Iš pokalbių redakcijoje:
„Mane, kaip vabzdį, galima prisivilioti spalva."

---

 Šios (auto)biografijos buvo rašomos fotografijų knygai „Vilniaus šaligatviai" („Naujoji Romuva", „Knygius", 2010). Deja, į leidinį dėl įvairių priežasčių (labiausiai dėl koncepcinių) jos nepateko. Po kelerių metų netyčia atradus beskaitant, pasirodė, kad šiuose biotekstuose visgi plazda (o kai kur rangosi) gyvybė, tad pamaniau, kad jie gali būti įdomūs ir ne vien į knygą patekusiesiems. Čia spausdinami tik tie tekstai, kuriuos rašė patys autoriai.

Julius Keleras

Dovilė Abromavičiūtė, studentė
Turėdama pusę aukštaitiško, žemaitiško, 1/6 žydiško kraujo, gimiau tikra vilnietė (1987 m.). Per anksti įsivėliau į bohemą, dalyvauju meno streikuose, hokitų apeigose. Mylimiausias šaligatvis – Šv. Stepono g. šonuose ir po Bolonijos portikais. O šiaip viskas dar prieš akis ir iki kelių (ūgis – 1,83 m). Esu neperspektyvi istorikė, potenciali burtininkė. Iš alaus putų :)

Danas Lapkus, advokatas
D. L. buvo suformuotas Šiauliuose, Vilniuje, Deitone ir Čikagoje. Viską mėgsta. Daug ką slepia.

Arūnas Kulikauskas, menininkas
Arūnas studijavo meną penkiolika metų. Jis buvo fotografas, keliautojas, maištininkas, filosofas ir paprastai save vadina „laisvai klajojančia siela". 1982 m., pabaigęs studijas Valstybiniame dailės institute, Arūnas įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą ir pradėjo rimtai fotografuoti. Keliavo po buvusią Sovietų Sąjungą, Sibiro kalnus, sovietines Azijos respublikas ir už Poliarinio rato prie Šiaurės jūros. Jis taip pat turėjo savo fotografijos studiją, kur paauglius (12–16 metų amžiaus) mokė fotografijos – nuo pačių pagrindų: kaip maišyti chemikalus, gaminti emulsijas, ryškinti juostą, spausdinti, iki sudėtingesnių dalykų. 1991 m. Arūnas persikėlė į Niujorką, kur dabar gyvena ir dirba laisvai samdomu fotografu Kino antologijos archyvams ir kitoms organizacijoms. Jis gyvena su savo žmona Oksana ir penkerių metukų sūnumi Vincentu bei mažyle Ursula, kuriai greitai bus metukai. Arūnas sako: „Paveiktas savo draugo ir fotografo Gintauto Trimako artimiau susipažinau pinhole reiškiniu ir jis mane klastingai užpuolė iš pasalų ir sučiupo. Dabar esu visiškai pasinėręs į šį labai intymų procesą."

Ričardas Šileika, menininkas
Ričardas Šileika, dar vadinamas Ričardu Skustasmakriu, trečias brolis, mėgėjas, geležėlių specialistas, smėlio pilstytojas ir fasuotojas, nuogirdininkas, daugeliui geras žmogus, atvirlaiškių ir laiškų rašytojas. Nuopelnai Lietuvos kultūrai ir žemės ūkiui nežinomi. Yra iškasęs vienintelę (kolei kas) duobę. Turi pažįstamų Rokiškyje, Radviliškyje, Veisiejuose ir Kretingoje. Mėgsta bulvinius patiekalus. Pasižadėtus darbus atidėlioja iki paskutinės minutės. Pavasarį šį tą pasodina, bet rudenį kartais ir neišsikasa. Kiekvieną vakarą mazgoja kojines ir plauna kojas.

Gediminas Pulokas, vertėjas, religijotyrininkas, leidėjas
Yra toks. Gimė 1978 m., kažkur mokėsi, kažką baigė. Kažkuo domisi, kažkur dirba. Nakvoja dažniausiai namuose. Gal į svečius?

Remigijus Pačėsa, fotografas
Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliagą" restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos. Po vidurinės porą metų mokiausi muzikos Klaipėdoje. Po to 30 metų gyvenau Vilniuje. Čia pradėjau fotografuoti, o sulaukęs „garbaus" amžiaus –­ ir piešti. Dabar vėl gyvenu Marijampolėje. Gaila Vilniaus, bet ką padarysi... Nors tiek, kad vėl fotografuoju ir paišau (po 10-ties metų pertraukos). Man visai tinka skaitmeninis fotografijos variantas. Nesuprantu sidabro druskų, nors dabar jau – aliuminio druskų, garbintojų. Kažkokia ksenofobija. Tai tiek.

Andrius Surgailis, fotomenininkas
Gimė 1955 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Valstybinio dailės instituto Tapybos katedrą. Keliolika metų dirba Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje. Dalyvavo daugelyje grupinių ir surengė keliolika personalinių piešinių, tapybos, fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Buvo sąjūdininkas, bet dabar nepartinis. Turi vieną iš didesnių drugių ir vabalų kolekcijų Aukštaitijoje. Sovietiniais laikais mėgo laipioti ir fotografuoti Vilnių nuo senamiesčio namų ir bažnyčių stogų. Šiais laikais tai nebeįmanoma... dėl privačios nuosavybės teisių. Gyvena Vilniuje.

Saulius Repečka, vertėjas, leidėjas
Gimiau tikrajame Vilniuje, ten, kur kadaise buvo raugiamos odos. Vaikystėje kalbėjau lietuviškai, rusiškai, tuteišiškai, čigonų dialektu ir žydiškai. Mano kiemą supo senoji Vilniaus sinagoga, čigonų taboras, lenkų mokykla, našlaičių prieglauda ir, kaip mes vadindavome, bomboubežišče, t. y. bombų slėptuvė. Kai paaugau, pradėjau šnekėti kitomis Europos kalbomis ir susidėjau su liūdnai pagarsėjusia kompanija – su Jamesu Joyce'u plaukiau per Dubliną, su Samueliu Beckettu išmokau nebijoti Dievo ir tupėjau urnose, su Jacku Kerouacu ieškojau dharmos ir Budos žodžiais budinau žmones, su Richardu Brautiganu žvejojau upėtakius, o su Johnu Fante'u mėginau šio to paklausti dulkių... Dabar ganau juodas avis baltose lankose ir giedu „Om Mani Padme Hum". Pabuskite!

Teodoras Četrauskas, rašytojas, vertėjas
Gimiau 1944 metais Čiobiškyje, kai šis dar buvo okupuotas vokiečių, paskui po kelių dienų atėjo rusai ir norėjo išprievartauti mamą, tada aš ėmiau rėkti, klykti, mėlynuoti, ir jie išėjo, neįvykdę savo bjaurių kėslų. Daugiau, kiek žinau, nerezistavau, tapau vidiniu emigrantu, todėl savo „Žmogiškąją komediją" rašiau versdamas kitų kūrinius ir pridurdamas, tam palankiu metu, vieną kitą savo. „Dar gyvas", kaip mane neseniai apibūdino vienas internautas, geriau nepasakysi.

Marius Burokas, poetas, vertėjas
Marius Burokas (g. 1977) – poetas, buvęs Vilniaus tarpuvarčių ir užkaborių žinovas, šaligatvių šlifuotojas. Iš anglų k. vertė Charlesą Bukowskį, Hunterį S. Thompsoną, Woody Alleną, JAV ir Kanados poetus. Šiuo metu gyvena už stoties ir kartais girdi traukinius.

Tomas Venclova, poetas, filologas, publicistas
Gimiau Klaipėdoje. Vaikystę praleidau Kaune, jaunystę – Maskvoje ir Petrapilyje. Gyvenu Niu Heivene (New Haven) ir šimtuose kitų vietų. O šiaip esu vilnietis ir tik vilnietis.

Arūnas Spraunius, poetas, rašytojas
Spraunius, šiaip ar taip, gimė (1962). Yra žmogus be formalaus išsilavinimo. Todėl įpratęs jaustis nesaugiai. Todėl – žmogus-orkestras, nuo 1984 m., kai tuometiniame pedagoginiame institute baigė tuometinę lietuvių kalbą, pakeitęs maždaug 13 darboviečių, neskaitant „free lancer" statuso darbelių. Dažniausiai rašo – nuo „geopolitika.lt" iki „Kultūros barai". Žvelgiant iš kiek kitos perspektyvos – nuo „pijaro" iki vaizduojamųjų menų analizės ir sociokultūrinės eseistikos. Dar yra gavęs betonuotojo pažymėjimą, tačiau nuolat kraustantis, šis kažkur taip ir liko. Vis dėlto yra išleidęs septynias įvairių žanrų knygas („Spraunius prieš Spraunių" – de facto dvi knygos). Turi vertimų į bulgarų, gruzinų, prancūzų, vokiečių kalbas (t. y. tiksliai žino ir gali pateikti įrodymų). Laiko save pereinamojo laikotarpio iš žodžio į vaizdo naratyvą augintiniu. Pažįsta tokių daugiau.
P. S. Šiaip žodis „žurnalistas" manęs niekada „nevežė", nelaikau savęs šio cecho atstovu, tiesiog iš rašymo uždirbu pinigus, bet tai nėra gryna žurnalistika („Dvi pusės" „Žinių radijuje" apskritai nesuprasi, kas tai yra, tekstai „Valstybėje" veikiausiai artimesni kažkokiai pseudopublicistikai). Kadangi yra prozos ir eseistikos tekstų bei knygų, geriau tegu bus „poetas, rašytojas".

Gitenis Umbrasas, menininkas
Už 1978–1982 m. surengtas akcijas du kartus teko pabuvoti „durkėje", bet vis tiek „nepagydė". Tad nepritapau nei prie tarybinės, nei prie gimininės bendruomeninės nepriklausomos Lietuvos tarybų Europos sąjungos konjunktūros. :) Jaunystėje du kartus autostopu bei prekiniais traukiniais teko pabuvoti už Baikalo. Tarybiniais metais Gruzijoje, Oni rajone, jei nesuklysiu – Ambalauryje, KGB organų buvau uždarytas į камера предварительного заключения (КПЗ). Nevedęs, vegetaras ir t. t.

Gintaras Zinkevičius, fotomenininkas
Gintaras Zinkevičius, pastumdėlis. Gimiau 1963 metais Vilniuje. 1988 m. gimė duktė Rima. (Daugiau nieko reikšmingo.)

Malcolm Cameron, miesto svečias
Tikriausiai esu Malcolmas Cameronas, Vilniaus svečias ir draugas! Esu škotas iš Perto, bet Vilniuje jaučiuosi kaip namie ir atvažiuoju čia kasmet nuo 1994-ųjų. Mano mėgstamiausias Vilniaus šaligatvis yra Vokiečių gatvėje, o kai atvažiuoju į Vilnių, visada valgau silkę su svogūnais.

Robertas Kundrotas, rašytojas, leidėjas
Vieno žmogaus biografija... Jaunas buvau, muziką klausiau, knygas skaičiau, su žmonėmis bendravau. Ir dabar tą tebeveikiu. Skirtumas nežymus – esu kiek apžilpęs, neprigirdžiu, būna –ir nušneku. Tada atrodė, kad galiu kalnus nuversti, dabar džiaugiuosi, kad kalnai nenuvirto. Troškau suprasti, kas yra gyvenimas. Dabar jau žila barzda ir kūnas apsnūdęs, bet suprasta nedaug. Arbata karšta, tirpsta sniegas...

Remigijus Treigys, fotomenininkas, dizaineris
Gimiau Kaune 1961 m., augau ir gražiausias vaikystės akimirkas prisimenu Šilavote (Prienų rajone): kaimo gatvę ir skrydį su pirmuoju dviračiu nuo kalnelio į griovį, mamą su motociklu „emka", „kukurūzniką" mėlyno dangaus fone, kombainus ir sunkvežimius, pilnus maišus grūdų, pirmą televizorių su visų vasarų filmais – „Kapitonas Tenkešas" ir „Keturi tankistai ir šuo", balkoną Rapolo Čarno gatvėje (dabar Kūmelių) pas močiutę Kaune, „Eskimo" ledų skonį ir kvapą, tą senamiesčio kvapą... Dešimties metų su tėvais persikėlėm į Klaipėdos kraštą. Kitas kraštas – kitas peizažas, raudonų plytų namai, viskas nauja. Po vidurinės mokyklos – visiškas pasimetimas ir nežinojimas, ko noriu. Ir ten stojau, ir ten bandžiau, vieną dieną įvyko stebuklas ir supratau, ko noriu. 1987 metais baigiau Valstybinio dailės instituto Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą. Baigus buvo privalomi paskyrimai į darbą – gavau darbą Palangos vaikų dailės mokykloje, mokiau vaikus piešimo ir meno istorijos, po to 16 metų Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje studentus mokiau grafinių technologijų. Ketverius metus buvau Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Gyvenu Klaipėdoje, penktame aukšte.

Ingrida Jonušienė, anglų kalbos dėstytoja
Gyvenu Vilniuje, prie stoties. Pro balkoną matau a. a. Jurgos katiną, priešais – kablys, buvusi kapinių vieta – ne žydų, gal lenkų. Vilniete netapau. Stotis su visais šaligatviais man – žmogiškųjų istorijų ir amžino judesio vieta. Čia man ramu.

Viktoras Binkis, tapytojas, fotomenininkas, skulptorius
Esu tapytojas, bet darbuojuosi ir skulptūros bei fotografijos srityse. Dar yra kelios scenografijos. LDS narys. Surengiau 18 personalinių parodų. Būdamas normalios orientacijos, esu feministas. Būdamas vizualiųjų menų atstovas, turiu fiziko diplomą (anomalija, patologija). Būdamas Kazio Binkio anūkas, siuntu, kai tai akcentuoja. Nesantuokinių vaikų neturiu, mūzų –­ irgi.

Danutė Kalinauskaitė, prozininkė, eseistė
Mėgstu mažus daiktus, visokias kaustytas blusas, trumpas noveles, išmintį, telpančią į vieną sakinį, biografijas – redukuotas iki kelių neutralių sakinių, taigi: gimiau Kaune, studijavau Vilniuje. Vilniuje dabar ir gyvenu. Redaktoriauju, ir ne tik. 1987 m. išleidau novelių rinkinį „Išėjusi šviesa", 2008 m. – apsakymų ir esė rinkinį „Niekada nežinai".

Nerijus Milerius, filosofas, kino teoretikas
Nerijus Milerius – Vilniaus universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų filosofijos dėstytojas – gimė Vilniuje 1971 metais lapkričio mėnesį. Gyvenime ypatingai dėkingas trims miestams. Maskvai, kurioje po mokyklos baigimo 1989 m. kelis mėnesius slapstėsi nuo sovietinės kariuomenės, bastėsi po teatro bei kino sales ir dar spėjo užtikti besisklaidančią „virtuvės" atmosferą. Paryžiui, kur studijavo 1997–1999 metais ir kur vis dar sugrįžta sapnais ar lėktuvais. Ir Vilniui, kurį atrado taip, kaip, matyt, atrandama vėlyva meilė – kaip kažką, kas visą laiką buvo šalia, bet kas tiek ilgai liko nepastebėta. Šiuo metu stažuojasi Niujorko universitete.

S. B., tapytoja
Gimiau. Pabuvau. Pripratau. Susipratau. Tapau. Dar truputį pabūsiu.

Vaida Keleras, fotomenininkė, vertėja
Gimiau sovietmečiu dar aname amžiuje, universitetą baigiau prieš pat Sąjūdžio pradžią, tada ištekėjau (gana laimingai) ir beveik du dešimtmečius gyvenau tai Amerikoj, tai Lietuvoj. Nežinau, kur daugiau šaligatvių numindžiojau – Vilniuje ar Niujorke, bijau, kad vienodai. Nežinau (iki šiol) ir to, kas man svarbiau –­ žodis ar vaizdas, velnias ar gegutė. Manau, kad abu, nes neišvengiamai viskas susiję.

Julius Keleras, poetas, fotomenininkas, rašytojas, vertėjas
Gimiau Vilniuje, tarybinėje ligoninėje 1961 m. Nepamenu, ar tada jau mačiau juos – šaligatvius – per trečiojo aukšto gimdyvių palatos langą. Tuomet greičiausiai rūpėjo kiti dalykai: išmokti sėdėti, stovėti, vaikščioti. Manau, kad bent kiek pramokau. Ir iki šiol vaikščioju tais kantriais, nelinguojančiais Vilniaus šaligatviais: tais užburtų karalysčių žemėlapiais, tais skeldėjančiais, bet, regis, amžinais cementiniais tiltais. Ir tikiuosi kada nors pasiekti kitą, galimas daiktas, nesantį krantą.

Agnė Narušytė, menotyrininkė
Gimiau 1970 m. Vilniuje, čia ir augau, bet vasaras leisdavau pas močiutę Kartenoje. Ten kalbėdavau žemaitiškai ir liaudavausi tik tada, kai grįžtant namo mūsų oranžinis žiguliukas pervažiuodavo paskutinį tiltą per Miniją. Visą ilgą rudenį, žiemą ir pavasarį Vilniuje eidavau į mokyklą, kur iš pradžių mokiausi griežti smuiku, paskui – piešti, bet mano širdis būdavo likusi Kartenoje. Vėliau dar gyvenau Kaune, Prahoje, Niukasle, Edinburge ir Londone, ir tik prieš porą metų, vaikščiodama nykiai vienodais Londono priemiesčio šaligatviais, pagaliau pamilau Vilnių. Dabar čia ir gyvenu, prie stoties. Bet traukinius girdžiu tik vasaros naktimis, kai rašau atsidariusi balkono duris. Taip parašiau knygą apie nuobodulio estetiką fotografijoje.

Dainius Razauskas, mitologas
Pirmąsyk gimiau 1960 m. Vilniuje. Dar gyvas.