2014 11 11

Turiu nekaltai žydros spalvos minikuperį. Taip, gėjiška. Bet, kai tokią dovaną dvidešimt pirmojo gimtadienio proga gauni iš pasiturinčio krikštatėvio, dirbančio farmacijos įmonėj, skųstis negali.

Labai mėgstu vairuoti. Ypač naktį. Pilna kontrastingų spalvų tamsiame fone, viskas plaukia, neįprasta, svaigu. Patinka naktį be tikslo išvažiuoti pasidairyti po pustuštes senamiesčio gatveles, kelius palei upę arba užsukti į rajonus patyrinėti vietinės faunos. Tačiau labiausiai mane įkvepia važiuoti naktį ilgu tiesiu keliu ir klausytis muzikos. Tokiems vairavimams ypač tinka tingūs triphopo ritmai. Be abejo, šios kelionės yra gana pavojingos, nes nuo geros muzikos aš apsvaigstu ir paskendęs mintyse galiu užmiršti, kad vairuoju. Panašiai buvo vienam personažui iš Charlie Chaplino filmo:

– Atsargiai vairuok, – sako Charlie Chaplino personažas išgėrusiam kompanionui, kuris vairuoja.

– Aš vairuoju?! – nustebęs klausia jis.

Taigi, kai kokybiška muzika groja vairuojant naktį ilgu tiesiu keliu, ji daro hipnotinį poveikį. Tikriausiai todėl, kad į šį procesą suplaukia trys esminiai dalykai: laikas, garsas ir judėjimas. O dar trūkinėjanti kelio juosta... Atrodo, tai sekundžių piktogramos. Viens, du, trys... Sutampa. Sekundės sutampa su linijomis, linijos su muzikos ritmu, ritmas sutampa su kvėpavimu, kvėpavimas su kas antra sekunde. Ratas. Ratas, laikas, ritmas. Viskas sutampa. Ar įmanoma išlikti blaiviam, kai pasaulis toks įdomus?

Kartą, po ilgo filmavimo, vežiau kolegas namo. Vienas sėdėjo priekyje, kitas – gale. Jie visą kelią šnekėjosi apie automobilių kamščius, avarijas ir variklius. Aš tuo metu galvojau apie merginas, kurias man teko turėti ir/ar (pa)mylėti. Jeigu į vieną kadrą sukomponuotumėm jų pokalbių temą, kupiną geležų, stiklų, ratų, autodetalių ir mano apsinuoginusias moteris, gautumėm J. G. Ballardo „Avariją“. Bent tiek gerai.

 

2014 11 17

Nuobodžiausios pokalbių temos:
Automobiliai
Mokesčiai
Buto kvadratūra
Vaikai
Šunys
Katės
Šalies ekonominė padėtis
Krepšinis

 

2014 12 25

Nenuostabu, kad Felikso balkone vyksta stebuklai, juk jis gyvena gražiausioje Žvėryno, o gal net ir viso Vilniaus, gatvėje. Feliksas turi balkoną, kurį vadina „Mažąja Italija“. Kodėl? Ogi todėl, kad per trejus gyvenimo metus tame nuostabiame, jaukiame bute jam pavyko prisijaukinti vijoklį. Augalas, kaip jam ir būdinga, stiebėsi į viršų, tai pastebėjęs Feliksas lengvai pririšo jo uodegėlę prie savo balkono turėklų. Dabar tas drovus vijokliukas apaugino visą balkoną ir netgi įsigudrino nokinti vynuoges! Žinoma, užaugo jis taip gausiai ne be šeimininko įsikišimo, bet reikėjo labai nedaug, tik pakreipti besiraitančius ūsus tinkama linkme. Vasarą tame balkone būna ypač jauku: gausi vijoklio lapija, vynuogių kekės ir antikvarinis gultas, aptrauktas smėlio spalvos gobelenu. Atsakymas, kodėl Feliksas savo balkoną vadino „Mažąja Italija“, jau turėtų būti aiškus.

Šiltais vasaros vakarais susirinkdavome ten išgerti. Dažniausiai gurkšnodavome vyną, be abejo, užkandžiaudami alyvuogėmis, pelėsiniais sūriais, vytintu kumpiu ir saldžiu tabako dūmeliu. Sėdėdavome ant to seno dulkėto gulto ir šnekučiuodavomės.

– Užeik į mano Mažąją Romos imperiją, – tarė Feliksas, kai pirmą kartą užsukau pas jį į svečius.

– Oho, kaip hedonistiška, – ištariau peržengęs balkono slenkstį.

– Šiuolaikiniai žmonės labai klaidingai įsivaizduoja hedonizmą, – pareiškė Feliksas.

– Kodėl?

– Nes jiems hedonizmas reiškia primityvius dalykus, tokius, kaip maistas, miegas, svaigalai ir seksualiniai malonumai. Iš tikrųjų, pirmieji hedonistai, tokie, kaip Epikūras, siekė dvasinės ramybės, į kurią buvo einama per protą, racionalų malonumų vartojimą ir skausmo vengimą, o ne per besaikį rijimą ir pisimą visko, kas juda.

– Hm, niekada apie tai nesusimąsčiau.

– Aš irgi, kol antrame kurse neprireikė pasigilinti į šią temą rimčiau.

– Ką dar sužinojai?

– Sužinojau labai daug. Galėsiu duot paskaityt savo kursinį, jeigu įdomu.

– Tingiu, geriau papasakok.

– Visi laiko Epikūrą hedonizmo pradininku. Taip, jis yra vienos iš pirmųjų hedonizmo mokyklų tėvas, tačiau šaknys randamos senojoje Indijos materialistų mokykloje Cārvāka, kuri gyvavo maždaug 600 metų prieš Kristų. O Epikūras gyveno II–I a. prieš Kristų. Dar prieš jį buvo Aristipas ir kirėniečiai, teigę, kad malonumas yra aukščiausias gėris ir kad visi turime jo siekti. O, pavyzdžiui, Epikūras tvirtino, kad ne malonumas yra aukščiausias gėris, bet sveikas protas, ir kad jokios puotos, lūžtantys nuo gėrybių stalai ar kokios tik nori orgijos nepadarys tavęs laimingo, jeigu nesimėgausi malonumais saikingai. Jis netgi teigė, kad ką tik čia išvardyti malonumai gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Tai va.

– Geras, esu girdėjęs apie Epikūrą. Tiksliau, skaičiau Lukrecijaus poemą „Apie daiktų prigimtį“, kurioje jis atskleidžia Epikūro ir Demokrito filosofijas, tačiau ten apie hedonizmą apskritai nelabai užsiminta. Ten daugiau šnekama apie pasaulį, atomus, fizikos dėsnius, šiek tiek apie evoliuciją.

– Taip, tiesa. Epikūras buvo ne tik hedonistas, bet ir materialistas bei ateis­tas. Jis neigė dievų kišimąsi į žmonių gyvenimus, o tai dievobaimingai to meto liaudžiai buvo gan neįprasta.

– Nu jo.

– Lukrecijus buvo Epikūro mokinys, Epikūras – Demokrito, o Demokritas mokėsi pas Leukipą ir pratęsė šio atomų mokslą ir praktiškai įtvirtino atomizmą. Turi prisidegt? – galų gale klausia Feliksas, traukdamas cigaretę iš pakelio, gulinčio ant savadarbio staliuko.

Prisidegęs cigaretę ir išgėręs gurkšnį vyno jis tęsia:

– Užsivedžiau. Tu gi žinai, čia mano sritis, negalima manęs kliudyti, nes pas­kui galo nebus.

– Kartais man atrodo, kad tavęs „negalima kliudyti“ bet kokiomis temomis, –­ pašmaikštauju.

– Tai va, dar norėjau pasakyti, – ignoruodamas mano subtilų komplimentą tęsia pašnekovas, – kad gal ne taip ir klysta žmonės, laikydami hedonizmu valgį, miegą ir seksą. Jie tiesiog nežino, kad tai tik smulki hedonizmo dalelytė, maža atšaka, vadinama „folk hedonizmu“, arba, kitaip tariant, „liaudies hedonizmu“. O juk yra ir išmintingasis hedonizmas, motyvacinis, normatyvinis hedonizmai, hedonistinis egoizmas ir dar kažkoks, pamiršau. Pala, koks ten dar? Ant liežuvio galo sukasi. Fuck, pamiršau. Vienu žodžiu. Blogiausia, kad šita informacija ne taip jau lengvai pasiekiama, man didžiąją dalį teko versti iš anglų kalbos, lietuvių kalba nelabai kas rašė šita tema. Na, Romas Žibaitis apie Epikūro etiką yra sąsiuvinėlį parašęs, bet tik tiek.

– Tai tau reikėjo darbą apie hedonizmą rašyti? – klausiu, kol jis ilsina liežuvį traukdamas cigaretę.

– Utilitarizmas! Hedonistinis utilitarizmas. Va, prisiminiau.

– Aišku.

– Aha, reikėjo.

– Pats temą pasirinkai ar davė?

– Pats. Tokių gerų temų niekas neduoda.

– Tai kas visgi yra hedonizmas?

– Man hedonizmas yra vidinė būsena, kai jautiesi ramus ir patenkintas, laimingas pats iš savęs. Bet tai tik mano pozicija. Prisiskaitęs tų teorijų padariau išvadą, kad hedonizmas pasiekiamas saiku. Todėl, kad tik dėl saiko pajusi malonumą. Manau, žmogus yra taip „sudėtas“, kad jį labiausiai jaudina naujumas, žmogus nori to, ko jis neturi arba turi nedaug. En pavyzdžių galiu pateikt. Pats primityviausias yra išdavystė. Vyras susiranda meilužę, nes jam atrodo, kad ji gražesnė, seksualesnė ir įdomesnė negu jo žmona. Tačiau jeigu ta meilužė taptų jo žmona, jis susirastų kitą meilužę, nes pastaroji taptų neįdomi dėl pasiekiamumo. Todėl man apskritai atrodo, kad egzistuoja ne dalykai, o principai, tendencijos. Viskas yra tendencija. Tai ypač galioja norams ir geismams. Žmogui vis atrodo, kad jis taps laimingesnis, jeigu gaus tą ar aną. Nė velnio! Visa tai – iliuzija. Bet kuris noras, jam išsipildžius, netenka noro statuso ir tampa bevertis. Aš manau, daiktai, drabužiai, žmonės, filmai, knygos tiesiog plaukia pro tave. Visi šie dalykai iš siekiamybės virsta morališkai nusidėvėjusiu šlamštu. Nežinau, ar yra toks stebuklas, kuris džiugintų nuolatos ir niekada neatsibostų. Manau, kad ne. Tie patys seksualiniai malonumai, žmogų jaudinantys labiausiai, ir jie nusibosta. Nebent tavo partneris yra beprotiškai karštas žmogus visomis prasmėmis, ir tu jį labai myli. Tada tai gali pasitęsti. Bet tik prasitęsti. Manau, hedonizmas tai ir yra žmogaus proto galia ir proporcijų valdymas. Be proto nebus valdymo, be valdymo nebus malonumo, be malonumo nebus laimės.

– Hm, gal protingai tu čia šneki.

– Dar kai rašiau tą darbą, aptikau hedonistų viešbutį Jamaikoje. Vadinasi „Hedonism II“. Tai kaip manai, kas ten yra? Vakarėliai, nuogybės, ištvirkavimai, svaigalai ir t. t. Gal ir norėtųsi tokioj svingerių oazėj pasitūsint. Bet paskui pagalvojau, ar savaitę gėręs, prisišniojęs kokso kiek telpa, išpisęs belekiek nepažįstamų žmonių ir apsirijęs grįši namo laimingas? Turėtum būt gerokai supuvęs žmogus, kad po tokių vakarėlių grįžtum sveiko proto. Anyway, gali turėti daug bapkių, bet nuo spengiančių moralkių niekas tavęs neišgelbės. Žinoma, aš hiperbolizuoju, bet vis vien esmė ta pati – jeigu viską darysi be saiko, tau taip ir bus: grįši pamėlynavęs, sudaužytas, drebančiom rankom ir su skyrybų dokumentais. Laimės aš čia mažai matau. Bet jeigu, pavyzdžiui, tokiam hedonistų viešbuty darysi viską su saiku, po truputį, pasimėgaudamas, stengdamasis pajust kiekvieną gražią akimirką, tikriausiai grįši ramus ir patenkintas.

Nors, kita vertus, jeigu esi ramus ir patenkintas iš esmės, tau net nereikia į tokius viešbučius važiuot. Panašaus pobūdžio vietos yra sukurtos skubantiems ir stresuojantiems miesto žmonėms. Jos yra tam, kad užpildytų šių žmonių vidinę tuštumą. Tokie žmonės negali būti hedonistai.

Man labiausiai į hedonistus panašūs budistų vienuoliai, – audringą monologą tęsia jis. – Jie niekur neskuba, jiems nieko nereikia, gyvena asketiškai, jų neblaško geiduliai, jie moka pasimėgauti net smulkiausiais dalykais. Šie žmonės yra laimingi čia ir dabar. Jie laimingi visada ir iš esmės.

– Niekada nebūčiau apie tai susimąstęs. Žinai, dabar, kai pasakoji, pagalvojau, kad aš jaučiuosi panašiai kaip tie vienuoliai. Nors... Be malonumų gyventi negalėčiau. Visgi esu primityvus padaras.

– Paskaityk Ahjano Brahmo „Atverk savo širdies duris“. Pavadinimas skamba kaip pigus bulvarinis skaitalas, bet iš tikrųjų taip visai nėra. Knyga parašyta budistų vienuolio ir yra būtent apie tai, apie vidinę laimę čia ir dabar. Kai buvau ant depresijos ribos, ji pateko į mano rankas. Lengva it pūkelis, skaitai ir kyli nuo žemės. Aš toks skaidrus po jos kurį laiką jaučiausi! Norėjosi daryti gerus darbus, būti visada maloniam, padėti žmonėms. Ten, sakyčiau, yra hedonizmų hedonizmas. Epikūriškasis.

– Mhm, sudominai, reiks paskaityt. Kažkodėl prisiminiau „Žmogus ieško prasmės“. Gal skaitei? Kažkokio lenkų psichoterapeuto.

– Victoro Franklio?

– Aha, šitas.

– Lenkų? – nusijuokė Feliksas.

– Taip, lenkų. Franklis – juk tipiška lenkiška pavardė, – pasijuokiau iš savęs.

– Skaičiau. Ta irgi nebloga, labai motyvuojanti.

– Ko tu neskaitei, tu man pasakyk?

– Hario Poterio.

Abu skaniai nusikvatojam.

– Bliamba, man taip gera su tavimi bendrauti. Kodėl tu ne gėjus? – po lengvos pauzės prisipažįsta Feliksas.

– Kai su tavim bendrauju, man irgi darosi gaila, kad aš ne gėjus, – dar kartą sinchroniškai nusijuokiam.

– O mes būtumėm pora, jeigu būtum? – kvailai pajuokauja mano mėgstamiausias homoseksualas.

– Aišku, būtumėm, pažiūrėk, kaip mes gerai sutariam. Tik aš nelabai į monogamiją linkęs, tas, manau, tau nepatiktų.

– O taip. Tada gal ir gerai, kad tu ne gėjus, – pro juoką taria Feniksas, uoj, t. y. Feliksas.

– Matau, tu jau nori eit miegot. Eisiu aš gal. Greit vėl galėsim „pahedonistint“.

– Jo, sunki diena buvo, o ir ryt keltis anksti. Dabar dėstau pirmakursiams antikos mitologiją. Tai smagumėlis pataršyt tuos viščiukus.

Vėl juokiamės.

– Oho, tai tau jau dėstyt leidžia? –­ klausiu nustebęs.

– Leidžia. Biškį.

– Gal neprašysiu detalizuot, nes mūsų kalboms galo nebus.

– Gerai, kitąkart papasakosiu.

– Einu.

Feliksas palydi mane prie išėjimo ir draugiškai pabučiuoja į kaktą atsisveikindamas. Aš uždarau duris ir lėtai leidžiuosi laiptais aukštyn.