Eduardo Galeano (g. 1940) – itališkų, ispaniškų, gališkų ir vokiškų šaknų turintis Urugvajaus rašytojas ir žurnalistas. Žinomiausios knygos – „Prisiminimai apie ugnį" („Memoria del fuego") ir „Atvertos Lotynų Amerikos venos" („Las venas abiertas de América Latina") – išverstos į 20 kalbų. E. Galeano kūryboje šmėkščioja fragmentai iš Lotynų Amerikos istorijos, rašytoją neramina socialinė ir politinė žemyno dabartis, nuolat grįžtama į praeitį, kartais – į mitinę priešistorę.

Savaitraščio skaitytojams pateikiami tekstai iš E. Galeano „Glamonių knygos" („El libro de los abrazos"). Nors ir šiame kūrinyje daug dėmesio skiriama Lotynų Amerikos istorijai, čia pasirinkti neutralesni, poetinę prozą ar alegorijas primenantys tekstai-miniatiūros / impresijos.

---

 

Pasaulis

Vienas žmogus iš Negujos kaimelio, įsikūrusio Kolumbijos pakrantėje, galėjo pakilti į dangaus aukštybes.

Grįžęs štai ką papasakojo. Sakė, kad ten, viršuje, apmąstęs žmogišką būtį.
Sakė, kad esame liepsnelių jūra.

– Pasaulis yra štai kas, – atskleidė jis, – marios žmonių, liepsnelių jūra.
Kiekvienas žmogus spindi sava šviesa tarp daugybės kitų.

Nėra dviejų tokių pačių liepsnų. Yra didelių liepsnų ir mažutėlių liepsnų, yra visokiausių spalvų liepsnų. Yra žmonių, rusenančių santūria ugnimi, kurios joks vėjas neišjudins, o yra tokių žmonių, kurių beprotiškos liepsnos pripildo visą orą kibirkščių. Kai kurios liepsnos, priblėsusios liepsnos, nei įsidega, nei užgęsta, tačiau kitos degina gyvenimą su tokia jėga, kad negali į jas žiūrėti nemirksėdamas, ir tas, kuris prie jų prisiartina –­ užsidega.

 

Vynuogė ir vynas

Vynuogyno darbininkas, jau būdamas agonijoj, kalbėjo Marselai į ausį. Prieš mirtį jis atskleidė jai savo paslaptį:

– Vynuogė, – sušnabždėjo, – yra padaryta iš vyno.

Marsela Perez Silva man tai papasakojo, ir aš susimąsčiau: jeigu vynuogė yra padaryta iš vyno, galbūt mes esame žodžiai, kurie pasako, kas mes esame.

 

Žodžių namai

Į žodžių namus, sapnavo Helena Vilagra, susirinkdavo poetai. Žodžiai, saugomi senuose krištoliniuose stiklainiuose, laukė poetų, siūlėsi jiems, norėdami žūtbūt tapti išrinktais. Jie maldavo poetų, kurie į juos pažvelgdavo, kad užuostų, kad paliestų, kad lyžteltų jų. Poetai atidarydavo stiklainius, pirštu užgriebdavo žodžių, tada apsilaižydavo arba suraukdavo nosį. Skubėdami poetai ėjo per žodžius, kurių nežinojo, taip pat ieškojo žodžių, kuriuos žinojo, bet buvo praradę.

Žodžių namuose buvo stalas su patiektomis spalvomis. Trykšdamos didžiausiais fontanais spalvos siūlėsi poetams; kiekvienam poetui stalas patiekdavo po spalvą, kurios jam labiausiai reikėdavo: citrininės geltonos ar saulės geltonos, jūros mėlio ar dūmo, raudono vaško, kraujo raudonio, vyno raudonumo...

 

Naktis / 1

Negaliu užmigti. Moteris įstrigo akies voke. Jei galėčiau, pasakyčiau, kad išeitų, tačiau negaliu – moteris užstrigo gerklėje.

 

Diagnozė ir terapija

Meilė yra viena bjauriausių ir labiausiai užkrečiamų ligų. Bet kuris lengvai pasakytų, kad susirgai. Gilūs ratilai apie akis išduoda, kad niekada nemiegam, naktis po nakties pabundam glėbyje ar, veikiau, trokštame pabusti glėbyje, kenčiame siaubingą šaltkrėtį ir jaučiame nevaldomą poreikį sakyti kvailystes.

Meilę gali išprovokuoti, tarsi netyčia įberdamas saujelę dulkių į kavą ar sriubą, mažiausią gurkšnį, kad mylėtų tik tave. Ją gali išprovokuoti, tačiau negali jos sustabdyti. Jai kelio neužtvers nei šventintas vanduo, nei ostijos trupiniai, taip pat nieko verta bus ir česnako skiltelė. Meilė yra kurčia dieviškam Paliepimui ir raganų užkalbėjimams. Nėra tokio įstatymo valdžioje, kuris galėtų susidoroti su ja, nei stebuklingo gėrimo, kuris padėtų meilės išvengti, nors pardavėjai ir kalba apie patikimas mikstūras su garantija ir panašiai.

 

Pabudimai

Mėnulis budina jūrą, jūra budina nedrąsų vandens bangavimą, bangos, ieškodamas jūros, ritasi ritasi, kad ir kur ji būtų, kad ir kaip toli ji būtų, ir risdamos auga ir griauna, ir nėra tokio kalno, kuris sukliudytų joms augti. Saulė budina vynmedį, kuris, mylėdamas saulę, stiebiasi, kyla. Ryte pirmas oro gūsis sujudina bundančio miesto kvapus, budina ką tik auksine pluta užsidėjusios duonos kvapą, budina kvapą neseniai sumaltos kavos, ir kvapai į orą patenka ir iš oro gimsta. Naktis budina hiacintus, ir lygiai vidurnaktį spindėdami sprogs upėje balti žiedai, kurie atvers tamsą, įsiverždami į ją, ir suplėšys ją, ir suvalgys ją.

 

Pavydas iš dangaus aukštybių

Majai tikėjo, kad žmonijos istorijos pradžioje, kai dievai mums davė gyvybę, mes, žmonės, galėjome matyti daug toliau už horizonto. Tada buvome ką tik sukurti, ir dievai mums pažėrė į akis dulkių, kad nebebūtume tokie galingi.

Aš pagalvojau apie šitą dievų pavydą, kai sužinojau, kad mirė mano draugas Renė Zavaletas. Renė, neįtikėtinos inteligencijos žmogus, buvo pakirstas smegenų auglio.

Nuo auglio gerklėje prieš pusę amžiaus mirė Enrikas Karuzo.

 

Mirtis

Nė dešimt žmonių neatėjo į paskutiniuosius poeto Blazo de Otero skaitymus. Tačiau kai Blazas de Oteras mirė, tūkstančiai žmonių susirinko į minėjimus, kurie jam buvo surengti Madrido bulių kautynių arenoje. Jis taip ir nesužinojo.

 

Kortazaras

Užteko vienos rankos apkabinti mus abu. Ranka buvo ilgų ilgėliausia, kaip ir anksčiau, tačiau visa kita buvo gerokai patrumpinta, ir dėl to Helena jį sapnavo su nepasitikėjimu, vienu kartu ir tikėdama, ir negalėdama patikėti. Chulijas Kortazaras aiškino, kad prisikėlė dėka japoniško įrenginio, kuris buvo labai geras, bet vis dar eksperimentinis, ir kad per klaidą tas įrenginys jį patrumpinęs*.

Chulijas pasakojo, kad gyvųjų jausmai mirusiuosius pasiekia tarsi laiškai ir kad jis norėjęs sugrįžti į gyvenimą dėl didžiulio sielvarto, kurį jam sukėlė tai, kad jo mirtis sukėlė skausmą mums. Be to, pasakojo jis, būti mirusiam yra nuobodu. Chulijas sakė, kad nekantrauja apie tai parašyti kokį nors apsakymą.

 

Fiesta

Saulė švelniai kaitino, oras buvo gaivus, dangus – be debesų. Paskendęs smėlyje rūko molinis puodas. Prieš palikdamos jūrą ir patekdamos į burną, krevetės ėjo per Ze Fernando, ceremonijų meistro, rankas; jis šias panardindavo į šventintą vandenį su druska, su svogūnais ir su česnakais.
Būta gero vyno. Susėdę ratu mes, draugai, dalijomės vynu ir krevetėmis, ir jūra, kuri buvo čia pat ir regėjosi tokia laisva ir spindinti.

Kol visa vyko, atrodė, kad šitas džiaugsmas jau buvo fiksuotas atminties, jau buvo išsapnuotas sapno. Jis neketino baigtis, mes – taip pat, nes visi esame mirtingi iki pirmo bučinio ir antros taurės, ir tai žino kiekvienas, net tas, kuris mažai težino.

 

Vėjo gūsis

Manyje švilpia vėjas.

Esu nuogas. Nieko neturiu, niekas man nepriklauso, man netgi nepriklauso mano paties įsitikinimai, esu savo paties veidas vėjyje, prieš vėją, ir esu vėjas, kuris plaka man veidą.

 

* Cortar (isp.) – atkirsti, patrumpinti, nukirpti.

Iš ispanų kalbos vertė Giedrė Tatarūnaitė

Eduardo Galeano. „El libro de los abrazos". –­ Madrid: SIGLO XXI, 1993.