Pro bedantes angas – nei staktų, nei durų – vaikštant po medinį Ilguvos dvaro namą nesugirgžda grindys arba parketas, nes jų čia irgi nėra. Viskas nyksta taip, tarsi tokią lemtį namas būtų oriai priėmęs, nors kažin... Kas ten trokšta iš kapo tyliai klausytis, lyg vis dar budėtų sargyboj? (So will ich liegen und horchen still, / Wie eine Schildwach im Grabe...) Myriop žengiančios sienos, saulėta Beatričės iškilmių akimirka, gal dar ir čia skambėjusi daina apie du leisgyvius Napoleono grenadierius. Vienas nerimauja dėl tolimoje Prancūzijoje likusios šeimos, o kito nepaleidžia imperatoriaus galybės kerai –­ jei gyvas nepasiektų tėvynės, jį ten tepalaidoja bend­rakeleivis. Jam nerūpi, ar šis bepajėgtų tai padaryti, tik dar įsako karste po ranka padėti ginklą, kad išgirdęs grįžtant savąją kariauną galėtų bemat iš kapo pakilti ir prie jos prisijungti. Schumannas makab­riškai Heine’s vizijai komponuodamas muziką nuo žodžių So will ich liegen und horchen still... užtraukia „Marselietės“ melodiją. Apoteozė?

Ilguvoje kažkada kambariais ar prieškambariais, virtuve ar podėliais vadintų ertmių tyla skirtinga. Į ją vos pakreipusi galvą įsiklausydama Beatričė (padedama ties skruostu suglaustų delnų) atpažintų ir virtuvę, ir prie jos prigludusį „kredensą“, ir miegamuosius. Salone pasakytų, kur stovėjo fortepijonai, prie kurio iš jų vasaromis dėdė Emilis (Młynarskis) komponuodavo arba ką koks atvykęs svečias skambindavo, smuikuodavo, dainuodavo... Ne, jai nesunku atskirti, kas pačios patirta, o kas iš mamos pasakojimų tapo tarsi savais atsiminimais, tik mažumėlę kitaip su Ilguva suaugusiais.

Tylu dar ir todėl, kad palikau drauge atvykusius ir kas kur pasklidusius svečius. Dingstis – šiandien (2016 06 04) ant šio namo sienos atidengiama ir pašventinama Beatričei Grincevičiūtei skirta atminimo lenta, baltu marmuru gražiai deranti prie Emilį Młynarskį pagerbiančios juodosios. Šių metų lapkričio 28-ąją nuo Beatričės gimimo Stolaukėlyje sukaks 105-eri, o gruodžio pradžioje galėsime sakyti: prieš 80 metų savo žmonos Nelės gimtinę aplankė pianistas Arthuras Rubinsteinas.

Vaikystės metai... Čia su Beatriče augo ir trejais metais vyresnė jos pusseserė Aniela (Nelė), netrukusi įsijausti į aukštuomenės panelės vaidmenį, o vėliau tapti pasaulio garsenybės Rubin­steino žmona. Tegu... Kitaip savąją vertę suvokusi Beatričė gebėdavo nutylėdama pasakyti daugiau, negu aprėpia saloninės šnekos. Arthuras toks paprastas ir savas, retsykiais jai į Vilnių telefonu paskambina, jų pokalbiai visada nuoširdūs ir jaukūs. Balsas juk visą žmogų talpina, o čia dar ir ne bet kokį. Daug kas ir nebežino, jog Camille’is Saint-Saënsas savo Antrąjį koncertą g-moll parašė specialiai Arthurui, kuris juo debiutavo Berlyne 1900-aisiais, o po 75 metų tą kūrinį skambino viename iš paskutiniųjų savo koncertų Londone. 1980-aisiais tame mieste buvo išleisti Rubinsteino atsiminimai „My Many Yers“, o lenkiškai jų dvitomis pasirodė Krokuvoje 1988-aisiais – „Moje długie życie“. Išverčiau su Kaunu ir Ilguva susijusius šių atsiminimų fragmentus:

„Visiškai netikėtai gavau Lietuvos prezidento Antano Smetonos kvietimą surengti koncertą tos šalies sostinėje Kaune. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva ir Lenkija išsiskyrė – Vilnius atiteko lenkams, tad siena tarp abiejų šalių buvo uždaryta, o vėliu nutraukti ir visi diplomatiniai saitai. Tad man, kaip lenkui, šis kvietimas buvo itin išskirtinis. (...) Į Kauną važiavau per Varšuvą, kurioje turėjau koncertuoti, joje mane pasiekė ir Lietuvos viza, daranti išties neeilinio dokumento įspūdį. Rečitalis Varšuvoje buvo kaip visada sėkmingas, bet kitą dieną pasišlykštėdamas skaičiau trejeto kritikų recenzijas, kuriose jie, užuot objektyviai vertinę mano koncertą, švaistėsi antisemitiniais įžeidinėjimais. Ponia Młynarska, Nelės motina, pasiklausyti koncerto atvyko į Kauną ir apsistojo pas žavųjį savo sūnėną Janą Gromadzkį. Koncertas buvo itin iškilmingas – vos įžengęs į estradą, nuo pirmos akimirkos jaučiau publikos palankumą bei pasitenkinimą, kad mane pagerbė prezidentas, atvykdamas į koncertą. Parinkdamas programą, Chopino kūrinių į ją įtraukiau saikingai, kad jie neįgytų politinės provokacijos atspalvio. Paskutiniam bisui paliktas de Falla „Ugnies šokis“ kaip visada savo užduotį atliko. Ponas Smetona skyrė man keletą šiltų žodžių, o aš savo ruožtu puikiai įvertinau lietuviškąją publiką.

(...) Kitą rytą su ponia Młynarska vykau į jos šeimos valdas – į Ilguvą, apie kurią visokių stebuklų buvau prisiklausęs iš Paweło Kochańskio, aiškiai tos vietovės suformuoto. Jam ten būnant gimė manoji žmona Nelė, kuri irgi neapsakomai Ilguvą mylėjo ir vis apie ją kalbėdavo.
Namas stovėjo ant neaukšto šlaito, ties kuriuo didingai sruvo Nemunas. Per jį mus perplukdė irkluotojo valdoma valtis. Dvarelio išvaizda kukli, senamadiška, bet jį visą buvo persmelkusi dvasios šiluma. Labiausiai man patiko didelis muzikos kambarys, ilgai jame – tuščiame – sėdėjau ir atrodė, kad sienos su manim dalijasi ta muzika, kuri čia kažkada skambėjo. Valgomasis kambarys man priminė Timošuvkos (Szymanowskio valdų) valgomąjį, nes ir čia, ir ten kabojo tamsūs, pablukę protėvių portretai. Ypatingą įspūdį man paliko didžiulė virtuvė, kurioje karaliavo garsioji virėja Barbora. Visa ilga siena buvo skirta keptuvėms – nuo didžiausios iki (decrescendo) mažiausios, suskaičiavau jų bene dvidešimt. Toje puikioje virtuvėje ir pilname vaisių rūsyje jaučiausi taip, lyg šalia būtų ir Nelė.

Ilguvoje viskam vadovavo Nelės pusbrolis Henrykas Hryncewiczius, gyvenantis ten su žmona ir vaikais, jis vedžiojo mane po svirnus ir arklides; man labai patiko didžiuliai seni kaštonai. Praleidau ten dvi išties karališkas dienas.“

O štai kompozitoriaus Vlado Jakubėno, įdėmiai sekusio muzikos gyvenimą ir jį aprašinėjusio, recenzijos „Lietuvos aide“ (1936.XII.1.) ištraukos: „Arturo Rubinšteino fortepijono vakaras parodė jį mums visų pirma kaip stambią pianistiškai virtuozinę jėgą, labai sugebančią sugestionuoti publiką. (...) Priėjimas prie didžiausių sunkumų paprastas, lyg jų visai nebūtų. Šiaip skambinime daugiau jėgos, negu švelnumo, daugiau temperamento, negu rafinuotumo, daugiau dramatizmo, negu lyrikos. (...) Menišku atžvilgiu stipriausią įspūdį paliko trečioji programos dalis –­ modernistai; čia, matyti, yra stilingiausia Rubinšteino sritis. Rafinuotais sąskambiais praėjo abu M. Ravelio dalykai, o Stravinskio „Petruškos“ atlikimą galime laikyti tikru šedevru.“

Bet ties Ilguvos dvaro namu jau renkasi iškilmių dalyviai, zakristijono rankose auksu spindi senas švęsto vandens indas, tik namas tyli kaip tylėjęs. Gal toks jis mane Vėlinių išvakarėse palydėtų į šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Vilniuje šventorių, kur palaidota ir nemažai tėvynės nebepasiekusių imperatoriaus karių? Lapai nuo tebežaliuojančios vejos nugrėbstyti, visame jos plote įžiebta žiburėlių. Saikinga, oru, iškalbinga. Temstant, nutilus skardžiabalsėms Lukiškių varnoms, vos girdima vargonininko improvizacija suartėja su Schumanno pasiskolinta himnų karalienės melodija. Vis aiškiau ją girdžiu, nors tos bažnyčios vargonų – vieni griaučiai, bedantės angos...