Aukštųjų Panerių žvalgyba. Koncentracijos kalnelis

„...nes be Beatričės Pragaras yra visur..."
Iš pranešimo spaudai


Šis tekstas apie sostinės Aukštuosiuose Paneriuose nuolat besitęsiantį performansą. Jį atlieka menininkai, panorę likti anonimiški, kad performansas būtų visuotinas, o ne susietas su konkrečiais asmenimis. Šis tekstas taip pat turėtų veikti kaip performatyvi praktika.

Garbės kuolo „atidarymo“ iškilmės

Religingumas jokioje civilizacijoje neišnyksta, nes hierofaninės struktūros visuomet buvo ir yra svarbiausios visuomenės gyvenime. Įprastose kasdienybės vietose vyraudavo ir vyrauja įvairios šventenybės apraiškos, nors dabar dažnai tai yra viena abstrakti idėja – laikina priebėga vandeningo vyno pavidalais. Vis dėlto specifinių vietų kūrimo aktas kasdienybėje įrodo gajų, kone turbulencinį, hierofanijos prisiminimą. Tose vietose šiandien bet kokiomis priemonėmis siekiama realybės išlydžio.
Apsilankykime Aukštuosiuose Paneriuose. Vietovė išilgai apjuosta geležinkelio linija, aukštesni kalneliai tinka pasilipti, sutikti atvykstančius ir palydėti išvykstančius traukinius. Dažnai ten apsilanko ir žmogus, norėjęs prisistatyti Viktoru, su savo bendraminčiais. Tarsi senieji liaudies meistrai kalvelėje jie įstatė neaukštą kuolą. XXI amžiuje įkaltas kuolelis mena savo pirmtakus – koplytstulpius. Ankstesni vietos ženklinimai buvo švaros, neliečiamumo, suverenumo, dorovės, bendruomeniškumo simboliniai įkūnijimai. Pastatytas kuolelis šiandien taip pat veikia kaip priemonė prisijaukinti erdvę, įkuriant saugumo zoną, susakralinant žemiškus žmonių santykius.
11 trys karaliai

Anuomet, bažnyčios institucijos riboms staiga išplitus išorėn, ritualai veikė pagal pirmykščius principus. Vietoje buvo primygtinai sudaromos sutartys su kuolelio dievybe, išsireikalaujant derliaus gėrybių, meldžiant šventojo palankumo. Kalendoriniams ciklams kintant, koplytstulpis būdavo įvairiai išdabinamas. Kuolui nepatenkinus maldininko norų, tekdavo kentėti plakimus, o šventieji, glaudęsi kuolelyje, būdavo iškeldinami – paliktos tuščios ertmės masino užeiti kitą, dosnesnį šventąjį.
Jau minėta Viktoro grupė taip pat veikia pagal archajinius principus. Jie įsikuria gamtos užuovėjoje, o joje ištirpsta per pakaitalines gausybes ir gėrybes. Nieko nuostabaus, pradeda pulsuoti jėga, o jai pavymui vikriau vystytis padeda pažįstami kasdieniai įrankiai. Intensyviai užsiimama procesualumo kartotėmis, kol suvešėja kosmogoninis rituališkumas, veidrodiniais paviršiais istorinis laikas ima verstis į mitinį. Ritualinio kuolelio erdvė niekada nėra iki galo pripildyta, ištobulinta, jis nuolat kinta dėl jame vis atklystančių ir aktyviai veikiančių kitų objektų. Aplink kuolelį suformuota erdvė veikia tarytum „atminties vieta", kurioje išgyvenamos ribinės patirtys. Gilles'is Deleuze'as tokį patirčių išlydį rėmina į – l'espace quelconque –­ bet kokią erdvę – kurioje ieškoma sau vietos, jau kažkada patirtos, tačiau prarastos, arba dar nepažinios, dar neegzistuojančios, bet jau su užuomazgomis jo jausenoje. Taigi kuolelis bet kokioje erdvėje sufokusuoja vietą, išlaisvinančią iš konkretybių, tradicinių erdvėženklių. Kuolelis jau įstatytas, tad bet kokia erdvė paruošta laisvam virsmui. Tik ritualas turėtų vykti rafinuotai, siekiant užpildyti visą erdvę prasminiais veiksmais, kiekviena akimirka svarbi, kiekvienas veiksmas ir objektas čia turi simbolinę prasmę, o iki galo atliktas ritualas gali atnešti praktinę sėkmę ir minties užbaigtumą.
Kas yra kuolelis šiuolaikinio meno kontekste? Pirmiausia atkreipiame dėmesį, kad jis išaukštintas ant kalno – pjedestalo. Iš pirmo žvilgsnio – tai modernistinės skulptūros bruožas, bet skulptūros prasmė kiekvienam atrakinama tik pradedant performatyviai dalyvauti ritualuose. Postmodernistinė erdvė staiga suskliaudžiama iki kuolelio, taigi bandoma ne išskaidyti, o koncentruoti, rasti sau labiau apčiuopiamą, saugią vietą. Taip sukurta vieta erdvėje savaime tampa meno kūrinio patyrimo dalimi. Ant kalnelio apsilankoma cikliškai, paminint svarbiausias šventes: ar tai būtų vasaros sezono atidarymas, ar uždarymas, Naujųjų metų išvakarės ar seniai nematyto draugo sugrįžimo šventė. Būtent šioje vietoje šventės įgauna žymą, nes visos ant kalnelio vykstančios pagerbtuvės skrupulingai dokumentuojamos, mitologinė performatyvi praktika istorizuojama ir ekranvaizdžiais transliuojama liaudžiai. Nors XX a. modernistinė skulptūra nustoja žymėti istoriškai svarbias vietas bei reikšmingus įvykius, čia trykštama noru vėl tai atgaivinti. Tik šiuo atveju šventė nebėra konkreti šventė, ji tarsi išsprūsta iš savęs, apima visas kada nors, kur nors švęstas šventes. Taigi mums parodomas sudokumentuotas „visuotinumas".
Šiandien Viktoro grupės atliekami ritualai yra praeityje vykusių apeigų projekcija, turinti tą pačią užprogramuotą sistemą –­ nustatyti tvarką, išgryninti ir papildyti esamą būtį. Kuolelis tampa mediatoriumi, signifikantu, tarsi savotišku įrankiu, padedančiu tvirčiau jaustis aplinkoje, o reiškiantis stipriems prigimtiniams instinktams randasi šioks toks priešiškumas kultūrai. Taip jungiantis praeičiai ir dabarčiai kuriasi naujos istorijos.

Aukštųjų Panerių žvalgyba

Aukštųjų Panerių žvalgybos fotodokumentacija