Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Nepamenu, ar kada pasakojau apie mažutį žmogelį aptrintu pilkai žalsvu kostiumu, sutiktą nuošaliame Nidos bare. Ankštas švarkas per trumpomis rankovėmis ir kūnui neproporcingai ilgos galūnės darė jį dar žemesnį ir smulkesnį, nei iš tikrųjų buvo. Ir kviečiamas atsišaukdavo Mažučiu. Neatrodė, kad jam patiktų, tačiau pravardė prilipo, ir baigta, kaip prilimpa šiukšlės, prašalaičiai, įkyrūs pašalpų prašytojai, pagiringi vakarykščiai bičiuliai – gausa nuolat ketinančių įsibrukti į draugus. Be šių mano paminėtų žmonijos atplaišų, paskui jį slampinėjo dar keli benamiai šunys, nors kažkada pats prasitarė labiau mėgstąs kates.

– Žinai, jos be galo sumaniai geba manipuliuoti žmonėmis ir šie ploja katutėmis iš savo kvailumo manydami katę išdresavę. Leiskime jiems taip galvoti. Tegul jų gyvenimas būna tik gražesnis – aštriai minkštas, – sakydavo prisimerkęs, mat cigarečių dūmai grauždavo iš prigimties silpnas akis, paslėptas po storais akinių stiklais.

Pats jis niekada nerūkė, laisvas valandas (manyčiau, turėjo jų daug) leido nekenčiančių futbolo intelektualų grupelėje. Nuleidęs galvą, įbedęs akis į cigarečių nuorūkas peleninėje rijo dūmus, kuriuos kamuoliais pūtė suskirdusios lūpos, priklausančios blyškiems veidams, bylojantiems apie vitaminų stoką ir, savaime aišku, intelektą. Vakarop, saulei užkliuvus už pušų viršūnių, grupelė nekenčiančių futbolo intelektualų rinkosi bare, pilstė alų ir, jų manymu, taurias bei prasmingas kalbas. Mažutis dažniausiai tylėdavo. Nesupaisysi, klausydavosi jis ar ne – šakute (pirštais nehigieniška) maišydavo peleninės turinį, paskui kažkaip atsargiai, iš tolo prabildavo apie dantų sandarą ir ligas rūkalių, kuriems priklausė ką tik sutrauktų cigarečių nuorūkos. Nuodugniausiai iš visų pašnekovų Mažučio kalbos klausėsi merginos. Nesuklysiu pareikšdamas, kad gausiausią mažojo žmogaus palydos dalį sudarė rūtusėlių tipo mergelės neplautais, riebaluotais plaukais, seginos ilgais sijonais, ryškiaspalvių raštų išmargintais. Kai, markstydamos dienos šviesoje, gūždamos po indiškomis skaromis nuo rudenėjančių vakarų žvarbos, jos išslysdavo iš palapinių – nuošaliose kopose nakvynė nieko nekainavo – atrodė ne itin valyvos ir netgi juokingos. Senokai praradusios viltį ištekėti merginos leido vasaras Nidoje virpinamos nepripažintų poetų posmų ir klausėsi mažo žmogaus pranašysčių iš cigarečių nuorūkų. Ilgainiui Mažulis ėmė skirti kam ir kuri nuorūka priklauso, bet ne iš cigaretės pavadinimo, o kaip užgesina ir kokiu būdu surūko. Vieni gesindami ilgai ir atkakliai baksnoja į peleninę, kiti mygia lyg traiškytų šlykštų gyvį, dar kiti smilkstantį galą ilgai vedžioja ratais po peleninės dugną ar paprasčiausiai dviem pirštais ryžtingai užspaudžia ir laiko, kol visiškai užges. Dauguma cigarečių buvo surūkomos beveik iki galo. Peleninėje atradęs vos uždegtų ar pusiau surūkytų nuorūkų konstatuodavo, kad prie nekenčiančių futbolo intelektualų draugijos stalo priklydo atsitiktinis prašalaitis, nežinantis saiko, kuriam cigaretės – daugiau bendravimo forma nei būtinybė. Tokių pasitaikydavo retai, o gal Mažutis nespėdavo užfiksuoti, nes ilgąsias nuorūkas mikliai iki pat filtro sutraukdavo nepripažinti poetai. Baigęs knaisiotis peleninėse Mažutis išdėliodavo nuorūkas it kokius garvežių kaminus ant stalo priešais save ir išdidžiai pareikšdavo:

– Va, toji trumpa ir paplokščia priklauso nervingai būtybei, greičiau vyriškiui, skubančiam ir labai nekant­riam. Rūkyti metė nebaigęs, prisidegė naują... Apie ką toks įprotis byloja – rūkė nepastovus, dirglus, nepatikimas žmogus. Sutikusios tokį, būkit atsargios, – Mažutis mesdavo reikšmingą žvilgsnį rūtusėlių pusėn. – Jis skubės visur visada: ir darbe, ir lovoje.

Merginos gaudė kiekvieną žodį it hipnotizuojamos.

/ / /

Ir šį vakarą jo mažas kreivas pirštukas neria į nuorūkų krūvelę, pergalingai ištraukia trumputę, supeštą beveik iki filtro.

– Taupaus ir pedantiško žmogaus darbas, – šaltai konstatuoja, sviedžia atgal lyg nereikšmingą ir nevertą dėmesio egzempliorių.

– O kas gi čia? Nagi, nagi, kam priklauso toji gražutė? Pažiūrėkite.

Mažutis iškelia nuorūką galiuku, švelniai išteptu rausvais lūpų dažais, ir apsižvalgo, skvarbiu žvilgsniu pro storus stiklus atidžiai tirdamas kiekvieną rūtusėlę. Supratęs, kad nė vienai sodrios raudonų lūpų dažų spalvos priskirti negalės, sunkiai atsidūsta.

– Tiek to, bala nematė, tačiau visgi leisiu sau pasakyti, kad ši nuorūka yra iš aukštesnės sferos.

Jis rūpestingai išrikiuoja viena po kitos keturias spal­vingas nuorūkas. Staiga sustingsta ir baugščiai apsidairo.

– Ir kokios aistros turėjo siausti moters sieloje, kai rūkė šias cigaretes? – ima šnibždėti lyg kalbėtųsi su stalu. – Niekad nežinai, žmogus, kur baigsis ar prasidės riba tarp meilės ir nuopuolio. Aistra kūną ir protą pavers skuduru, niekingu vergu, aukojančiu savo gyvenimą, mintis vieninteliam mylimam objektui. Vėliau ateis proto netekimas, širdies perkrova, kraujo virtimas tulžimi, nuodinga melancholija...

Čia būrelis nekenčiančių futbolo intelektualų sutartinai atsisuka ir pastėrusiais žvilgsniais sužiūra į išteptas lūpų dažais cigarečių nuorūkas.

– Kvailystės, – kažkas mesteli, tačiau sutikęs vienos rūtusėlių smerkiančias akis, nutyla.

– Mažuti, ar tu pažinai tokią meilę? – atsargiai pasiteirauja toji.

– Eee... – kažką neaiškiai numykia mažasis. – Bandau tarp šių dviejų dalykų surasti dermę, absoliučią pusiausvyrą, kuri leistų iš tiesų ją pažinti.

– Bet ji turėjo vardą ar ne? – viena kitą pertraukdamos suklega merginos.

– Bergždžia paieška, – konstatuoja nepripažintas poetas. – Visi mes esame skaistykloje, ten jokios pusiausvyros nėra ir negali būti. Būna, pasieki dugną, manai, jau kilsi, tačiau grimzti vis gilyn ir tuomet pradedi abejoti, kad galbūt dugno visai nėra.

– Eik sau, kvaily, tai gravitacija.

– Pragaras čia, – kietai pareiškia Zenonas.

Nepastebimai kamputyje sėdintis Zenonas paprastai neužkliūdavo niekam. Kalbėjo, grįžęs prieš pusmetį iš zonos Pravėniškėse į gimtąją Klaipėdą, tačiau ši pri­ėmė nesvetingai. Darbo, savaime suprantama, nebuvo. Kam reikalingas už smulkias vagystes kalėjęs zekas? Suvargęs, apsitrynęs, baugščiomis akimis, smilkiniai žilstelėję, smulkios raukšlelės kaktoje, – pakuotė iš pažiūros nenauja, bet naudoti dar tinkama. Priglaudė jį tokia gera našlė savo namuose, bet po mėnesio išgrūdo, mat Zenonas naują televizorių į alų išmainė.

– Eik, sau, gal tave kažkas kitas ir pakeis, tik ne aš. Nesu gailestingoji sesuo, juo labiau ne „Caritas“, – liūd­nai pasakė atsisveikindama.

Negali skųstis, kad pakeisti nesistengė, stengėsi ji, labai stengėsi: nuprausė, aprengė, įdavė buto raktus. Bet, va, paslydo, ir baigta. Tikrai Zenonas nenorėjo blogo, bet pirmiausia įprato pasirūpinti savimi. Zonoj lupti gaudavo beveik kas dieną, nepadėjo. Nugara įdiržo dar vaikystėje, tapo nejautri – girtas tėvas rykšte atausdavo, kol ant užpakalio likdavo išpampę odos ruožai. Savaitę neprisėsdavo. Būdavo, ateina mokyk­lon ir stovi. Sėsk, sakydavo mokytoja, o jis – negaliu, furunkulą išpjovė. Gėda, ir tiek. Vėliau mokyklon visai neidavo. Pasiskųsi – dar gausi, o ir skųstis nebuvo kam. Motina pasiligojo – susirgo vėžiu, – gydytojai negalėjo padėti, kai pasimirė, jis visam iš namų pabėgo – nuėjo šunims šėko pjauti, kaip sakydavo tėvas. Kalėjime nebuvo taip jau blogai, mušė nestipriai. Tik pakaso – juokėsi sau. Maistas neblogas, bet baisiai nuobodu – labai lėtai laikas slinko. Iš to nuobodumo įniko į knygas kalėjimo bibliotekoje, o vierchai šaipėsi: papasakok, ką perskaitei, kvaily, bet pasistenk, kad mums patiktų. Ir pasakojo jis dar visokias istorijas nuo savęs pridėdamas, tačiau šie vis vien lupo. Šiaip sau, profilaktiškai, matyt, kad neatprastų. Matė Zenonas: pasakojimai jiems patinka, bet neišsiduoda. Šitaip pasakodamas visokiausius nebūtus dalykus atkalėjo dvejus metus. Perskaitė visas kalėjimo knygas iki vienos, net ir tas, kurias geri žmonės atnešdavo. Bet, žinia, zona uždeda anspaudą – išeini į laisvę su įdagu. Visi baidosi. Kas beliko, kaip benamis šuo atsibastė net iki Nidos. Vasarą čia neblogai, šilta, daug vokiečių – jis irgi ne šiandien gimęs – kam kėdutę, kam skėtį paplūdimyje pasiūlo, už rankos pavedėja, į autobusą pasodina (įprato duchauti zonoje) – vokiečiai dosnūs, ir vienas kitas euras kišenėn įkrenta, gyventi galima. Jam daug nereikia, tik truputį pinigo ir galvai vietelę priglausti. Už smulkius ūkio darbus bare jam skyrė sandėliuko kampą permiegoti. Zenonas stengėsi neišsišokti ir neturėdamas kur dėtis šliejosi prie nekenčiančių futbolo intelektualų. Traukė cigaretę po cigaretės, mat šie toleravo visokius nuklydimus (tokia jau žmogaus prigimtis, gyvas gi žemėn nelįsi) ir vaišino buvusį kalinį. Regis, visos plokščios dirgliosios nuorūkos priklausė Zenonui.

– Neee... negali būti, – subliūva mergelės. – Mes buvome tvirtai įsitikinusios, kad gyvename Žemėje (iki šios dienos) tarsi savotiškame skirstymo rojun ar pragaran punkte nelygu, kokia kryptimi pasuksi savo gyvenimą ir koks bus tavasis pasirinkimas, kurį iš naujo įvertins skaistykloje. Tu griauni mūsų taikią pasaulėžiūrą, netikėli.

– Koks skirtumas, ką manote, niekas nuo to nepasikeis. Aš vaikystėj iškenčiau tikrą pragarą, todėl nesiginčysiu su jumis. Manote, sunkiomis ligomis sergantys ligoniai gyvena viltimi numirti ir patekti į rojų? O ne, jie apie rojų negalvoja. Gyvena kęsdami pragaro kančias skausmuose. Ir kenčia tikrai nepelnytai, o jūs pezat apie poeziją dėliodami tuos kvailus žodžius iš nuobodulio. Kam reikalingi jūsų žodžiai, jei jie negelbsti nuo skausmo, jei nepajėgia išlaisvinti iš duchavimo? Manote, sudėlioję kažkokią mistinę tvarką, sukursite rojų Žemėje, galėsite rūkyti, gerti, mylėtis ir linksmintis? Ne – visa tai pragaro privalumai. Džiaukitės, kol galit, nes jūsų išsvajotasis rojus bus tikrasis kalėjimas – vien draudimai ir savotiškas duchavimas vierchui. Laimei, manęs ten nepaims. – Zenonas užsikniaubia ant stalo ir pratrūksta raudoti.

Merginos sutrinka, ima nervingai plasnoti šalikais bei sijonais.

– Na, aname gyvenime rojuje nebuvome, bet... geriau pagalvojus... visai...

– Nutilkit, vištos, – staiga pratrūksta Mažutis, susiima už galvos ir atsistojęs išbėga laukan.

Iki šiol nekenčiančių futbolo intelektualų draugijoje niekas nebuvo girdėjęs Mažučio šitaip rėkiančio. Sėdėdavo prie tų kvailų peleninių tylus ir niekam netrukdė. Tikriausiai turėjo atsitikti kažkas neįprasto ir ypatingo, kad žmogus šitaip.

Bare ilgam stoja nejauki tyla. Zenonas nurimsta, pažvelgia į skersvėjo klebenamą voratinklį. Šluodamas barą jau kelinta diena nedrįso nukabinti. Atrodė, nubraukęs meistriškai voro suregztą tvarką, nubrauks savo sėkmę, kuri laukia čia pat, tereikia jam tik pasukti už kampo, ir kurią pats iki šiol sėkmingiausiai naikino. Girdėjo, kad mažieji voriukai pritraukia pinigus. Nugalabysi – neturėsi.

Temsta. Nuo jūros šliaužia ilgi, drėgni rūko liežuviai, lėtais judesiais pakeliui gyvatiškai išmėgindami visa, kas gyva. Jie pamažu smaugia, dusina, kol ankstyvo rudens tvankuma paplūdimio smėlyje pažliunga sūriu vandeniu.

– Prisiminiau, kur anksčiau jį mačiau, – tyliai pasako Zenonas, žiūrėdamas į duris, pro kurias ką tik triukšmingai išlėkė Mažutis, tokiu būdu palikęs medinių durų lentose keistą įspaudą, atvėrusį jam atmintį – Zonoje.

Visi sustingsta tarsi kažko lauktų. Įprastai tykaus žmogelio netikėtas pareiškimas draugijai sukėlė nuostabą. Sėdi jie suglumę, žiūri į Zenoną ir nė nežino, ką galvoti. Galbūt juos labiausiai sunervino atostogų nuotaikos sutrikdymas, išmušimas iš pusiausvyros, iš bendros dermės, iš nesudėtingos būties tėkmės, kurios patys nevaldė ir visai neketino to daryti. Mažutis buvo tarsi toji nepastebima centrinė vinis, teikusi stabilumo spalvingai draugijai ir netekę jo trumpam visi sumišo.

– Nuteisė jį iki gyvos galvos už tyčinę žmogžudystę, regis, bus paleidę dėl amnestijos. Toks labai pavyzdingas buvo, bent taip kalbėjo. Žinot, uždaroj erdvėj paskalos greitai sklinda ir niekad negali žinoti, kuri iš jų tiesa, tačiau iš savo patirties žinau, kad didžiąją dalį sudaro tikrovė. Kalbėjo, nužudė savo žmoną, kurią beprotiškai mylėjo, – paslaptingai ištaria Zenonas.

 

/ / /

Daugiau Mažutis į barą neužklydo. Ir vasarai einant į pabaigą, kuomet šilti vakarinės saulės spinduliai užtvindydavo marias, matydavau Mažutį, žvejų uostelyje ant molo sėdintį, akis į mirguliuojančius vandenis įsmeigusį. Iš toli sidabriniame vandens paviršiuje jis atrodė it juodas šešėlis. Kartą įsidrąsinęs priėjau. Pajutęs mano žingsnius atsisuko. Storuose akinių stikluose neramiai blykstelėjo su saulėlydžio spinduliais žaidžiančių bangų atspindžiai.

– Matau, jau girdėjai apie mane. Nesiteisinsiu, žinau, neišpirksiu savo kaltės šiame gyvenime. O jei kito nebus? – jis desperatiškai įsikibo į mano rankovę. – Nežinau, ką man daryti. Tai nebuvo meilė, greičiau kančios ir meilės derinys, kuomet nesupranti, myli, kenti ar lauki, kuo visa tai baigsis, ir kartu nenori išsivaduoti, tarsi ta kančia, apraizgiusi sielą, būtų vienintelis gyvybės palaikymo šaltinis, be kurio krisi žemėn negyvas ir mirsi. Nuo tos akimirkos, kai ją išvydau, nebemačiau nė vienos šviesios dienos. Ir Zenonas buvo teisus sakydamas, kad gyvenu pragare.

Tylėjau. Bijojau, kad mano ištarti žodžiai nuskambės kaip nepripažinto poeto dejonė.

Žiūrėjau į vandens platybes, tarsi jose galėčiau rasti visus atsakymus į dar neištartus klausimus, tačiau apžlibus akims užsimerkiau, o atsimerkus mažojo žmogaus šešėlis buvo dingęs. Niekas negalėjo pasakyti, kur prapuolė susitraukęs žmogutis žalsvu striuku švarkeliu. Nei rūtusėlinės mergelės, kurias naktinės šalnos išginė iš kopų, nei nekenčiančių futbolo intelektualų būrelis. Nepripažintieji poetai išbarstė žodžius ir nuknebo kaip ką tik nuskintos lauko gėlės. Ketino išvykti iš Nidos, kažko laukė, tupinėjo neapsispręsdami ir vis nesiryžo.

 

/ / /

Girdėjau, Zenoną žiemai priglaudė Kretingos vienuoliai pranciškonai. Sakė, pripratęs dūchauti – koks skirtumas kam – nereiklus gi jis, maistui ir cigaretėms užteks.