Eduardas Ugulava. Iškilęs Sidorčiukas

„...mieli draugai, vyno, ožkos sūrio, obuolio... Ko daugiau reikia?..“ Jonas Mekas

Jono Meko filmo „As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ kadras

Rašytojo Avksentijaus Sidorčiuko žmona pavydėjo šlovės mergaitėms chuliganėms, apsinuoginusioms garsioje šventovėje.
– Ir tu padaryk kažką panašaus! Tada leidėjai pagaliau tave pamatys! Pradės spausdinti tavo paistalus! Tikėkis Bukerio, tik pats nesnauski, kaip žmonės sako!
– Man nusirengti cerkvėje? Ką tu? Maša, aš krikštytas!
– Dvidešimt metų laukiau tavo sėkmės! Ploviau, valgį gaminau, kaip galėjau, tavo Mūza buvau, įsivaizduojama lyra tau melodijas siunčiau ir dainavau, kaip tu prašei! Veltui! Stygos nutrūko kartu su nervais! Žmonės iš Seišelių neišlenda, Senoje kojas plaunasi, o aš toliau Mytiščių pas tetą nesu buvusi! Padaryk piarą! Kaip nori! Iškilki!
– Pasodins!
– O tu šauki šūkį. Pavyzdžiui: „Šalin vidinę rašytojo cenzūrą!“ Švarius drabužius apsivilk, einu ieškoti...
Rytojaus dieną abu nuėjo į cerkvę. Maša pastūmė Avksentijų prie altoriaus, jis persižegnojo: Viešpatie, tavo meile tikiu, nusimetė švarką, marškinius, pradėjo sagstytis kelnes, ir tada prie jo priėjo aukštas vyras su sutana:
– Kodėl čia taip nepadoriai elgiesi?
– Skurdas užkniso, – lemeno Sidorčiukas. – Prižadu, šūkių nešūkausiu, velniop tą šūkį, leiskite išgarsėti! Taip sakant, piarą padaryti! Aš greitai!
Didžiulis kumštis, uždengęs siaurą Avksentijaus veidą, atsirėmė į nosį. Kumštis kvepėjo šašlyku, smilkalais ir depiliaciniu kremu.
– Dink! – trumpai apibendrino kumščio savininkas.
Teismas Sidorčiukui skyrė mėnesį viešųjų darbų. Jis išmoko puikaus mūrininko amato, po bausmės liko dirbti statybose, pradėjo gerai uždirbti ir po penkerių metų gulėjo ant smėlio vienoje iš Seišelių salų žydroje lagūnoje ir kalbėjo žmonai:
– Kur nusiplausime kojas – Temzėje ar Gvadalkvivire?

Draugai