Astrida Petraitytė. Boksininko lūpa

Gyčio Norvilo nuotrauka

Jis pakirdo nuo mobiliojo birbimo; buvo lyg ir rytas, jis išsigando pramiegojęs darbą. Bet ne, sugraibęs telefoną, vienu sykiu įžvelgė: skambina Augustė, yra be dvidešimt penkios. „Auguste?" – atsiliepė jis ir iškart sunerimo: girdėjosi šnopavimas, lyg bėgus, lyg išsigandus. „Auguste!" –­ jau suriko, šokdamas iš lovos, viena ranka graibydamas ant kėdės numestų kelnių. „Nieko, Eimantai, nieko neatsitiko", – jos balsas buvo beveik pašaipus, ir jis sunkiasvo­riškai dribtelėjo ant lovos didžiajam išgąsčiui atlėgus, bet nerimastingam laukimui dar kirbant. „Ar... ar galiu pas tave atvažiuoti?.. Ar gali man padėti?" „Kas, Auguste, kas?" – jam jau vaidenosi naktiniai užpuolimai, prievartavimai... Bet ji vėl tarsi pašaipiai nusijuokė: „Nieko, Eimi, nieko. Aš... išėjau iš Profesoriaus... Ar gali... ar gali man padėti išbūti... kurį laiką..." –­ užbaigė jau pašnibždomis, kaltai. Taip, turėjo nejaukiai jaustis prašydama atjautos ir pagalbos iš to, kurį buvo taip lengvai, lengvabūdiškai palikus: „Eimantai, tu man visad buvai ir liksi draugas. Tarp mūsų niekad nebuvo meilės – nepyk, pati to nesupratau... Pažaidėm kaip vaikai – juk kaip vaikai, Eimi, mes čia meilę žaidėm – norėjosi mylėt, tai ir išsigalvojom, kad mylim. Va, dabar – dabar tai myliu. Pamečiau galvą dėl Profesoriaus ir dabar jau žinau, kas tai yra meilė." Kas kad jis tuokart rėkdamas, trankydamasis šaukė ją mylįs – viskas atsitrenkė į jos debilišką „Tu man kaip brolis". Taip jai yra ir išrėkęs: „Susikišk tą savo debilišką seserystę!"

„Eimi, ar galiu pas tave atvažiuot? – virptelėjusiu balsu pakartojo. –­ Man... man reikia su kuo nors pabūt..." Ir jis nedvejodamas atsišaukė: „Atvažiuok, Auguste! Kur tu? Pasiimsi taksi? Aš nusileisiu užmokėt..." Augustė net susijuokė: „Turiu aš pinigų, dėkui, tuoj ir atlėksiu." „Aha", – patvirtino jis ir, jai išjungus telefoną, ėmė ruoštis: apsirengė, paklojo lovą. Kirbeno, kad Augustė ne „grįžta pas jį", o iš tiesų tik taip seseriškai pasibeldė pagalbos. Nuėjo į virtuvę kaisti kavos, žvilgtelėjo į šaldytuvą – Kęstas parsinešęs uogienės, galės pasiskolint, Augustė mėgsta, o juk be didelių skrupulų jie, trys buto kaimynai, jauni vyrai, nuomojantys po kambarį, pasiskolina vienas iš kito tai alaus, tai duonos, tai dešrigalį. Sukrovė puodelius, stiklainį uogienės, pusbatonį ant padėklo ir nusinešė į kambarį –­ gi Mykolas šeštą kelias, tuoj pradės bruzdėti, tad nėra ko jiedviem su Auguste virtuvėj užsibūti. Staiga pasijuto tyliai švilpaująs ir susivokė esąs džiugus – ne ne, nepuoselėjo tuščių vilčių, bet ta žinia: Augustė važiuoja pas jį, buvimas su juo jai yra pagalba –­ plazdėjo kaip gyvenimo smagumas, toks gali ištikti tiesiog skaisčią saulėtą dieną. Na taip, jis juk seniai suvokė besidžiaugiąs, kad likimas neleido jam karštakošiškai nukirst arba–arba; gi Augustei tapus pora su Profesoriumi – cha, Profesoriumi, prilipo ta pravardė jų dėstytojui, tekusi būtent dėl to paradokso, kad jaunas, vos keleriais metais už juos, magistrantus, vyresnis, tik dėl barzdos, apžėlusios nuo panosės iki pasmakrės, solidumo įgavęs – dar prieš diplomą jai susimetus su dėstytoju Jucium, o jam iš nevilties ir įsiūčio norint tą barzdotą marmūzę išmalt, jie tapo krikštatėviais, spėję pabūti liudininkais Ievos ir Dariaus vestuvėse, jų bendros kursiokės ir jo klasioko, geriausio draugo nuo vaikystės, tik dėl tos draugystės nutarusio mediciną studijuot Vilniuje, ne Kaune; draugų vestuves atšoko dar patys su Auguste būdavo pora, hm, turbūt nieks nepatikėtų, kad toliau bučinių nenuėjusia... Jis tuomet ir pajuto, kad džiaugiasi, kad tą nejaukumą, netikrumą – kaip dabar reiks elgtis čia, bažnyčioje, per tą krikšto ceremoniją būnant kūmu – užlieja lengvas svaigulys: jie dabar su Auguste susaistyti amžiams, yra tarsi giminės, turės nuolat – na, bent kartą metuose, per Jokūbėlio gimtadienį –­ susitikinėti... Jo įsiūtis subliuško gal per porą mėnesių, nors liko peršėti randelis, ne tiek paties išsiskyrimo, kiek žinios, suvokimo ir – baisiausia –­­ sukylančių vaizdinių, kad Augustė, jį palikusi – cha! ar vadinasi palikimu, jei su kažkuo nebevaikštai susikibęs už rankyčių? – kad ji tuoj pat, be jokios vaikščiojimų į pasimatymus įžangos apsigyveno pas Profesorių? Tąjį šiuolaikinės filosofijos dėstytoją, jauną, sportišką, barzdotą intelektualą, jiems vis Žižeku galvą sukusį – juk nueidavo jų visas kursiokų būrys su savuoju „Profesorium" į alubarį, ir ten putotom lūpom kartkartėm iki išnakčių rėkaudavo apie kairiųjų isteblišmentą, demokratijos grimasas, dar visokius niekus... Tai jie rėkaudavo – Profesorius dažniausiai tylomis paslaptingai šypsodavosi, retkarčiais mesteldamas kokią repliką, kurios jie stverdavosi lyg išbadėję šunėkai kaulo, ir mąsliai ilgėliau į kurį nors entuziastą įsistebeilydamas; jam buvo dingtelėję, kad ties merginomis Profesoriaus žvilgsnis sustoja dažniau, bet Augustė išskirtinio dėmesio lyg ir nesulaukdavo, tad tas griaustinis jį tikrai ištiko iš žydro iliuzijų dangaus.

Skambtelėjo mobiliojo žinutė: „Jau cia", ir jis nuėjo atrakinti durų, išgirdo ūžiant liftą, lukterėjo, tuoj prieš jį ir išniro Augustė, hm, tikrai kažkokia sutrikus, lyg ką tik buvusi išgąsdinta, dabar besidrąsinanti virpančia šypsena... Ne tik nemenka rankinė kadaravo ant peties – dar su savim tįsėsi kelioninį krepšį. „Sveika", – tepasakė jis paimdamas nelengvą, matyt, kietai prigrūstą kelionkrepšį, praleido ją vidun; koridoriuje ties virtuve ji stabtelėjo, jis mostelėjo link kambario durų, tuoj jie ir susėdo prie stalo. Kavinuke baigė prisitraukti kava, jis atsuko uogienės dangtelį, stumtelėjo link jos batoną ir peilį. „Gersi?" – pasiteiravo. Ji linktelėjo vis dar šypsodamasi kažkokia išgąsdinto, iš pavojaus išsprukusio vaiko šypsena.

„Kas?.." – pasiteiravo jis, Augustei abiem rankom suėmus puodelį, tarsi turėtų sušilti, nors gegužės rytas buvo skaistus ir šiltas, o ji ne pusplikė, su džinsais ir megztukėliu.

„Eimi, žinau, kad tai kiauliška, bet... bet ar galiu pas tave, su tavim truputį pabūti? Aš pabėgau iš Profesoriaus, – išpyškino lyg pasiryžusi atskleisti visas slaptąsias kortas ir tuoj trūkčiojančiai nusijuokė. – Pasprukau lyg paskutinė bailė, paryčiais, jam miegant... Daiktelius į krepšį susimečiau dar anksčiau atsikėlus, gal antrą, bet naktį nenorėjau baladotis, juk būčiau išgąsdinus..."

„Ir dabar išsigandau", – jis bandė pajuokauti, bet nuskambėjo rimtai, ir ji linktelėjo.

„Atsiprašau, bet... negaliu, nenoriu eit namo, na... pas tetą", – kaltai šyptelėjo, taip, juk jis žinojo, kad visus šiuos metus, vos gavus magistro diplomą, jos namai buvo Profesoriaus butukas Pilaitėj, o studijų laikais – ne tik magistrinių, kai jie tapo kursiokais ir... ir pora – ji namiškės teisėmis gyveno pas mamos pusseserę, kurios dukra slaugė senelius Amerikoje. „Ar gali, Eimi, man padėti?" – staiga ji sušuko beveik teatrališkai, sunėrusi tarsi maldai rankas, bet akys išties baimingai ir kaltai maldavo. Jis nespėjo nieko paklausti – jau kaip scena iš kino filmo vaidenosi, kad lydi ją pas jo paties surastą ginekologą nelegaliam abortui – bet ji vis kartojo: „Man reikia kažkur išbūti, su kuo nors – bet su niekuo, be tavęs, negalėčiau... Ar galiu pas tave kiek pabūti? Ne tik dabar, ne tik šiandien... Kokią savaitę? Ar galiu?" – Augustė įsmeigė į jį akis. „Taip, žinoma", – pralemeno jis džiugdamas, juk tikrai džiugdamas, kad jai reikia jo, tik jo, nors... nors ir kaip brolio.

„Žiūrėk, ką pavogiau" – pritildžiusi balsą paslaptingai pasakė ji; jis vėl buvo beišsigąstąs, bet ji iš rankinės ištraukė tik nuotrauką. Padėjo prieš jį tylomis, bet veidas buvo kupinas baugaus reikšmingumo. Jis paėmė nuotrauką į rankas – kažkoks vaikėzas, gal aštuoniolikmetis, gal mokyklos išleistuvių proga nusifotografavęs, su kostiumu ir kaklaraiščiu, kažkaip krito į akis, kad pasipuošęs šventinei progai, kone jutai jį besimuistant tuose baltuose marškiniuose, tam, juk matei, raumeningam kūnui savi turėtų būt šortai, kedai ir sportiniai marškinėliai. „Matai?" – vėl reikšmingai prislopinusi balsą pasiteiravo ji. Jam staiga kniostelėjo: „Ką? Čia – Profesorius?... Tai yra – Jucius?.."

Ji linktelėjo ir prisimerkė, regis, rengdamasi pasipasakoti.

„Vakar vakare Aurimas... na, Profesorius, – vyptelėjo pašaipiai, – staiga sumanė į feisbuką įdėt kažkokią juokingą savo vaikystės nuotrauką, iš knygų spintos išsitraukė albumą, nebuvau mačius, greit kažkokią susirado, išsitraukė, sėdo prie kompo, paprašiau pavartyt... Ir... žinok, kai pamačiau tas... vaikystės dar nieko, toks papurgalvis papūstžandis, bet jau nuo paauglystės, nuo kokių keturiolikos... bendrose klasės ar šiaip draugų būrelio dar ne taip, o ši... žiūrėk", –­­ ji darkart ištiesė jam nuotrauką, bakstelėjusi į to išsičiustijusio vaikėzo burną. Kažkas tikrai toje nuotraukoje trikdė, jo žvilgsnis irgi krypo į lūpas, hm, gal viršutinė nelabai derinasi prie apatinės? – pasvarstė. „Matai? – ji darkart energingai bakstelėjo nuotraukon. –­ Tokios būna boksininkų lūpos –­ ar nematei filmuose? Kai jie būna gerokai apdaužyti, ir viršutinė lūpa ištinsta.." Jis net linktelėjo patvirtindamas – viršutinė lūpa tikrai buvo lyg kiek atsiknojus, iškilus virš apatinės. Bet paskui truktelėjo pečiais –­ na kas čia tokio... Ji papurtė galvą: „Aš baisiausiai persigandau – iškart. Staiga pamačiau gyvenanti su kitu žmogumi... Eimi, negi nesupranti –­ jei, tarkim, sužinotum, kad žmogus, su kuriuo gyveni, yra koks nors slaptas agentas, na, susikūręs savo tapatybę... tu staiga tai sužinai... Sužinai, kad nieko nežinai – kas tas žmogus... Bet suvoki –­ grėsmingas..."

„Ką tu čia..." – pamėgino atvėsinti jos baimingą įkarštį. Ji vėl papurtė galvą. „Prieš keletą mėnesių... gal prieš Naujus metus... važiavau su juo mašina, na, tiesiog mieste... Jis staiga liuoktelėjo per sankryžą užsidegus raudonai šviesai, aplenkė prieš jį jau sustojančią mašiną, prašvilpė pro pajudėjusią link mūsų... Ir ne tai svarbiausia... Staiga jis trumpai nusikvatojo – taip ciniškai triumfuodamas... Mane tuokart perliejo baimė – kas jam pasidarė? Iš kur tas svetimas, kažkoks metalinis juokas? Bet tai truko tik akimirką, jis grįžo prie savo pasakojimo – lyg niekur nieko savo įprastu ramiu, kiek pašaipiu balsu pasakojo, kad žada pretenduot į stažuotę Bonos universitete... Paskui aš pradėjau galvot, kad man pasivaideno – gal stabdžiai tuo metu sucypė, ir tą šaižų garsą sutapatinau su juoku... O kai vakar pamačiau nuotrauką – staiga nušvito: tai žmogus su boksininko lūpa. Gudriai užmaskuota. Ir su boksininko prigimtim – ir nebūtinai jis pakvies tave į ringą, nutaręs nokautuoti..."

„Na jau, Auguste", – ramino jis ją, bet kažkodėl ir pačiam ėmė šiurpti oda.

„Leisk man, Eimi, pas tave pabūti... Pagyventi kokią savaitėlę – aš, žinok, atsinešiau miegmaišį, – ji nervingai susijuokė. – Tada grįšiu pas tetą. Dabar negaliu. Man baugu – ne, nieko realiai nebijau, bet išsigandau, labai išsigandau ir dar nepraėjo... Per kelias dienas praeis, bet leisk pabūti ir atsigauti čia..."

„Na jau, Auguste, – pakartojo vėl, tik dabar su švelnia pašaipa. – Gulsi ant sofos, aš turiu čiužinį, kurį pasikloju, kai kokie svečiai atvažiuoja. Miegmaišį ji mat atsinešė!" – jis prunkštelėjo, susijuokė ir ji. Jiedu keletą minučių taip sėdėjo tai surimtėdami, tai žvilgtelėję į kits kitą vėl suprunkščiodami. Už sienos suzvimbė žadintuvas, buvo šešios. „Mykolas kelias į darbą, – paaiškino jis. – O man devintą paskaita kolegijoj, grįšiu popiet, būsi namie?" Jis susigėdo dėl to intymaus „namie", bet ji tik linktelėjo: „Jei galima. Neisiu šiandien ir į jokias bibliotekas, kompe turiu pradėjus daktarinės skirsnelį, gal pasiknibinėsiu... Bet, – ji vaikiškai susijuokė, kaip jis buvo įsiminęs ją juokiantis, – ko gero, grįžęs rasi mane parpiančią."