Arvydas Umbrasas. Uogos

Mūsų namas – labai drėgnas. Sovietinis mūras nejaukus net vidurvasarį. Išbūti jame ilgai – sudėtinga, o laukas irgi nelepina gaiva. Kad ir kaip ten būtų, skųstis tikrai negaliu: saulę mėgstu. Pataikavimas liežuviui ir gomuriui – tai veikla, kuriai skiriu daugiausiai dėmesio. Ši vasara nėra išskirtinė. Kiekvieną liepos rytą pradedu raudonų uogų dubeniu su pienu. Pasirinkimas yra gana kuklus. Apsiriboju serbentais, braškėmis arba žemuogėmis. Pastarosios retos – persivalgymu jomis pasigirti negaliu. // Nenoriu keltis iš lovos, nenoriu judinti nė vieno piršto, nenoriu jausti šalčio. Rytai tokie tamsūs, vadinasi, popietės, vakarai, naktys irgi bus tamsios. Ar esu pasiruošęs eiti į mokyklą, atlikti užklasinius dalykus? Atsakymas paprastas – ne. Niekada nebuvau pasirengęs gyvenimui. Man sudėtinga suvokti visų užduočių prasmę, kuomet vienintelis mano noras ir poreikis – valgydinti sielą būties supratimu! // Uogų dubens receptas nesikeičia ilgus metus – lieka toks pat tikslus ir skanus. Tvarka yra tokia: dvi stiklinės uogų, du šaukštai cukraus ir viena stiklinė pieno. Svarbu, kad viskas tilptų į dubenį. Nors nesijaudinu, jei ir netelpa: gausa užburia ir sužadina alkį, akys išsiplečia ir suvoki, kas yra godumas. // Kartą mokykloje mums – man ir kolegoms rezistentams – pasisekė. Anonimas direktoriui pranešė, jog pastate padėta bomba. Ji bet kada gali sprogti ir ištaškyti naujus langus ir išpuoselėtas palanges kartu su mokinių galvomis. Tądien buvom laisvi... Jau beveik pasiekiau daugiabučio laiptinės duris. Aplenkiau tamsą, dangus vis dar giedras. O mano sportbačius vėl lydi kraujo lašai. Vienas, du, trys, keturi... Pirmas aukštas, antras, trečias... Lyg ant pilko mūro pabirusios uogos. Tik rinkti jų nesinori –­ po oda vinguriuoja šiurpas. // Trys šaukštai uogų ir šviesi diena prabėgo akimirksniu. Saulė glostė mūro „kandžiotą" odą. Mačiau du geltonus drugelius, pranašaujančius šiltą ir ilgą rudenį. Rugsėjis vėl bus ypatingas: trečius metus eisiu į mokyklą. Nepamenu, kas toje mokykloje vyksta, – žvilgsnis skęsta languose, – bet suaugusieji sako, jog ji yra svarbi. Matyt, jie teisūs, tačiau tikrasis mano gyvenimas vyksta vasarą, čia. O apie tai, kas įvyks čia šiandien, manęs niekas neįspėjo. Senelis su tėčiu parnešė nušautą triušį ir žemyn galva pakabino ant kablio... // Su tėvais gyvenu penktame aukšte, pasiekiu trečią, o kraujo lašai vis dar mane seka. Staiga susiduriu su vyresniu vyruku: kreiva šypsena, išpūsta krūtinė, aptempti džinsai, ant kaklo – grandinėlė. Akimirksniu aplanko nuobodulys. Patempiu lūpą, pakeliu antakį ir ramiai jam paaiškinu, jog esu taikus žmogus. Su panašiais tipais susiduriu beveik kasdien. Kumščio ir peilio teroras manęs nebestebina, tik sukelia nepakeliamą nuobodulį. // Mano senelis – taip pat ramus žmogus. Augina apynius ir daug rūko. Kažkada davė užtraukti pypkę. Užspringau, kosėjau, bet išgyvenau. Tėvas buvo išėjęs, ir senelis sugalvojo naują „iššūkį". Akimirka, ir mano rankose atsidūrė peilis. Prieš akis – triušis. Senelis pasakoja, kaip dirti odą, peilio ašmenimis skrosti paodį, švelniai atskirti kailį nuo mėsos. Ausys nutįsusios, o nuo pasturgalio kailis lengvai ir sistemingai slenka žemyn. Baltos sausgyslės, netikėti mėsos atspalviai ir jokio kraujo... // Ramybės taktika pasiteisina neilgai. Tik pamatęs ašmenų blykstę, metu krepšius ant laiptų ir pradedu bėgti –­ lups kailį!

Draugai