Christophas Ransmayris, gimęs 1954 m. Aukštutinės Austrijos Velse, – daugybės literatūrinių premijų (Franzo Kafkos, Friedricho Hölderlino kartu su Salmanu Rushdie 1996-aisiais – ES Aristeion ir kitų) laureatas. Pirmąjį pripažinimą pelnė 1988 m. publikuotu romanu „Die letzte Welt" („Paskutinis pasaulis"; vertė Laima Bareišienė ir Valentina Čeponienė, išleido Kauno leidykla „Vada", 1993). Studijavęs Vienoje filosofiją ir etnologiją, dirbęs kultūrinės skilties redaktoriumi laikraštyje „Extrablatt", didelę gyvenimo dalį praleido keliaudamas (kurį laiką nuolatiniam gyvenimui buvo įsikūręs Airijoje, Atlanto pakrantėje); šiuo metu gyvena Vienoje. Greta keleto romanų rašytojas yra išleidęs įvairių smulkiosios prozos knygų, tarp jų – „Atlas eines ängst­lichen Mannes" („Baugštaus žmogaus atlasas"). Jo kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų.

„Atlas eines ängstlichen Mannes" – kelionių istorijų knyga; pasakojimus galima pavadinti esė ar impresijomis, tai tikrai ne dienoraštinės „ataskaitos" ar reportažai. Knygoje dažniausiai fiksuojamas vienas gyvenimo momentas, nutikimas, kuriam neįprastumo suteikia mums, europiečiams, egzotiška aplinka. Nors tarp septyniasdešimties istorijų įsiterpia ir keletas austriškų, t. y. gimtosios šalies, bei dar vienas kitas europietiškas atšvaitas (Graikija, Airija), bet didumos tekstų paantraštės savaime intriguoja: Čilė, Kinija, Nepalas, Indija, Meksika, Dominikos Karibai, Velykų sala, Laosas, Tibetas, Šri Lanka ir taip toliau.

Autoriui ir jo atstovams maloniai sutikus, skaitytojams siūlome vieną tekstą iš šios kelionių knygos kaip įvadą į būsimą artimesnę pažintį su rašytoju: Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų literatūros skaityklos iniciatyva, Austrijos ambasadai parėmus, Christophas Ransmayris spalį žada svečiuotis Vilniuje, čia surengti savo kūrybos skaitymus.

Vertėja

---

Sumatra, Indonezija

Prieš mano akis buvo siauras medinis takas, kuris rytine Sumatros pakrante vedė į mangrovių pelkyną. Šio tako atšaka, kaip man pažadėjo baržos vairininkas, atgabenęs mane su keletu kitų keleivių iš provincijos sostinės Pekanbaru į Malakos sąsiaurį, aš pasieksiu pajūrį, o ten – namą ant polių, viešbutį.

Taigi ėjau taku, kol prieplaukos šurmulys už nugaros taip nutyko, kad jį galiausiai ėmė gožti vandens kliuksėjimas tarp mangrovių šaknų. Buvo alinančiai karštas gruodžio vakaras, ir iš violetinių debesų sangrūdos vis pratrūkdavo liūtis, akimirksniu permerkianti net kuprinėje sukrautus rūbus.

Takas buvo be turėklų, greit užslenkančioje tropinėje prieblandoje turėjau visą dėmesį sutelkti į tai, kad nepaslysčiau ant permerktų rąstų ir kartu su visa savo manta nenukrisčiau tarp mangrovių šaknų, tarsi nagai kyšančių iš puvėsiais dvelkiančio sūraus vandens. Priėjau atsišakojimą į du lentinius takus, bet niekur nemačiau nuorodos į pajūrį ar viešbutį, buvau įsitikinęs, kad tik tas, į vakarus ir nykstančią dienos šviesą vedantis, gali būti teisingas.

Mangrovėms iš abiejų tako pusių ėmus virsti juoda lyg mūras siena, prieš mane dar blyškiai raudonu violetu mirguliavo debesų juostos, kol galiausiai virš medžių viršūnių pasirodė šaltai baltas švytėjimas – neono šviesa: Čia ir turėjo būti pajūris bei viešbutis. Dabar išgirdau ir muziką. Ji skambėjo tarsi mano gimtinės kaimuose vietinio orkestrėlio per vestuves ir šventes griežiamų ir traukiamų dainų nepasiekiamas provaizdis, vis dėlto neabejotinai atpažįstamas ir man įstrigęs: „Love in vain". „Rolling Stones" daina.

Tačiau neono šviesoje nebuvo nė ženklo šventės ar vestuvių, taip pat ir pajūrio. Mangrovių miško proskynoje ant polių stovėjo didžiulė, nuo liūčių skardiniu stogu uždengta platforma, nuo kurios keli lentiniai takeliai vedė tolyn, dabar jau į naktį. Ant platformos buvo gal trisdešimt tuščių plastikinių staliukų, sugrupuotų aplink sceną, į kurią vedė šviesos girliandomis padabinti laipteliai. O ten viršuje vyras, kurio amžiaus negebėjau įvertinti, dainavo į mikrofoną ant stovo, akompanuojančiai muzikai iš dvie­jų nelyg jūreivio lagaminas ar lobių skrynia dekoruotų garsiakalbių ne tiek skambant, kiek džeržgiant ir spragsint. Toks karaokės dainininkas be publikos.

Bent jau be žmonių publikos, kadangi virš jo lyg prilipinti ant platformos skardinio stogo gekonai, šimtai įvairiausio didumo gekonų, nejudėdami tykojo savo grobio – musių, naktinių drugių, uodų, kurie, kaip ir aš nepajėgę atsispirti šviesai, lyg tirštas debesis zujo aplink tuziną neono vamzdelių. Sniegdriba: vabzdžių sūkuriai baltoje šviesoje priminė žiemos pūgas. Drugys, musė... snaigė, vos priartėję prie gekono, tapdavo žaibiško grybšnio auka, ir medžioklis tą pačią akimirką vėl panirdavo į ankstesnį nejudrumą. O tarp tuščių stalų juodai balta gauruota katė, įsmeigusi viršun žvilgsnį, laukė, kol kuris mažesnysis, gal dar nepatyręs vabzdžių medžioklis po nesėkmingos atakos galbūt praras pusiausvyrą ir iš balto skardinio dangaus nukris į jos nagus ir dantis.

Dainininkas buvo grakštaus sudėjimo ir tokio mažo ūgio, kad vis turėjo stiebtis prie mikrofono, kurio, matyt, neįmanoma nuleisti arba jis buvo pernelyg tvirtai prisuktas. Kai kuriuos žodžius vyras išdainuodavo pakilęs ant pirštų galiukų:

Well, I followed her to the station with a suitcase in my hand.

Jo balsas tikrai nepriminė etalono – Micko Jaggerio, tačiau skambėjo stebėtinai stipriai ir užtikrintai. Jis dainavo bliuzą. Buvo basas, juodomis kelnėmis ir baltais iki viršaus užsagstytais marškiniais, kone šventiškai apsitaisęs. Tamsūs veidrodiniai akiniai nuo saulės, kuriuos buvo užsidėjęs, turėjo dar labiau pabrėžti roko žvaigždės įvaizdį.

Well, it's hard to tell, it's hard to tell, but all true love's in vain.

Jo dešinėje esančiame ekrane eilutė po eilutės lyg raudonas šviesų ornamentas plaukė dainos posmai, bet dainininkas nesinaudojo šia pagalba. Jis dainavo aukštyn, virš užrašo, pakelta galva ir karkartėmis net atrodė, kad kreipiasi į šimtus nejudrių ropliukų, besišildančių neono šviesoje virš jo.

When the train left the station, it had two lights on behind

Well, the blue light was my baby and the red light was my mind.

Pasidėjęs savo nešulį atsisėdau prie vieno iš plastikinių stalų ir leidausi dainininko sugrąžinamas į šaltą, snieguotą sekmadienio popietę savo gimtajame kaime, kai muzikantai aksominiais švarkais ir skambalėliais puoštomis kelnėmis per vargus, bet didžiai žavėdami vestuvininkus, bent dalis jų buvo tautiniais rūbais, grojo ir dainavo šią baladę apie beviltišką meilę ir atsisveikinimą stotyje.

Karaokės aparatas, matyt, suko melodiją neužsibaigiančiu ratu, nes dainininkas kaip tik buvo grįžęs prie pirmo posmo, kai po akinamo žaibo ir nė sekundės neužtrukusios perkūnijos, muzika nutrūko ir visos šviesos užgeso. Staiga stojusioje naktyje dainininkas matėsi tarsi juodas šešėlis, kuris dar du tris taktus sudainavo netikėtoje tyloje, o tada, nenusiimdamas akinių nuo saulės, priėjo prie elektroninių prietaisų kolonos po išsijungusiu ekranu. Nors ten nebe­žybsėjo nė viena kontrolinė lemputė, jis vis spaudė mygtukus, tarsi tik reiktų surasti tinkamą jų kombinaciją, kad nepaisydamas žaibų ir dingusios elektros vėl ir vėl galėtų dainuoti savąjį bliuzą.

O tada platformos krašte sužibo šviesa, išvydau liesą, tik sarongą* dėvintį vyrą, kurio aš anksčiau arba nepastebėjau, arba kuriuo nors takelių jis atėjo iš tamsos. Pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu sau kelią tarp plastikinių staliukų link scenos, jis keliskart kažką riktelėjo dainininkui. Šis nusijuokė. Liesasis vyras, jau priėjęs prie jo, paėmė už rankos ir atsargiai vedė scenos laiptais žemyn, paskui tarp tuščių kėdžių ir staliukų prie vieno iš takelių, ir aš supratau, kad dainininkas, dabar laisvąja ranka čiuopiantis kliūtis, negalėjo pamatyti nei žaibo, nei kaip išsijungė neono šviesos ir kontrolinės lemputės, negalėjo pamatyti nei nakties, taip netikėtai užgriuvusios virš mangrovių ir prarijusios vabzdžių sūkurį, skardinį dangų su šimtais ant jo prilipusių gekonų. Karaokė. Aklasis savo daina sugrąžino mane iš Sumatros mangrovių į kaimą, iš kurio buvau atėjęs.

* Sarongas – sijonas iš stačiakampio medžiagos gabalo, juo apsivyniojama apie strėnas; dėvimas Malajų salyno salose, Indijoje.

© S. Fischer Verlag GmbH, Frankfurt am Main, 2012.

Iš vokiečių kalbos vertė Astrida Petraitytė