ŠEIMOS KALBA. Jau suprantu, kad mamos „beigeliai“ (bet kokie pyrago gaminiai) ir „barakatinuoti“ (jos kalboje – snūduriuoti, bet nesigulti) prieškaryje pasiskolinti iš netolimo miestelio žydų. Tėvas meistriškai mokėjo sovietinę kalbą pritaikyti vietos reikmėms. „Partija ir vyriausybė“ (neišskiriamas „Tiesos“ laikraščio duetas) mūsų švelnaus matriarchato šeimoje reiškė, aišku, mamą: „Prašyk partijos ir vyriausybės.“ „Kandidato į deputatus“ reikšmė gerokai nutolusi nuo pirminės – koks nors jau visai benusibaigiantis gyvulys ar žvėrelis. „Šokiams ir žaidimams“ Dainų šventės nereikėjo, juos atlikdavo gyvuliai tvarte prieš orų permainą. Linksmiausias ir be jokios sovietinės genealogijos – tėvo „pėperkuoks“ (atsiprašau, mokančių latviškai, rašau, kaip tariama, kirčiuotas pirmas skiemuo). Tas neįprastai lietuvio ausiai skambantis žodis latviškai reiškia, rodos, imbierinius sausainius. Bet jei tėvas nepiktai apie ką pasakydavo „toks pėperkuoks“, turėdavai suprasti – vėpla, nevykėlis. Vieną sovietinės kalbos frazę visai netikėtai išgirdau iš mamos. Ji jau buvo nugyvenusi 95-erius metus, likęs vos mėnuo. Priešpaskutinė ligoninė. Vaikščioti mama nebegali, sėdėdama labai greit pavargsta, kalbėti nebelabai benori. Suvalgo gal pusantro šaukšto apyaušriais mano virtų ir termose atvežtų barščių, kategoriškai nieko daugiau. Vieną rytą pareikalauja alaus. Beviltiškai einu prie seserų posto. Tačiau joms akivaizdu, kad ligonei jau galima viskas: „Prašo? Tai nupirkit...“ Nuperku, paslapčia (palatoje kelios moterys) įpilu gurkšnį, per šiaudelį išgeria. Paskui jau visi mano kasdieniai verksmingi, pikti ir kitokie maldavimai ką nors suvalgyti atsimušdavo į atkaklų mamos: „Iš po prekystalio...“ (Nebežinantiems: taip sovietiniais laikais buvo vadinamas per pažintis gaunamas deficitas; čia kalbu apie 2012 m.) Toks paskutinis mamos humoro blyksnis.

BAIGUSI UNIVERSITETĄ, metus dirbau mokykloje. Mokiau abiturientus (mano siaubas, košmaras) ir ketvirtokus, kurie tada buvo išstumti iš pradinės mokyklos į dalykinę sistemą. Jie dar norėjo mokytis, o aš – mokyti. Kad vaikai per pamoką girdėtų gražią kalbą, prisipirkdavau liaudies pasakų, klasikos knygelių vaikams – iš ten rinkau pavyzdžius gramatikai. Buvo turbūt 1984 metų vasaris. Į pamoką ketvirtoje klasėje atėjo direktoriaus pavaduotoja. Nenustebau – ji dažnai mane lankydavo. Jokių ekscesų, smagiai dirbom. Pagaliau skambutis, mokinukai išeina iš kabineto. Pavaduotoja man: „Mokytoja, jūs labai gerai vaikus mokot, bet jūs jų neauklėjat.“ Nesuprantu, tai paaiškina: „Artėja Tarybinės armijos diena, o kokius jūs sakinius vaikams diktuojat? Kažkoks devyngalvis slibinas obelį graužia...“

Nebuvo toji direktoriaus pavaduotoja piktybiška: gana greit atleido, kai ją įžeidžiau, gal antrą darbo savaitę pasakydama, kad čia – ne mokykla, o kažkokia Šaraškino kontora. Turbūt nebuvau visai neteisi, bet, be jokios abejonės, tai protingiausia, ką vos pradėjęs dirbti žmogus pirmosios savo gyvenime darbovietės valdžiai gali pasakyti apie tą darbovietę. Nebuvo direktoriaus pavaduotoja ir buka – devyngalvis ją pribaigė.

SAPNAS. Gedimino prospekte, maždaug ties buvusiais „Literatais“, kalbuosi su mama. Staiga ji atsisveikina, pasakiusi, kad skuba į paskaitą. Ilgai žiūriu į nueinančią. Ne tokią, kokia ji buvo pas­kutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais –­ sumažėjusi, palinkusi, su lazdele. Ne, ji nueina į universiteto pusę aukšta, tiesi, kokią prisimenu iš vaikystės. Sninga. Snaigės limpa prie tolstančios mamos palto. Ką gi – seniai suvokiau, kad beviltiška bandyti išsiaiškinti, kokiam gyvenimui buvo gimusi sąžiningai valstietės pareigas ėjusi, bet niekada su jomis nesutapusi mano mama. Sąmonė permetė klausimą pasąmonei. Šioji, kai užsibūnu ištuštėjusiame tėvų vienkiemyje, suaktyvėja. Beviltiška filologė, atsibudusi supratau, kad žiūrėjau į mamą beveik iš tos pačios vietos, iš kurios savo esė Vytautas Martinkus akimis nulydėjo irgi universiteto link nueinantį Czesławą Miłoszą.

TAI BUVO nedidelė juoda katytė. Tiesa, turėjo baltą dėmelę pakaklėj, gal dar ir trumpas baltas kojinytes, jau neprisimenu. Kartą, parvažiavusi iš Vilniaus, gryčioje pamačiau mažytį, labai suvargusį kačiuką. „Kalėdinė dovana mamai“, – šyptelėjo tėvas. Mat prieš pat Kalėdas kaimo autobusų stotelėje jis pamatė purviną kačiuką, vaikštantį nuo vieno žmogaus prie kito, žiūrintį visiems į akis ir kniaukiantį. Niekas nekreipė dėmesio. Tėvas jį įsikišo į užantį, parsinešė namo. Žvėrelis išgyveno, bet teužaugo gal tik iki trečdalio katės. Katytė – taip ją vadinom – kelis metus sukiojosi po vienkiemį, maža, judri, naminė. Kai vieną kovą parvažiavau namo, per pietus tėvas atėjo iš tvarto ir, atsisėdęs ant lovos, vis kartojo mamai tą patį: „Katytė... Rytą buvo žvali ir energinga, dabar – nebegyva... Ir kas jai?.. Rytą buvo sveika... Dabar susirietusi guoly, nebegyva...“ Prisimenu savo nuostabą, beveik nemalonią. Buvo keista, kad mano minkštas, bet niekada nedejuojantis tėvas taip ilgai nesustodamas verkšlena dėl tokio menko žvėrelio. Rytą jis pavežė mane iki autobuso, prie pakelės medžio prisirišo arklį, nunešė iki stotelės krepšį. Atsisveikinam, įlipu į autobusą, atsisuku. Tėvas dar kartą kilsteli ranką, graudoka šypsena, viskas. Gal po dviejų savaičių vakare virpantis nuo užgriuvusios pareigos tėvų draugo balsas telefono ragelyje: „Atsitiko nelaimė...“

„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.

Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui.

BANDELIŲ KEPYKLĖLĖ-UŽKAN­DINĖ. Močiutė paprašo baltos kavos. „Jums latte ar pieną įpilti atskirai?“ Močiutė praranda žadą. Jauna pardavėja ne iš karto, bet performuluoja klausimą (beje, jos abi kalbasi gražiai lietuviškai): „Ar kavą sumaišyti su pienu?“ Močiutė patyli, paskui atsakymą parodo sukamuoju plaštakos judesiu. Atmintis išsitraukė kiek linksmesnę istoriją. Mamai jau per 90. Parvažiuoju namo, ji sako: „Tu man paaiškink, kas tai yra... Geriau atnešk mano sąsiuvinį.“ Tame storame sąsiuvinyje adresai, telefonai, šiaip mamos užrašai. Susiranda, perskaito: „Kas tai yra bou-lin-gas?“ Dėl tos „latte“ kartą mačiau ir žadą praradusią pardavėją, nes jauna panelė atkakliai tarė tą žodį taip, lyg jis būtų parašytas angliškai.

„LITERATŪRINĖ“ istorijėlė. Veikantieji asmenys: Marcelijus Martinaitis (M. M.) – poetas; Vytautas Martinkus (V. M.) – prozininkas; aš – nuolat verkšlenanti.

Vieną seną gražų pavasarį lengvai pažadėjau Rašytojų klubo direktorei nuvažiuoti su M. M. į literatūros vakarą Birštono bibliotekoje. Jau einu važiuoti ir susivokiu, kad būsim tik dviese su poetu. O jei aš susipainiosiu, užmiršiu, užsikirsiu... A-a-a-a-a, eisiu ir pasiskandinsiu. Ateinu į Rašytojų sąjungą, ten jau laukia M. M., savais reikalais vaikšto V. M. Pasisveikinam. V. M.: „Tai jūs abu išvažiuojat?“ M. M.:

„Taip, mus čia suporavo.“ Aš (subraižytos patefono plokštelės principu): „Eisiu ir pasiskandinsiu.“ V. M.:

„Cha, taigi jaunesnį reikėjo išsirinkti.“

Mažai ko taip pavydžiu žmonėms, kaip greit ir tiksliai susisukančio liežuvio. Bevažiuojant M. M. žadėjo mane palydėti prie Nemuno (skandinimosi reikalais), tik ne prieš vakarą bibliotekoje, o po jo. Bet užsiėmėm visokiais Kukučiais, Žuveliais, užmiršom, likau nenuskendusi.

APIE KEIKSMAŽODŽIUS. Dirbti kartu su tėvu mėgau, daug iš jo išmokau, o va dūmtraukių išvalyti – ne. Kai namais rūpintis likom dviese su mama, gelbėdavo žmogus iš kaimo. Paskui jis kažkur išsikėlė, ir vieną ankstyvą rudenį susivokiau – galas: suodžiai neišbraukti mažiausiai porą metų, dūmai pro kaminą eina į visas puses kaip per rėtį. Susiradau rajono laikraštyje panašių paslaugų telefoną. Atsiliepęs žvalus vyrukas pažadėjo ir kamino plytas sumūryti, ir dūmtraukius išvalyti. Susitarėm – po dviejų savaičių. Grįžau iš Vilniaus, niekas neatvažiavo, pažadėjo dar po dviejų. Dar kartą pasivažinėjau. Pasirodė du vyrai, vikriai kaip katinai užlipo ant stogo prie kamino ir iš ten man pranešė: ne ne, daug darbo, ne. Įėjom į gryčią. Klausia, kur valyti. Atitraukiu lovą, rodau. Ne ne, sako, čia turi būti durelės, jų nėr, ištraukę plytą mes neturėsim kuo užmūryti, ne. Sakau, žadėjot skiedinio atsivežti. Tai, sako, manėm, kad pas jus važiuosim iš tos pusės, o atvažiavom iš kitos, neatsivežėm. Stovi vidury gryčios du vyrai, beviltiškai nuleidę rankas. Prie tos sienos be „durelių“ (nulūžo kažkada, seni namai, seni žmonės gyveno...) stoviu aš ir suprantu, kad tuoj kelias į vienkiemį pasidarys neišvažiuojamas ir senutė mama liks viena labai nesaugiai žiemai. Visai netikėtai ištrūksta: „Jūs bent išvalykit, užsimūrysiu aš pati, bletj’.“ Fokus pokus. Burtažodis. Nesitikėjau. Atsinešė įrankius, išėmė plytą, išvalė. Suradom molio, žvyro, kalkių ar cemento, pasidarė košę, užlipo ant stogo, sutvarkė kaminą. Užmokėjau net mažiau, nei telefonu buvo pasakę. Prieš atsisveikindami dar aptarėm gyvenimo vienkiemy ypatumus.

Marcelijus Martinaitis, prisimenu, kartą pasakojo jaunystėje mokėjęs visą iš panašių „burtažodžių“ sudarytą perio­dą, kuris, priklausomai nuo pasakymo intonacijos, suveikdavo visada.