Iš ciklo „Žymėtos knygos“

STASYS STACEVIČIUS

Lyriškai pagiringas rytas Burbiškio dvare netoli Radviliškio per 2012 m. Poezijos pavasarį. Po vakarykštės vakaronės pilname gražių žmonių Aukštaitijos slėnyje dar leido Dievulis man atsimerkti, ir gretimoj lovoj įžiūriu poetą iš Ukrainos Dmitro Lazutkiną, kuris yra dirbęs karatė treneriu, o dabar savo užsandarintame krepšyje turi knygą, pavadinimu „Benzinas“. Ieškau žiebtuvėlio, noriu užsirūkyti, nes praėjo 40 metų nuo Kalantos susideginimo Kaune, o aš –­ ką svarbaus benuveikiau? O kai praeis 400 metų, tai?.. Randu žiebtuvėlį ir pamatau, kad ne Dmitro sujudėjo toj dvaro lovoj, o fleitininkas Andrius Radziukynas. Chm?.. Kaip viskas per lyrišką ir muzikalią naktį susipainiojo... Stop. Ne Andrius ten, Burbiškių dvaro lovoj, vėl sujudėjo ir net atsimerkė, o Sigitas Birgelis, poe­tas iš lietuviško Lenkijos pakraštėlio, iš Punsko. Matyt, labai lyriška naktis buvo, ir kai kas tapo mano neatsiminimais, bet, sakoma, jeigu neatpažinai seno draugo, tai jis praturtės. O Sigitui, leidžiant dukras į moks­lus, tai aktualu. O man... Vakar Pušalote vienam intelektualiam medžiotojui patiko mano eilėraštis apie kaukiančius vilkus, paskui Krinčine mes lyriškai „krinčinomės“, moderuojant šeimininkui Algimantui Matulevičiui-Krinčiui... Vakarop atsidūrėme Paiešmenyje, ir ten, Aukštaitijos slėnyje – po skaitymų ir po fleitos dūrių amžinybėn – buvo šokiai. Ir su nepažįstama žydinčia moterimi norėjau šokti lėčiausią pasaulyje valsą, ilgiausią valsą – iki mėnulio ir taip toliau, toliau... O šitam reiškiniui paaiškinti – vėliau pagalvosiu –­ tinka Sigito Birgelio eilėraštis iš knygos „Visadan esma“.

kresnas, barzdotas
jotvis
kirviu
maišo medų
su vynu

išjungia
televizorių
neklausia
kodėl
negeriu

 

Prieinu prie veidrodžio... Ne, nesu itin kresnas, ir barzda mano ankstokai pražilusi. O eilėraščio autorius – be barzdos ir šviesaus veido, nors ir kresnas. Bet bebaimiai ir kovingi jotvingiai, pasak slavų metraštininkų, buvo aukštaūgiai ir juodbruviai, aršūs ir mįslingi, ir todėl slavų metraštininkai net abejojo, ar jie giminingi lietuviams. Nepasidavę Rytams anei Vakarams, išlikę prigimtiniais pagonimis, nors savęs pagonimis jie tikriausiai nevadino. O kaip jie save vaidino? Jau neišgirsime.

„Visadan esma“ (prūsiškas pavadinimas), išleista 2006 m. leidykloje, Punske, kur Sigitas ir darbuojasi vyriausiuoju redaktoriumi bei jotvingių palikimo metraštininku. Kartais ten Sigitas gal jaučiasi lyg apsuptos įgulos vadas lietuvybės forposte, krašte, kurio 1920 m. nelygiose kovose su lenkais neteko mūsų savanoriai. O prieš septynis amžius tenai narsiai krito jotvingiai, o prieš dešimt ir daugiau amžių jie ten gal būdavo laimingi, turėjo savo namus ir savo dievus, kurstė savo dainas ir dainavo savo ugnį Eglinėje, Gulbiniškėse, Šiurpilio pilyje.

– Bažnyčią mačiau Pašušvyje, – sako Sigitas Birgelis per 2012 m. Poezijos pavasario popietę Pašušvio pagrindinėje mokykloje, – o jeigu čia yra bažnyčia, vadinasi, yra ir...

Sigitas kalba lėtai, sutelkdamas daug reikšmės kiekvienam žodžiui ir iš kiekvienos pauzės išgaudamas prasmę, todėl akimirksniu pagalvoju apie būsimą tęsinį... Gal pasakys: jeigu čia yra bažnyčia, tai yra ir Dievas, ir...

– ...vadinasi, yra ir biblioteka, – užbaigia Sigitas. Ir padovanoja Pašušvio bibliotekai naujausią savo knyga „Septintas nakty“. Išleista toje pačioje „Aušroje“, Punske 2012 m. Tai dešimtoji Sigito knyga, išleista gražiai ir kietai. 154 puslapiai. Eilėraščiuose žodžių nedaug, tačiau erdvės, minties ir jausmo – per akis. Tiražas tik 300 egzempliorių, tačiau autorius nesikremta dėl to kuklaus skaičiaus. Juk visas ankstesnes jo knygas galima rasti internete, vėliau ten bus ir „Septintas nakty“. O štai materialią, pačiupinėjamą ir pauostomą knygą – lyg būsimą ir jau esančią retenybę su autografu – jis vis dovanoja (po vieną egzempliorių) visur, kur per Poe­zijos pavasario kelionę sustojame skaityti ir groti, girdėti ir regėti... Gal taip ir geriau: naujos Sigito knygos knygynuose nepamatysim – nė dabar, nė po metų, neatrasime gulinčios ar stovinčios šalia kitų, neišpirktų per keletą metų, nors ir gerų ar net puikių poezijos knygų... Daug rašančių išmirštančioj tautoj, mažai skaitančių, na, o perkančių... „Septinto nakty“ išleidimą rėmė Lenkijos skaitmeninimo ministras – su sąlyga, kad knyga (gal su kai kuriomis išimtimis) nebus pardavinėjama, o tik dovanojama – bibliotekoms ir tam tikroms skaitytojų kategorijoms. Šiuo požiūriu galiu tik pavydėti Sigitui, nes norėčiau ir savo knygą dovanoti... Bet prieš dovanodamas turėčiau savo knygų pats ir nusipirkti, o jau senokai esu kūrybinis „bedarbis“ ir... Kartais prisimenu ranka užrašytą sakinį ant mano draugužio kaimo skulptoriaus Vytauto Šibailos sienos svetainėje: Pinigai pragerti, darbai nebaigti, nervai įtempti... Tas užrašas Vytauto kambaryje jau nusitrynė, o užrašė andai palyginti dar jaunas literatūros kritikas – patsai Valentinas S., būdamas kūrybinėje kelionėje. O, tiko ir patiko Vytautui tas liudijimas: ne jam vienam taip...

Sigitui Birgeliui bent jau pirmas ano užrašo punktas negalioja, retokai jis atsipalaiduoja ir nedaug pralinksmėja.. Bet per vieną jau tolimą Poezijos pavasarį lengvai pakaušę ir dar jaunatviški poetai maudosi pirtyje prie ežero netoli Ignalinos... Šalia pirties, lauke, prie baigiamosios puotos stalo, sėdi, stovi ar juda bent keliolika gražių moterų ir merginų – ir atsakingas pareigas einančių, ir tik apsiplunksnavusių... Vieną poetuką, gal laisvamanį velnias pakusina, ir jisai Sigitui siūlo: išlėkime iš pirties absoliučiai nuogi ir – pro pat moteris – į ežerą, paskui –­ atgal... Sigitas pasako, kad sutinka, jeigu idėjos autorius bėgs pirmas, ir jie išlekia –­­ pro pat moteris... Tik ežere pirmasis poetas aptinka, kad Sigitas su glaudėm, na, o jis – atrakcijos sumanytojas – kaip susitarta... Ir tikėk tu pakaušusio kataliko žodžiu... O Sigitas tik vos šypteli... O, religinga šalis yra Lenkija, labai katalikiška, o Lenkijos lietuviai šiuo ir kitais požiūriais stengiasi pranokti lenkus, todėl ir adventas ten tikras, ir per gavėnią ten ramu, ir... Kartais mįslingai atrodo: ryškiai krikščioniškas poetas Sigitas Birgelis, mąstydamas vaizdais ir istorijos žybsniais, kažkaip suderina savo krikščioniškumą su pagonių jotvingių ir prūsų garbinimu. Neapykantos žuvusių tautų priešams jo knygose nerandu, kalbama tik apie nesančiųjų paslaptį, likimą, palikimą ir apie jų nebuvimą. O gal jie yra, visai šalia? Ir ne į tuštumą mes skaitėme vėlėms per 2011 m. Poezijos pavasarį netoli Punsko, Ožkiniuose – prie aukuro jotvingiams ir prūsams, kur, išskyrus poetus, žmonių daugiau ir nebuvo... Skaitėm gyvenusiųjų vėlėms – į anapus. Į paralelines erdves? Į pagonių dausas? Į krikščionių amžinybę? Į praeitį? Ir ateitį – savo pačių vėlėms?

Prieš tai nulieję vyno dievams ir vėlėms... O kaip svaigindavosi jotvingiai? Pirmykščiu alumi? Ar midumi, panašiu į lietuvių, tuo pačiu, kurio receptas negrįžtamai prarastas? Tikriausiai per lemtingą badmetį ir per paskutines kovas jie net ir neturėjo kuo svaigintis. Nebent artėjančia savo žūtimi, savo drąsa ir tikėjimu, kad jų sielos persikūnys? O gal jie ne tikėjo, bet žinojo? Gal jie turėjo žynių ir aiškiaregių? Gal jiems žinios ateidavo sapnuose? Ar išsipildė jų tikėjimai persikūnijimu po mirties? Ar nealsuoja dabar šalia manęs koks persikūnijęs jotvingis?

Vėl įsiklausau, kaip Sigitas skaito savo trumpus ir labai koncentruotus eilėraščius – negarsiai, žemu balsu, kartais šiurpokai ar mistiškai, lyg su muzika iš vidinės jo Jotvos, iš vidinės Lietuvos, iš už Šiurpilio pilies sienų... Teko girdėti jo artimuosius niurnant: esą jis skaito negerai – lyg pats sau, per tyliai, monotoniškai, be ypatingesnių netikėtumų... Andai, per knygos pristatymą jo žmona Nijolė net subarė Sigitą ir patarė: skaityk kaip Juozas Šalkauskas... Esą Sigitas save skaito blogai... O man atrodo priešingai: gerai, kad poetas save skaito savo balsu, savo dikcija, su savo jausena, ir kartais atrodo, jog autoriaus balsas girdis lyg per vargonus, per atstumą – erdvės ir laiko. Pagalvoju, kad jis –­ be vaidybos – skaito mūsų neregimam Klausytojui ar daugybei nematomų klausytojų. Panašiai kaip toms pagonių vėlėms jis, krikščionis, skaitė prie jotvingių aukuro.

Bet 2012 m. Poezijos pavasarį mes leidžiame Aukštaitijoje, ir... Lietuva turi būti iki mėnulio, – pasako jauna poetė Aušra Kaziliūnaitė, ir pagalvoju: ir taip toliau, toliau... Fleita vėl įsiterpia į skaitymus – Bachas, Čiurlionis, dar keletas grįžtančių iš toli ir vėl lekiančių toli, toli. Lietuva turi būti iki mėnulio? Kaip mūsų aura? Kaip vėlių ir gyvųjų, ir gimsiančių spinduliavimai? Iki galaktikos centro, iki teleskopais įregimų visatos pakraštėlių. Tačiau tuo pat metu iki ten gali driektis ir Rusija, ir Lenkija, ir Liuksemburgas, ir... O Jotva? O Prūsija? Gal nedingo be pėdsako – kaip magnetinių ir kitokių laukų bangelės, kaip sielų virpesiai įprastinėje ir kitokiose erdvėse?

O, ir modernus kunigas religinėj radijo laidoj kalbėjo apie sinergetiką: štai Honkonge pakilo drugelis, ir vienas jo sparnų plastelėjimas gal sukels uraganą Virdžinijoj ar audrą Sacharoj. Vadinasi: jeigu Baisogaloj paskaitysiu „šaunantį“ eilėraštuką, tai po valandos gal baisus galas ištiks laivą Ramiajame vandenyne arba išsisklaidys rūkai virš Londono?.. Teoriškai, žinoma, bet yra tikimybė, yra... Juk viskas visatoje susiję, ir net rimti astrofizikai kartais pasako, kad elementariosios dalelės elgiasi taip lyg būtų protingos ir begalinės, elektronas elektronui informaciją perduoda per milijonus šviesmečių nepalyginamai didesniu nei šviesos greičiu.

Skrieja Baisogalos link mūsų Poezijos pavasario autobusiukas, dar jauno grupės vadovo Benedikto Januševičiaus veide švyti jau ilgametė blaivybė, poeto iš Punsko Sigito Birgelio mintyse gal ir ne barzdotas jotvingis kirviu maišo medų, poeto ir vertėjo Vytauto Dekšnio arsenale su lietuviais daro sąjungą visos slavų kalbos, jauna poetė Aušra Kaziliūnaitė neaiškina, kodėl Lietuva turi būti iki mėnulio, ukrainiečių poeto Dmitro Lazutkino krepšyje tūno užsandarinta knyga, pavadinimu „Benzinas“, aš išsitraukiu žiebtuvėlį, nejauno ir kuklaus poeto Aleksandro Šidlausko metai sutampa su jo amžiną atilsį tėvo metais, o šalia muzikanto Andriaus Radziukyno tyli jo fleita. Pagalvoju, kad Baisogaloj galėtų skambėti vėlių – lyg bendraautorių – choru skaitomas paskutinis knygos „Septintas nakty“ eilėraštis iš mikropoemos „Juodoj nakty“.

ir parvežė jį į Šiurpilį / ir buvo sudegintas jo kūnas / su žirgais, drabužiais, ginklais / visa buvo sudeginta... // sudeginta su medžiokliniais paukščiais / sudeginta su šunimis / sudeginta pagal tėvų įsakymą / deginti mirusius // toli ant lygumų / kalnelį supylė / už pilies sienų / statulą pastatė // akmens statulą / su akmens veidu / su veidu atgręžtu į rytus / su rytais atgręžtais į akmens veidą

Kodėl knyga vadinasi „Septintas nakty“? Todėl, kad būna sekmadienis, septintas dangus, slėniuose tarp Šiurpilio ir Baisogalos pasirodo balti balandžiai, septinta savaitėje Lietuva, ir gal bus ar nebus septinta nepriklausomybė... Net ir geriausia poezija – jeigu ji giluminė ir turi savo kodą – gali likti neatpažinta ir nepajausta. Jeigu skaitysi paskubom, lėksi iš lapo į lapą, ieškodamas kažko efektingo... Panašiai nutiko ir man, kai, stokodamas laiko ir ramybės, pirmą kartą greitosiomis skaičiau naujausią Sigito knygą – daug kas slydo pro akis, slydo... Ir net pagalvojau, kad ankstesnės S. Birgelio knygos buvo geresnės... Bet po dviejų dienų, kai išsigiedrino dangūs ir siela, „Septintą nakty“ atsiverčiau antrąsyk, ir poezija mane pagavo, įtraukė, nešė... Ir, užvertęs paskutinį puslapį, pagalvojau: tai ne tik brandžiausi Sigito eilėraščiai, o gal ir viena iš įdomiausių pastarojo meto mūsų poezijos knygų. Ne todėl, kad eilėraščiai paprasti, bet neprasti. Ir ne todėl, kad trumpi, suspausti lyg spyruoklė. O todėl, kad labai kryptingi, bet dažniausiai jie turi su nedaug žodžių nupieštą didelį vaizdą ir plačią laiko skalę, numanomas herojus eina pro gražias vertikales ir horizontales. Ir skaitytojui įdomu pačiam susiorientuoti kelioliktame amžiuje po Kristaus ar kažkur tarp Šiurpilio ir Visagino... Išeinama iš vidinių erdvių ir į jas grįžtama, ir taip –­ keistu būdu – prigyja net tokie kosminiai žodžiai kaip Lietuva ar Tėvynė. Su šauksmu. Bet – be neapykantos visokiems priešams ir okupantams.

Šiurpily, Šiurpioj pily / Erdvilo ranka / nukirsta šuliny / ilgisi kirvių, / kalavijų iečių /.../ ir nukautas / guli pagonis / prie Kirsnos / raumenų // ant smaigalio / užnerta / galva jo / ir šalimais kalavijas /.../ mano Prūsa / mano Jotva /.../ po akmeniu parpuolu / su akmeniu keliuos...

S. Birgelis jau priklauso viduriniajai kartai, senokai yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, tačiau – gal dėl jo paties kuklumo –­ Sigito kūryba Lietuvoj mažokai žinoma. Jis patsai savo eilėraščių nesiūlo nei „Literatūrai ir menui“, nei „Metams“, nei kitiems kultūros leidiniams. Sako, duodantis tik tiems, kurie paprašo... O –­ gyvenimas toks – paskendę rūpesčiuose redaktoriai ne tik Sigitą ir ne tik Punską užmiršta... Patsai Sigitas, kaip Punsko krašto lietuvių metraštininkas ir „Aušros“ leidyklos vyriausiasis redaktorius, nuolat skendi darbuose ir rūpesčiuose. Sudarinėja ir leidžia jotvingių istorijos paveldo metraštį „Terra jatvezenorum“. Kartu su žmona Nijole ir kitais tautiečiais pluša organizuodamas Poezijos pavasario renginius tame krašte, sugeba ir Punsko rudens literatūrinių skaitymų festivalį surengti. Vis kviečias rašytojus ir kitus menininkus iš Lietuvos. Ir todėl lietuvių kultūrinis gyvenimas Lenkijoj yra gyvybingas, o mes svečiuodamiesi pamatome, kad Lenkijos lietuviai yra vieningesni ir labiau susitelkę negu mes, vis pasiriejantys Vilniuj ar visuose savo bažnytkaimiuose. Per tai ir užmirštame, kad Lietuva turi tęsinį ne tik iki mėnulio, o ir – horizontaliai –­ už valstybės sienos. Ir nenuostabu, kad – kaip ir jauno, taip ir nejauno – S. Birgelio knygose yra palydimieji kolegų iš Lietuvos žodžiai. „Septintame nakty“ jų autorius Marcelijus Martinaitis mintija:

...svarbiausia, kai poetas visiems žinomus žodžius taria taip, kad jie kvepėtų kaip žemės grumstas, kad jie skaudėtų kaip dūris į širdį. Kad jie vienas kitą prišauktų kaip dainoj ar maldoj. Tokių dalykų negalima išmokti, o tai ir yra dovana. (...) Sigitui reikia padėti. O jam padėti galima tik skaitant jo kūrybą, kuri turėtų labiau plisti ir Lietuvoje.

Iš naujo perskaitęs dar ir „Hologramą“, išleistą tos pačios „Aušros“ 2004 m., dar ir ankstesnes Sigito knygas suradęs, pagalvojau: jau galėjo būti ir rinktinė. Išleista Lietuvoj. Deja... Sigitą įvertino tik Jotvingių kryžiaus ordino riteriai, suteikę jam garbės riterio vardą. Kaip ir poetui, kauniečiui Robertui Keturakiui, kuris pernai išleido reikšmingą poemą „Jotvingiai“. Minėtos knygos, kaip ir Dmitro Lazuktino „Benzinas“, yra tinkamos skaityti –­ dabar ir gal po 400 metų – ten, kur susidegino Romas Kalanta. Jeigu jau po 100 metų nebūsim, kaip anie – iš Šiurpilio.

O kaip gyventi, kad būtume? Kažkaip kitaip, kitaip... Aną žiemą, kai labai išsigiedrijo ir speigai mano vienkiemyje pasiekė minus 30 pagal poną Celsijų, aš sėdau rašyti esė, kuri prasidėjo klausimu vienai garbiai, vienišai, pusamžei ir niekad netekėjusiai mokytojai kitame Lietuvos pakraštėlyje: ar neįlindo Sibiro anticiklonas į Jūsų lovą... Ėmė strigti ta mano esė, paskui telefone išgirdau Sigito balsą, jis pranešė, kad jie su draugu jau kelyje, džipas jau kirto valstybių sieną, tad galiu pasirūpinti, kad būtų užkurta pirtis... Ir kodėl jie per patį Sibiro anticikloną, per minus 30?.. Kai speigų fleitos groja, kai paskutiniai vilkai lyg pasivertę vilkais jotvingiai pasivaidena. Kai jau ūžė pirtis miškuos prie neužšąlančio nė speigometyje upeliuko, irgi buvome gal kažkieno didingesnio negu Mėnulis hologramos, tai Sigitas su Petru Z. paaiškino, kad, esant švelniam orui, pas mane į vienkiemį atvažiuoti gali bet kas, o štai – per speigus, per speigus...