Daiva Molytė-Lukauskienė. Pelkė. Pokalbis su Dievu

A. Kubaičio nuotrauka

PELKĖ

Vaikystės bičiuliui

Jis iškeliavo anapusybėn saulėtos vasaros pradžioje.

Vos tik daktaras užvėrė kambario duris, Dainius lėtai kilstelėjo sunkią, šviesiaplaukę galvą, pažvelgė nieko nereginčiomis, siauromis, žydromis akimis ir ištarė:

– Motin, parnešk man vynelio, parnešk, motin.

Taip vadino patį pigiausią, žalio plastiko buteliuose išpilstytą obuolių vyną, kurį gerdavo kasdien, kitokio neįstengė nusipirkti, o žali buteliai mėtydavosi visur: mažoje virtuvėje, namo laiptinėje, prie durų ar miško takelio.

Senoje, girgždančioje lovoje jis apsivertė ant kito šono. Nusisuko ir laukė. Smilkiniuose kažkas keistai tvinksėjo, pilvo apačią velniškai diegė, gurguliavo, tarsi tenai tūnotų šimtai bjaurių gyvasčių ir leistų skausmo geluonį, nuodydamos ne tik mintis, bet ir visą aplinką, visą laiką, kuriame teko egzistuoti, būti, stengiantis užsimiršti, ar įtikinti save, kad nesi tuo, kuom esi šiandien, kuo buvai vakar.

Nepajuto, kaip pagriebė butelį, kaip jį atkimšo, neišgirdo jokio kamščio pokštelėjimo, tik gėrė godžiai, dideliais gurkšniais siurbte siurbė į save turinį, tirtėdamas, tarsi būtų keliavęs per dykumą, kepinant saulei, per smėlį, plieskiant gyvenimo karščiui į veidą.

Vynelio. Vynelio. Tik tiek ir tereikėjo, kad užmerktų akis, kad atodūsis būtų tylus, tylesnis už nebūtį ar būtį, buvimą šioje erdvėje, kurioje nuo mažumės į tave skverbiasi žodžiai, mokymai, pamokymai, patarimai, kartais suprantami, o kartais visiškai nepriimtini ir nesuvokiami tavo būčiai, norams ar svajonėms. Nes esi kitoks, ne tas, ne toks. Negali įtikti, patikti artimiausiems žmonėms: tėvui, motinai ir aplinkiniams. Esi ne tas, kuo turėtum būti. Kokį tave svajonėse susikūrė, o gal įsivaizdavo gimdytojai. Esi ne tu.

– Žinai, kai traukei mane iš pelkės, kai skendau, aš atsistojau ant velnio rago. Jis mane kilstelėjo, o tu su ta užuolaida, kurią įmetei, ir išgriebei mane.

Skamba ausyse šešiamečio balsas.

Vasaros pradžioje pabėgdavome nuo tėvų tolyn į miškus, iki pelkės, prie šiukšlyno, esančio už gražios, pušynuose skendinčios vaikų sanatorijos. Ieškodavome visokiausių išmestų niekučių, šokinėdavome nuo kupsto ant kupsto. Dainius tik šmurkšt ir sėdi paniręs iki pusės šlapynėje, tarp žalių maurų, tarp kvarksinčių varlių ir viso kito, žolėmis apaugusio gėrio. Intuityviai pagriebusi netoliese besivoliojančią šiukšlyno užuolaidą, metu jam vieną galą tarsi virvę ir ištraukiu šlapią, aplipusį juodu dumblu ir purvais, tirtantį iš baimės ir išgąsčio. Esu tikra gelbėtoja. Išgelbėjau. Išgirdę ant kalniuko birbiantį ir šiukšles atvežantį traktorių, it paukštukai pabaidyti lekiam tolyn. Pasislėpę miške, džiovinamės vakaro saulės spinduliuose...

Ir kas galėtų paneigti, kad įdomiausi kiemo vaikų žaidimai vyko ne smėlio, o šiukšlių dėžėje? Visa tikrąja to žodžio prasme. Šalia kitos sanatorijos, užu garažų, buvo suvirinta didelė, ruda, metalinė dėžė – dvokianti, o gal kvepianti apelsinų žievėmis ir medikamentais, lašelinėmis ir viskuo, ką galima surasti tarp stiklinių ampulių, švirkštų ir storų adatų, išmestų kartu su atliekomis iš ligoninės. O kartais toji metalinė dėžė, užvožiama sandariai dangčiu, kad būtų galima sudeginti viduje esantį turinį, mūsų smalsumui būdavo atverta.

– Žiūrėk, koks tvarstis, – šūktelėjo Nijolė, – likę šiek tiek kraujo, ryškiai raudono, sukrešėjusio. Puikiausiai tiks.

Kol mūsų tėvai dirbo ligoninėje, mes žaidėme ligoninę. Amžini ligoniai ir gydytojai, teikiantys skubią pagalbą.

– Oi, velnias, – nusikeikia Dainius, – ant suskilusios ampulės atsistojau.

Atsisukę pamatome, kaip per jo pėdą ryškiai raudona srove teka kraujas. Dabar jis yra tikras ligonis. Draugiškai puolame stabdyti kraujavimo, bintuoti, tvarstyti. Duodame iš nežinia kur gautų saldumynų...

Jis buvo talentingas. Turėjo geras rankas. Iš medžio drožė šaukštus, žvakides, įvairiausius, meniškiausius dekoratyvinius akcentus. Dovanojo juos kaimynams ir pažįstamiems, miestelio daktarams. Svajojo tapti liaudies meistru. Surengė drožinių parodą Varėnos kultūros namų salėje. Neatvykus iš sostinės garbiai komisijai, jis tik nusispjovė per kairį petį ir pasitraukė savon karalystėn, ten, kur viską nuplauna vynelis. Miške prie kelio rišo beržines šluotas, vantas pirčiai ir pardavinėjo kartu su kitais miestelio gyventojais.

O besimokydamas mokykloje skaitė fantastines knygas. Norėdamas prisivilioti paną, sekė pasakas apie beribę visatą, pamiršęs žemę po kojomis. Vieną tokią laborantę iš sanatorijos storomis kojomis slapčia buvo nusižiūrėjęs.

Merginamos panos tik gūžčiojo pečiais, nieko nesuprasdamos kuždėjosi, kvailino jį, o kartais skaudžiai užgauliodavo.

– Eik šalin, tu nevykęs keistuoli, –­ šaukdavo.

– Vynelio, dar vynelio, – sėdėdamas ant lovos krašto šnabždėjo jis. –­ Ar žinai kiek dabar valandų? Dabar neegzistuoja nei laikas, nei erdvė...

– Kokia puiki vanta, Tolikai, – atokiame Žemaitijos vienkiemyje linksmai čiauškėjo pirtyje plakama laiminga moteriškė.

Šiek tiek garų, drėgmės, šilumos, karščio. Lengvais judesiais beržinė vanta išglostė, išglamonėjo moters kūną: pėdas, blauzdas, šlaunis, krūtinę, nugarą, pečius, rankas, kojas. Šiek tiek šalto vandens ir vėl karštų garų.

– Vantos vantelės, suskintos šioje visatoje. Dar vienas gurkšnis, dar...

– Oi laukėm laukėm, mes svetelių laukėm, – žviegia vaikiūkščiai šiukšliadėžėje, rinkdami visa tai, kas liko nuo gėrybių stalo. – Kavalierius su pana. – O dabar jūs būsite jaunieji. –­ Bus jūsų vestuvės. – Še tau raudonas bijūnas, tu būsi nuotaka, jaunamartė. –­ Kaip gražu, kaip mums linksma. –­ Kavalierius su pana virė košę su smala, – atskrieja įsismaginusių vaikų balsai...

– Įpilk man, įpilk dar, jau eisiu skint beržų, rišiu šluotas ir vantas. Šluoti ir vanoti. Eisiu ten, tolyn, prie pelkės, ten žalesni medžiai. Pilk.

Už lango garsiai burzgia traktorius, elektrinis pjūklas virpina įkaitusį orą, Vaikšnoras kažką virina prie katilinės, netoli keikiasi vairuotojai ir ūkvedys. Vasara.

 

POKALBIS SU DIEVU

Gražią ir saulėtą dieną Monika skubėjo į bažnyčią. Kupina vilties, tikėjimo, o ir gerklę kaži koks nuoskaudų kamuolys užspaudė. Viskas susikaupė širdyje. Malda, tik malda ir nuoširdžiausia atgaila tegali padėti išsklaidyti niūrias mintis. Motinos dieną bažnyčia buvo apypilnė. Būriavosi mergaičių pulkelis, ir Monika nuskubėjo aukštyn, ant vištvų, kaip sakydavo jos močiutė, šalia choro. Šiandien iškilminga diena, gieda vaikučiai, ir moteris kaži ko graudenosi, regėdama kaip kuždasi mergytės ir berniukai, atėję į bažnyčią šį sekmadienį pagarbinti aukščiausiojo ir visų motinų – gyvų, ir mirusių. Jos trys vaikai jau suaugę, išsilakstę po svietą, o ir vaikaičiai dideli. Ką vaikaičiai, provaikaitį vyriausiojo sūnaus dukra jau sūpavo ant rankų. Pulkas, didelis pulkas. Jeigu sukviestų visus prie bendro stalo... Jeigu. Ir tas jeigu, rakštimi įstrigęs į gerklę, užspaudė žodžius ir ašaras akyse. Skaudžiu vėžiu kerojo, grauždamas paskutiniąsias dienas. Kas pažvelgs į josios širdį, kas pajaus, išgirs, supras. Dieve mano, Dieve, kartojo ji pašnibždomis. Už ką, dėl ko? Auginau, žiūrėjau kaip mokėjau visus kartu po vienu stogu. O kiek dienų bėgiojau jėgų neturėdama. Gaminau jų mėgstamiausius patiekalus – medžiotojų dešreles. Dukra visados buvo mylimiausia. Dieve, juk visko turi, gyvena užu vandenyno, turtingo amerikono šeimoje, o kas kartą atvažiavusi aimanuoja: „Mama, aprašyk man turtus, aprašyk."

O sūnūs? Jaunėlį, kai pardaviau namus, atstūmiau. Jo atžala nė pusės metų neturėjo. Išvariau, kad nepasiliktų namuose, kad susikurtų gyvenimą atskirai. Nė skatiko nedaviau. Pusplikį studentą su žmona ir vaiku išsiunčiau. Nepatiko man toji marti. Mokyta, graži. Prisiminiau, kad ir manęs anyta nenorėjo – nemokytos, neišsilavinusios darbininkės iš žvėryno nereikėjo. O meilė, ką daro meilė. Susituokėm, gyvenom, trijų susilaukėm. Dviejų sūnų ir dukters.

Jaunėlis visad atsirasdavo šalia sunkiausiu momentu. Ir dabar, kai atguliau į ligoninę, vienintelis slaugė, bėgiojo daktarams iš paskos. Jokių vilčių niekas neturėjo, kad išgyvensiu. Daktarai karstą liepė nusipirkt ir įkapes. Spaudė sūnui ranką užuojautą reikšdami. Regėjau visa tai, be sąmonės ir jėgų gulėdama baltoje ligoninės lovoje, apklota šilčiausiais patalais ir tirtanti iš šalčio, ir baimės. Jaunėlis su šeima ištraukė giltinei iš nagų. Ačiū nemokėjau pasakyti. Nežinojau kaip atsidėkoti. Uogienių priviriau, obuolių su cinamonu, kompotų prigaminau, rudens gėrybių iš sodo. Tik vėliau dukra vitaminų iš Amerkės prisiuntė. Atlėkus, visus susodinus kamantinėjo, ar taip gali būt, ar tikrai ketvirtos stadijos vėžys ir dar gyva esu. Juk visi, kurie sirgo, greitai, labai greitai iškeliaudavo anapilin...

O aš tik gėriau baltus miltelius ištirpinus vandeny, visokiausių žolių arbatas, raudono vyno šlakelį prieš miegą ir va, atėjau. Į šaltą bažnyčią, karštai pasimelsti Motinos dieną, už savo jau iškeliavusią motiną.

Kasmet nuvažioju, aptvarkau jos kapą, pasodinu gėlių.

Neaugino ji manęs.

Svetimi išaugino piemenę, bėginėjančią paskui žąsis.

Nežinau, ar mylėjo.

Ir aš nežinau, kaip mylėt savo vaikus.