PAS DE TROIS

Tyla prasideda lapkritį. Gatvės plaukia jau mirusio ir dar ilgai neprisikelsiančio vandens upėmis. Trys balerinos gracingais pas nužymi sceną, jų mažučiai, miniatiūriniai porceliano kūnai negali pakelti, negali išlaikyti krentančių amžinybės dulkių. Balerinos ne atlantai. Piruetas. Kėdės ranktūris dar šiltas. Bijau net pagalvoti, kad čia kada nors, gal man dar negimus, sėdėjai tu ir tavo smegenis sprogdino absoliuti ekstazė, ašaros kaupėsi tavo jaukiose akiduobėse ir tu pažadėjai sau dar kartą grįžti. Piruetas. Viena balerina krenta. Krytis griauna tylą ir ją sunkiai prispaudžia dulkės. Jos veidas bejausmis. Nugalėtojas turi būti abejingas.
– Kaip gaila, – sako vyras iš dešinės.
Aš maloniai šypteliu.

 

* * *

Piruetas. Viena balerina krenta.
– Kaip gaila, – tarė vyras iš dešinės.
Jis maloniai šyptelėjo.
Išeidamas iš teatro aukštai pasistatė palto apykaklę ir susigūžęs nužingsniavo pilkuojančiu grindiniu.
Gatvės plaukė mirusio ir dar ilgai neprisikelsiančio vandens upėmis.
Buvo lapkritis.

 

STEBUKLAS

Pradėkime.
Pasiutiškai sutrypkime kojomis ir suplokime delnais. Kruvinais krumpliais išbelskime laukinį ritmą. Ir rėkime, rėkime iš visų jėgų kaip barbarai, kraujyje pajutę paimtos Romos gyvastį. Šis ritualas – tik kelionės pradžia. Bėgimas su kliūtimis: šok aukščiau, stverkis manęs, neišsigąsk, nors ten, ant kalvos, boluoja kapinės ir užnugary girdi artėjantį šnopavimą. Mums skirta įveikti šį maratoną, tikėk. Tu jau pavargai, slenki vis lėčiau kaltai šypsodamasis, lyg sakytum: dar spėsime, geriau sulaukim ryto, kai sualmės pasaulis, nuplaus nakties svaigulį ir išvysime, kad visos mūsų kliūtys tėra šešėliai. Bet mes negalime laukti ryto, sakau, negalime. Duosiu tau atsigerti gyvojo vandens, kur tebegyvena juoduose viršeliuose įkalinta vaitoklė. Paskirkime jai savo žygį, galės mus lydėti šviesdama perverta širdim, tik teisingai ištark burtažodį.
Ar dar toli? Beliko trys posūkiai ir septynios kalvos, aš mėgstu santūrią simboliką. Dabar paleisk mano ranką ir veržkis į priekį, girdi, jau švokščia girios, jau staugia vėjai kopose ir girgžda po kojom žėručiai, mes nugalėsim, tikrai nugalėsim. Įtrauk oro pilnus plaučius, dar ir dar, plokime, belskime, trypkime, rėkime už mus, už juos, bėgančius greta, už nugrimzdusius juodame gyvajame vandenyje ir už niekada nepajudėjusius, dabar kylančius iš jūros žvėris, nuo amžių pradžios iki pabaigos laukusius tavo magiško žodžio: būk.

 

SAPNAS

Juditai Vaičiūnaitei

Aš tave iš juodų karolių,
iš pirštų virpėjimo atpažinsiu...

Toks vakaras, kai slopsta rausvais potėpiais miglotam danguj išsiveržęs šaltis. Bet neramu. Dunda, kunkuliuoja, veržiasi mintys, jų nesustabdysi, nes tai – amžinybė. Ir (keistumas) kartu tai ramybė. Gera jausti minčių maratoną. Nubrozdintais keliais ir šypsena braunuosi pro žmones ir džiaugiuosi, nes nešu paslaptį. Pažvelgiu į laikrodį – mano valandos, sukapotos į pusvalandžius ir ketvirčius, nejuda. Dar kartą nusišypsau. Universiteto kiemas. Dairausi, sienos gelsvos ir apsilupusios, snaudžia observatorijos bokštas ir girdisi seno bastūno daina kažkur senamiestyje. Bibliotekos languos tebespingsi šviesa – tai poetai skrebena eiles, traukdami į save senovės ir dulkių kvapą, jų mintys irgi dunda, o pirštai nervingai glamžo popierių, nes gimstama iš lėto. Bet negaliu ilgiau grožėtis poetais – matau ją. Ji nedrąsi. Žiūri skaidriom, neišskaitomom akim ir tyli. Mergaite! Tu neturi šermuonėlio! Bet karoliai juodom gyslelėm apsiviję pirštus, vadinasi... Vadinasi, tai tu! Mes ilgai žiūrim viena į kitą. Prieik, juk galėtum dovanoti mano mintims poilsį vienu mostu. Bet tu mergaitė virpančiais pirštais, kurie neliečia šermuonėlio, tik lėtai braižo figūras ore. Tu pasirenki poetus. Poetai pašoka, jie laimingi, pagaliau jų mintys pasiekė finišą ir rašalas kvepia popieriuje. O aš, pavargusi ir nusivylusi, krentu, nepasiekusi tikslo. Tai ne karoliai ir ne virpėjimas. Iš šermuonėlio turėjau ją pažinti. O dabar –­ tyla. Ir pabudimas.