Aušra Kundrotaitė. Bevardžiai naujieji metai (velniop ožkas!)

Turėsiu pradėti nuo pradžių. Visų pirma, prisipažinti, kad man trūksta to Talento, tų besivejančių it vijokliai žodžių, – sėdžiu savo nuogame balkone Karoliniškėse ir žiopsau į sniego properšose juoduojančią garažo stogo dervą. Ir niekuo nepadės pasiteisinimas, kad vijoklius nukapojo kaimynai iš pirmo aukšto, saulės trūkumas jiems juk – menkas malonumas. Nekaltinu. Suprantu. Pati klausau demiurgų ties kiekvienu kampu švebeldžiuojančių man patarimus (kur ten patarimus! – įsakymus): „Pasiek gi tas savo velnio svajones pagaliau! Kokie gi dar vijokliai tau trukdo?" Taip, pasilipu ant taburetės ir siekiu – neva keičiu perdegusią kūrybos lemputę. Perdegė ji jau seniai, o tamsoje juk negaliu rašyti. Ta lemputė buvo vienintelis dalykas, siejantis mane ir mano rašomąjį stalą. Šviesos nuometas ant tuščio lapo. Giliai širdyje visuomet jaučiau, kad tiesiog esu sukurta instaliacijoms. Esu idealus jų objektas. Pastatytumėte mane pusnuogę ant pjedestalo su laurų vainiku po pažasčia ir lėtai praeidami mąstytumėt –­ gyvena štai žemėje dar ir tokie, kurių rankose bet koks lauras virsta vanta. Išties, ėmiau ir sugalvojau – išsiperti. Galbūt ne taip jau ir keista pirmąją naujako dieną. Turiu aibes pažįstamų, kuriems nieko smagiau ir nėra – vodkės traukimas, padėjus įraudusį, garuojantį užpakalį ant baltutėlaičio sniego. Tokia spalvų gama, kad nori nenori užniūniuoji „Always Coca-Cola" ir imi vėl laukti pasirodant Kalėdų. Ar bent jau tą nenuilstantį kalėdotoją su didžiuliu maišu. Įsivaizduoju, kaip jis atpūškuoja prie pirtelės – tik ką buvo Vaclovų vienkiemy, maišas pilnas – ir dideliausiai pirteliautojų nuostabai ne tik kad nepakviečia eilėraštukų deklamuoti ar dovanyčių traukti, bet skubriai susirenka jų pačių vodkės butelius, kad ir lig pusės išlaktus. Garuojantys užpakaliai akimirksniu apšąla. Bet ko čia stebėtis? Ubagas su terba ir nesitikėjo, kad šiknaskylėm jam ditirambus giedos. „Neturiu aš šitų pažįstamų", – numykiu kaip galėdama įtikinamiau, iš jutubo pasitreniravusi bent porą kartų, tik atsimenu, kad kadaise buvo toks rusiokiškas filmas apie medžioklės ypatumus, ir nors niekada jo nemačiau, esu šventai įsitikinusi – štai būtent taip ten subinės garinamos.

Dabar jau patys matot: ne dyvų dyvai, kad iš tokios stereotipinės kaip maniškė galvos bet koks mono įkvėpimas išgaruoja. Kita instaliacija –­ mano galva, nupjauta ir pagal naujausią teroristų madą suvyniota į Turino drobulę, ilsisi ant „Šilelio", kurio ekrane Tomas vis gauna į kaulus nuo Džerio. Gal to jau ir pakaktų mano reflektyviam giliamintiškumui, tačiau įkvėpimo pagautas demiurgas nesusituri ir retkarčiais pakeičia amerikietiškus herojus zajec/volk duetu. Greitai praeidama pro šalį (paroda atidaryta jau visą savaitę, tad nė kiek ne mažesnį susidomėjimą mano galva kelia ir visoms save gerbiančioms apylinkės musėms) išprususi publika susimąsto apie Beethoveno „Odės džiaugsmui" universalumą ir tokių kaip mano galvų pritaikomumą tarptautinės diplomatijos pratybose. Nustėrusi ir, prisipažinsiu, šiek tiek įsiskaudinusi, per ploną drobulės audinį puikiai matau, kad tik viena kita silpnesnių nervų dama ar ryžto stokojantis žilstelėjęs ponas teikiasi trumpai paapgailestauti: „Ką gi padarysi, tokios vertingiausios –­­ nupjautos..." Apsižliumbčiau, jei čia nebūtų dar ir tų, vienai instaliacijai jau ir taip per gausiai zyziančių, musių. Štai taip kantriai aukojuosi estetinei būčiai ir su ja, trumpai tariant, ne kas. Vis dėlto tuščias popieriaus lapas po perdegusia lempute glosto savimeilę, – teikia miglotos vilties, kad ši instaliacija dar nebaigta, kad iš mano svajonių velniavą kuriantis demiurgas šį kartą susidūrė su nelaukta problema, – man rodos, aš pradėjau bijoti svajoti.

Pirmiausia bijau kadaise taip mylėtos Romantikos, jaučiu, kad mano netalentingoje praeityje ji baisiai nuskurdo, šiandien vos gali prisidengti tas vis prasprūstančias rausvas krūtis, o kiekvieną kartą pasirodžiusi viešumoje rizikuoja būti apšaukta paprasčiausia sentimentalia pornografija, –­­ kadangi humoreskos žanro, šiaip ar taip, vengiau visuomet, tai ir dabar drebu, kad netyčia neužsikvatočiau. Kitas manęs nebeapleidžiantis ba-ba-ba-baubas – kadaise taip siektas Originalumas. Matyt, būsiu ne juokais jį įžeidusi, versdama čia prisistatyti dvyliktoko sąmonės srautu, čia nekaltos mergelės seksualiniu angažuotumu, čia tragikomiškai beprotybę reklamuojančiu psichiatru, čia... Jo repertuare buvo ir tokių priverstinių vaidmenų, kurių šiandien net nebegalėčiau įvardyti.

Bet labiausiai už visas tas kūrybines negandas bijau skambaus savo vardo. Tiksliau, jei jau taip nuoširdžiai iš širdies čia periamės, – jūsiškių taip pat. Turėdamas būti didingu kūrybos bokšto Varpu, visą pasaulį suvarpančiu savąjį referentą šlovinančiais ding-dong-ding-dong-ding-dong-ding-dong-ding-dong (tik klausos neturinčiam galėtų pabosti!), jis, deja, dažniausiai tepretenduoja tapti su varlėmis nugurkiamu kąsneliu, perleidžiamu per viską, oi, viską, dekonstruojančiu virškinimo traktą ir galiausiai išstumiamu už bet kokio garbingo organizmo diskurso ribų... Na ir kas gi norės susisaistyti, kad ir pačiais formaliausiais, pavyzdžiui, išmokėto honoraro, saitais su tokiu, atsiprašant, š..?

Jau seniai baidaus bet kokio tapatybę patvirtinančio žvilgsnio. Visų pirma, tavo, gerbiamasis demiurge, bet, žinoma, nė kiek ne mažiau ir savo pačios, – taip gudriai sugeba jis atpažinti mane pravažiuojančios mašinos ar kokios „Šilelių" parduotuvės vitrinos stikle. Jau kuris laikas esu išganingai susipratus – tik nesamo vardo negalima priklijuoti meistriškai nurėžtai galvai. Ir lai tegaudžia pasiklydusiom raidėm varpai, siūruodami iš nuostabos kūrybinę potenciją taip pat praradusias demiurgų várpas (atleiskite, seksistinė gaida čia suskamba tik rimo sumetimais): nebėra ko (ne)virškinti, išgaravo iš baimės bent jau mano vardai, nusinešė kalėdojantis ubagas maiše ir ding-dongina dabar juos nebent tik pustuščiais buteliais. Tai bent išsipėrėme! Su Naujaisiais, brangūs autoriai (tiek išmaningieji kritikai, tiek apsipatenkinę rašytojai), I dare you all – DON'T WRITE.

Ant popierinės servetėlės brūkštelėtą Jono Meko linkėjimą iš Niujorko Ričardui Šileikai parvežė Antanas Naujokaitis