Tolesnė pasakojimo dalis staiga kažkur dingo, aš nesugebėjau prisiminti jos, taigi nuėjau į kitą kambarį ir išgėriau stiklinę vandens (mano „ir tada” vis dar kabojo įvirpintame ore), lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Ką šioje vietoje galėjau padaryti? Galvojau, jog aš, būdamas kitame kambaryje, kažką „prikursiu“, kad įterpčiau į vietą tą, iškritusią man iš atminties anekdoto dalį ir išlaikysiu susidomėjimo šviesą, blizgančią jo apdairiame žvilgsnyje. O, tiesą sakant, dabar jau pradėjau truputį ant jo pykti, gal ne taip baisiai buvau supykęs, tačiau truputį désabusé, kadangi jisai stovėjo labai arti manęs, arčiau nei man iš tikrųjų patinka, kad žmonės stovėtų, – jo batų padų apvadai liečia mano batų apvadus, mūsų diržų sagtys nenutolusios nė per keturis colius – visiškai nepateisinamas pasikėsinimas į mano asmeninę erdvę.
Taigi aš nuėjau, kaip jau sakiau, į kitą kambarį ir išgėriau stiklą vandens mėgindamas prisiminti, kas jis buvo ir dėl ko su juo kalbėjausi, ne dėl to, kad jis būtų buvęs nedraugiškas, jei žodį „draugiškas“ jūs suprantate kaip stovėjimą agresyviai arti žmogaus, klausymą su dėmesinga išraiška ir šypsojimąsi rodant dantis. Tai ne toks elgesys, kokį aš turiu omeny sakydamas „draugiškas“, ir todėl, manding, buvo teisinga, kad nusprendžiau jam pameluoti, nors tai, ką anksčiau pasakojau, kiek siekia mano išmanymas bei įsitikinimas, ir buvo tiesa. Tačiau susidūręs dabar su „plyšiu“ pasakojime, aš nusprendžiau vietoj tos dalies, kurios negalėjau prisiminti, pasiūlyti jam geros kokybės melą, tai daug geresnė strategija, aš jaučiau, negu paprasčiausias nutraukimas – palikti jį žinant tik sužalotą, ne visą anekdotą, sulaužant jo elementarias viltis, paprastą tikėjimą ir, kiek suvokiau, netgi asmenybės kokybę. Bet melas turėjo būti geras, nes jeigu jūsų melas blogai sugalvotas, jis priverčia abu jaustis pasigailėtinai, meluojantysis ir tas, kuriam meluojame, tampa vienodai panardinti į giliausią apatiją, ir kiekvienas tik jaučia, jog reikia išeiti į kitą kambarį ir išgerti stiklą vandens ar ko nors, ką ten galima rasti, o jeigu meluojate labai gerai, rezultatas būna stulbinamas: 35 procentai praneša apie išaugusį intelektinį supratimą; 40 procentų pateikia ataskaitą apie sustiprėjusią toleranciją, lengvesnį kitų žmonių, kokie jie yra, priėmimą, simpatijos jausmą sau; 29 procentai pasakoja, kad jiems patikima daugiau asmeninės ir daugiau slaptos informacijos ir kad kiti žmonės tampa nuoširdesni, dažniau palaiko juos – ir viskas dėl puikiai orkestruotos, kruopščiai išplėtotos netiesos. Ir tuo metu, kai aš mąsčiau apie tai, vartydamas mintyse savo pasirinkimus, pastebėjau, jog jis yra policininkas: iš tikrųjų apsirengęs tamsiai mėlyną uniformą; juodi batai, ženklas ir ginklas, policininko kepurė. Ir dar atkreipiau dėmesį, jog man skauda sėklides, kaip kartais būna, kai ilgą laiką sėdi nepatogiai arba įsitempęs, – tačiau aš juk stovėjau, – ir tada akimirksniu suvokiau, kad jis netrokšta išgirsti kitos mano pasakojimo dalies – tik nori, kad duočiau jo žmonai dovanų savo klavesiną.
Na, mano klavesinas jau penkeri metai išderintas, kai kurie klavišai nefunkcionuoja, viršus nuklotas baltais ratukais nuo taurių, nes žmonės vakarėlių ar panašių suėjimų metu nerūpestingai stato ant jo savo gėrimus, vis dėlto – tai mano klavesinas, ir aš ypač nenorėjau atiduoti jo policininko žmonai, atrodo, jos vardas Sintija, nors ir galėjau išgėręs jai pažadėti, kad padovanosiu, užėjus dosnumo priepuoliui arba nerūpestingumui, arba dėl perdėtos pagarbos galimiems tolimesnių pažįstamų malonumams – vis tiek jis buvo ir yra mano klavesinas, o ką jo žmona yra davus man? Aš neturėjau omeny seksualinių paslaugų ar ko nors panašaus, galvojau tik apie realų kilnojamąjį turtą, lygiavertį klavesinui. Taigi aš nuėjau į kitą kambarį ir išgėriau stiklą vandens, tikriau sakant, vodkos, ketindamas užlaikyti jį su ta trūkstama trivialaus anekdoto, kurį jam pasakojau, „dalimi“, kad nukreipčiau dėmesį nuo to daikto, kurio jis panoro, –­ klavesino, – bet iškilo problema, kokios rūšies melas jam patiktų? Galėjau papasakoti jam apie „tą laiką, kai nuėjau su prezidentu į Haid Parką išmest po burnelę“, bet jis tik pažvelgtų į mane ir iš karto suprastų, jog aš esu per jaunas, kad būčiau padaręs tą, ir tada nepasisekęs melas įsispraustų tarp mūsų kaip vonia, iki kraštų pripildyta pragaištingų ir bejėgiškų niekų, –­ jis tiesiog čiuptų klavesiną ir išsinešdintų su juo (ar sakiau, kad jis yra seržantas, su trimis šviesiai mėlynais antsiuvais ant abiejų tamsiai mėlynų rankovių?). Kas žino, kokios rūšies melus mėgsta tie seržantai, darau prielaidą, tkad okius, kurie patvirtintų jų jau seniai egzistuojančias gyvenimo nuostatas, ̶ pasinaudodamas savo (labai menkomis) žiniomis iš valdžios sociologijos srities pabandžiau patikrinti, mintyse atsigręžęs atgal, ir prisiminti, kokios jos, tos nuostatos, yra, ̶ galbūt kažkas iš blogo elgesio su vaikais srities, jeigu man pavyktų įkomponuoti jos dalį į dar išlikusią iki šių dienų struktūrą, kurią jau pradedu pamiršti, – panašiai sekasi vaikščiojant naktį, – jeigu aš sugebėčiau privirinti taškiniu būdu išplėstą blogo elgesio su vaikais temą prie to, kas jau čia buvo, mano dalinio anekdoto, tai turėtų padaryti viską, kas priklauso.
Taigi aš nuėjau į kitą kambarį ir išgėriau stiklą kažko, man atrodo, aš pasakiau: „Atsiprašau“, bet, galimas dalykas, ir ne, ir ten turėjau rasti prasimanymą, kuris gramatiškai, be aiškiai matomos „prisiuvimo“ vietos, tiktų po žodžių „ir tada“. Savaime aišku, aš visada galvojau, vėl grįžęs į pirmąjį kambarį, kur tas seržantas stovėjo, pradėti sakinį iš naujo, įtraukiant į jį kokį nors šiurpų blogo elgesio su vaikais pavyzdį, keletą jų aš turiu sename atminties banke, o mudu sutiktume, jog tai yra baisu, tai baisu, ką žmonės padaro; ir jis pamirštų apie klavesiną, ir mes išsiskirtume jausdami vienas kitam palankumą, sukurtą to fakto (nenuginčijamo), jog nė vienas iš mūsų blogai su vaikais nesielgia, kad ir kaip labai mums tai patiktų, – juk auginame savo pačių vaikus! Arba, kad pabėgtume nuo nemalonios blogio elgesio su vaikais temos, aš galėčiau prie įtrūkusio pirminio anekdoto korpuso prismeigti kažką apie pasivaikščiojimą mieste naktį, pareikšti, jog nejaučiu jokių simpatijų kairiesiems, – neturiu savy nė vieno radikalaus kaulelio, – viskas, ko noriu – tai patogumo ir laimės, nė vieno dalyko pasauly aš taip netrokštų, kaip patogumo ir laimės, aš manau, jis turėtų įsijausti į mano būseną (ar aš užsiminiau, kad jo ginklo dėklas buvo atsegtas, kad kairę ranką jis laikė ant ginklo rankenos, o jo juodų batų su auliukais padų apvadai lietė mano rudų pusbačių padų apvadus?). Tai, ką rengiausi prismeigti prie savo nutrūkusio pasakojimo, manau, turėtų būti kažkur girdėta...
Taip pat galėjau, lyg man būtų dingtelėjusi staigi mintis, paklausti jo, ar jis yra „tikras“ policininkas. Tikriausiai atsakytų teisybę. Jis tartų arba: „Taip, aš esu tikras policininkas“, arba: „Ne, aš nesu tikras policininkas“. Trečia galimybė: „Ką šiuo atveju jūs turite omeny, sakydamas „tikras“? Kadangi net tarp tų policininkų, kurie yra „tikri“, tai yra sąžiningi, tinkamai paskirti įstatymo sergėtojai, esama tikrumo ir linksmumo rangų, pavyzdžiui, jie kalba apie saviškius, ir vienas sako: „Fredas yra tikras policininkas“, o kitas paskelbia, jog mano kitaip – priešingai ano išvadai, žinau tai ne iš to, kad pats išmanyčiau jų kalbą, bet ekstrapoliuoju iš savo žinių (labai menkų) apie kitų profesijų mechaniškai pasakomas frazes. Bet jeigu aš užduočiau jam šitą klausimą, kaip išsisukinėjimą arba gudrybę, kad paslėpčiau, jog trūksta dingusios, pirminės, itin neįdomaus anekdoto dalies, sukurčiau puikiausias galimybes, kad jis įsižeistų ir kad jo kolegos (nejaugi aš užmiršau paminėti, jog čia dar yra du jo kolegos, uniformuoti, stipriai įsikabinę į savo dviračių vairų rankenas, stovi už jo –­ taip ištikimai – kitame kambaryje ir kad jis pats, tasai seržantas, taip pat stipriai įsikabinęs vienos savo dviračio vairo rankenos, laisva ranka, ta, kuri neuždėta ant jo 38 kalibro revolverio rankenos, tikmedžio, aš manau, – taip man pasirodė metus į ją trumpą žvilgsį, kai buvau kitame kambaryje) taip pat galėtų įsižeisti. Tikslai, kurių neįmanoma pasiekti, jau daug vyrų privedė iki nevilties, tačiau nusivilti lengviau kitu būdu – žmogus tik turi, pavyzdžiui, paprasčiausiai pažvelgti pro langą. Tačiau mes bandome išvengti nusivylimų, veržiamės aukštyn, – į patogumą ir laimę, – o šito niekada nepasieksime, kai gretimame kambaryje stovi pasirengę trys policininkai su dviračiais. Mes žinome, kad jie gali padaryti mūsų gyvenimus tik dar labiau apgailėtinus, negu šie dabar yra, jeigu sukelsime jų įtūžį, kurį vis tenka kažkaip migdyti, pasakojant jiems įvairias istorijas, pavyzdžiui, tokias kaip pasaka apie keturis lokius – ją visi mes žinome nuo vaikystės (nors ne kiekvienas žino apie tą ketvirtąjį lokį), bet viena yra aišku – jie negali paguldyti savo dviračių ir atsisėsti, kas atrodytų natūralu, –­ ne, jie turi stovėti čia kaip rikiuotės pratybose, daugiau ar mažiau pozicija „laisvai“. Tokia departamento nutartis, kurios visos aš nežinau, tačiau, savaime aišku, tai juos dirgina, tai dirgina net mane, o aš nestoviu ten laikydamas dviratį, kadangi esu kitame kambaryje, geriu stiklą sultinio su citrinos riekele, galbūt jūs netikite manimi, kai pasakoju apie tuos policininkus, bet jie tikrai ten yra, paveikslai gali meluoti, bet žodžiai – ne, nebent žmogus meluoja ko nors siekdamas, kokiu nors tikslu, pavyzdžiui, norėdamas, kad tie trys policininkai su dviračiais išsinešdintų iš jūsų kito kambario, ir taip pat stengdamasis išlaikyti namuose klavesiną (galimas dalykas, departamento reglamentas nustato, kad jie negali paguldyti dviračių civilių gyventojų plote, tokiame kaip mano kitas kambarys, tikriausiai seržantas atsivedė savo kolegas, kad šie padėtų jam ištempti tą klavesiną, trikojį, ir nors vaizdas trijų policininkų ant dviračių, – kiekvienas laiko aukštai ore po vieną klavesino koją, –­­ tolygiai riedančių per siuvimo fabriko rajoną, jums galėtų pasirodyti absurdiškas (kas žino, kaip jis atrodo jiems? – be abejo, visiškai savo vietoje ir deramai), kurį jo, to seržanto, įsitikinimu aš prižadėjau jo žmonai kaip vedybų dovaną, o tai tiesa, kad aš dalyvavau jų vedybose, tačiau tik tam, kad tada, kai pastorius priėjo prie tos ceremonijos dalies, kurioje, kaip nustatyta, klausiama, ar kas nors mato kliūčių, kad ta pora būtų sujungta, pakelčiau balsą ir paprieštaraučiau: „Taip! – riktelėjau aš. –­­ Ji – mano motina! Ir nors būdama našlė, įstatymiškai yra laisva, sapnuose priklauso man!“, bet buvau greitai nutildytas civiliškus drabužius dėvinčių policininkų kvarteto, ir ceremonija tęsėsi toliau. Bet kokia nauda iš motinos, jeigu ji – kito vyro žmona, kaip dažniausiai būna, ir jos nėra prie mūsų nei rytą, kad pagamintų tau grikių paplotėlių arba traškių ryžių –­ priklauso nuo jos noro –­ nei vakare, kad susiginčytų su tavim, jog reikia valgyti daržovių, ir vidury dienos, kad palygintų tau marškinius ir patvarkytų kambarį –­ nei jokiu kitu metu, kad suteiktų patogumo ir laimės užuominą (kad ir apgaulingą bei nepagrįstą), užuot reikalavusi ištempti tavo klavesiną (ar aš jau minėjau, kad Mama taip pat yra kitame kambaryje su tais trim policininkais, ji stovi palinkusi virš instrumento ir laiko apėmusi jį plačiausioje vietoje – išilgai klaviatūros?). Taigi stovėdamas su stiklu rankoje, stiklu žolelių arbatos su rūgščia grietinėle, svarsčiau, kokios rūšies naudingą protezę galėčiau prikabinti prie to pirminio anekdoto, kurį pasakojau visiems tiems žmonėms kitame savo kambaryje, tiems, kurie atrodo patenkinti tuo gyvuoju paveikslu, kurį sukuria, – trys angelai sargai, pozuojantys prie savo dviračių, kartu su mano motina, stipriai apkabinusia klavesiną ir motiniškai glaudžiančia jį prie savęs, – tad kokį „ir tada“ aš galėčiau išgalvoti, kuris turėtų patenkinti visas šio atvejo detales: tokį, kuriuo sugebėčiau iš naujo susigrąžinti savo Motiną, atgaučiau klavesiną ir atsikratyčiau tų kitų, su uniformomis.
Galėčiau jiems papasakoti pasaką apie tuos (neapibrėžtas skaičius) lokius, truputį iškreipdamas ją, kad tiktų prie mano slaptesnių sumanymų, taigi išgalvoti, kad ketvirtasis lokys įeina (iš kairės) ir sako: „Man visai nerūpi, kas miegojo mano lovoj – kad tik tai nebūtų policijos seržantas”, o penktasis lokys įeina (iš dešinės) ir sako: „Klavesinai džiūsta ir persimeta, kai pažeidžiate jų garsadėžes, kai jas sukrečiate, veždami dviratiniu transportu”, o šeštasis lokys žingsniuoja dideliais žingsniais scenos viduriu tiesiai prie rampos (iš skylės scenos gilumoje arba iš skylės anekdoto gilumoje) ir sako: „Labai mylimi sergėtojai, verčiantys vykdyti įstatymus, bėgte, bėgte iš čia, stokit į šešių metų dviračių lenktynių startą – visi jau laukia startininko šūvio – ant Kur Nors Kitur ir Ne Čia gatvių kampo“, o septintasis lokys nusileidžia nailonine virve iš aukštybių ties priekine scenos dalimi ir šaukia: „Mama! Sugrįžk namo!“, o aštuntasis lokys...
Tačiau lokiai neduos man atsakymo. Lokiai – vaikams. Kodėl galvoju apie lokius, kai turėčiau svarstyti kokią nors baisiai gražią „išeitį“ iš tos, kupinos įtampos scenos, kuri pažemino mane iki skuduro –­ vis dar niršiai galvojantį, čia, kitame kambaryje, su tuo stiklu viščiuko kepenų flambé rankoje...
Palauk.
Aš dar kartą įžengsiu į pirmąjį kambarį, linksmai, pasitikinčiai – net džiaugsmingai – ir išpilstysiu viščiuko kepenėlių flambé visur ant tos keblios padėties gyvojo paveikslo: skaisčiai raudonos viščiuko kepenėlės, glaudžiai, kaip liepsnojantis napalmas, prilipusios prie Mamos, policininkų, dviračių, klavesino ir mano „National Review“ aplanko, nuo pat jo įkūrimo iki šios dienos. Tai sėkmingai „atvers“ vaizdą, į kurį galima žiūrėti. Žėruojančiais viščiuko organais išspręsiu šiuos baisius prieštaravimus ir tada padainuosiu dainą apie tai, kaip aš išgalvojau savo anakondos žlugimą.

Iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis

Versta iš: Donald Barthelme „Amateurs“. – New York: Farrar, Straus, & Giroux, Ltd., 1976.