Dalia Juodakytė. Hedonisto užrašai (V)

 Vyto Nomado nuotrauka

2016 02 09

Geros širdies kvailiai yra vienintelė kvailių rūšis, ant kurios negaliu pykti.

 

2016 05 06

Kaip ir dauguma, kartais jaučiu didžiulį pyktį ir panieką žmonėms. Jų tuštiems, niūriems veidams, kurie man nieko neduoda. Tais pačiais kartais mane išskirtinai nervina vaikai ir maži šunys. Dar nervina šlykštūs ir kvaili sẽniai. Visos, ką tik išvardytos gyvybės rūšys turi kažką bendra, kažką panašaus į kvailybe persunktą silpnumą.
Nervina motinos, kurios laiko savo vaikus dievais. Nervina ir tos, kurios ant savo atžalų be paliovos rėkia. Nervina bobos. Ne moterys, bobos. Kai kurie teigia, kad taip žmonių skirstyti negalima, bet aš manau, kad storo, smirdančio ir be reikalo ant visų rėkiančio padaro su papais moterimi nelabai pavadinsi.
Tomis dienomis aš piešiu.

 

2016 06 14

Braukdamas pieštuko galu per grub­lėtą popieriaus paviršių pastebėjau tris dalykus:

1. Grafitas, užkliūdamas už popieriaus plaušelių, skleidžia malonų garsą;

2. Beveik kiekviena nubrėžta linija sukelia naujų minčių;

3. Pradėdamas piešti be jokio tikslo, galų gale pamatai, kad pavaizdavai kažkokį labai stilizuotą orangutaną.

Piešdamas (nors tiksliau mano piešimą būtų galima pavadinti peckiojimu) kartais prisimenu, kaip mano mama cituodavo savo akademinio piešimo dėstytoją, kuris aiškindavo, kaip atskirti profesionalų piešėją nuo mėgėjo. Tam jis netgi buvo sugalvojęs specialų terminą, kuris vadinosi „piešimas nuo akies“. Šis terminas reiškė, kad jeigu žmogus pradeda piešti nuo akies (arba, kitaip tariant, nuo smulkios detalės), jis 100 % bus diletantas. Profesionalus piešėjas NIEKADA nepradės piešti objekto nuo detalių. Tikras piešėjas iš pradžių pasižymės kryptis, proporcijas, bendrą kompoziciją, dydžius ir tik tada pamažu ims konkretinti visą vaizdą. Nupiešti „akį“ ir bandyti prie jos pritaikyti visa kita – labai sudėtinga, jeigu nori gauti gerą rezultatą.

Mama pasakojo, kad tasai dėstytojas buvo griežtas kaip kubo briauna ir labai skeptiškai vertino visus „piešėjus“, nebaigusius Dailės instituto (dabar – Dailės akademija). Manęs jis irgi greičiausiai būtų nemėgęs. Nors ir nepradedu „piešti nuo akies“, tačiau kompozicijos, proporcijų ir kitų profesionalumo metodų taip pat nenaudoju. Piešdamas niekada neturiu galutinio tikslo ar vizijos. Apskritai neįsivaizduoju, kodėl piešiu. Šiaip sau. Dėl to, kad patinka pieštuko ir popieriaus susidūrimo garsas, dėl to, kad kiekviena nubrėžta linija sukelia naujų minčių, ir dar todėl, kad pradėdamas piešti nieką, galų gale nupiešiu stilizuotą orangutaną.

Kadangi vaikystėje buvau lengvai mokomas piešti, filmavime ir piešime įžvelgiu nemažai panašumų. Kamera – tarsi pieštukas. Braukdamas kamera per tikrovės paviršių fiksuoji vaizdą lygiai taip pat, kaip braukdamas pieštuku per popieriaus paviršių. Abiem atvejais kažką vaizduoji, projektuoji, kuri. Be to, tiek kamera, tiek pieštuku gali manipuliuoti žiūrovo žvilgsniu ir mąstymu. Gali nurodyti jam, ką reiktų pastebėti ir ko ne, kur fokusuoti žvilgsnį, apie ką mąstyti.

„Kūryba yra mąstymo būdas“ – mamos filosofija.

 

2016 06 20

Aš ir tuometė mano mylimoji Marija turėjom iš proto varantį seksualinį gyvenimą. Nepaisant begalės lytinių aktų mano arba jos namuose, mes užsiimdavom spontanišku seksu neįprastose vietose.

Neįprastos mudviejų mylėjimosi vietos:

Valakampių pliažas (naktis);

„Gedimino 9“ moterų tualetas (diena);

Juodkrantės pliažas (paryčiai);

Žvėryno paupys (vėlyvas vakaras, tik oralinis);

Antakalnio miškai (vėlyvas vakaras, tik oralinis);

Marijos draugų butas Pašilaičiuose per vakarėlį (užtikti, bet ne begėdiškai ir labai girto žmogaus).

 

2016 06 20

Vakar gavau emocionaliai paveikią žinutę nuo merginos, kurią tam tikra prasme seksualiai išnaudojau. Pridursiu, kad noras pasimylėti buvo abipusis. Tik tiek, kad ji tai darė su iliuzija į ateities perspektyvą, o aš – ne.

„Aciu tau, susiktas parse, melagi ir manipuliatoriau, kad atverei man akis ir nuleidai ant zemes. Smugis buvo stiprus, bet butinas, kad atsipeikejus imciau kazka keisti ir nemiegočiau su pirmu pasitaikiusiu, mane liaupsinanciu sudzium.“

Dabar jaučiuosi kaip hiperbolinis paraboloidas.

Kęstučio Pleitos nuotrauka

2016 06 25

Toji, kurios vardo neminėsiu, ne per seniausiai atsivilko pas mane prisiliuobusi vidury nakties. Išpeikė mano senovinį butą, kuriame lankėsi pirmą kartą, ir atsigulusi į mano lovą įsakė miegoti ją apkabinus. Man buvo šokas. Bet, naudodamasis jos silpnumu, paklusau, idant galėčiau bent kartą prisiliesti prie jos kūno be seksualinių intencijų. Atsiguliau šalia ir maksimaliai apglėbiau jos smulkumą iš visų pusių. Ji užmigo po minutės, vis iškvėpdama šviežią viskio aromatą. Paradoksalu, bet aš užmigti negalėjau. Vietoj to galvojau apie mūsų kūnų susilietimo taškus. Jų buvo daug: du susinėrę delnai, keturios susiglaudusios pėdos, mano krūtinė ir jos nugara, mano dešinioji veido pusė ir jos kaklas, mano kvėpavimas ir jos petys.

Ryte beveik nieko neliko. Išeidamas iš namų kambario langą palikau uždarytą, o spintos duris pravertas.

Jeigu perskaitėte iki šitos vietos, teks ir sugalvoti, ką reiškia tokia pabaiga.

 

2016 07 01

Žmogaus laimę lemia malonumų kiekis ir kokybė. Nuo malonumų žmogus darosi švelnesnis, geresnis ir mandagesnis. Savaiminio malonumo šaltinių apstu visur. Didžiausias jų – menas. O poezija ir muzika praktiškai tam ir sukurta – žadinti malonumo jausmui. Bėda ta, kad ne kiekvieno juslės šiems malonumams yra atviros.
Vienintelis esminis ir kiekvienam žmogui prieinamas malonumas yra meilė. Bet ir toji sunkiai pasiekiama. Žmogus privalo turėti tam tikrą kiekį meilės savyje ir rasti žmogų su panašiu kiekiu vidinės meilės. Tuomet atsiranda galimybė išsivystyti abipusiam jausmui. Kitaip nei abipusiai, vienpusiai jausmai pasiekiami lengviau. O pastarieji yra didžiulė kančia.

Dauguma šio pasaulio dainų yra apie meilę. Aš svarsčiau, ar kas nors kuria dainas apie ilgalaikę meilę, apie savo žmoną, su kuria pragyveno 10–20 metų. Tikriausiai ne. Esu linkęs manyti, kad dainos apie meilę rašomos esant įsimylėjimo stadijai, kuri svaigina labiau už bet kokį narkotiką. Šis poveikis trunka daugiausiai pusmetį. Paskui nuo moters nubyra dieviško grožio lukštas ir lieka realybė, su kuria arba ketini taikstytis, arba ne. Tai yra priežastis, dėl kurios aš nekuriu ilgalaikių santykių. Esu tiesiog priklausomas nuo svaigalų. Pusmetinis moters tobulumas, muzika, kinas, tapyba ir hašišas – tai mano svaigalai. O svaigalai yra malonumas!

Šarlis Bodleras rašė: „Svaiginkitės!“ O S. Parulskis (pa)rašė „Miegas ir kitos moterys“. NE! „Moterys ir kiti svaigalai“. Kada nors parašysiu knygą tokiu pavadinimu su aliuzija į Sigitą Parulskį. Neparašysiu. Rašyti aš visai neturiu talento. Neturiu jo niekam. Gal nebent nieko neveikimui. Čia aš profesionalas.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1368763209883571.1073741998.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="790" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}

2016 07 12

Sėdžiu lauko kavinėje ir gurkšnoju šaltą alų. Vasara. Stebiu aplinką. Ji marga. Patogiai įbedu žvilgsnį paprastoje, nejudančioje vietoje kažkur ties stalo kampu. Taip patogu žiūrėti į vieną tašką, kad užmirštu mirksėti. Paskęstu mintyse, kurios plaukia viena po kitos neaiškia seka, nesuprantama logika. Kartais stebiuosi, kokiais keistais būdais jos susijungia. Rodos, lyg ne aš valdyčiau tas mintis, lyg tai priklausytų ne nuo manęs.

Mūsų knygų lentynoje buvo graži vaikiška knygelė. Autoriaus nepamenu, pamenu tik iliustratorę, bet jos neminėsiu. Toje knygoje aptikau puikią mintį. Ji skamba maždaug taip: „Mūsų galvoje gyvena protas. Protas yra protingas. Jeigu taip, tuomet kodėl galvoje gimsta tokios nesąmonės?“ Štai jums, vaikučiai, filosofinis klausimas – kodėl galvoje gimsta visokios nesąmonės? Ką atsakytų F. Nietzsche į šį klausimą? Arba Zaratustra?

– Sveikas, – tarp mano akių ir žiūrėjimo taško ilgapirštį delną ištiesia aukštas liesas vaikinas.

– Labas, Matai, – paspaudęs ranką atsakau buvusiam kursiokui. – Ką čia veiki? Galvojau tu užsienyje.

– Mano draugė gimdo man vaiką, – saldžiai nusikvatoja Matas, – nusprendėm, kad atžala turi gimti gimtinėje.

– Vau, kaip gražu. Kada spėjai apvaisinti moterį? – pašmaikštauju.

– Prieš devynis mėnesius, – kvatoja pašnekovas.

– Ko tikiesi? Berniūkščio?

– Man nesvarbu. Labai laukiu, kad ir kas būtų. Nors echoskopas, rodos, pranašavo berniuką.

– Kaip pavadinsite?

– Laurynu arba Jokūbu.

– Hm, – pavadinkit Dovydu, – juokiuosi.

– Šito tai jau nebus, – pagavęs juokelį atsako Matas.

– Gal ir teisingai, o tai dar užaugs toks bezdelnikas, kaip aš.

– Nu, – šypteli. – Draugės tėvas labai religingas, tai pageidavo, kad vardas būtų iš Biblijos. Išrinkom mažiausiai keliančius įtarimą.

– Vadinkit Jėzum, kam čia smulkintis.

– Nesinori per didelės atsakomybės vaikui užkraut, – vynioja toliau humoro jausmo nepraradęs būsimas tėvas.

– Tai alų ir žolytę pakeis sauskelnės ir vežimėliai, ar ne? Pasiruošęs tokioms alternatyvoms?

– Visiškai. Jau svajoju, kaip aš tą mazgių mokysiu konstruot spalvotas lego kaladėles ir auginsiu stiprų, gabų, protingą jaunuolį, kuris pasidarys galingą karjerą ir susiras puikią moterį giminei pratęsti, kaip man pavyko tai padaryti.

„Na, tu ir idealistas. Ne veltui mes kartu gerdavome alų ir grodavome gitaromis studentavimo laikais.“ Išreiškiu mintį Džo.

– Kaip tau sekasi? Kas naujo? – klausia.

– Gerai, filmuoju, gyvenu, nieko per daug negalvoju.

– Leidi dalykams vykti, kitaip tariant.

– Būtent.

– Aišku.

– Neseniai nusipirkau gerą kamerą, kitų reikalingų dalykų – tai mano džiaugsmas. Galiu sau kažką padoriai daryti, o ir užsakymų daugėja, kai esu apsirūpinęs įranga.

– Iš kur bapkės? Čia, Lietuvoje, kiek pamenu, nelengva užsidirbti, ypač su mūsų specialybe.

– Aš kažkaip prasisukau. Pradžioje buvo lemtingų atsitiktinumų, kurie užkūrė variklį, tad man beliko jo neužgesinti ir važiuoti į priekį. O tu kuo užsiimi? Dar filmuoji?

– Nea. Dirbu kietoje anglų reklamos agentūroje. Pusiau vadybininkas, pusiau kūrybininkas. O dabar dar pusė etato tėčiu dirbsiu.

– Supratau. Nesinori prie filmavimo sugrįžti?

– Kažkaip nelabai. Pajutau, ką reiškia turėti pinigų ir ramiai sau gyventi per daug nesukant galvos. Iš filmavimo nelabai galėčiau šeimos išlaikyti. Klausyk, aš gal jau eisiu, manęs laukia keturi būsimi seneliai. Smagu buvo pasimatyti. Sėkmės tau, – nusišypso ir palieka mane vieną prie lauko kavinės staliuko toliau galvoti apie nieką.

– Gražaus šeimyninio gyvenimo, – nuoširdžiai palinkiu linkteldamas galva.

Štai kaip keičiasi dalykai. Vieną dieną su žmogum ryji ekstazį naktinio klubo tualete, kitą – jis jau be penkių minučių tėvas, svajojantis, kaip vešis savo sūnų į naktinę žvejybą.

Kodėl manęs tai nejaudina? Kodėl aš nenoriu nei vaikų, nei žmonos?

Ar noriu?

(...)

 

2016 07 21

Dangus mėlynas

Jūra žalia

Smėlis – smėlio spalvos

(...)

Dovydo Tylos tapybos darbas. Vyto Nomado nuotrauka

2016 08 01

Kai pasakiau Marijai, kad jos nebemyliu ir miegu su kitomis moterimis, ji pradėjo labai verkti. Pasikūkčiodama ir balsu. Aš melavau. Mylėjau ją ir kol buvau su ja, su niekuo nemiegojau. Taip pasakiau norėdamas, jog ji manęs nekęstų ir nebenorėtų su manimi būti. Šis dialogas įvyko, kai pajutau beprasisklaidančius įsimylėjimo dūmus. Norėjau, kad mūsų santykiai baigtųsi anksčiau, nei spėtų sugesti. Norėjau, kad mūsų meilė išliktų ideali ir nepasiekiama, nesugadinta buities drumzlių. Man pavyko. Marija mano galvoje išliko idea­li, tobula, be ydų.

Ji verkdama skambindavo man naktimis. Skambindavo ir dienomis. Kartais sakydavo, kad negali be manęs gyventi, negali pamiršti mūsų kartu praleisto laiko, o kartais ji tiesiog verkdavo į ragelį be žodžių. Man būdavo sunku klausytis, kaip ji verkia, bet darydavau tai iki galo. Būdavo ir taip, kad ji, padėjusi ragelį, iškart vėl paskambindavo. Ji sakydavo, kad nesugeba nuvažiuoti troleibusu iki namų nepraliejusi nė vienos ašaros. Dar nesu girdėjęs, kad žmogus tiek verktų. Man irgi buvo gaila mūsų gražaus bendravimo, bet aš kitaip negaliu. Taip reikia.

 

2016 08 17

Viešasis transportas – tai gyvas, natūralus kastingas. Čia apstu potencialių aktorių ar personažų. Stambus praplikęs vyras su juodais ūsais galėtų vaidinti mėsininką siaubo filme arba pučių laižytoją pornografinėje juostoje, smulkaus sudėjimo lolita su bičfeisu, priaugusiu prie galvos, vaikas, iš kurio burnos lekia erzinantys absurdo vienetai ir kurį drausmina pavargusi nuo gyvenimo motina, saujelė mokinukų, kurie iš vienos rankos nepaleidžia išmaniojo telefono, o iš kitos saldumyno. Troleibuse pamatysime ir tvarkingą biuro darbuotoją, važiuojantį pasitik­rinti sveikatos per savo laisvadienį, ir šlykščią bobą, kuri pisa protą visiems prie jos prisilietusiems. Šitos bobos pykčio dėl nenusisekusio gyvenimo užtektų visiems badaujantiems Afrikos vaikams. Ji tokia šlykšti ir pikta, kad filmo režisieriui nereikėtų mokyti jos vaidinti. Ji taip gerai moka būti bjaurybe, kad tiesiu taikymu gali eiti į filmavimo aikštelę ir be scenarijaus bei repeticijų tobulai suvaidinti praeivę, kuri gadina visiems nuotaiką 10 metrų spinduliu.

Važinėjančio kastingo pobūdis priklauso nuo numerio. Autobusas Nr. 31 – kastingas kalėjimui, troleibusas Nr. 10 – filmui apie gūdų Rusijos kaimą, autobusas Nr. 11 – bohemos pobūvio masuotei. Kastingo dalyviai dažniausiai pasižymi elektroninį bilietą ir atsisėda laukti savo eilės. Arba eina į priekį gauti savo numerėlio ir tada atsisėda. Kartais atsisėda iškart. Kartais nesisėda ir laukia stovėdami. Būna kartų, kai į važinėjantį kastingą įlipa uniformuotas režisierius ir išrinktuosius nusiveda į raudonąjį autobusiuką. Iš ten žmonės niekada negrįžta tokie, kokie įlipa.

 

2016 08 20

Pagal visus logikos dėsnius aš turėčiau būti režisierius, o ne operatorius. Turėčiau kurti filmus, o ne juos fiksuoti. Jeigu nebūčiau ant visko padėjęs tinginys, tikriausiai jau seniai maudyčiausi bapkėse ir nuogas kaitinčiausi akinančiuose šlovės spinduliuose. Jeigu daug dirbčiau, dabar jau būčiau sukūręs bent vieną kino šedevrą.

Mane geriausiai apibūdina dvižodis „gabus tinginys“. Labai džiaugiuosi, kad man nereikia dėti daug pastangų tam, kad pasiekčiau gerų rezultatų. Bet labai apmaudu dėl to, kad nemėgstu stengtis ir, užuot pajudinęs pirštą dėl savo ateities svajonių, aš mieliau pačilinsiu arba pagyvensiu. Baisu ir pagalvoti, kur dabar būčiau, jeigu stengčiausi.

Nepaisant mano pasyvios aistros kinui, vis dėlto labiausiai norėčiau kurti muziką. Atlikčiau repą, trepą arba triphopą. Mano albumų viršelius kurtų žmonės, kurie nesimokė piešti, vaikai arba psichikos ligoniai.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=9uCMPCbV_RM{/youtube}