Džalilas Mamedguluzadė. Pirverdžio gaidelis. Tetulė Fatma

Džalilas Mamedguluzadė (1869–1932) – žymus Azerbaidžano švietėjas, dramaturgas, prozininkas, poetas, pub­licistas, literatūrinės mulanesrediniečių mokyklos įkūrėjas ir kritinio realizmo azerbaidžaniečių literatūroje pradininkas. Azerbaidžane ir Rytuose apskritai jis žinomas kaip Mula Nasredinas. Būtent šiuo vardu jis pasirašinėjo savo kūrinius, šiuo vardu buvo žinomas ir kaip pirmojo Užkaukazėje iliustruoto satyrinio žurnalo „Mula Nasredinas“ redaktorius.

Gruodžio 31-oji – Tarptautinė azerbaidžaniečių solidarumo diena, pirmą kartą paminėta 1989 m., kai Azerbaidžano liaudies fronto valia buvo atidaryta Irano–Azerbaidžano siena. Šį žingsnį paskatino Berlyno sienos griūtis.

 

Pirverdžio gaidelis

Dėdės Kasumo žmona Halima kepė lavašą. Kiekvienąkart, kai prisieidavo kepti duoną, teta Halima pasikviesdavo dvi ar tris kaimynes, o kartais pranešdavo ir savo seseriai Zibeidai į Tezekendo kaimą, kad toji atvažiuotų padėti.

Tąkart reikėjo kepti iš dešimties pūdų miltų. Zibeidos pagalba buvo itin reikalinga. Teta Halima kreipėsi į vyrą:

– Vyreli, sėsk ant asilo ir kuo greičiau keliauk Zibeidos.

Visi žino, jog tos dienos, kai kepama duona, – šventė vaikams ir šunims. Kodėl šunims – savaime aišku, o vaikams? Tie, kurie lanko mokyklą, ištisas tris dienas lieka namie – juk reikia prižiūrėti mažesniuosius. Mergaitės nuo ryto ligi vakaro žaidžia akmenukais su pagalbininkių mažyliais.

Dėdė Kasumas suvyniojo skaron keletą lavašų, prisirišo už nugaros ir jau ruošėsi ropštis ant asilo, kai jo trylikametis sūnus Pirverdis pribėgo, įsitvėrė asilo uodegos ir pratarė:

– Tėve, garbės žodis, nepaleisiu tavęs!

Neklausydamas sūnaus, dėdė Kasumas apžergė asilą, bet tas nenorėjo pasijudinti iš vietos. Tada dėdė Kasumas pasisuko į sūnų ir paklausė:

– Sūneli, kodėl neleidi man joti?

– Leisiu, – atsakė Pirverdis, – jeigu tetai Zibeidai pasakysi, kad atvežtų man gaidį peštuką. O kitaip tikrai nepaleisiu!

Dėdė Kasumas pasakė „gerai“ ir suragino asilą, abiem kojom spirdamas jam į pilvą. Asilas – nė krust, nes Pirverdis tebelaikė jį už uodegos. Dėdė Kasumas pasisuko į sūnų ir ėmė dievagotis:

– Sūneli, prisiekiu tavo gyvybe, pasakysiu tetai Zibeidai, kad ji tau atvežtų gaidelį. Leisk pagaliau man joti!

Pirverdis paleido asilo uodegą.

Kai po dviejų kelionės valandų dėdė Kasumas prijojo Tezekendo kaimelį ir jau artėjo prie savo svainio Kerbelajaus Mehemedo namų, sutiko seną pažįstamą – Tezekendo mečetės mulą achundą Džafarą – ir nulipo nuo asilo. Pasisveikinęs su mula ir papasakojęs, ko atvyko į Tezekendą, dėdė Kasumas norėjo sukti asilą Kerbelajaus

Mehemedo namų link, bet mula Džafaras prispaudė lazdą asilui prie galvos ir ėmė sukti savo namų pusėn kviesdamas dėdę Kasumą pasisvečiuoti.

Vėlgi vertėtų pasakyti, jog dėdė Kasumas – labai mandagus ir sukalbamas žmogus. Taigi jis negalėjo atsakyti savo draugui ir suktelėjo į mulos Džafaro namus.

Namuose mula Džafaras dėdę Kasumą pagerbė kiaušiniene. Nurinkus nuo stalo indus, mula dėdei Kasumui pasakė:

– Broleli Kasumai! Stebiuosi tavim ir tavo reikalais. Tu klausai žmonos ir per tokius karščius keliauji ištisus keturis agačus tik dėl to, kad žmona teikiasi kepti duoną. Tu leidiesi į kelią, apvažiuoji visus kaimus, sukvieti į savo Danabašą visas žmonos giminaites: seseris, tetules, bobutes, kūmutes. Tu ką, vergas jos ar kas?

Dėdė Kasumas sėdėjo žemai nuleidęs galvą ir glostė ranka kilimą.

– Mula achundai Džafarai, – atsakė, – teikiesi kalbėti gryną tiesą. Bet aš niekaip negaliu susitvarkyti su savo žmona. Ak tu, šiokia tokia, sakau jai, argi sunku iškepti duoną iš dešimties pūdų miltų? Negi tam dar ir tavo sesuo reikalinga? Aš kalbu vienaip, o ji –­ antraip. Velnias tavęs neims, sakau, jei pasidarbuosi diena ilgiau. O ji, kad žinotum, nė klausytis nenori.

– Tu tikras vargo vaikis, broleli Kasumai! – pasakė mula Džafaras.

Po valandėlės mula Džafaras staiga atsistojo, ištiesė dėdei Kasumui dešinę ranką ir iškilmingai pasakė:

– Broleli Kasumai, duokš ranką!

Nieko nesuprasdamas dėdė Kasumas įsmeigė akis į mulą Džafarą.

– Duok, sakau, ranką, broleli Kasumai!

Lėtai, lyg ko bijodamas, dėdė Kasumas ištiesė mulai Džafarui dešiniąją.

– Broleli Kasumai, imkim tave ir apvesdinkim!

Dėdė Kasumas nieko neatsakė, tik pamataravo galva.

– Broleli Kasumai, žinai, sutuoksiu tave su Perinisa sigá santuoka. Ir nemataruok čia galva! Pats sakai, kad neišeina susitvarkyti su žmona. O šitaip pastatytum ją į vietą! Garbės žodis, apvesdinsiu tave su Perinisa. Tiesa, ji nebe pirmos jaunystės, užtat jos blauzdos už pušinį rąstą storesnės!

Iš pradžių dėdė Kasumas lyg ir atsikalbinėjo, bet vėliau sutiko. Mula Džafaras pasiuntė savo dukrelę pakviesti Perinisos, perskaitė laikinosios santuokos maldą ir nutarė, jog dėdė Kasumas jau šiandien pasisodins savo naująją žmoną ant asilo ir parsiveš namo.

Šiek tiek pagalvojęs, dėdė Kasumas sutiko ir su tuo.

Dėdė Kasumas apžergė asilą, už nugaros įtaisė Perinisą – susiruošė keliauti atgal. Vakarėjant prijojo savo kaimelį.

Jo sūnus Pirverdis stovėjo kaimo gale ir stebėjo kelią – laukė tetos, kuri turėjo atvežti jam gaidį peštuką. Dar iš tolo pamatęs tėvą, Pirverdis džiaugsmingai nubėgo jo pasitikti. Pamanęs, jog už tėvo sėdinti moteris – teta Zibeida, čiupo jai už čadros.

– Teta Zibeida, ar atvežei man gaidelį?

Perinisa nustebusi pažvelgė vaikiščiui į veidą. O Pirverdis išsprogino akis, sumišęs ėmė Perinisą apžiūrinėti, paskui krito ant žemės ir garsiai užbliovė...

* * *

Jau buvau apsakymą bebaigiąs, tačiau tuomet įžengė mano draugas Mozalanas ir pasiūlė nueiti pasidžiaugti dėdės Kasumo žmonų peštynėmis. Taigi apsakymo nebaigiau, sustojau šitoje vietoje...

1906

 

Tetulė Fatma

 

Savo batelius pameta daugybė pasaulio moterų. Ir jodinėdamos, ir važinėdamos fajetonu, ir netgi keliaudamos geležinkeliu.

Vienas mano bičiulis pasakojo, kad prieš keletą metų, jam su žmona vykstant į Chorasaną nusilenkti šventojo kapui, bateliai trisdešimt keturis kartus jai nusmuko fajetone, dvidešimt vieną kartą važiuojant geležinkeliu, kai ji leidosi arba kilo vagono laipteliais, ir keturiasdešimt šešis kartus – Irane, jojant arkliu.

Tas mano bičiulis ir dabar tikina, jog vien užsiminus apie kelionę į Chorasaną jis iškart prisimena žmonos šūksnį:

– Oi, kiši̇̀, batelis nusmuko!

Kitas bičiulis dažnai man sako, kad per visą savo gyvenimą nė karto nėra kur nors su žmona važiavęs, net į gatvę iš kiemo išėjęs. Paklausus kodėl, atsako:

– Bijau išgirsti ją šaukiant: „Oi, kiši, batas nusmuko!“

Tiesą sakant, bateliai smunka daugeliui pasaulio moterų. Nuo kojų. Ir kas čia ypatinga, jei moteris pametė batelį? Dalykas paprastas – kai nusmuks batelis, ji sušuks: „Oi, kiši, batelis nusmuko!“ Tada vyras sustabdys fajetoną, jei keliaujate fajetonu, ir atneš tau tavo batelį. Jei važiuojate árba, sustabdys arbą, jei riedate traukiniu, sustabdys traukinį (beje, to prakeikto geležinkelio vežikai niekada nesiklauso, kas jiems sakoma).

Taigi daugeliui pasaulio moterų smunka nuo kojų batai, bet, prisiekiu Alachu, niekas dėl to taip smarkiai nenukentėjo kaip tetulė Fatma.

Tetulės Fatmos vyras, Gatyro miesto gyventojas Kerbelajus Chalygverdis, Tezekli kaime kartą nusipirko arklį. Gyvulys buvo geras, nors turėjo vieną trūkumą: pasitaikius menkiausiai progai, jis palikdavo savo naujojo šeimininko kiemą ir šuoliuodavo tiesiai į Tezekli kaimą pas ankstesnįjį šeimininką – Mešedį Nuralį. Kerbelajui Chalyg­verdžiui tekdavo bėgti paskui arklį į Tezekli ir parsivesti atgal.

Kartą tetulė Fatma kreipėsi į Kerbelajų Chalygverdį prašydama:

– Oi, kiši, būk malonus, nuvežk mane į Heidarali, į šventą vietą. Ačiū Dievui, kad nupirkai arklį – nereikės pėsčiom eiti.

Iš pradžių Kerbelajus Chalygverdis atsakė:

– Vardan Alacho, atstok, moteriške!

Vėliau vis dėlto sutiko.

Gatyro miestas yra per dvi valandas kelio nuo šventos vietos Heidarali. Kelias, einąs iš miesto pro Gurbagaly upę, toliau veda į Tezekli kaimą, bet, jeigu persikelsi per upę, pateksi į Dovšantutano kaimą, o dar po valandos būsi šventojoje vietoje Heidarali.

Šventa vieta Heidarali garsėja stebuk­lais. Daug ką įdomaus apie juos būtų galima papasakoti. Bet mes nenorime užgauti Šemachos miesto, kur stebuklų nutinka gerokai daugiau, gyventojų, tai šito ir nedarysim.

Kerbelajus Chalygverdis išvedė ark­lį, pasodino už savęs tetulę Fatmą ir išjojo.

Joja vyras su žmona, ramiai kalbasi.

– Fatma, – sako vyras, – regis, ark­lys šlubčioja. Man atrodo, jog kalvis Ali pasagvinę jam iki mėsos suvarė.

O žmona sako:

– Oi, kiši, dėl Dievo meilės, paaiškink man, kaip tie kalviai, kad juos kur, nebijo kalti vinių arkliams į kanopas? O jeigu arklys staiga spirtų?!

Kerbelajus Chalygverdis atsakė, jog tą, kuris pats saugosi, ir Alachas saugo.

Šitaip kalbėdamiesi joja sau ramiai, ir staiga tetulė Fatma suriko:

– Oi, kiši, bašmakas nusmuko!

Kerbelajus Chalygverdis sustabdė ark­lį, atsisukęs ėmė apžiūrinėti kelią, bet nieko nepamatė. Tada nušoko nuo arklio ir pasakė žmonai:

– Imk pavadžius, prilaikyk arklį, o aš paieškosiu to tavo bašmako.

Po šitų žodžių tetulė Fatma išgąstingai riktelėjo:

– Ne, ne, susimildamas, aš bijau! Nė neprisiliesiu prie to pavadžio!

Kerbelajus Chalygverdis permetė pavadį per arklio kaklą ir žmonai pasakė:

– Gerai. Jei ramiai sėdėsi, arklys nejudės.

Ir nuėjo atgal ieškoti pusbačio. Ark­lys valandėlę pastovėjo, pamindžikavo ir žengė žingsnį. Tetulė Fatma suriko:

– Aiman! Gelbėkit!

Arklys žengė dar vieną žingsnį. Tetulė Fatma vėl suriko:

– Aiman!

Tada arklys ėmė pamažu eiti į priekį.

Greitai atstumas tarp arklio ir Chalygverdžio tiek padidėjo, kad žmonos riksmai nebepasiekė jo ausų.

Prisiminęs pas buvusį šeimininką likusį savo seną gardą arklys žvaliai šuoliavo į Tezekli kaimą. Vargšė tetulė Fatma, iš siaubo ištiesusi į dangų rankas, pašėlusiai klykė:

– Aiman!..

 

* * *

Kol arklys neša tetulę Fatmą, nusikelkime į Tezekli kaimelį.

Ankstesnis arklio šeimininkas Mešedis Nuralis sėdėjo gatvėje šalia savo namų vartų ir kalbėjosi su kaimo mula Gurbangulu. Be jųdviejų, ten buvo įsitaisę dar keli kaimiečiai, kurie klausėsi, ką šneka mula Gurbangulu. O jis porino štai ką:

– Kaip moterys drįsta išeiti už namų vartų? Ogi pasitaiko netgi tokių begėdžių musulmonų, kurie pasiima žmonas ir keliauja svečiuotis pas giminaičius!

– Mula, – pasakė vienas valstietis, –­ prisiekiu vienatiniu kūrėju, sukūrusiu mus visus, kad niekur nesu vedęsis, atleiskit už tą žodį, mūsų Džafaro motinos.

Kiti kaimiečiai irgi prisiekė, jog panašios nuodėmės nėra padarę per visą savo gyvenimą.

Mula Gurbangulu tęsė:

– Moterį dera laikyti uždarytą kambaryje, o ant durų pakabinti spyną!

Tada į mulą Gurbangulu kreipėsi Mešedis Nuralis:

– Mula, pasakyti teikeisi teisingai, bet jei, pavyzdžiui, prireiks, kad moteriškė nueitų prie šaltinio vandens, tai kaip ji išeis, pavyzdžiui, jeigu ant durų pakabinta spyna? Ji juk negali išeiti. Vandens, pavyzdžiui.

– Iškart matyti, kad už kvailus žodžius pinigų nemokėjai! – piktai šūktelėjo mula Gurbangulu. – Kokia čia moteris, jeigu ji rodosi gatvėje ir vaikšto vandens? Vandenį pats tampyk, meldžiamasis! Kaip galima tiek moterimi pasitikėti, kad išleistumei ją į gatvę?! Žmoną reikia laikyti užrakintą, o raktą nešiotis kišenėje!
Taip ir panašiai pakalbėjęs mula Gurbangulu Mešedžio Nuralio paklausė:

– Mešedi Nurali, o kam tu pardavei savo arklį?

Tas atsakė arklį pardavęs Kerbelajui Chalygverdžiui iš Gatyro miesto. Išgirdęs Kerbelajaus Chalygverdžio vardą mula Gurbangulu ėmė jį girti:

– Štai apie ką nieko bloga nepasakysi! Seniai pažįstu tikrą musulmoną Kerbelajų Chalygverdį. Nukakęs į Gatyro miestą visada apsistoju pas jį. Nė karto nepasitaikė, kad būčiau išgirdęs jo žmonos balsą arba jos ūgį pamatęs. Šaunuolis, Mešedi Nurali, geram žmogui savo arklį pardavei!

Mešedis Nuralis patvirtino mulos Gurbangulu žodžius ir nuo savęs pridūrė, kad Kerbelajus Chalygverdis iš tik­rųjų labai dievotas ir sąžiningas žmogus.

Valstiečiams šitaip besišnekučiuojant, staiga pasigirdo arklio kanopų kaukšėjimas. Jie atsisuko į kelią ir pamatė raitą šuoliuojančią moterį musulmonę.

– Velniai griebtų, gal mums akyse tavaruoja? – vienu balsu sušuko kaimiečiai.

– Astafurulah! – ištarė mula Gurbangulu.

Ant arklio šuoliavo mūsų tetulė Fatma. Vargšė moteris abiem rankomis laikėsi įsikibusi balno gugos, dėl to negalėjo čadra prisidengti veido.

Pamačiusi vyrus moteriškė kaltai pažvelgė į valstiečius ir mulą visa iš gėdos paraudonuodama.

Arklys pro atvirus vartus įlėkė į Mešedžio Nuralio kiemą.

Nieko nesuprasdamas mula Gurbangulu akimis nusekė arklį, kuris, pribėgęs prie savo senųjų ėdžių kieme po stogu, ėmė kramsnoti šiaudus ir šieną.

Paskui atskubėjo Mešedžio Nuralio žmona ir drauge su keliomis kitomis moterimis šiaip ne taip nukėlė nuo ark­lio iš siaubo sustingusią tetulę Fatmą.

Po pusvalandžio pasirodė ir Kerbelajus Chalygverdis...

Vargšė tetulė Fatma.

1906

 

Achundas – Azerbaidžane, Irane ir ikirevoliucinėje Rusijoje musulmonų aukščiausio rango mokslininkas.

Agačas – Užkaukazės ilgio vienetas, lygus 6–7 varstams raiteliui ir 3–4 varstams pėsčiajam.

Astafurulah – pažodžiui: „Prašau Alacho man atleisti.“ Paprastai sakoma tragišką valandėlę, pavyzdžiui, ištikus avarijai; atitinka krikščionių „Apsaugok, Viešpatie“, „Neduok Dieve“. Buityje tai paprastai sakoma, kai išsprūsta negeras žodis, palinki kitam ko nors blogo. Atsiprašau už pasakymą; atleiskite už tą žodį ir pan. –

Azerbaidžane vyras, kalbėdamas apie savo žmoną, kai kuriais atvejais nevadina jos vardu ir sako taip: „Atsiprašau, mano (mūsų) vaikų motina...“ Žmonos vardo viešinimas prie svetimų ar mažai pažįstamų vyrų musulmoniškųjų Rytų šalių kultūroje nepriimtinas. Tokia buvo sena tradicija, kurios dabar mažai laikomasi.

Kiši – vyras, sutuoktinis.

Siga – laikina santuoka, laikina žmona. Islamas laikiną santuoką leidžia šyitams. Tokia santuoka abipusiu sutarimu sudaroma tam tikram laikui.

 

Iš azerbaidžaniečių kalbos vertė Irena Aleksaitė ir Mahiras Gamzajevas

 

Vytenis Jankūnas. „J 2 Manhattan #018“, 2015

Draugai