Diana Šarakauskaitė. Jei jums liepia eiti namo, ar žinote, apie ką jie kalba?

Galvojantiems ir patarinėjantiems, kas yra tėvynė man, tau ir kitiems, reikia palikti namus ir iškeliauti. O tada gali sakyti: mes visur buvome ir viską išbandėme. Šalys, miestai, kelionės, nauji žmonės ne pažinčiai, bet savęs atsikratymui, palikimui ir atradimui, iškeliavimo pateisinimui savo akyse, nuodėmių išpažinimui ir bausmės atlikimui. Kelionėse, kurios veda tolyn, o atveda namo per save į save, pajauti, kaip atsiplėšęs nuo įprastos aplinkos, imi didžiuotis šaknų kartumu, supranti, kad pasilieki niekaip taip ir neatsikratęs amžinos priklausomybės mėlyno dangaus plėšiniams, kukliam geltonpilkiui rudenėjančių laukų kraštovaizdžiui. Toldamas priaugi prie savo gimtinės kaip samanos ant lauko akmens. Tai šiaurė, tavo šiaurė. Nieko nėra tame kraštovaizdyje amžinesnio, graudesnio ir tikresnio kaip gamta ir tu joje, tu – keleivis su lazda ir krepšiu. Kodėl, klausiu savęs, kodėl ir kaip mes tapome nomadais, iš kur tas noras nevarytiems palikti elementoriaus aiškumo ir paukščių danguje grožio rašmenis ir eiti peilių ašmenimis tolyn nuo savęs vis užverčiant ir užverčiant neapsodintų dirvų vagas lyg žemes ant mylimų kaulų.

2013 06 25.  G. N. ir R. S. nuotrauka

* * *
Mano kelionė namo visada yra grįžimo per Kalvarijas, meilės vienam vieninteliam kraštui, gimtos vietos apoteozė. Bet po savo kelionių atgal grįžtu labiau susigūžus, labiau svetima sau ir kitiems, dar didesnė benamė, nei atvažiuodama. Atvažiuoju ieškodama namų, kurių nėra, ieškodama tėvų, kurių nėra, ieškodama draugų, kurių vis mažėja ir mažėja, o kai kurių jau visai nėra ratelyje... Ranka už rankos, kūnas prie kūno, o štai – mano ranka ištiesta, bet to, kuris ką tik laikė, jau nėra... Su kiekviena kelione atgal pamatau, kaip vis mažiau lieka manęs, laikas susitraukia tartum sraigė atgal į save ir žvelgia į dabartį iš kalkėjančio lukšto. Atvažiuodama traukiu sau pačiai priminti praeities nuotaikas ir prisiminimų skraistes, grįždama vėl viską turiu suslėpti, keliaudama namo užsidedu veidus ir rūbus, pritinkančius anai man, o grįždama turiu atnaujinti sutartį su dabarties laikrodžiu. Kaip gervė, traukianti plunksnas iš savo sparnų, nes myliu ir audžiu, myliu ir audžiu savo praeities laiką, bet laikas vis įnoringesnis, vis trumpesnis, jam reikia vis daugiau atiduoti iki aušros nudirbtų darbų, šilko verpalų, ištrauktų tiesiai iš mano ilgesio. Kas buvau, kuo buvau, kuo ir kam esu, visos rolės turi lyg kasos atsipinti: dukra, sesuo, draugė, mylimoji, o štai žmona ir motina, namų kraigo sergėtoja, duonos trupinių surinkėja, maitintoja į pražiotus snapus, laidotoja ir gedėtoja. Ano laiko traukinys nurūksta ir net dūmai beveik išnyko jo pavymui.

* * *
Prisimenu kitokius grįžimus. Tuomet atrodydavo iš tolimų kelionių, o buvo tik iš Vilniaus į Druskininkus. Pavydžiu sau to grįžimo namo, į kuklių įnorių, į aiškesnių, nors žemų lubų laikus, kur visiems dar buvo vietos susispietusioje, mažų plotų, sausakimšų butelių, pereinamų kambarių Lietuvoje. Jie kvepėjo pagal metų laikus – tai šviežiai prigrybautomis pintinėmis, tai krapais, serbentų, vyšnių, ąžuolo lapais ir rauginamais agurkais, tai nuraškytais obuoliais, tai verdamomis uogienėmis. Buvo vietos kelių kartų šlepetėms prie dermantinu apmuštų durų, prasidedantiems ir besibaigiantiems gyvenimams, augimui ir mirčiai.
Aiškiausiai prisimenu, kai po šeštadienio paskaitų pro Sarbievijaus kiemelį bėgte bėgu į antrą troleibusą, tada į amžinybę trunkantį traukinį... Lentvaris, Varėna, pusvalandžio stovėjimas Pariečėje, o tada namai – Druskininkai. Knygos, cigaretė po cigaretės peronuose, pertvarose tarp vagonų, bučiniai ir saldus miegas ant mylimojo peties, traukinio liūliavimas skubantiems peržengti vienaip ar kitaip nulemtą, kreida prie finišo paženklintą amžinybės ribą.
Tėvų blerbiančios, vos traukiančios mašinos atvažiuodavo prie autobusų, traukinių stočių surinkti mūsų, atplėšdavo dviem dienoms priaugusius vienas prie kito mylimųjų kūnus, kai atrodydavo – negalėsime išgyventi nė mirksnio vienas be kito, mes sušokdavome į mašinas lyg į kvepiančio šieno pilnus vežimus. Grįždavome į savo sapnų ir pirmųjų meilių bemiegį Vilnių, snausdami ant tų pačių atverstų užrašų, kuriuos vežiojomės pirmyn–atgal daugiau sąžinei nuraminti, nei mokytis, su pilnais lauknešėlių ryšuliais: mamos kepiniai, pyragai, stiklainiai su uogienėmis, raugintais agurkais, kopūstais, sodo žole aplipę kvepiantys obuoliai, kurie maitindavo kiekvieną užėjusį ir mažiau tą savaitę turėjusį.

* * *
Dabar su kiekvienu grįžimu man darosi vis nejaukiau mano gimtinėje, aš jaučiuosi vis svetimesnė, vis labiau netinkanti gatvėms, keliams, namams ir seniems draugams. Ėmiau vis dažniau pasiklysti savo išvaikščiotose gatvėse, nes atstumai mano galvoje persimainė, persigrupavo į sapnų planą Vilniaus gatvelėse. Aš eidavau ir užkliūdavau už naujai išdygusių pastatų, fasadų, prieš pat akis užsiskleidusių vartų, kur kažkada buvo atviros arkos, erdvės, dangūs, tarp iškirstų medžių žiojėjančiose tuštumose neliko vietos baltoms Užupio katėms, kukliems, vėjo užneštiems augalams ir pačiai miesto dvasiai. Namai persistumdė, pasikeitė žmonės, gatvelės ėmė man regzti kilpas. Ženklai, kuriais orientavausi vaikščiodama mano sapnų Vilniuje, neatitiko naujųjų architektų chunveibinizmo, ir aš pasiklysdavau tikrovėje daugiau nei sapne. Šiemet aš paklydau gatvėje, kurioje buvo mano pirmas darbas – ant kalno, Venclovų name, Pamėnkalnio gatvelėje. O juk galėjau mintinai žaisti gatvių žaidimą užmerktomis akimis Kolumbijoje, vaikščiodama su savo mažyliais vaikais: aš įsivaizduodavau, kad einu Tauro kalno gatve, laukiu prie šviesoforo, pereinu gatvę... O šiemet tapau atvykėle ir turiste, nes tai aš paklausiau moters (pagal ženklus vilnietės, nes vedėsi šunį), kur yra Putino muziejus. Ji nusistebėjo, kad Vilniuje yra Putino muziejus. Net užtikrino, kad šunį vedžioja ne vieni metai ir kas jau kas, bet toks muziejus nebūtų prasprūdęs jai pro akis. Tačiau šio mielo ir stebėtinai iliuminuojančio Vilniaus laikotarpio gyventoja visai nenustebo, kad Lietuvos sostinėje buvo įkurtas muziejus „Vladimirui Putinui"... Aišku, lietuvių literatūros studijų ji, ko gero, nebus krimtusi, bet užtikrintai man nurodė keliauti kažkur, į visai priešingą pusę, o aš, nežinia kodėl, nors jausdama klausimo ir atsakymo klaidos absurdiškumą, gal nenorėdama nuvilti jos, Vilniaus miesto rakto savininkės, pasitikėjimo savimi, nukeliavau tolyn nuo Tauro kalno prie Cvirkos aikštės. Gal todėl, kad sau prisipažinau daugiau neatpažįstanti Vilniaus. Gal todėl, kad šiemet Vilnius liko be Viliaus ir buvo tuščia, baisu ir norėjosi staugti kaip šuniui, kad buvo pragariškai karšta, kad mano Vilniuje be jo neliko nė vieno draugo, kuris mane pervestų per gatvę, jei aš apakčiau.

* * *
Tai ir buvo ženklas, kurį bijojausi atpažinti ir perskaityti, kad realybė, kurioje gyvenu, neegzistuoja. Bandžiau save nuraminti, kad mano sugrįžimas turėjo prilygti atkeliavimui lyg iš kitos miesto upės pusės, tolimesnės gyvenvietės, kitos Vilniaus gatvės, nes savo mintyse juk visada buvau netoliese, čia pat, tarytumei už kampo –­ kūno nesimatė, nes buvau nematomoje nuotraukos erdvėje, bet draugai įsiklausę galėjo girdėti net mano kvėpavimą ir širdies plakimą. Tačiau kiekviena kelionė namo mane tolino ir tolino nuo namų, priartindama prie tiesos, į kurią trenkiesi kaip į esantį, bet nematomą stiklą. Atsidaužus aš skylu į dvi: viena ta, likusi praeityje, kita – dabartyje ir tos dvi būtybės, gyvenančios manyje, beveik nieko bendro neturi, nelabai viena kitą ir bepažįsta, todėl lenkiasi prošal... Likusi jums nematoma, sau esu tikriausia, o esanti turi mano vardą, ji apsigyveno mano ilgesio laiptinėje, bet neturi nė vieno rakto, todėl sėdi pati sau ant laiptų apglėbusi kelius ir negali atrakinti jokių durų. Vieną aš turėčiau palikti naujame žemyne, kitą vežiotis pirmyn atgal ir, išlipdama iš lėktuvo, turėčiau išvynioti save lyg anais negudriais laikais eglutės žaisliuką iš senų laikraščių. Pasenusios žinios, pageltonijusios buvusio apvalumo įdubos, palikę laikraštyje praėjusių Kalėdų kvapus ir pilnus šventinių paslapčių šnabždesius, o keletas išlikusių eglutės spyglių sminga po nagu, kaip slaptas buvusio laiko DNR patikrinimas, ar dar priklausau sau. Atvykus į tuščius namus nėra nieko, pas ką galėtumei paklausti apie save pačią, nėra tų, kurie patvirtintų tavo vaikystę ne metrikais, bet gyvomis istorijomis, niekuo neišsiskiriančiomis nei šimtai kitų tėvų pasakojimų apie savo vaikus, bet tai būtų istorijos apie mane, ištrauktos iš mano tėvų atminties šimtasiūlės. Tik iš tylinčios pažįstamų armijos daiktų gali pajusti, kad tai tavo tikri namai. Jie stovi įsitempę paskutinėje sargyboje: tyla, aukso dulkės, kurias sukelia tavo vieniši žingsniai, juos įvyniodami į minkšto aido audinius. Užuolaidos pakyla ir nusileidžia nuo skersvėjo, o ne nuo atveriamų durų. Niekas nei ateina, nei išeina. Daiktai be akių ir delnų. Daiktai be kuklios paskirties pasitarnauti. Daiktai be šiltų šešėlių. Daiktai be savininkų. Be žmonių, kurie mane pažinojo ir todėl niekas gyvas daugiau nepatvirtins mano priklausomybės šiai vietai.

* * *
Mano draugės ir aš dar keliaujame ta pačia žeme, nors dauguma iš mūsų jau sukamės sugriuvusių svajonių karuselėse. Mes buvome lyg ir kartu, bet niekada nebuvome ten pat ir tuo pat metu: kai jos žiūrėjo veidus atgręžę į šviesą, mano saulė leidosi, kai jos besikvatodamos, prilaikydamos delnais sukneles kilo aukštyn, aš nevaldomu greičiu leidausi ir veidu smigau į pačią juodžiausią naktį. O manęs irgi nebuvo šalia, kai jos susigūžė nuo laiko gniaužtų, nuo išnykimo baimės, nuo vienas po kito iš rankų krentančių ir dūžtančių įvykių, kai veidus paslėpė delnuose. Daug metų aš galvojau, ramindama save: aš viena iš jų, aš juk viena iš jų. Mes juokiamės ir srebiame tą pačią kasdienybės putrą: mamos, virėjos, kepėjos, sergančių, senstančių tėvų slaugės, vyrų viliotojos ir ramintojos, stebuklų kūrėjos, ugnies tramdytojos, tigrų dresuotojos. Bet tai ir buvo mano klaida: norėjimas, tikėjimas, aktorystė ar veidmainystė, kurią paleido iš rankų ir suskaldė mano draugė šią vasarą, pasakydama, kad aš nesu viena iš jų. Kad negyvenu su jomis, kad mūsų ten ir tada skiriasi, kad daug ko ar beveik visko nežinau apie jas, kad nebuvau jų gyvenime. Kad išvažiuoju palikdama ratų dundesį, nuo kurio joms dar liūdniau ir jos ima nekęsti manęs: sušmėžuojančios ir pradingstančios už teatro scenos užuolaidų. Kad mano bėdos, kurios buvo nutylėtos, pažertos po kilimėliu – ne didvyriškumas, bet nepasitikėjimas, kad mano trupmeninė vasaros žiogo dainos draugystė yra žeidžianti ir bevertė. Kad mano iškeliavimo laimė, nors iliuzinė, bet įžūli, nes iš tolo atrodo didelė ir be aštrių kampų, todėl nereali. O man visada atrodė, kad aš iškart tik atvykus tampu „viena jų", viena iš savo draugių. Juk visada kalbėjome ta pačia kalba, minėjome tuos pačius žmones, kiekvieną kartą perbrisdavome tas pačias prisiminimų upes, paminėdamos visus nuribuliavusius atspindžius, apverkdamos save ir tuos, kurie išplaukė ištempę baltas debesų bures. Kad šešėlių teatre matėme ir stebėjome visų mūsų vaikus, tai toli, vos beprakalbančius, tada girdėjome jų smulkius žingsnelius, vėliau iš kaladėlių jie susidėjo žodžius ir patys save, stebėjome, kaip rimtai ir susikaupę jie žaidžia gyvenimą. Rodės, praėjo tik viena ilga diena, bet jie jau buvo augesni už mus, žvelgiantys labiau į kelią, ne į mus. Sėdėjome vienos, su išgertomis taurėmis vis žaisdamos „muzikos kėdes", aplinkui daugėjo tuščių vietų, mažėjo žaidėjų, vis daugiau tvankios tylos, kurios neturėjome kuo užlopyti.

* * *
Ar aš tą visada žinojau, ar todėl, kad man buvo pasakyta, lyg įbraižyta nudužėle šuke ant mano odos, bet liūdesys manęs neapleidžia galvojant, kad niekada mes nesame, nebuvome ir nebūsime kitiems tuo, kuo manomės esą. Tai teatras, kurį vienaip išgyvena žvelgiantis ir stebintis, ką kita jaučia vaidinantis. Tavo ištiesta ranka, o mano atstumianti. Ką ji sako man, o ką tau? Tavo paryčiais išeinantis ir neatsigrįžtantis siluetas, kai aš norėjau suskaldyti Vytenio gatvės laiptinės langą ir tą vieną paskutinį kartą tave pašaukti, kad grįžtum atgal. Bet nė lango nepravėriau, o tuo labiau burnos----. Kiekviena istorija parašyta ir suvaidinta kitaip, nei autorius buvo sumanęs. Kuo mes buvome vienas kitam, mano mielas bičiuli? Kas buvai tu, kai sakei man: aš tave visada mylėjau, bet vedei kitą moterį, ką reiškia mano žiedas ant piršto, kuris turėtų liudyti priklausymą ir pasižadėjimą, bet mano rankos vis dar glosto ir glaudžia tavo kūną. O tu, kuris išėjai, net ne trenkęs durimis, bet patylomis, nepalikęs mums nė žodžio, nepranešęs niekam nei apie savo kelionę, nei kodėl tu į ją susiruošei, kuris kurį nuskriaudėme ir išdavėme, kas dabar atnarp­lios. Tu, dabar turėdamas marias laiko, ar aš, pasirinkusi lengviausią pabėgėlės išeitį, nors prie lubinų altoriaus pažadėjome vienas kitam amžinybę. Šiemet aš skaičiavau praradimus, kaip ūkininkas besibaigiant prastai vasarai: karštis, išdegę laukai, derlius suniokotas... Aplink mane ima žiojėti vis didesnė tuštuma, kurios neužpildys nei telefonų skambučiai, nei laiškai, jei jie skambėtų ar juos kas rašytų. Imu su baime suprasti, kad žmonės, kurių labiausiai pasiilgstu, negyvena nei čia, nei kitur, nei dabar. Sykį kitą jie visi buvo susėdę aplink mano stalą, bet vieni atsikėlė ir nemačiomis išėjo, kiti išėjo ir su savimi išsivedė kitus draugus, o kartu ir vaišių nuotaiką, treti užsiliko, bet puotai besitęsiant apsvaigo ir net pamiršo, ko dėlei ir pas ką buvo atėję. Aš vis dar laukiu skambučių, o tie, kurie ilgisi manęs, sako, jie irgi laukia skambučių. Aš neskambinu, aš nerašau laiškų, bet laukiu, kaip ir tie, kuriems pažadėjau mylėti, ilgėtis, skambinti, rašyti ir nieko neištesėjau. Visi sakyti ir girdėti žodžiai mano galvoje išrikiuoti kaip domino, bijau vieną paliesti. Jei net sau pasakyčiau, kad žodžius ir įvykius galima išardyti kaip mezginį, kuriame pamatei padariusi klaidą, niekas nepasikeistų. Tik mano ilgesyje mes visi dar turime laiko atitaisyti klaidas ir išbraukti iš teksto žodžius, suredaguoti keletą ypač nepavykusių scenų, pakeisti kraštovaizdžius ir scenografijas, išvyti niekam tikusius aktorius, atsikračius nereikalingų statistų. Bet visi, kurie kada nors grįžinėjo iš kapinių, ypač nuo gėlių smilkalų ir paukščių balsų apsvaigusioje gegužėje, žino, kad mes negalime juokauti su sekundinėmis rodyklėmis, sakydami, kad jos nėra pačios svarbiausios ir aštriausios laikrodyje...

* * *
Esu ir liksiu draugė, kuri atvažiuoja ir išvažiuoja, draugė, kuri gyvena tik mielu metų laiku, bet vos tik užėjus pirmoms rudenio šalnoms, besigręžianti ten, kur šilta ir ramu. Aš tik norėjau pasakyti tiems, kurie išgirdę mano vardą prisimena, kas esu, tiems, kuriems nereikia minutės kitos bandant priklijuoti veidą prie vardo, kad ir man toks plasnojimas sparnais yra švino sunkumo. Be namų, tarp namų, šmėžuojančių prošal veidų, lagaminų tikrovėje. Kad manęs laukia lygiai tokie patys išrikiuotų pareigų, darbų, bėdų, piniginių duobių, neišmoktų teoremų sprendimai... Kad mano išvažiavimas tai išnirimas iš žalčio odos, nespėjus atsiauginti kitos, kad mano sodo žalumos oda daugiau netinka prie plieno paukščių, peiliais raižančių dangaus ganyklas, akimis atsisveikinant su vis mažėjančiu pilku kraštovaizdžiu, kad aš paskubomis turiu atsiversti, pasiversti, paslėpti savo sparnus ir sapnus, kad lėktuvas yra kaip skaistykla iš ten – į ten, kur iš naujo, kaip ir kaskart, privalau tapti kita savimi, kad gomuryje tiek laiko gyvenusi savoji kalba turi susitraukti, sumažėti iki adatos dūrio, išsitrinti iš galvos ir minčių, o apsigyventi, užimti jos vietą kita: nauja, aiški kaip medicininė formulė, tvirtai suręsta, bet be naminių gėlių kvapo. Nes ja aš kalbu, bet ji man neatsako.