Donata Marčiulionytė. Vieta, kurioje niekas nenori gyventi

Esu meninio rašymo studentė, gyvenu Londone, bet dažniausiai gyvenu knygose, kurios mane nuneša į visiškai netikėtas vietas. Keliauju vos tik radusi laisvą minutę ir iki šiol niekada nepatyriau mielesnio nuovargio nei grįžusi namo po kelionės. Nors ir kaip mėgstu organizuotumą, vis dėlto leidžiu gyvenimui mane nešti ten, kur jis pats nusprendžia, tik niekada nepamirštu to, ką matau, užrašyti.

Nuotrauka iš asmeninio archyvoŽmonės šią vietą vadina pušų rezidencija. Naktimis ir dienomis, atidarius langą, kitaip nei bet kur kitur, įslenka gaivus pušų kvapas. Mistika šios vietovės ta, kad pušų čia beveik nėra ir niekas nežino, iš kur ateina tas kvapas ir kodėl jis nusėda būtent čia. Gyventi pušų rezidencijoje gera – ramu, tylu ir saugu. Gyvenimas bėga lėtai, palengva, niekur neskubėdamas, bet truputėlį monotoniškai. Žmonės geri, besišypsantys, bet jų akyse gali įskaityti kažkokį nepaaiškinamą liūdesį. Galbūt tai vis ta mistika, supanti tuos, kurie čia gyvena, nepaaiškinami procesai, ištinkantys visus, kurie nusprendžia kurti savo gerovę namuose, nuolatos kvepiančiuose pušimis.
Liza gyvena šioje vietoje jau šešiasdešimt metų. Ji rami, kaip ir visi čia gyvenantys žmonės. Pilkai mėlynomis akimis, ryškiai raudonais plaukais ir lėta eisena kasdien išnyra balkone su kavos puodeliu. Nužvelgia kraštovaizdį, lyg iš naujo įkvepia pušų kvapo, užsimerkia ir akimirkai sugrįžta į praeitį. Tai jos ritualas, kažkoks magiškas veiksmas, be kurio ji nebegali gyventi. Kiekvieną rytą, nesvarbu, žiemos ar vasaros rytas, ji stovi balkone ir leidžia sau akimirkai grįžti ten, kur kadaise buvo laiminga. Tokia vienintelė akimirka dienoje, kai ji sau tai leidžia. Visos nuotraukos, laiškai, suvenyrai ir drabužiai, menantys praeitį, seniai pradanginti. Namuose nėra nei vieno mažyčio daiktelio, kuris galėtų priminti senus laikus. Tik ta vienintelė akimirka, kurioje sutelpa viskas: nuo laimės iki kančios, nuo džiaugsmo ašarų iki nevilties kupinų riksmų. Po šio magiško ritualo Liza vėl tampa ta ramia bejausme senute, kuri nebeskaičiuoja dienų, nebejaučia maisto skonio ir nebemato šypsenų.
Pušų rezidencija iš pažiūros atrodo niekuo neypatinga vieta, bet čia apsigyventi gali toli gražu ne kiekvienas. Tiksliau, negali niekas iki tol, kol rezidencija pati jų nepasišaukia. Kažkuriuo gyvenimo momentu žmogus gauna laišką iš vyriausybės, teigiantį, kad jo butas/namas/sodyba nebepriklauso jam, ir pilietis maloniai paprašomas persikelti ten, kur jam jau paruošta vieta su visais patogumais ir dar papildoma premija už visus sukeltus nemalonumus. Žinoma, bet kuris žmogus, gavęs tokį laišką, iš pradžių supyksta, paskui sutrinka, o galiausiai susitaiko su vyriausybės nuosprendžiu, nes kova prieš valdžios sprendimus niekuomet nesibaigia gerai. Kai žmogus apie tai papasakoja savo draugams ir paklaustas nurodo adresą, kad ir kaip būtų keista, niekas tokio nei žino, nei būna girdėjęs. Atvykęs į pušų rezidenciją, išrinktasis gauna patogų butą, gerus ir ramius kaimynus ir kiekvieną dieną iš kažkur atslenkantį pušų aromatą. Pamažu atsiribojama nuo pasaulio, kuriame gyveno prieš tai, ir tuomet prasideda pušų rezidencijos mistika.
Kaip jau sakiau, čia patenka ne kiekvienas, o tie, kurie patenka, turi tam priežastį. Pušų rezidencija egzistuoja ne visiems. Tie, kurie ten negyvena, jos net nėra matę. Ji lyg vaiduoklių laivas išnyra ir pasiima su savimi tik tuos, kurie, jos manymu, turi keliauti su ja, ir išnyksta laiko tėkmėje. Pušų kvapas į kiekvieno gyventojo namus įslenka skirtingu laiku. Lizai – ryte, kitiems naktį, dar kažkam po pietų. Kiekvienas gyventojas turi savo ritualą, susijusį su tuo aromatu, ir tik jam atslinkus, turi galimybę kažką prisiminti/išmokti/svajoti. Visa tai trunka tik kelias akimirkas, aromatui dingus – dingsta ir gyvybės šviesa žmoguje.
Rezidencija renkasi gyventojus kruopščiai ir ilgai. Liza pateko čia visai neseniai, bet kadangi laiko skaičiavimas rezidencijoje visiškai skiriasi nuo kito pasaulio, jai atrodo, kad gyvena čia jau šešiasdešimt metų. Kai Liza buvo jauna, visuomet degdavo noru patirti kažką nauja. Gavusi kokį nors pasiūlymą, visuomet sutikdavo, nes jai atrodė, kad pasenus gyvenimas baigiasi ir reikia naudotis viskuo, ką teikia jaunystė. Ji patyrė begalę dalykų: jei mylėdavo, tai visa širdimi ir iki beprotybės, jei liūdėdavo – atrodydavo, kad tas liūdesys ne tik pripildo jos sielą, bet ir viską, kas ją supa. Ji buvo iš tų, kuriems gyvenimas davė (tiksliau, ji pati tokį gyvenimą padarė) arba maksimumą, arba nieko. Nors Liza ir gyveno tokį nenuspėjamą ir energingą gyvenimą, ji niekada niekada niekada nesijautė visiškai laiminga.
Gražią pavasario naktį, sėdint ant jos mėgstamiausio tilto ir klausantis jos mėgstamiausios grupės, jai pasipiršo vyras, kurį ji mylėjo labiau už gyvenimą, tačiau ši akimirka jai nebuvo laimės viršūnė. Kai po ilgo ir sunkaus nėštumo jai gimė fantastiško grožio sveikas sūnus, ji nesijautė lyg devintame danguje. Kai jos karjera pasiekė tokį tašką, kada ji buvo pripažinta geriausia savo srities specialiste, ji net nenubraukė džiaugsmo ašaros. Visos šios akimirkos jos galvoje turėjo kitokį scenarijų: geresnį, didesnį, ekstravagantiškesnį. Vakarai su šeima, skaniu namuose gamintu šokoladiniu pyragu ir smagiu filmu jai atrodė apgailėtini, nes galbūt šią akimirką, kai Liza sėdi namuose, ji galėtų daryti kažką ypatinga, išnaudoti galimybes, kurios tūno už kiekvieno kampo! Taip ji ir gyveno nesulaukdama savo laimės.
Patekusi į pušų rezidenciją, ji pati to nepastebėdama prarado ir nusivylimą, ir džiaugsmą, ir liūdesį. Emocijos, lyg nereikalingi rakandai, išlėkė pro duris. Tik ta magiška akimirka, atslinkus gaiviam kvapui, kuris lyg nepaaiškinama jėga traukdavo Lizą mėgautis juo ir pasinerti į spalvotą ekstazę, primindavo, kad kažkada ir joje plakė žmogiška širdis su visa palete skirtingų jausmų. Liza turėjo galimybę apsispręsti, ką ji nori veikti tą akimirką. Ji galėjo rinktis bet ką: keliauti į kosmosą, svajoti, skraidyti kartu su paukščiais, nusidanginti į gražiausią kampelį žemėje, dainuoti pasaulinėje scenoje, bet ką, kas, jos manymu, suteiktų jai džiaugsmo. Ji pasirinko praeitį. Jai atrodė, kad niekada gyvenime ji nebuvo laimingesnė, nei tada, kai turėjo visas galimybes, polėkį ir laisvę. Tad kiekvieną rytą ji grįžta į senus laikus ir ieško džiaugsmo.
Liza, kaip ir kiti rezidencijos gyventojai, pateko čia ne be priežasties. Ji buvo atskirta nuo gyvenimo, kuriame iš tiesų net negyveno. Ji egzistavo, nuolatos svaičiodama apie jaunystę ir praleistas vėjais galimybes. Dabartis jai neegzistavo, ji nematė, kaip auga jos sūnus, kaip keičiasi metų laikai ir kokiu švelniu žvilgsniu į ją žiūri jos vyras. Ji nematė nieko, tik savo beprasmį gyvenimą, kuriame nebebuvo nieko įdomaus. Pušų rezidencijos tikslas –­ apgyvendinti žmones tokiame gyvenime, kokiame jie save įkurdino, sukurti realybę tokią, kokią matė ir jautė anksčiau, todėl Liza ir yra bejausmė senutė, nematanti nieko gražaus, nejaučianti maisto skonio ir ieškanti prarastos laimės praeityje.
Iš pušų rezidencijos žmonės turi galimybę išsikelti. Tai nėra su laiku gaunama teisė ar kažkas, ką užsidirbi geru elgesiu.Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimas, kurį vieni priima vos tik ten patekę, o kiti to nepadaro niekada. Vienintelė tiesa rezidencijoje yra ta, kad visi be išimties turi teisę gyventi taip, kaip nori. Visi turi teisę tapyti gyvenimą kokiomis tik nori spalvomis, turi teisę gyventi nelaimėje ir neviltyje, turi teisę visą laiką nuo kažko bėgti, svajoti, bet niekada nesiimti veiksmų, pavydėti, lyginti save su kitais ar stovėti vietoje. Visi turi teisę gyventi. Patirti. Skubėti ir stovėti. Kiekvienas rezidencijos gyventojas, supratęs savo teises ir pareigas, priima sprendimą. Liza nusprendė gyventi praeityje, ir šio jos sprendimo pakeisti negali niekas. Nebent gyvenimas, kuris kartais įsikiša nebegalėdamas tverti niokojamo paveikslo, o tada net pušų rezidencija neturi galios jo sustabdyti.

Kibera, Kenija. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka