Dar vis šiek tiek skaudeno galvą. Po vakar. Po vakarykščio jų ginčo ji nenorėjo skristi, aišku kaip du kart du, bet tik kažkodėl ne jam: vėl užsimaukš­linęs tą savo pastarosiomis savaitėmis taip pamėgtą pakantumo kaukę, žvelgė į ją su perdėtu rūpesčiu, kuris –­ galėčiau prisiekti! – jau seniai buvo virtęs užsispyrusiu rūpinimusi jokiais būdais jos neišklausyti. Tarsi jis būtų riteriškai dedikavęs jai savo akis, tačiau pamiršęs visus kitus pilnaverčiam kontaktui reikalingus organus. Vis dažniau ji jautėsi it prižiūrima kalinė; o jei vis dėlto ne kalėjimo, tai bent kokios nors psichuškės įkaitė. (Ir koks, po velnių, skirtumas kieno, juk visų tų įstaigų šerdyje slėpėsi ta pati monolitiška monologo galia, ir Emilis dabar buvo gyvas jos įsikūnijimas.)

Galbūt pačioje pradžioje, panėšėjusioje veikiau į nepermaldaujamą visą ko pabaigą, iš karto po jos – kad ir kaip Emilis gviešėsi sakyti „jų“ – nesėkmės, ji dar būtų galėjusi patikėti jo pastangomis užmegzti dialogą. Tikriausiai ir tikėjo, tik vargiai galėjo dabar prisiminti. Ūkas, apgaubęs tas pirmąsias pabaigos savaites, buvo toks tirštas, kad kartais rodėsi, jog visa, kas nutiko, priklausė ne jos, o kažkieno kito patirčiai. Ji tebuvo apsiblaususi, pasyvi žiūrovė, įstrigusi tarp baimės prakaitu permirkusių paklodžių ir minkštų – perdėm minkštų, kad būtų padėjusios atsiremti, – pagalvėlių, kurių taip gausiai prinešė ir iš visų pusių prikamšė Emilis. Vis dėlto jau ir tada ji nujautė, koks gramzdinantis gali būti kito žmogaus rūpestis.

Slenkant valandoms, dienoms, savaitėms, ūkas jos galvoje materializavosi į dulkes ant ąžuolinio kavos staliuko, Danajės reprodukcijos rėmo, knygų lentynų... Maždaug tiek ji pajėgė aprėpti iš savo milžinišką medinę skrynią primenančios lovos. Uždaryta ir paleista pasroviui, ji nebelaukė išsigelbėjimo ir turbūt būtent tai galiausiai pradėjo jį siutinti. Vieną pavakarį, jai tik tik pakirdus iš popietinio snaudulio, jis ryžtingai įžygiavo į jų kambarį, apsiginklavęs sudrėkintu skuduru, ir vienu tiksliu, neabejojančiu snaiperio mostu nušlavė visą tą jos taip kantriai kauptą ir sukauptą laiką. Bežodis priekaištas skaudžiau nei kulka įsmigo jai į paširdžius ir abejingumu pakirto kelius. Jis norėjo, kad ji atsistotų ant kojų, kad vėl viską darytų pati. Prisiskaitęs kaži kokių internetinių psichologinės pagalbos receptų, jis su perkeltines žodžių reikšmes pamiršusio žmogaus nekantrumu laukė aiškių rezultatų. Atsistoti ant kojų jam reiškė vienintelį dalyką – vaikščioti, ir toks neva dulkėms abejingas jos gulėjimas neabejotinai buvo įgijęs asmeninio įžeidimo atspalvį.

Ji ilgėjosi dulkių. Jos vienintelės liudijo apie praeinančias dienas, neleido joms prasmukti nepastebėtoms, išbyrėti kruopelytėmis tarsi iš įskilusio smėlio laikrodžio ant kilimo, kur galiausiai jas nepastebimai išnešiotų svetimos pėdos. Ji ilgėjosi tų iš sekundžių, minučių ir valandų suneštų kopų – lakaus, bet vientiso tilto į realybę, kurio vietoje dabar vis dažniau šmėžavo kartėliu apdulkėjęs Emilio veidas: rūpestingumo kaukė susidėvėjo ir nebegalėjo paslėpti nusivylimo – kas numetė į jų kadais tokį aistringą meilės guolį tą užstrigusią mechaninę lėlę?

Ją erzino, kad jo akyse nelyg brangakmeniai žibėjo įprastų įprasčiausios klišės. „Aistringas meilės guolis“, –­ negi žmonės vis dar taip kalbėjo?! Tokie posakiai neabejotinai liudijo kalbą praradus bet kokį aistringumą. Matyt, jie vis dėlto buvo vienas kito verti –­ Beaistrė Moteris ir Beaistris Liežuvis, –­ per bendro gyvenimo dešimtmetį jie įprato persiimti tomis pačiomis nuotaikomis, kurios it skersvėjis, pamiršus uždaryti balkoną, perkošdavo jų sielas. Taip vienas kito prasijoti jie dabar ir sėdėjo greta, beviltiškai stengdamiesi nesusiliesti alkūnėmis.

Virginija nekentė pigių avialinijų; nuo pat nepatogiai sulenktų kelių link dubens, tuomet stuburu iki atramos nerandančios galvos jautė gyvate atšliaužiantį apmaudą, kad vis dėlto nusileido ir sutiko skristi. Kaitri Maljorkos saulė turėjo praskaidrinti jos „sunykusį gyvenimėlį“, taip, toks buvo jo – kad ir kaip Emilis stengėsi įtikėti, jog „jų“ –­ planas. Užsimerkusi, apsimetusi, kad užsnūdo, ji nuožmiu pasyvumu protestavo prieš tą, visą jai taip įkyriai žadamą, šviesą. Ji laukė, kol išsijungs saugos diržų ženklas, tuomet ketino prabusti ir pasišalinti į tualetą: šiaip ar taip šlapimo pūslė niekuomet nebuvo jos stiprioji vieta. Santykių pradžioje Emilis dažnai pajuokaudavo, kad jei ji šlapintųsi auksu, jie būtų turtingesni net už Arabijos šeichą. Deja. Dabar ji jau tikrai žinojo, kad jos kūnas neturi jokių alcheminių galių.

Viena vertus, tai ramino. Pagaliau niekas nebepriklausė nuo jos drąsos ir noro. Antrą kartą netekusi vaikelio ji, galima sakyti, buvo diskvalifikuota ir išvaryta iš aikštelės; apmaudas, kad niekuomet nebeįmuš įvarčio, sumišęs su begaliniu nuovargiu, – tikriausiai būtent taip jautėsi Emilis. Vieniši vakarai, sklandantys jų staiga ištuštėjusiame, draugų supratingai (???) nebelankomame dideliame bute, kartu su oru pripildė jo plaučius neaiškios nuojautos, kad toks tylus nuo šiol bus visas jo gyvenimas; ir iš tiesų – turbūt labiausiai šios kelionės reikėjo jam pačiam.

Straipsnis, kurį Emilis skaitė iš naujo, vos prieš savaitę įsigyto iphone’o, apžvelgė per pastarąjį mėnesį pasirodžiusius atnaujintus „senų“ poezijos knygų leidimus. Labiausiai jį domino pasikeitę viršelių dizainai, bet ne dėl netikėtų interpretacijų, kurias jie neva implikavo, o kaip išpopuliarėjęs leidybos pasaulio fenomenas – užsispyręs leidėjų bandymas įbrukti skaitytojams naujų žvilgsnio perspektyvų, naujų kampų, aptraukti modernia keistumo migla tai, kas, rodės, jau taip gerai pažįstama, net nuvalkiota. Šis fenomenas jį savotiškai erzino: gąsdino. Priešingai nei dauguma jo kolegų poetų, kurie guodėsi tikėjimu neišsemiama poezijos eilučių prasme, pastaruoju metu jis troško pasiekti dugną. Ne, ne prasmegti kiaurai, ne pasinerti į kaži kokią prapultį, o, priešingai ir tikrąja tų žodžių prasme, atsistoti ant kieto pagrindo, užtikrintai žvelgti į atošiančias ir nuslūgstančias reikšmes, nebijant, kad viena jų, netikėta, gali staiga tave, besikapanojantį, prigirdyti. Jis turėjo būti stiprus. Jei ne dėl savęs, tai bent dėl Virginijos. Permainos, praskaidrinsiančios jų apniukusią buitį, turėjo būti tarsi nelauktas, bet neabejotinai malonus prisiminimas; todėl jie ir vyko į Maljorką – salą, kurioje prieš dešimt metų praleido penkių dienų medaus mėnesį. („Pfff...“ – viskas jai dabar atrodė ironiška, tas iki penkių dienų redukuotas mėnesis atsklendė iš praeities it išbadėjęs maitvanagis, užtemdydamas savo aukos dangų grotesko sparnais.) Ji turėjo suprasti, kad jis vis dar matė joje tą gundančią moterį, tą femme fatale, nežymiai persisvėrusią per miegamojo balkoną, su cigarete lūpose, geidulingai žvelgiančią į tolimą, kruizinių laivų kontūrais nužymėtą horizontą... Juk ji tokia ir buvo? Juk norėjo tokia būti?!

Pro blakstienų ūką Virginija matė, kaip jis vogčiomis šnairavo į jos alsuojančias krūtis. Pasunkėjusios nuo vis dar besigaminančio pieno, jos išdavikiškai rodė savo kontūrus. Kokia žioplė! Neva užsimerkusi ji strutiškai naiviai tikėjosi išlikti nepastebėta, o juk jau vakar galėjo įsitikinti šios saviapgaulės beviltiškumu. Vakar, pirmą kartą po ilgo laiko, jie pabandė kalbėtis. Emilis užkaitė arbatinį (!), tuo pat metu iš sutrikimo pasiūlydamas: „Kavos?“, ir ji, sujaudinta žodžiuose pasiklydusio poeto vaizdo, sutiko bent vienam puodeliui prisiimti tą taip nedrąsiai, su klaustuku, pasiūlytą kofemanės kaukę. Užviręs vanduo jau aptraukė migla jų virtuvės langą, bet nė vienas nesiryžo pradėti. Tai teikė vilties. Jeigu tik jie įsiklausys, jei jos įsiklausys... Jis nenuleido nuo jos akių. Kodėl jis nenuleido akių?! Vengdama prisiliesti prie jo žvilgsnio, Virginija įsistebeilijo į ką tik užpiltą juodą it kapožemis kavą: drumzlės plūduriavo paviršiuje, sukurdamos šviežiai išpurentos žemės įspūdį; keldama tą gedulo ežerą prie lūpų ir rydama pirmą sprangų, deginantį gurkšnį, ji tegalvojo viena – į šį juokingai mažą puodelį „kaip tik!“ sutilptų visi Emilijos pelenai. Kava nuplikė gomurį ir – vietoj to, kad atsakytų kažko pagaliau jos paklaususiam Emiliui, – dabar ji vedžiojo per jį liežuviu, bandydama nugramdyti ploną atšokusios odos sluoksnį. Virginija nenorėjo skristi, bet nežinojo, kaip jam tai pasakyti. Pagaliau, kai pravėrė burną, atsiprašė ir pasišalino į tualetą. Tai buvo vienintelis kelias, kuris pastaruoju metu jos neglumino.

Toks sklandus, vos vienu sakiniu įgyvendintas perėjimas iš vienos erdvės į kitą – iš virtuvės į tualetą – neabejotinai būtų įvykęs, jei tik pastraipoje nebūtų įsivėlus klaida (tiesa, pastarasis žodis galbūt kiek perdaug kategoriškas ir galėtų be didelio galvos skausmo būti pakeistas kitu, nuosaikesniu – nesusipratimas, ypač, turint omenyje, kad nuoseklumo trūkis, kurį čia išgirdau, yra ne gramatinės, o grynai stilistinės kilmės). Nusiplikiusi gomurį, Virginija vedžiojo per jį liežuviu, delsdama atsakyti į Emilio jai pateiktą klausimą, ir ši oksimoroniška, nebyliais liežuvio judesiais artikuliuojama, tyla netyčia įgijo visai kitos istorijos toną: vengdama atsakyti į Emilio jai pateiktą klausimą – nuryti tuos it nuplikyta oda nuo jo atšokusius žodžius, – Virginija įsiskverbė į Emilio gerklę ilgu (tarkime, it prancūziškas batonas) bučiniu: „Vedžiojo per jį liežuviu.“ Patys suprantate, kad po tokio netikėto posūkio kelias į tualetą jokiais būdais negalėjo būti tiesus. Sankryža, suvedusi į vieną dviejų galimų laiko kelių eismą, man pakuždėjo, kad į tualetą Virginija pasišalino itin suglumusi: pasakiusi daug daugiau, nei norėjo ar reikėjo; tą nepadorų perteklių iš dalies išprovokavo ir paprastas aplaidumas – Virginija, be viso kito, nenugirdo ir paties jai užduoto klausimo. „Ak!“, jeigu tik jie būtų įsiklausę...

Taigi jau nuo vakar Virginija žinojo, kad kažkas jo žvilgsnyje ją keitė. Emilio akivaizdoje ji negalėjo būti savimi dėl pačios banaliausios priežasties – ji būtų tapusi nematoma, o tai, turint omenyje, kad ji nebuvo fantastinio žanro knygos veikėja, buvo neįmanoma. Ji tebuvo pigių avialinijų lėktuvo keleivė, kuri dabar, išsijungus saugos diržų ženklui, prabudo ir atsiprašiusi pasišalino į tualetą. Ko gero, jei likimas jai būtų išdalijęs kitokias kortas, šią akimirką ji būtų tiesiog teleportavusis; kur nors – bet kur, svarbu tik, kad tiesiai iš lėktuvo tualeto ir negailestingai, vienu mygtuko paspaudimu į atmosferą išsviestas šūdas. Vietoj to Virginija tik nemaloniai nustebo, kad per pastarųjų savaičių gėlą nebuvo praradusi ironijos jausmo. Nuoširdus, gilus, lyriškas skausmas buvo vienintelis sielos režimas, kuriame ironija tereiškė blogą skonį, vulgarumą, tikriausiai net lėkštą cinizmą. Emilis čia greičiausiai buvo niekuo dėtas ar beveik niekuo. Buvimas savimi paprasčiausiai nieko jai nebereiškė. Jos savastis nugaišo – ji pati išstūmė ją nebūtin kartu su krauju ir placenta. Virginija jautė, koks bjaurus dabar turėtų būti jos veidas su aplink akis susimetusiomis groteskiškomis raukšlelėmis, perdėm menkomis, kad mestų ant žvilgsnio grakštų tragedijos šešėlį. Tikriausiai ji net nebeturėjo veido ir šiame pasaulyje teegzistavo kaip nuogo realizmo atspindėtas paties grotesko vaizdas. Kai sukaupusi drąsą ji pagaliau pakėlė akis į nedidelį lėktuvo tualeto veidrodį, jame, kaip ir buvo nujautusi, išvydo ne save, tačiau ir ne monstrą, kurio tikėjosi; iš veidrodžio į ją vis dar taip pat kantriai žvelgė Emilis.

Viskas kartojosi. Vakarykštis vakarykščiame tualete įvykęs ginčas vėl nutvilkė smilkinius. Vakar, pirmą kartą po ilgo laiko, ji nusirenginėjo prieš vonios kambario veidrodį, akylai tyrinėdama kiekvieną tai šio, tai ano drabužio atidengiamą kūno lopą. Sulopyta; taip ji jautėsi ne tik dėl siūlių, kuriomis chirurgas meistriškai – „Voilà!“ – sudurstė jos išdraskytą lytį, bet ir (ypač!) dėl visų tų paguodos, užuojautos, paramos, pagalbos, pašalpos, pa-, pa-, pa- žodžių, pažodžiui reiškiančių jos naująją – graudulingų fb žinučių adresatės –­ būtį. Kitų žodžiai pamažu pakeitė jos tikrąjį kūną, o vos viena kita užsilikusi organiška dalis dabar puvo visų užmiršta to sintaksiškai nuausto žemėlapio pakrašty. Taip ji jautėsi, ir vis dėlto niekaip negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad nuo apnuoginto silueto veidrodžio gelmėje sklido vaiski rytmečio valandų šviesa, tokia, kuri vos prieš nusirisdama lašais mieguistomis basomis pėdomis atsispindi aprasojusiuose vejos stiebeliuose, šalta, bet kaip tik dėl to ir gaivinanti. Tai buvo ne ji, tačiau būtent tokią ją regėjo Emilis.

Turbūt labiausiai šios kelionės reikėjo jam pačiam – aišku kaip du kart du, bet tik jis kažkodėl negalėjo to pripažinti. Žinoma, man būtų siaubingai nejautru teigti, kad jam stigo noro. Galbūt Emilis troško įrodyti Virginijai, kad jis vis dar galėjo rašyti, kitaip tariant, kad ji vis dar buvo jo mūza; tokia viltinga garbė turėjo virsti nauju jų kasdienės erdvės deguonimi, kuris su kiekvienu įkvėpimu pripildytų plaučius „tuoj tuoj“ suskambsiančios muzikos nuojauta... Akivaizdu – labiausiai šios kelionės reikėjo jam pačiam. Akivaizdu ir tai, kad išgąsdintas namų tylos Emilis pamiršo, jog rašymas niekuomet nebuvo keliautojo privilegija.

Jis regėjo ją, lėtai besiiriančią tarp lėktuvo sėdynių, prisilaikančią pirštų galais už atlošų. Ji stengėsi nieko neužkliudyti – kaip visuomet mandagi; bet tik iš pirmo žvilgsnio. Jos atsargūs judesiai lygiai taip pat galėjo reikšti pasišlykštėjimą: visos tos manekenų galvos – pliktelėjusios ir apžėlusios, laku supurkštomis betoninėmis sruogomis ir prabangiausiais kondicionieriais išpurentomis žąsies plunksnomis – kiurksojo jos laibų pirštų kelyje it ant fortepijono klaviatūros nuslydusios istorinių madų besivaikančio maršo natos... Jis pasišlykštėjo pats savimi: kodėl įviliojo ją į šio sterilaus laiko erdvę? Ji turėjo išgalvoti save iš naujo – taip, „taip!“ –­ improvizuoti, improvizuoti ir dar kartą improvizuoti! Ne, šią melodiją ji jau taip pat girdėjo. Ji turėjo išvėdinti tuos per metų metus priplėkusius sakinius, prakalbinti juos nauju ritmu („Remix!“); vienon erdvėn susispraudę ir į vieną nežinomą tikslą skrendantys kūnų protezai, net ir individualiai pritaikyti, negalėjo peržengti anonimiškumo ribos: iš klausos jie tiko absoliučiai visiems –­ ranka, koja, pirštas, liūdesys, gailesys, melancholija.... Ji turėjo išgalvoti save iš naujo arba būti nušluo(sty!)ta vienu monumentaliu mechaninio sparno judesiu, nubraukta nuo reiso koordinates rodančio ekrano tarsi būtų ant svarbios turistinės brošiūros („Išankstinis kelionių IŠPARDAVIMAS! Antalija tik už...“) nutūpusi neišprususi musė. Ji nenorėjo skristi, ne, ne, ne už tokią kainą. Lėktuvo meniu studijuojanti moteris ėmė įnirtingai purtyti galvą: akivaizdu – jai nepatiko kainoraštis. Emilio profilis jau šmėžavo horizonte; ji yrėsi. Ar ji „norėjo tokia būti“? Žiūrint iš šios raibuliuojančios perspektyvos, taisyklingos, graikiško biusto tvarką primenančios jo veido formos smigo į vyzdį kubistinio portreto aštrumu, vaškinės plunksnos ėmė varvėti... Virginijai suspaudė širdį ir ji turėjo užsimerkti, kad įsiklausytų, išgirstų plakimą; taip kregždės plaka sparnais prieš lietų. Ji privalėjo atrasti tą vienintelę judėjimo trajektoriją – išgirsti virš bedugnės pakibusio slėpinio geometriją, kad įžengtų į jį, juo: tiltai nustojo vientisumo, neregiai sukniubo ant kelių giedoti, sinkopių siūlėmis įveikdami tarpus; jis žvelgė pro langą į po kojomis plytinčią debesų dykumą, įsiklausydamas į vos girdimą jos artėjančių žingsnių šnaresį, į puse lūpų burbtelimus formalius „atsiprašau“, „atleiskite“, ir kažkur Sacharoje šliaužianti karavano linija trūkinėjo, suskambdama auksinį smėlį kapstančiomis kupranugarių kanopomis, vangiais saulės iškepintais varovų balsais, neseniai pagimdžiusios ir su kūdikiu tarp dviejų kuprų įspraustos skarotos moters aimana... Jis atsiminė savo žodžius. Vakar, pirmą kartą po ilgo laiko jis jai uždavė klausimą – visa apimantis bergždžias noras šovė į ją it rytinis traukinys į vis dar miegantį miestą. Jis tegalvojo apie sapnuose paskendusią Šventos Marijos katedrą, apie arabiškus vidinius kiemus, apvytus pas mylimąsias vedančiais laiptais, apie senamiesčio kraiguose it kregždžių lizdai sulipdytus balkonus – jis neišgirdo konduktoriaus balso ir pražiopsojo stotelę, kur jo jau gal dvidešimt minučių laukė ji, atsirėmusi į permatomą stiklinę sieną, panardinusi pirštus į kažkada (vakar? prieš dešimt metų?) pirktą knygą. Kiek dar laukti? Ji turėjo surasti jį; ji yrėsi. Iš visų pusių į ją purslais tiško susvetimėjimą neršiantys skirtingų kalbų žodžiai, vienas kitam beprasmiai; ar ir jie tokie buvo? Jos turėjo susitikti dar kartą, išversti viena kitai savo žodžius it kišenes, net jei ir nebuvo viena iš kitos prisivogusios, net jei ir vienintelis ten dėmesio vertas objektas tebuvo prairusios siūlės – tos pačios, pro kurias taip dažnai į pamušalus išbyrėdavo jokiems mainams nepanaudotos, ilgainiui nuvertėjusios monetos; ir koks kartais beprasmis tas prasilenkiančių skvernų žvangėjimas! Ji turėjo išgirsti, įsirausti į triukšmo tamsą ir atsargiai it pusaklis kurmis sekti tik jai vienai derančios harmonijos pėdsakais... Miksuodama nelyg didžėjė iš lūpų į lūpas srūvančius pakeleivingus garso takelius, ji pagaliau atrado tą keistą atsitiktinumų lemties tak(t)ą, suteikiantį kiekvienai melodijai subjektyviai pastovų parametrą – susitikimo su kita galimybę; ji pagaliau prisiyrė prie jo – kaip tik laiku, nes jautė, kad dar akimirka ir jis būtų išsilydžiusio vaško jūroje paskendęs. Jis žvelgė į ją, atėjusią, nuspalvintą pro mažytį lėktuvo langelį vos įspindusios saulės – žvakės, baigiančios sudegti ant kažkieno rašomojo stalo, – ir kantriai, nuolankiai klaũsė iš judviejų užgimstančio pirmojo sakinio. Kažkur žemai po sparnais švytėjo nutvieksti, akinantys debesys ir turėjai užsimerkti, kad išgirstum vaisinantį lietaus šnarėjimą.

Viskas ir vėl kartojosi, tačiau šįkart ištarti ar tik susapnuoti žodžiai diminuendo perėjo į piano, leisdami lengviau atsikvėpti, staccato pakeisdami banga atvilnijančiu legato, – – – rūpestingai žodžius sujungiančios rankos judesiu ji(s) prisilietė prie jo(s) alkūnės; švelni „ate“ trukmė.

Emilis žinojo, kad nieko nepasiliks popieriui, užrašų knygelė vidinėje jo švarko kišenėje susitraukė į mažą plokščią akmenėlį, – su tokiais, būdami vaikai, jie rengdavo kūdroj varlių šokinėjimo varžybas, – kurio sukelti raibuliai dabar sūpuodami nešė jį link išsiilgto nepažįstamo kranto. Pirmą kartą po ilgo laiko jis nejautė baimės. Tarp jo ir Virginijos nusidriekusi naujagimė tyla, tarsi giedrą naktį sužibęs paukščių takas, liudijo bendrą nutolusių horizontų skliautą – nepailstančio judėjimo pažadą. Jos tolo vienas nuo kitoso: jis –­ link palei oro uostą nusidriekusios taksi vilkstinės, ji – link šalimais esančios troleibusų stotelės; praeitis įsitempė it elastinė guma, tik be grasinimo plyšti –­­ taip taikiai prašydama nepaleisti. Intuityviai jautė, kad išmesti prisiminimai išsviestų jas lyg apnuodytas karingai nusidažiusio indėno strėles į mirties sėją ir jų gyvenimas tebūtų spengiantis mirties skrydis.

Lūkuriuodama autobuso, atspindinčiame stiklinės stotelės ekrane tarytum senoje 8 mm kino juostoje Virginija stebėjo mėgėjiško šeimos atostogų filmo nuotrupas: Emilis, pasibrukęs po pažastim švarką, raitoja dešinę marškinių rankovę, atraitota ranka Emilis bando atkreipti išsiblaškiusio pietiečio taksisto dėmesį, tačiau akimirksniui pats užsimiršta, nevalingai žvilgsniu palydi pro šalį skubančią plačiaklubę maljorkietę neįprastai liaunu liemeniu, susigėsta ir, prieš instruktuodamas pagaliau priešais išdygusį taksistą, kurį laiką žvelgia tiesiai į kamerą; juosta išblukusi, tačiau ir per šį laiko ūką regėti savotiška, atspindžiu perskirta, dviejų laimė.

Jų istorijos pėdsakus nutrina pro šalį lekiantys kelio ženklai; tačiau kažkur dykumoje po žvaigždėm ir paukščiais nusėtu skliautu neregys panardina nuo žiūrėjimo sugrubusius pirštus knygon –­ sužvejojęs pauzę, suklūsta ir pradeda laukti.