Laiškai (1)

Brangus Jakovai Semionovičiau,

1. Vienas žmogus įsibėgėjęs galva rėžėsi į kalvę tokia jėga, jog kalvis padėjo į šalį kūjį, kurį laikė rankose, nusirišo odinę prijuostę ir, delnu priglostęs plaukus, išėjo į gatvę pasižiūrėti, kas vyksta. 2. Čia jis pamatė žmogų, sėdintį ant žemės. Žmogus sėdėjo ant žemės ir laikėsi už galvos. 3. „Kas nutiko?“ –­ pasiteiravo kalvis. „Oi!“ – tarė žmogus. 4. Kalvis priėjo prie žmogaus arčiau. 5. Mes baigiame bylą apie kalvį ir nepažįstamą žmogų ir pradedame naują bylą apie keturis haremo draugus. 6. Kartą gyveno keturi haremo mylėtojai. Jie buvo įsitikinę, kad smagu turėti iškart po aštuonias moteris. Jie rinkdavosi vakarais ir postringaudavo apie haremo gyvenimą. Jie gėrė vyną; jie prisiliuobdavo iki žemės graibymo; jie griūdavo po stalu; jie vėmė. Koktu buvo į juos žiūrėti. Jie kąsdavo vienas kitam į koją. Jie vadino kits kitą nepadoriais žodžiais. Jie šliaužiodavo ant pilvų. 7. Mes nutraukiame pasakojimą apie juos ir imamės naujo pasakojimo apie alų. 8. Stovėjo alaus statinė, o šalia sėdėjo filosofas ir samprotavo: „Ši statinė pripildyta alaus. Alus vaikščioja ir stiprėja. Ir aš su savo protu vaikščioju žvaigždžių viršūnėmis ir stiprėju dvasia. Alus yra gėrimas, tekantis erdvėje, aš gi esu gėrimas, tekantis laike. 9. Kai alus įkalintas statinėje, jam nėra kur tekėti. Sustos laikas, ir aš sustosiu. 10. Bet laikas nesustos, ir mano tekėjimas nepažeidžiamas. 11. Ne, geriau tegul ir alus teka laisvai, nes gamtos dėsniams bjauru, jeigu jis stovi vietoje.“ Tardamas tuos žodžius filosofas atsuko statinės čiaupą, ir alus šliūkštelėjo ant grindų. 12. Mes pakankamai papasakojome apie alų; dabar kalbėsime apie būgną. 13. Filosofas mušė būgną ir rėkė: „Aš gaminu filosofinį triukšmą! Šitas triukšmas niekam nereikalingas, jis netgi visiems trukdo. Bet jeigu jis visiems trukdo, tai, vadinasi, jis ne iš šio pasaulio. O jeigu jis ne iš šio pasaulio, tai jis iš ano pasaulio. O jeigu jis iš ano pasaulio, tai aš jį gaminsiu.“ 14. Ilgai būgnijo filosofas. Bet mes paliksime ramybėje šitą triukšmingą apysaką ir pereisime prie kitos tylios apysakos apie medžius. 15. Filosofas vaikštinėjo po medžiais ir tylėjo, todėl, kad įkvėpimas jį apleido.

 

Laiškai (2)

Ryšys

Filosofe!

1. Rašau Jums atsakymą į Jūsų laišką, kurį Jūs ruošiatės parašyti man atsakydamas į mano laišką, kurį parašiau Jums. 2. Vienas smuikininkas nusipirko magnetą ir nešėsi jį namo. Pakeliui smuikininką užpuolė chuliganai ir numušė jam kepurę. Vėjas pasigavo kepurę ir nurideno gatve. 3. Smuikininkas padėjo magnetą ant žemės ir nusivijo kepurę. Kepurė įpuolė į azoto rūgšties balą ir ten sudūlėjo. 4. O chuliganai tuo metu pagriebė magnetą ir dingo. 5. Smuikininkas namo grįžo be palto ir kepurės, todėl, kad kepurė sudūlėjo azoto rūgštyje, ir smuikininkas, susisielojęs dėl prarastos kepurės, pamiršo paltą tramvajuje. 6. To tramvajaus konduktorius nunešė paltą į sendaikčių turgavietę ir ten išmainė į grietinę, kruopas ir pomidorus. 7. Konduktoriaus uošvis apsivalgė pomidorais ir numirė. Konduktoriaus uošvio lavoną nuvežė į lavoninę, bet paskui jį supainiojo ir vietoj konduktoriaus uošvio palaidojo kažkokią senutę. 8. Ant senutės kapo pastatė baltą stulpą su užrašu „Antonas Sergejevičius Kondrat­jevas“. 9. Po vienuolikos metų stulpą išvarpė kirminai, ir jis nulūžo. O kapinių sargas supjaustė tą rąstą į keturias dalis ir sukūreno savo krosnyje. O kapinių sargo žmona ant ugnies išvirė žiedinių kopūstų sriubos. 10. Bet kai sriuba buvo gatava, nuo sienos tiesiai į puodą įkrito musė. Sriubą atidavė vargetai Timofejui. 11. Vargeta Timofejus skaniai pasrėbė ir papasakojo elgetai Nikolajui apie kapinių sargo gerą širdį. 12. Kitądien elgeta Nikolajus atėjo pas kapinių sargą ir pradėjo kaulyti išmaldos. Bet kapinių sargas Nikolajui nieko nedavė ir pavarė šalin. 13. Elgeta Nikolajus baisiai įsiuto ir padegė kapinių sargo trobą. 14. Ugnis nuo trobos persimetė ant cerkvės, ir cerkvė sudegė. 15. Prasidėjo ilgas teisminis tyrimas, bet gaisro priežasties nustatyti nepavyko. 16. Toje vietoje, kur buvo cerkvė, pastatė klubą ir klubo atidarymo dieną įvyko koncertas, kuriame pasirodė smuikininkas, kuris prieš keturiolika metų prarado savo paltą. 17. O tarp klausytojų sėdėjo sūnus vieno iš tų chuliganų, kurie prieš keturiolika metų numušė kepurę nuo smuikininko galvos. 18. Po koncerto namo jie važiavo tuo pačiu tramvajum. O tramvajaus, kuris važiavo įkandin, vairuotojas buvo tas pats konduktorius, kuris kažkada pardavė smuikininko paltą turguje. 19. Ir štai važiuoja jie vėlai vakare per miestą: priekyje – smuikininkas ir chuligano sūnus, o paskui juos vairuotojas, buvęs konduktorius. 20. Jie važiuoja ir nežino, koks tarp jų ryšys, ir nesužinos iki pat mirties.

 

1937 m. rugsėjo 14 d.

Iš rusų kalbos vertė Andrius Šiuša