Dramas pradėjau rašyti visai neseniai, prieš pusmetį, – šis naujas kalbėjimo būdas atėjo visai netikėtai ir be jokių „sąmoningų" bandymų rašyti pjeses. Tiesa, nesilioviau rašyti eilėraščių – juo labiau kad nesu visai tikra, jog tai, ką parašau dramos forma, iš tiesų yra teatras, o ne poezija.

Scena: jokių dekoracijų, viskas juoda, viduryje guli medinis kryžius. Ant kryžiaus trumpųjų atšakų sėdi du vyrai ir moteris – ant kiekvienos po vieną. Visi vilki juodus vyriškus kostiumus su petnešomis ir baltus marškinius, apykaklės prasegtos. Prieš personažui pradedant kalbėti kryžius pasisuka taip, kad jis būtų veidu į žiūrovą. Tą, kuris šneka, apšviečia lempos šviesa.

Moteris. Mes eidavome bėgiais. Traukiniai ten jau nebevažiuodavo, traukinių jau seniai nebebuvo. Eidavome bėgiais ir kalbėdavomės. Tiksliau, kalbėdavau aš, jis tylėdavo, retsykiais pasitaisydavo iki alkūnių užraitytas marškinių rankoves. Dažniausiai eidavome pavakariais, tada saulė jau ne tokia kaitri, man patikdavo žiūrėti į jį, – kalbėti ir žiūrėti –­ lyg iš pasalų, vos akies krašteliu, –­ kaip saulė krinta jam ant veido, kaip šviesa atsimuša nuo jo švelniai, kadaise taip švelniai, rudų akių ir atrodo, tarsi į viską žiūrėtų su begaline šiluma. Iš tiesų nemanau, kad ką nors iš viso matė, ką po visko dar galėjo matyti. Veikiausiai tik atsimindavo. Daugiau nieko nebūdavo, pakelėse žydėdavo aguonos, aguonos ir ta šviesa: viskas vien kraujas. Veikiausiai į tai ir žiūrėdavo. Kraujas jam buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos atpažindavo iš tolo. Aš kalbėdavau apie meną, daugiausia apie impresionizmą, taškinę tapybą, kažką apie Luvrą, Rodiną. Visas pasaulio galerijas. Renesansą. Arkas ir akmenis. Manau, daugiausia kalbėdavau apie akmenis. Jis tylėdavo. Žinojau, kad galvoja apie van Gogho kiparisus. Toskanos peizažą ir ilgas bekraštes dykumas. Geriausiai atsimenu vieną kartą, kai koja slystelėjo nuo bėgių ir smuktelėjo į tarpą, pilną žvyro ir žvirgždo. Jis sugriebė mane už alkūnės ir šyptelėjo –­ tik tą vieną vienintelį kartą – „atsargiai". Atsargiai aš niekada nemokėjau. Man atrodo, tada, kaip tik tada, kai pajutau jo sunkią ranką ant savo alkūnės, ir nustojau kristi.

Vyras Nr. 1. Kristi pradėjau iš karto po to, po kiparisų Toskanos peizaže. Tiesą sakant, atsimenu nedaug. Atsimenu Ponte Vecchio, vėją, kaip jos neapsakomai ilgi liauni pirštai – tokie ilgi pirštai gali būti tik mirties – panyra į mano plaukus. Tada užsimerkiau. O nereikėjo.

Vyras Nr. 2. Manau, aš buvau pirmas. Aš išmokiau ją laukti. Aš išmokiau ją žiūrėti į pasaulį: žiūrėti Penelopės akimis į horizontą labiau nei tiesiai sau po kojomis. Veikiausiai todėl tiek daug klupo – niekaip negalėjo suprasti, kur eina ir ko ieško. Aš taip pat ieškojau. Tik paskui supratau, kad mes visada ieškome. Ir tik pačioje pabaigoje – jei turime laiko – suprantame, kad ieškoti nebuvo ko. Kad iš viso nėra ko ieškoti. Kad svarbiausia yra veidas, kurį pamatysi, po šūvio.

Visi trys. Tu sakei: „Aš tavęs niekada nepamiršiu." Markesas sakė: „Atsiminti lengva tiems, kurie turi atmintį. Pamiršti sunku tiems, kurie turi širdį."

Vyras Nr. 1. Mano tikslas buvo išeiti. Turėjau pasiimti kelias dienas, kelias akimirkas, kurias visada atsiminčiau, visa kita pamiršti, tarsi būtų užkritusi juoda uždanga, klostės, draperijos, sunkus barokinis aksomas. Maniau, kad man pavyko, – aš visada mokėjau išeiti, buvau tam parengtas, ištreniruotas, – mes esame išmokyti sužeisti ir atsukti nugarą.

Moteris. Kai išėjo pirmasis, viską labai gerai atsiminiau. Veikiausiai todėl, kad nieko nebuvo, man teko daug ką sukurti pačiai, kad turėčiau ką išgyventi. Kai išėjo antrasis, visko buvo tiek daug, kad bijojau pamiršti, todėl stengiausi kiekvieną akimirką galvoti apie tas tris dienas, vėl ir vėl perkratyti atmintyje kiekvieną akimirką, prisilietimą, žvilgsnį. Taip pamiršau būti. Daug ko iš tų dvejų metų visai neatsimenu. Buvo daug knygų, daug muzikos, bet buvo pernelyg tamsu, kad ką nors atsiminčiau. Man atrodo, kad lydavo. Lijo ištisas dienas, mėnesius, metus. Paskui supratau, kad tai buvo ne vanduo, tai laikas sruvo per mano veidą, rankas, merkė kiaurai, mėginau nusivalyti, pasislėpti, bet jis tekėjo man per akis, lipino blakstienas, sruvo į burną, kol ėmiau springti. Tada ėjau. Skaičiau, kad reikia eiti. Eidavau miesto gatvėmis, bet ateidavau į tas pačias aikštes, tuos pačius skersgatvius, galėjau tiksliai sužymėti, kur ir kada mūsų stovėta. Ėmiau nešiotis žemėlapį, bet net ir jame gatvės pindavosi, kol galiausiai atvesdavo mane vis į tą pačią vietą. Galėjau gulėti parke ant žolės pridėjusi ausį prie žemės ir girdėti, kaip plaka jo širdis. Nors tai buvo tik žemė. Galiausiai, viskas yra tik žemė.

Vyras Nr. 2. Kai supratau, kad ji manęs nebeprisimena, negalėjau kitaip. Turėjau grįžti. Žinojau, kad jo nebus, kad jis kariauja svetimus karus, kuriuos ji buvo per kvaila suvokti. Taip pat žinojau, kad turiu ją vėl priversti manęs laukti, galvoti apie mane, būti su manimi mintimis –­ niekada nenorėjau, kad ji būtų prie manęs fiziškai, jos kūnas man kėlė šleikštulį, kaip ir jos infantilumas, bjaurus humoro jausmas, pomėgis žiūrėti pakreipus galvą, tarsi amžinai ko nors klaustų, visa mane joje erzindavo: eisena, atgrasus lipšnumas, kurį kiti vadindavo gera širdimi, net ir ta negrabiai susigarbanojusi sruoga prie dešinės ausies. Bet ji turėjo galvoti apie mane, nes kitaip aš būčiau nustojęs egzistuoti.

Moteris. Paskui jam rašydavau. Daug rašydavau, laiškų niekada nesiųsdavau, nežinojau kur, o ir reikalo nebuvo jokio. Po teisybei, rašydavau sau. Kartais tik vardydavau jo veido bruožus, kad pasitikrinčiau, ar dar nepamiršau.

Visi trys. Tamsūs, šiurkštūs, priekyje kiek pasibangavę plaukai. Tankios juodos blakstienos. Šviesiai rudos akys. Kodėl šviesiai?

Vyras Nr. 1. Kartą susidūrėme su vietiniais klajūnais. Išdygo lyg iš niekur, tiesiai po smėlio audros. Vienas jų pasižiūrėjo į mane ir pasakė, kad dykumose tikima, jog žmonių šviesiai rudomis akimis reikia saugotis, jų rankos pernelyg karštos ir gali sukelti gaisrą.

Vyras Nr. 2. Žinojau, kad ji jam rašydavo, skaitydavau tuos laiškus, kai jos nebūdavo, kai lindėdavo savo sutrūnijusiame universitete, trenkiančiame pelėsiais ir sniegu. Tas sniego kvapas įsigėrė į jos odą, atsimenu, po kiek laiko nebegalėjau miegoti vienoje lovoje. Buvo per šalta. Man trūko jūros.

Moteris. Pasakė, kad jam reikia jūros, kad vis tiek jau neprivers manęs jo prisiminti. Buvo teisus. Kuo toliau, tuo mažiau sugebėdavau atsiminti. Man atrodo, tada ir pradėjo snigti.

Vyras Nr. 1. Žinojau, kad ji man rašė. Kad rašė daug, kartais matydavau jos laiškus, ypač naktimis dykumoje, virš palapinių. Geriausiai atsimenu vieną naktį, kai sėdėjau sargyboje, buvo taip tylu, kad galėjau girdėti ją rašančią, skrebenančią į pirmą po ranka pasitaikiusį popiergalį ta bjauria neįskaitoma rašysena. Žinojau, kad taip tylu būna tik prieš audrą. Žinojau, kad jau pradėjo snigti. Kad jai bus labai šalta.

Vyras Nr. 2. Grįžęs supratau, kad manęs nėra. Bandžiau skambinti savo motinai, bet man pasakė, kad ji mirusi. Bandžiau skambinti tėvui, bet man pasakė, kad jis miręs. Bandžiau nueiti pas seserį, niekaip negalėjau atsiminti jos adreso, kojos ėmė nešti mane savo nuožiūra, atsidūriau kapinėse. Bandžiau skambinti Paolo, bet man pasakė, kad šiandien jį laidos. Grįžau namo, persirengiau baltais marškiniais ir juodu kostiumu, laidotuvės visada buvo vienintelis renginys, į kurį puošdavausi. Nusiskutau, perbraukiau ranka per plaukus. Pasižiūrėjau į veidrodį. Mačiau jame savo dideles rudas akis, kurios stebėjo mano veidą ir negalėjo jo atpažinti. Staiga pajutau, kaip dešinė ranka kyla, jaučiau joje kažką maloniai šalto. Po to išgirdau šūvį. Norėjau užsimerkti, kad pamatyčiau jos veidą. Nespėjau.

Moteris. Ar aš nustebau? Ne.

Vyras Nr. 1. Kai grįžau, snigti nustojo. Bet jos oda jau buvo nebe tokia, kaip anksčiau. Buvo nustojusi to laukinių braškių kvapo, rūgštaus, kad net sutraukdavo burną, kai bučiuodavau ją prie atviro lango, beveik tiesiai prieš pat Piazza della Signoria. Buvo nustojusi ir to karščio. Atsimenu, pirmas savaites tiesiog sėdėdavom. Glostydavau jos veidą, dažniausiai smakrą ir lūpas. Norėjau kalbėti, pasakoti jai viską, ką galvojau per tuos dvejus metus, bet negalėjau, laikas lyg vanduo pripildė man burną.

Moteris. Grįžęs jis nekalbėdavo. Žiūrėdavo į mane ir glostydavo veidą, aš stebėdavau, kaip sninga, kasdien vis mažiau. Jaučiau, kaip mano oda pamažu atšyla, įgauna rausvą atspalvį. Jo rankos kasdien darėsi vis karštesnės, jeigu ilgiau palaikydavo plaštaką ant mano klubo, oda tapdavo raudona lyg nudeginta, paskui atsiverdavo žaizdos, randėdavo ilgai.

Vyras Nr. 1. Tada supratau, kad mano rankos jau nebe tokios, kad niekas nebus kaip anksčiau, kad negaliu jos laikyti prie savęs. Tada pradėjome eiti. Eidavom bėgiais, traukiniai jau seniai nevažiavo, aš nustojau ją liesti, nes žinojau, kad skauda.

Abu. Prisilietimai be meilės skaudžiausi.

Vyras Nr. 1. Žinojau, kad turiu kažko imtis, ieškotis darbo, mokytis, kad negaliu nieko neveikti, bet nesugebėjau: mano rankos buvo tokios karštos, ką tik paimdavau, iškart užsiliepsnodavo. Atsimenu, vieną naktį ėjau namo, ne, girtas nebuvau, tiesiog apsvaigęs, rankos degė kaip niekad, stabtelėjau Ponte Vecchio: ji sakydavo, kad tiltai šitame mieste iš tiesų jungia du miestus, vienas iš jų paralelinis, jame mes visada esame kaip pirmąjį kartą. Buvo vėlu, parduotuvių langinės buvo nuleistos. Abiem delnais atsirėmiau į vieną iš jų, priglaudžiau kaktą, tiesiog norėjau šiek tiek pailsėti. Tada ir pradėjo degti.

Moteris. Kai pamačiau liepsnas, kylančias nuo Palazzio Uffizi pusės supratau, kad viskas baigta. Žinojau, kad iš degančių miestų reikia išeiti prieš aušrą. Užrakinti duris sau už nugaros.

Vyras Nr. 1. Grįžau namo, persirengiau baltais marškiniais ir juodu kostiumu, mirtis visada buvo vienintelis renginys, į kurį puošdavausi. Nusiskutau, perbraukiau ranka per plaukus. Pasižiūrėjau į veidrodį. Mačiau jame savo dideles rudas akis, kurios stebėjo mano veidą ir negalėjo jo atpažinti. Staiga pajutau, kaip dešinė ranka kyla, jaučiau joje kažką maloniai šalto. Po to išgirdau šūvį. Norėjau užsimerkti, kad pamatyčiau jos veidą.

Nespėjau.

Moteris. Ėjau ilgai. Miestai keitėsi, vaizdai keitėsi, negalėjau sustoti, atrodė, kad už nugaros traška liepsna, kad jaučiu svilėsių kvapą, girdžiu, kaip krenta akmenys, vėl akmenys. Eiti buvo sunku, mano oda buvo sutraukta, surandėjusi, galūnės sunkiai lenkėsi. (Atsistoja.) Galiausiai sustojau. Be priežasties, be reikalo, tiesiog žinojau, kad ieškoti nebėra ko, kad ieškoti iš viso nereikia. Kad svarbiausia yra veidas, kurį pamatysi po šūvio. Persirengiau juodu kostiumu ir baltais marškiniais. Dabar prašau jūsų užsimerkti. Kai išgirsite šūvį – kurio iš jų veidą matysite?

Šūvis. Šviesa užgęsta. Pauzė. Kai šviesa vėl užsidega, moters kūnas guli nukryžiuotojo poza.