Nei laimėtojui, nei pralaimėtojui,
Niekam, vienam tik iš daugelio tūkstančių,
Kaip nutolusio laiko įkaitas
Tu sugrįžti ten, kur kadaise buvai,
Bet taip seniai, jau meni – iki eros naujos.
Nes taip ir yra – nors era ir pasikeitė,
Bet žiūrovai parteryje trokšta matyt
Tos pačios pjesės tęsinį.
Kažkas salę paliko jau, kitas prie išėjimo,
Bet scenaristas tas pats,
Nors ir keičiasi scenos dekoras.

Mes į peroną atvykome prieš pietus.
Nevyliojo mūsų nei prekės, nei valgis,
Mums laisvė rūpėjo – tokiu vardu buvo alėja,
Ta, kuri mus nuvedė prie soboro ir rotušės.
Mes ėjome ten ir savo
Kvėpavime pajautėme
Šviežią sūroką skonį,
Nors jūros nebuvo arti,
Tai buvo mums laisvės skonis.
Ir gatvėse mes kvėpavome šiuo oru.
Mums atrodė, kad tai Prahos ir Stokholmo gatvės;
Ne, po šešiasdešimt aštunto – ne Prahos,
Tikriau Briuselio arba Kelno.

Ten buvo vienas rūsys, beveik prie rotušės,
Po žeme, jame kaip cerkvės katakomboje
Buvo fotografų šventovė.
Mes nėrėme ten
Ir patekome tarp gatvių Madrido,
Lisabonoje, Paryžiuje, Rime arba Kioto.
Ilgai mes klajojome tarp namų
Ir suklusdavome prie lango šviesaus,
Kur nebuvo baldų,
Tik nuoga ispanė
Tukseno batų kulniukais, pateikdama ritmą
Įspūdingiausio flamenko.

Tik vėlai vakare traukinys laukė mūsų
Šiame dviveidžiame karališkame mieste
Ir sunkūs patrulių žingsniai
Tvirtino mums,
Kad mes grįžome į savo laisvus namus.

Iš rusų kalbos vertė Alfonsas Jonas Navickas