – toks mano buvimas Tavuosiuose akmeniniuose ar stikliniuose maišuose. Be to, dydis ir kontūras, o Didžioji Dvasia: Tu užmiršai, kad mirtingasis gyventi gyvą gyvenimą gali tik jo paties mastą atitinkančioje būtybėje-būstinėje: mažas mažame. Senelio pirkia kaip tik tokia: ji tarsi antrasis drabužis, kurį mirtingasis apsivelka ant pirmojo – švarko arba kailinių. Senelio pirkia yra antrieji kailiniai, todėl ji priglunda prie mano kūno ir sielos taip jaukiai ir nepastebimai, kaip ir paprastas, patogus drabužis, saugantis nuo žvarbių pasaulio vėjų, nuo lietaus ir net nuo protarpiais pasiuntančios Saulės, svaidančios pernelyg ryškios šviesos ir pernelyg deginančios kaitros strėles: senelio pirkia dovanoja man dar vieną drabužį: vėsą kaitroje ir šilumą speiguose, ne taip kaip anos akmeninės ar plastmasinės mašinos, pačios padarančios nejaukią šilumą arba dirbtinį speigą – jos niekada netaps mano drabužiu. Kai grožio per daug, jo visada per mažai; kai grožis padirbamas kaip puošmena, nuo jo darosi šleikštu lyg nuo pernelyg daug suvalgyto torto: štai ką Tu siūlai man, o Didžioji Dvasia: iš kalbos padarytą puošmeną, kurios pamatymas pereina į šleikštulį. Mano senelio pirkia graži, tačiau šis grožis tarsi prigludęs šešėlyje, todėl niekada nenusibosta. Jis būtent belaikis, todėl senelio pirkia graži visąlaik, per visą mirtingojo gyvenimą; tai ne iš kalbos lavonų sumontuotų puošmenų, o pačios gyvosios Žemės grožis, išsaugantis savo patrauklumą ir paslaptį lygiai taip pat kaip ąžuolo, žolyno arba upelio grožis: jis vis tas pats ir vis kitoks, kaip pavasariai, kaip sprogstančių medžių žaluma, kaip auksinės sietuvos upeliuose – ar visa tai gali nusibosti, ar tai gali „pasenti". Pasensta tik žmogaus kūriniai, o gamta visada jauna, lygiai kaip ir arche – belaikės jaunystės šaltinis ir gyvojo grožio tektūra, ateinanti ne iš žmogaus, o iš nežmogiškumo arba iš Juslinės Transcendencijos – štai kodėl mano senelio pirkia ne tik nesensta, bet, slinkdama kartu su Saule, pavasariais, žiemomis, žydėjimu ir vysmu, pati vis atsinaujina, niekada netapdama tuo, apie ką byloja beprasmis žodis „buvo": ne, ji visąlaik esti tik gyvojoje dabartyje, bet ji niekada „nebuvo" ir niekada „nebus", kaip Tavieji architektūros dinozaurai: deja, jų lemtį nusako žodžiai: „buvo" ir „nebebus"; deja, jų lemtis – nebūti čia ir dabar, vadinasi, nebūti vieninteliu intensyviu buvimo būdu – belaike dabartimi. Tavo „amžinuosius" kūrinius aš galiu tik pažinti, bet susipažinti su jais man nelemta, kaip ir bet kuriam kitam mirtingajam. O Tu, Didžioji Dvasia, tikriausiai nežinai, kad mirtingajam gyvybiškai būtina pažintis, bet visai nebūtinas pažinimas: o štai man pažįstamas kiekvienas senelio pirkios kampas, kiekvienas sienojas, kiekviena aslos įduba, kiekvienas stogo šiaudas – užtat ji dovanoja man, mirtingajam, pažinties jaukumą ir paslaptį, nes pažinti aš galiu tik tai, kas man visiškai svetima, o štai susipažindamas, gaunu didžiausią gyvenimo dovaną – štai šitą niekuo nepakeičiamą individualumą, vienintelę žemiškojo buvimo paguodą, vienintelę atramą – senelio pirkios arche man artimas, nepakeičiamas, neatstovaujamas, vienintelis ir absoliutus, o tai reiškia, kad toji pirkia įvietina mano vienintelį, tiesiogiai matomą, žemiškąjį absoliutą, ne taip, kaip Tavieji dangoraižiai, sklandantys anapusybėse kartu su dievais, dvasiomis ir angelais, keliančiais man tik baimę ir nerimą, o man reikia senelio pirkios kampo, nuglamonėto mano žvilgsnio, mano rankų ir kojų – tik tokia tiesioginė pažintis reikalinga man, trumpaamžei būtybei, pažinties lizde surandančiai jaukumą ir pasitikėjimą pasauliu. Tavo statiniai pernelyg sudėtingi, pernelyg įmantrūs ir pretenzingi, o man reikia tik paprasto būtinumo ir iš būtinybės iškylančio paprastumo, nes kas gi atsvers vadinamojo gyvenimo chaosą, jei ne tai, kas akivaizdžiai paprasta ir taip pat akivaizdžiai būtina – pirkios kelio būtinybė ir paprastumas man yra viena iš nedaugelio jaukių galybių, atsveriančių kalbos pasaulio begalybę, kuri – pagal apibrėžimą – gali kelti tik siaubą ir varyti mane į neviltį. Įduba senelio pirkios asloje, prie kurios prisiglaudžia mano mažutė siela –­ štai toji atrama, ant kurios laikosi visas mano pasaulis ir visas mano buvimas. Kas man iš Dubajaus dangoraižio, jei jame nesama štai tokios įdubos ir štai tokio būtino paprastumo, atitinkančio mano kaip mirtingojo ūgį, mastą ir ramybę – nerimastingos gyvasties ramybę, ramybės akį beribio ciklono maurojime, kuris ir vadinamas „pasauliu". Taip, senelio pirkia leidžia man nebūti pasaulyje, ateinančiame iš beprotiškų tolių, iš siaubingų erdvių, iš anapus manojo juslinio horizonto, o ar gali būti kas nors geresnio mirtingajam už (ne)būtį pasaulio chaose, kalbos Ekrano tornaduose. O Tavieji dangoraižiai ar šventyklos: kam gi jie statomi, jei ne tam, kad išplėštų mirtingąjį iš regimosios artumos ir blokštų jo mažą sielą į beribius nežinomybės kontinentus, su ja neturinčius nė menkiausio bendro mato. Ir pasipūtimas, o Didžioji Dvasia, leidžiantis save vadinti netgi „Dievo paveikslu" drįstančio mažojo pasipūtėlio pasipūtimas: Tavo megalomaniškais statiniais byloja mažojo pasipūtėlio pasipūtimas, statantis vis didesnius Babelio bokštus ir besigiriantis netrukus pasiekti... Ką? Jei Tu nežinai, pasakysiu aš: pasiekti savo niekybės viršūnę, atsiremti į Niekio dangų ir pasiklysti bepras­­mybės debesyje – štai kokią bausmę žada Tavieji dangoraižiai ir Tavosios šventyklos. Mano senelio pirkia įdiegia man kuklumą; ji dovanoja kuklų žinojimą, kad visi mirtingojo darbai ir gestai šioje Žemėje tėra tik gestai tuštumoje, todėl jokia tariama žemiškoji didybė negali būti gera; ne, būtent tokia dirbtinė didybė laikytina pačia bjauriausia bausme mažajam pasipūtėliui: kuo didesni Tavo statiniai, mirtingasai, tuo mažesnis Tu pats. Mano senelio pirkia yra ne tik mano prieglobstis, ne tik man dovanotas prijaukintos gyvasties duburėlis, bet ir – tai gal net svarbiausia – mano Mokytoja ir Auklėtoja: ji moko mane žemiškojo buvimo dorybės, saiko, atvirumo Kitam ir kuklaus paprastumo. Ir dar ji moko nieko nesitikėti, neprarandant vilties belaikėje dabartyje, ji moko mane manojo mirtingumo, priešingai Taviesiems dangoraižiams, tiems milžiniškiems negyvos masės gurvoliams. Juk mirtingąjį auklėja ne kalba: ne, jį auklėja maži daiktai, būtent tokie kaip mano senelio pirkia. Ar Tu to nežinojai, o Didžioji Dvasia? Jei taip, tada Tavimi ir Tavo megalomaniškais statiniais byloja ne išmintis, o kvailybė, o juk nedera Dvasiai būti kvailai, nes savo kvailumu ji užkrečia ir mažąjį pasipūtėlį. Mažą auklėja tik mažas, o didelis jį tvirkina. Ar ir šito Tu nežinai? Tikriausiai ne, nes juk pati esi Didžioji Dvasia. O juk Tavieji statiniai dideli, pernelyg dideli mažam mirtingajam, o todėl ar nebūtų tikslu juos pavadinti sielos nekropoliais? Ar nematai: kuo didesni dangoraižiai, tuo labiau tvirksta mirtingasis ir tik mano senelio pirkia galėtų jį išgydyti. Bet jis šito nežino, o Tu tyli lyg lavonas. Todėl nežinau, ar išgirsi mano paskutinįjį žodį, dar kartą sakantį paprastą tiesą: aš renkuosi savo senelio dvigalę pirkią, nes tik iš jos apsamanojusių sienojų man byloja tiesa, kelias ir gyvenimas.

Arvydas Šliogeris. „Peloponesas“