RAKTAI IR DURYS

1.

Veisiejų namų raktas kažkodėl buvo vadinamas prancūzišku. Sunkus, didelis, vos ne plaštakos didumo, pasibaigiantis ne išpjaustytais pjūklo zigzagu, bet skrituliu smulkių dantelių. Tokio nepakabintumei ant kaklo. Niekas iš mūsų kaimynystės vaikų neturėjo raktų, niekas nesinešiojo nei ant kaklo, nei kišenėje, nei portfelyje. Iš namų visi išbėgdavome paskui save vos pridarydami duris, paskubomis, kartais palikdavome jas plačiai atvertas, o mus atsivydavo, bet nesugrąžindavo tėvų šauksmas: „Nepalik atlapotų durų..." Mes taip skubėdavome ištrūkti į kiemą žaisti, maudytis, būti, kad balsai, ataidintys pavymui ir mėginantys sulaikyti, nespėdavo koja į koją su mumis. Nei nerimo, nei svyravimo, nei akių užmerktų šokant nuo tilto. Neatsimenu, kad tuomet mes būtumėm ko bijoję: tamsa lauke, tušti kambariai namuose, saulei besileidžiant žemai virš mūsų galvų ratus sukantys šikšnosparniai. Jei ir likdavome vienos su sese ir pasakodavomės baisius atsitikimus, iš tylos išaugusios baimės būdavo naivios, kuklios, apčiuopiamos, apjaukintos vietiniais miestelio vaiduokliais. Bet visada užtekdavo tik stipriai stipriai apsikabinti ir pajusti geltonas sesės sruogas prie mano skruosto ir baimės kūnai ištirpdavo kaip snaigės ant šilto veido.

Iki šiol išsaugojom tą raktą. Mes niekada su sese neturėjome kiekviena po savo, o ir visai šeimai užteko vieno.

Išeidami iš namų mes jį pakišdavome po susiūtu iš senų atraižų kilimėliu.

Nelabai žinau net kodėl, nes durų visoje kaimynystėje niekas nerakindavo. Mūsų namo viršutinė kaimynė uždarydavo savo duris kabliuku iš lauko pusės. Dėl pasitaikančių skersvėjų.

2.

Raktas, kuris turėjo saugoti mūsų namus, dabar kabo virš mano rašomojo stalo. Jis man primena, kad nereikia nieko nei rakinti, nei saugoti, nereikia kelti aukštyn gegnių, nei statyti naujų namų. Namai, kuriuose gyvenu, seniai ne mūsų. Bet ten ligi šiol vaikšto mano mylimi žmonės, girdžiu jų balsus, žingsnius, atodūsius. Jie veria duris iš vienos erdvės į kitą, lengvai peržengdami galimybių negalimumo ribas tarytumei lengvapūkius debesis, perstumdo mano mintis kaip baldus iš įprastinių vietų, primena nepalikti atlapotų durų. Amžinybės rateliu sukdamiesi, jų veidais prisiartinę prie manojo vėl atkartoja šimtus tų pačių svarbiausių priminimų, patarimų ir smulkmenų, norėdami apsaugoti, ištiesti už mus ranką į ateitį, paruošti ją, apčiupinėti, ar nėra ten aštrių akmenų užsigauti kojas, persiskelti galvas. Laimė, kad mes viską vėjavaikiškai užmiršome su geriausiais norais, bet geraširdiškai, kaip visi vaikai tuoj pat pamiršta viską, ką girdėję, vien tam, kad padarytų savo klaidas. Tie žmonės tapo angelais, geraširdžiais vaiduokliais, atminties pjuvenomis, pažyrančiomis ir lengvu gelsvu pūku užklojančiomis žalią žolę, vis džeržgiant mirties pjūklui, įsisukusiam į seną sodą. Daug kas nešiojasi piniginėse mylimųjų nuotraukas, o aš savo galvoje viską susislėpus lyg ūkiniame stalčiuje. Surūdijusios vinys, vyriai nuo nukeltų durų, seni raktai nuo neatmenamų spynų, išaugti batų raišteliai, siūlų galiukai, susisukęs į neišnarpliojamas barzdas valas, kamščiai, dangteliai ir viskas, kas buvo taupyta juodai dienai ar ateičiai. Ta ateitis atėjo ir praėjo su visomis juodomis ir juodžiausiomis dienomis taip ir nepanaudojus visų šių išganingų išeičių užkamšyti striukų dienų skyles.

Vaikštau po anų laikų namus, galvoju per savo mylimuosius, sapnuoju atviromis akimis, kartais kviečiuosi juos tik mažumėlę prisėsti, kartu pasėdėti, o kai niekas nemato ir negirdi, net šnekučiuojuosi. Ir klausdama, ir atsakydama už juos. Prašau, kad darsyk primintų tuos visus svarbius patarimus, į kuriuos kadais nekreipdama dėmesio numojau ranka.

Bet ypač man rūpėtų atsakymas į mįslę, kurios niekaip man nepavyksta įminti. Kur dedasi mylimųjų balsai? Kur mano mamos, tėtės balsai? Balsų lopšinė, kurios muzika vis tyla manyje. Taip bijau, kad vieną dieną daugiau jos visai nebegirdėsiu. Ar jie danguje, ar po žeme, senuose namuose ant aukšto, tarp suslėgtų nenešiojamų rūbų, vėjo užantyje, susuktuose paukščių lizduose, pavasarines litanijas giedančiuose inkiluose...

Atrakinti duris į atmintį rakto nereikia.

GLADIOLĖS

Rūtai ir visiems Veisiejų laikų kiemo draugams

Gladiolių žiedai – nulietos iš gležno vaško taurės. Bet artyn pridėjus veidą, jos ima panašėti į drėgną odą: kraujagyslės vos regimos, gyvos, pulsuojančios venos, nuo žmogaus akies užslėptos kūno klostės. Slidus žiedo verpetas įtraukiantis į akimis nepasiekiamų paslapčių šulinį. Kai buvau maža, įsisvajodavau, kad taip sumažėčiau ir nusileisčiau skruzdėlės kojomis į žiedo gilumą. Mano veidas būtų išdažytas visokiausiomis spalvomis nuo piestelių teptukų ir niekas manęs daugiau neatpažintų... Mes, mergaitės, juoda spalva dažėmės antakius ir blakstienas, oranžine ir raudona – lūpas.

Vieną žiemą, abiem tėvams susirgus plaučių uždegimu, seselė ateidavo į namus suleisti jiems vaistų. Mes susirinkome buteliukus nuo penicilino, o vasarą sumerkėme gladiolių žiedus ir sustatėme aplinkui gulinčią lėlę. Žaidėme laidotuves. Viena iš mūsų turėdavo būti mirusios lėlės motina. Niekas ja nenorėdavo būti, bet kam jau išpuldavo lemtis, tam išpuldavo. Visi mieliau rinkomės kaimynų, stebėtojų, pašalinių vaidmenis. Gedinti motina turėdavo verkti ir raudoti balsu. Mes nebuvome nei gudresni, nei kvailesni, nei žiauresni negu kiti vaikai. Laidotuvės mūsų mažame miestelyje buvo stipriausiai pritrenkiantis spektaklis ir mes jį atkartodavome. Kiekviena tikra mirtis turėjo vienintelę, nepakartojamą fabulą ir aktorius, ypatingą scenografiją, tylos ir rimties šulinį, į kurį buvo taip baisu pažvelgti, kad net sukdavosi galva, bet tuo pačiu taip nenumaldomai traukdavo. Šermenų, laidotuvių kvapų dusinanti beprotybė ir jos smaugiantis prisiminimas įsiverždavo į gerklę, į mūsų liesus kaklus, vydavosi mus, slinkdavo iš paskos. Jei būdavo vasara, tuoj pat bėgdavome maudytis. Kuo greičiau nerdavome į vandenį, plaukdavome į vidurį ežero lyg sakydami: „Ei, tu, mirtie... Nė nedrįsk artintis, žiūrėk kokie mes gyvi." Kuo garsiau šūkaudami, kuo toliau plaukdami, kuo giliau nerdami berniukai plaukdavo po mumis, kaip ežero dugno žolės vyniodamiesi aplink mūsų kojas. Mes spygčiodavome, juokdavomės, kvatodavomės atvertusios galvas, norėdamos kuo greičiau atsikratyti vaizdų, garsų, kvapų...

Nes trumpam prieš mūsų akis buvo praskleistos gyvenimo ir mirties teatro užuolaidos ir savo akimis ką tik išvydome reginius, kurie pritrenkė ir nuščiuvino mus kaip pirmą kartą pamačiusius paskerstą triušį. Jis buvo švelniakailis, baltas, eidavai pešti jam dobilų, turėdavai žiūrėti, kad jie nebūtų rasoti. Glostydavai jo paausius, kol jis kraipydamas rausvą nosį ėsdavo žolę. O paskui pamatei jį pakabintą aukštai ant vinies pririštomis kojomis, nudirtu kailiu: svyruojantis raudonas kūnas, į dubenį teškantys kraujo lašai. Taip ir mes stingdavome iš baimės ir nežinomybės, nes laidotuvės miestelyje sudžergždavo nelauktai kaip šalimais įjungtas pjūklo garsas. Jis perrėždavo mus perpus: tarp švelnaus liulančio buvimo ir naujos tikrovės ledo gurkšnio. O tada dar ilgesingiau laukėme, kad gyvenimas bus vieną dieną ryškus, talentingo Dievo nevirpančiomis rankomis nulietas iš karšto vaško.

Atlikę visus lėlės laidojimo ritualus, nežinia kodėl jautėmės kaip žaisdami slėpynių. Slėpėmės, kad tik niekas nesurastų, bet bijojom būti nesurasti, pamiršti ir taip palikti tamsoje. Čia pat, už namo kampo, kiekvieno mūsų laukė vis kitokie potyriai su narkotizuojančia baimės, aist­ros, traukos ir noro šokti nuo stogo mirtina doze.

DAIKTAI

Aš ilgiuosi daiktų, kuriuos lietė mano mylimiausi žmonės. Aš nenoriu nieko pirkti antikvariatuose, nes tai kita kraujo grupe ir svetimu kvapu alsuojantys nežinomos istorijos liudytojai. Istorijos, kuri niekuo ir niekada nebuvo mano, net atsitiktinio įvykio krašteliu neprisilietė prie manosios. Aš nenoriu svetimų laikrodžių, noriu to, kurį Veisiejuose užsukinėjo mano mama, po to, kai kiekvieną vakarą lėtais, magiškais judesiais išsišukuodavo savo ilgas kasas. Žiūrėdama į ją skaičiuodavau galvoje: vienas, du, trys... Kiekvieną vakarą penki laikrodžio apsisukimai. Noriu to sieninio laikrodžio, kuris tiksėjo mūsų Seirijų senelių namuose, dieną ir naktį primindamas, kad Juziukas negrįžo, kad Juziukas negrįžo, kad Juziukas niekad negrįš.

Tie daiktai buvo pilni mūsų gyvenimo trupinių, užlieto nerūpestingu svaigumu, saldaus kaip aguonpienis, kuris liūliuoja, kad miegotumėm, kuo ilgiau kad miegotumėm, kad nors nepabustumėm. Ten mūsų vaikystės balsai ir šūkčiojimai, paaugliškai ištįsę naivūs šešėliai vasaros dieną sustingę taip ir pakibo erdvėje besisukdami džiugiu rateliu, vis rateliu... Štai tėtis, mama, štai sesė ir aš... Visada ir visai amžinybei susikibę, sujungti šakotomis rankomis šiame šokyje: visada tėtis, visada mama, sesė ir aš... Vieno veidas, kito profilis, štai kaip arti, viename glėbyje, kad kūnus gali ne tik pajusti, bet net atpažinti iš kvapo. Bet vienas ima tolti, o kitas jau beveik neįmatomas, vien tik sapno jėga kartais dar prisiglaudžiantis, bet visuomet tik šaltąja veido puse.

Sustojusių ir lyg žado netekusių judesių apsupta, sakau sau: „Būk atsargi, tai nematomos pinklės, tai spąstai, apaugę mūsų subyrėjusių laikrodžių minutėmis." Jos apkimba atminties užkaborius kaip ilgai gulėjusio Ančios ežere akmens šonus apkimba geldelės ir jau niekada nepaleidžia.

Aš ilgiuosi tik tų daiktų, ant kurių krito nuo mamos pirštų pažertos saulės aukso dulkės, kai aš gulėjau savo baltoje lovelėje Veisiejuose ir per vos vos pramerktas akis žiūrėjau į lėtai užslenkantį ledynmetį.

MIRTYS

Pradžioje būna viena mirtis. Dažniausiai ji nedidelė ir nesugluminanti. Tai viena iš man nepažinto, todėl svetimo gyvenimo statisčių, nutolusi taip toli laike ir įvykiuose, kad net gerai neprisimenu nei jos veido, nei jos vardo. Maišausi tarp vardų, pavardžių, įvykių eigos, nes ji dar neskaudi, ji tik yra. Sakykim, gal tai senelės brolis, mamos antros eilės pusseserės vyras... Iš vos kelių tolimos giminystės siūlų, nematomų ataudų, pasimatančių kitoje, pamušalinėje audinio atmintyje, žmogus. Žmogus, kuris mano galvoje tebuvo gyvas vos keliose nuotraukose, ten ir gyveno prabangioje, ko gero, vienintelėje savo šventadieninėje eilutėje, sustabdytas, išrikiuotas fotografo idėjos apie grožį ir amžinatvę. Su sklastymu aštriu kaip peilis, širdį veriančiu žvilgsniu. Jis buvo brangus kažkam, o kažkam ir visų brangiausias, bet man tik netyčiomis iš rankų paleistas ir nugarmėjęs į vandenį brangus daiktas su atsispindinčiu mano iš siaubo iškreiptu veidu, kad niekada jo neištrauksiu, kad daugiau nepamatysiu. Taip nuraibuliavęs, nugrimzdęs tėvų albumuose.

Prisimenu tas istorijas, vis pasakotas ir perpasakotas artimųjų, bet užčiuopiu jas tik vos vos, apgraibomis, nes jos buvo išklausytos atsainokai ir į atminties užkaborius įsigraužusios krantų neišardė. Kartais užklausi savo tėvų, stengdamasi patalpinti tuos žmones į tamsius, painius istorijos stalčius: tai ar jis tas, kuris buvo išvežtas? Ar tai toji, kuri buvo nušauta vienintelės kulkos, kol miegojo popiečio miego? Išgirstas atsakymas sutapatina tave su tėvų laiku, su tuo žmogumi, paliedamas vos apčiuopiamą kartėlį. Taip ištrauktos iš senos skynios mamos jaunystės suknelės paskleidžia prabėgusių vasarų užmirštą šleifą, suplaktą su paslaptimi ir nostalgija laikui, kurio nesi išgyvenusi, todėl neturėtumei jo ilgėtis. Bet ilgiesi, bet suspaudžia širdį, bet apima paveldėtos prarasties kartėlis. Minutei, kitai net susitapatini su jais kaip su savo šešėliu vidurvasary, bet kaip mat nustriksi mintimis į dabartį juos palikdama ir visam pamiršdama kitoje erdvėje.

Tokios būna pirmos mirtys. Grįžti su tėvais iš laidotuvių, ilgų kaimo laidotuvių su giedoriais, žvakių, eglių, gėlių ir tikros mirties kvapais, karpomų žvakės dagčių ritualais, daug lėkščių barškesio, tarškėjimo, aštrių kaip peiliai giedorių balsų, budėjimų naktimis prie amžinybės prieangio. Esi lyg ta pati, bet ir ne. Pasikeiti tik vienu. Tik vienu: kaip niekada stipriai glaudiesi prie mamos ir tėtės, įsikimbi į abiejų parankes, eidama vis pakeli akis tai į vieną, tai į kitą, kuo greičiau sukinėdama galvą nuo vieno kito link, kad įsitikintumei, taip, jie čia, jie šalia, jie niekur nepradingo.

Bet nuo pirmųjų mirčių tyliai kaip baisi būsima liga tavyje lizdą susisuka nerimas. Kad tai kartosis, kad tai tikra, kad nors ir neapčiuopiama, bet tai tavo gyvenimo dalis. Kol kas tik baimė ir nuojauta. Jos su kaupu išsipildys. Žinojimas, kad viskas kartosis. Visa tai augs tavyje, kerosis ir dauginsis iki išsipildymo.

VEIDAI PRALEKIANČIO TRAUKINIO STIKLE

Temačiau tave vos keletą kartų. Pradžioje tu buvai toli, per toli, kad įžiūrėčiau, paskui taip arti, kad mūsų veidai susiliejo į vieną, vardai išnyko. Žmonės sako, kad jie irgi matė tave. Bet tai netiesa. Tik man ir tik vieną kartą tu pasirodei. Tos kelios valandos žmonijos istorijoje buvo duotos mums, kad neliktų nei tavęs, nei manęs. Žinau tai, nes ir dabar ant mano pirštų galiukų dar liko tavo odos.

Įžengusi į vienatvės kambarius einu atsargiai, prisimindama ir atkartodama savo galvoje, ką ir kada tu man sakei. Einu nuščiuvusi nuo augančios tylos, lyg eičiau pro žodžių sode suakmenėjusias statulas. Laikas, vėjas, atminties neatsparumas, pilkuma užeinantys akmenys, pranykstantis bruožų aiškumas. O čia, kur kadais į dangų stiebės medžiai, tarsi nelygiame mūšyje kritusieji jų sukniubę, išblukę siluetai ant samanomis nuėjusių, lapais užneštų alėjų. Apeinu juos neprisiliesdama, pagerbdama jų buvusias dvasias ir neišsipildžiusias reikšmes, atsargi, kad tik neužkliūčiau už jų stiklo kampų.

Ėjo laikas lėčiau ar greičiau, bet skirtingas tau ir man, nes jis ėjo atskirai kiekvienam iš mūsų. Į mano namus atklegėjo vaikai ir pripildė juos nuo grindų iki lubų. Jie visur paliko išmėtytus savo ryškius, kaip saulės spinduliai į akis, balsus, juoką be jokios priežasties, išbyrėjusias ir nesuvertas aukso minutes. Tos minutės mane išmokė eiti žeme kaip ižo nešama upe. Atsargiai, įtempus akis ir klausą, nušokant nuo vienos ledo lyties ant kitos, matant aplinkui šniokščiančius vandenis, žinant pražūties galimybę, užmirštant ir negalvojant apie vasaros svaigulį.

Norėjau tavęs paklausti, o kur dėjos tavo laikas? Turėjai jo pilnas saujas tą vasarą, aš prisimenu, tai kodėl netaupei? Kodėl leidai grifui tupėti ant peties? Tu išbarstei trupiniais savo valandas, nueidamas, toldamas iki adatos smaigalio mano akyse ir atmintyje, vis atsigręždamas, lyg dar galvodamas grįžti, o gal vildamasis nors šitaip prisiminti kelią atgalios, jei būtumei apsigalvojęs. Išbluko tavo keliai, išsitrynė kaip senos knygos viršelis tavo veidas iš visų pasaulio žemėlapių, neliko atpažįstamų gatvių derinių, iš popieriaus iškarpytų tavo namų. Tarytum užsižaidęs vaikas tingiomis vidurdienio valandomis tu viską statei iš smėlio, viską palikai saugoti vėjui.

Išeidamas palikai Dievo valiai vasaros svaigulį ir mano dūzgiančią, bitėmis suvarpytą galvą. Tu taip lengvabūdiškai atidarei duris, lyg visai nebodamas ateinančio rudens ir žiemos, trenkiančio šalčio į veidą, užgniaužiančio kvapą, nusimatančios būsimos kelionės vargų. Pasiilgus galiu lengvai atrasti tavo akis, vos pakėlus veidą į dangų. Ar tu kalbi su manosiomis, ar aš tik noriu tikėti, kad atmintis ir yra amžinybė.

Bet nuo tol, kur beėjus, einu apgraibomis, ištiesus į priekį rankas, stengdamasi nepakliūti į atminties spąstų voratinklius. Namuose, kur dabar gyvenu, jokio skersvėjo. Tai negi vien mano kvėpavimas, vien širdies plakimas pakelia užuolaidas pleventi, plasnoti, o rodos, lyg kas būtų atvėręs duris...

GYVENIMAI

alles ist vorbei. R. M.

Galvodama apie tave, prisimenu apleistą sodybą miške, prieš daug daug metų užtiktą grybaujant su tėčiu.
Troba, bet be žmogaus, šulinys samanomis nuėjęs, svirtis supuvus, nulinkus, viedro griaučiai pusiau žemės praryti, indų likučiai, krebždanti, skubanti, besispiečianti, kvėpuojanti naujųjų savininkų pilnateisė būtis. Amebos, gyviai, vabzdžiai vandens lašelyje, įdubėlėje, tamsoje, nuo akies paslėptose laikinų gyventojų barikadose. Simbiozė dangaus atspindžio aptrupėjusiame dubenėlyje, sukniubusi nuo laiko ir vėjo stakta, ant kurios į viršų stiebiasi, auga atsitiktinės užneštos sėklos pašventina augmenija, sutrūnijusio vežimaičio griaučiuose samanos, grybas, vargingai, negrabiai susuktas ir jau apiplėštas lizdas su išgertų kiaušinių lukštų likučiais...

Bet visų baisiausia, visų baisiausia man buvo pamatyti patį paprasčiausią užsilikusį batą.

Kur jo žmogus, savininkas, kur ėjimo liudytojas, jo pėdų, vargo dienų ir gijų pynėjas? Kiek buvo tapnota, lenktasi, užrišta, valyta? Kur jo kelionės skaitiklis nuo iki ir per amžius? Batas gyvenantis ilgiau nei žmogus. Siela išėjusi į dangų mėnesio tėvulio linkui, o batas švenčiantis amžinybės žemėje pergalę ar amžinos vienatvės palikimą.

Daiktų prakeiksmas, pasijuokimas, priminimas mums, galvojusiems, kad atėjome čia amžiams.

Viskas, kas buvo žadėta, įvyko ir liko užrašyta debesies plunksna pavasariniame čiurlenančiame upelyje...

Laikinumo ir nereikalingumo epopėja. Tu – dangaus paukštis dabar, ar tau kitaip matosi nei man?