Emilija Liegutė

Nuotrauka iš asmeninio archyvoGIRAITĖS KAIME

Mūsų kaimynas Burba buvo labai turtingas. Kiek turtingas, tiek mandras. O kiek mandras –­ tiek kvailas. Ir jeigu kvailas, tai ir bailys. Ir dar turėjo priežodį „čia stačiai".
Kartą vakare, jau sutemus, vėjas daužė obels šaką į duris, tai Burba atbėgo kaip stovi, vienais apatiniais ir ėmė belsti į langą.
– Zinkevičiau, čia stačiai, vagys! Gelbėk!
– Kur? – pripuolė prie lango tėvas.
– Mano gonkelių duris lupa. Veržiasi vidun, čia stačiai. Einam, gelbėk! Apsuksi apie soda, jam už nugaros prisėlinsi – ir sučiupsi.
– Tai kodėl tu pats taip nedarai, jei viską žinai?
– Aha! Nedarai... Zinkevičiau, būk žmogus, gelbėk! Daugiau nieko neprisišauksi, tik tave, čia stačiai. Renkis, bėgam. Iš anos pusės, nuo svirno, čia stačiai.
Tėvas maunasi kelnes, atkabina kablį nuo priemenės durų. Tada nebuvo mados duris rakint, visų duryse kabliai įtaisyti, o jei į laukus ar kur kitur eina, šakelę kokią už klemkos užkiša. Atseit – neik, nieko nėr namie.
Tėvas žino, kad Burbos baimė – vieni juokai, bet nori nuramint kaimyną. Burba pritūpė už jazminų krūmo pasvirnėje ir stebi: kas, čia stačiai, dėsis. O tėvas dėl viso pikto pakėlė gulėjusį patvory kastuvą ir, užėjęs už pirkios galo, tykina prie gonkelių. Apsidairė, nužvelgė visas keturias puses – niekur nieko. Tik šalia gonkelių augusi didelė obelis pila šakomis į langus, į duris. Tėvas nusispjovė – tai kvailys, ko jis lėkė paskui Burbą! Jeigu šitas bagotyrius ką nors pasakys, žinok, kad viskas turi būti atvirkščiai.
Antai kaip su ta kumele buvo. Irgi panašiai – žvarbią vėlyvo rudens naktį šaukia Burba prie durų:
– Čia stačiai, kaimyne, gelbėk! Sartoji kumeliuojasi!
Kaipgi nepadėsi gyvuliui. Moteriškei –­ ir tai reikia padėti, o čia visos Giraitės kaimo pažiba, Burbos sartoji!
Kėlėsi vidunakty, rengėsi, lėkė... Pasirodo, sartoji ramiausiai sau kramsnoja nakčiai paduotus dobilus. Pamačius šeimininką, draugiškai sukrizena.
– Tfu! Ar tu durnas, ar iš dvaro, – pasakęs mano tėvas ir, peršokęs tvorą, tiesiai laukais grįžta namo. Dar suspėjęs išgirsti Burbos žodžius:
– Ar aš tau nesakiau! Sėdėk klojime, gūnia apsiklojusi, ir kad man nė mur mur...
Mano tėvas žinojo, kam tie žodžiai buvo skiriami – visas kaimas žinojo ir šaipėsi. Taigi Valerkai, žmonos seseriai. Kai įkišo Burbienė – buvusi didelė ponia, iš viso kaimo poniausia – koją į kuliamosios ratą, kai sumalė, dabar net iki būdelės nenueina, kibirą gale lovos stato. Dingo ponios
Burbienės poniškumas. O Burba šitoks eržilas, jam bobos reikia. Ir liepė bernui šalinėj šieno olą išpešt, padėjo ten pagalvę neplėšytų plunksnų – sunkią kaip akmuo, tokį pat patalą ir vakarais eidavo paskui Valerką į tą olą... Prigrasino berną: jei kam prasižios – išvys kaip šunį ir algos nesumokės. Tik visa bėda, kad Valerka buvo ne viso proto. Tą tai jau visas kaimas žinojo – vaikus ja gąsdino, kai pakvaišdavo, laukais lėkdavo.
Kartą jau po vakarienei, jau visi pas pečių iš eilės plovėmės kojas ir rengiamės eit miegot, kai aš žvilgtelėjau į langą ir suklikau: ,,Velnias!" Iš kitos stiklo pusės buvo prisiplojusi kažkokia pabaisa.
– Valerka! – šūktelėjo pažvelgusi ma­ma. – Pirštai burnoj, lūpos ištemptos...
Tokią ištemptom lūpom Valerką ir į trobą įsileido. Basa, maišu galvą apsigobus, ji kvatojosi net susiriesdama.
– Ko šliaužioji aplink trobą, vaikus gąsdini, – subarė Valerką mama.
– Šitų visų nedėlių man išeiginės, tep pasakė šeimininkas. Sykį per mėnesį, kai kraujuoju, visadu būna išeiginės, – kalbėjo Valerka. – Galiu aic, kur noriu, cik niekam nepasakoc.
– Tai kam pasakoji, jei liepia nepasakoc, – įsiterpė mano tėvas.
– Nežinau, noriu su žmonėm pasišnekėc, laiko kai šunį anta lenciūgo.
– O kas būna kai nekraujuoji? – pasišaipė mūs piemuo.
– Oi, vaikeliai jūs mano. Būna tai būna. Nuvaro mani kluonan, visi mato, visi žino. Cik prisakyta cylėc, tai ir cyli. Da bombonkių gauna.
– O kų tu gauni? – vėl tas paleistaliežuvis.
– Ir aš tų bombonkių – pilnų sterbly. Sulipy, visos musės paskui mani aplimpa.
– O kai suvalgai bombonkes?
– Tai užverca andarokų, suriša viršuj, cik mažų skylukį palieka. Paskui paraitoja marškinius ir brūžina kuom kietu man per pilvų. Ir stena, kai šikdamas.
– Cha – cha – cha... – kvatojo visi, o mama subarė: – Ša. Gana tų plepalų. Valerka labai gražiai gieda. Slinkis prie stalo, va, pripyliau zacirkos, pavalgyk ir pagiedosi.
Valerka garsiai srebia, paskui padelkom nusibraukia lūpas ir pasilenkusi glosto delnu tai vienos kojos blauzdą, tai kitos... Ir gieda. Jos balsas labai gražus, aukštas, o daina tokia graudi, jog aš neištveriu ir nubėgusi pas pečių verkiu...
Po kiek laiko, jau sodai žydėjo, jau pavasaris buvo, Giraitės kaime pasklido naujiena: Valerka pagimdė. Bernaitį.
– Mama, kaip dabar bus? Ji gi durna, nieko nesupranta, nieko nemoka. Kaip ji tą vaiką augins? – klausinėjau mamos.
Mama nieko neatsakė, tik pradėjo raust spintą. Traukė vaikiškus išaugtus rūbelius, kepurytes, vystyklus ir viską susikrovusi išėjo pas Burbus. Parėjusi pasakė:
– Ruošiasi vežt į vaikų namus...
Paskui atsisėdo prie pečiaus, atsirėmė nugara ir, uždengusi akis prijuoste, ėmė balsu raudoti. Mudu su broliu irgi paleidom dūdas – vienas iš vienos mamos pusės, kitas – iš kitos...

 

MEILĖ RUDENĮ

Parkus ir sodus užklojo žemės spalvos kilimai, patiesiami pečiuj, po kepama skurdžia, juoda, rupios duonos tešla. Virš laukų tvyrojo durpinėse mirkstančių linų kvapas. Iš raudonos alksnio žievės išsuktas piemens ragas traukė melancholiškas giesmes vasarai, nes jau artėjo lapkritis, Visų Šventųjų diena, kuomet piemenys eis namo, avėdami iš lanksčios beržo tošies surištu apavu.
Pagaliau jis atėjo, tasai lapkritis. Iškrito pirmas purus sniegas ir jame gražiai atsispausdavo einančių į mokyklą vaikų kojų apavo raštai. O kartą rytas išaušo saulėtas. Po kojomis balutėse spindėjo ledo veidrodėliai. Buvo linksma.
Ties keluku stovėjo Andrius, drobinę terbelę užsimetęs ant pečių. Jis laukė manęs.
Kai priėjau vieškelį, Andrius pasakė:
– Tu esi taip arti manęs, kad apsigaubi mano šešėliu.
Aš pažvelgiau į jo akis. Tiksliau žiūrėjau į horizontą, esanti už jo akių. Ten dar žydėjo gėlės ir rudavo mėšlas, išvežtas į dirvas ir sukrautas lygia krūvelių eile. Man patiko tas gėlių ir mėšlo kvapas.
– Kažin, ar jis nedings rytoj? – tariau.
– Kas?
– Rausvos mažos gėlytės ir garuojantis mėšlas.
Andrius nusijuokė:
– Kur tu matai tą mėšlą?
– Dirvoje, už kalnelio. Vakar mano tėtė mėžė.
– Argi tu gali matyti, kas už to kalno? –­ nustebo Andrius.
– Matau. Atsispindi tavo akyse.
– Na žinai... – Andrius vėl nusijuokė.
O aš galvojau: nėra tokios svajonės, kuri neatitiktų tikrovės. Kad ir rožė. Kvapioji meilės gėlė, padovanota meilei.
Ūmai žengiau į priekį – mano minčių kaip nebūta.
– Ar išsprendei uždavinius? – paklausiau.
– Išsprendžiau.
– O rašinį parašei?
– Hmm... – rašiau, bet nesisekė.
– Aš rašau simboliais. Juk kiekvienas daiktas turi savo simbolį, – kalbėjau ir jutau, kaip myliu visus tuos daiktus, visus simbolius.
– Ko šypsaisi? – paklausė jisai, permesdamas rašaluotą terbelę nuo vieno peties ant kito ir smagiai tekštelėjęs beržiniu „batu" trapų ledo veidrodėlį.
– Aš myliu grožį. Man viskas gražu – ir medžiai, ir žemė, ir pirmas sniegas, pirmas ledas...
Andrius sutrepsėjo abiem kojom ant ledu padengtos provėžos, į visas puses ištiško purvinas vanduo – aptaškė ir mane...
– Ir dabar gražu?
– Gražu.
– Urte, tikrai nepyksti, kad aptaškiau?
– Ne, išdžius ir nė žymės neliks.
Andrius patylėjo, paskui tarė:
– Žinai ką, Urte?
– Nežinau, pasakyk.
Stabtelėjau ir tylomis stebeilijau į jį.
– Tu...tu... ne tokia kaip visos mergaitės. Aš vis lyginu – kitokia...
Aš tariau:
– Ar galima mylėt vienam kitą, nemylint nieko? Gal mano širdis pilna džiaugsmo, ir mano džiaugsmas – mano skausmas. Arba aš būsiu kupina skausmo, ir mano skausmas – gražesnis už džiaugsmą.
– Nesistebiu, kad tu rašai eiles. Tai –­ mano džiaugsmas. Anot tavęs – mano džiaugs­­mas – mano skausmas.
– Taip, skausmas, – pritariu.
– Ne, aš myliu tave!
Ūmai jis metė ant pagriovio savo terbelę su knygom ir čiupo mane glėbin. Kaip pašėlęs bučiavo lūpas, kaklą, įkando į ausį... – Ir kalbėjo: Tai džiaugsmas ar skausmas?
– Džiaugsmas, nes ir aš myliu tave.
Dabar ir aš numečiau terbelę su knygomis ir pripuolusi ligi kraujo įkandau jam į ausį.
Spaudėmės vienas prie kito, bučiavomės. Andrius pagriebė abi terbeles ir nusitempė mane už žilvičių krūmo.
Ten bučiavomės, bučiavomės... O kai prisiminėm, jog reikia skubėt į mokyklą, aš šlapia ranka suglosčiau savo ir jo plaukus ir pagalvojau: gerai, kad lyg paukščio užlaušti mano sparnai nepurvini.

 

MISTINĖ MEILĖ

Laikai tolimi, amžinai pradingę laikai vėl sugrįžo. Bet nieko nėra sunkesnio, kaip vaidinti pagrindinį vaidmenį savo gyvenimo įvykiuose.
Taigi. Sapnas ne sapnas. Ar dar tik bus sapnas...
Einu į laukus su kibiru rankose – pagirdysiu karvę iš lentomis apkalto nedidelio šulnelio ir pamelšiu...
– Staj, bjaurybe!
Tupiu, melžiu. Bimbalai kerta, karvė uodega sau per šonus plaka, man – per akis. O kai mėšliną uodegą tekšteli kibiran ir pieno putomis mane visą apdrabsto, neiškenčiu. Atsistoju.
– Staj, sakyta tau!
Nusilaužiu apgraužtą karklo šakelę, apeinu aplink karvę, pamojuoju, patalžau per šonus...
Dabar melžiu stovėdama, pasilenkusi. Varmai visai pasiuto, jau ir mano blauzdas kerta, tad viena ranka laikau kibirą su pienu, kad karvė neišverstų, kita tampau ilgus, pritvinkusius spenius. Du, ačiū Dievui, jau išmelžiau.
Atsitiesus vėl apeinu karvę su rykštele... O, Dieve! Spyrė neraliuotoji ir išvertė kibirą.
Dabar paleidžiu dūdas, verkiu ir ją spardau, prakeiktąją. Karvė bėgt, aš – vytis... Mama pamatė mane dar iš tolo ir atskuba keluku.
– Staj, staj, buziukė mano... – kalba, tiesdama ranką. O tu vėl man zurbuliuoji. Matei, kad bimbalai puola, reikėjo parsivest namo. Duokš kibirą.
Aš atsisukau, pakėlusi suknelės apačią šluostausi į ją ašaras, šnypiu nosį.
– Kai šokiuose, tai pirmucinė merga. O kai melšcie karvė, tai zurbuliuoja. Večarai gausi išrūgų. Va, imk maišų, prilapausi kiaulėm...
Mama kalba dzūkiškai, tai jau blogai, supykusi.
Paimu maišą ir apsisukus grįžtu prie šulnelio, ten bulvės balandom užėjusios. Atsisėdu ant krantelio, kasau iki kraujų sukapotas kojas, traukau nosį ir taip suima miegas, kad įkišu kojas maišan ir virstu ant šono...
Tu žiūrėk, kaip pasidabinęs Alvydas! Baltos drobinės kelnės, melsvi marškiniai, rankovės paraitotos... Sustoja šalia ir žiūri į mane – iš viršaus į apačią.
– Ko spoksai? Ar pirmą sykį regi?
– Kur nespoksosi? Maišas nuslinkęs, putė nuoga.
– Aš tau parodysiu putę! Gal savo pimpalo neturi kur dėt, kad putės prireikė?
– Neturiu!
Alvydas skubiai nusiavė sportbačius, nusimovė kelnes ir atsigulė šalia manęs. Timtelėjau maišą, užsiklojome abu. Alvydas užmeta ant manęs ranką, prisispaudžia. Aš irgi spaudžiuosi prie jo, kiek galiu – jau nei lašas vandens nepratekėtų. Gerai, kad dėl karščio apatinių neužsimoviau. Tik kilsteliu ranka taškuotą, pieno ir mėšlo kvapu persismelkusią suknelę... O virpu visa... Jaučiu, kad ir jis virpa. Ieško mano lūpų. Suranda. Čiulpia, traukia į save. Ir stena. Stena lyg senis. Jam mažai ir mažai. Štai aš po juo, kaip kalnas po debesiu, kaip rugys po lietumi, kaip akmuo po vandeniu. O dabar jis manyje kaip pienas kibire, kaip sultys obuoly.
Ir štai mudu abu akimirką esame kaip vienas – kaip džiaugsmas ir skausmas.
Tik akimirką, nes tu – vėl toli, vėl toli, atskirtas tamsios bedugnės...
Dar dar... Sugrįžk, būk manyje kaip vynas ąsotyje. Girdyk tuo vynu, svaigink.
Abu svaiginkimės akimirkos slėpiniu.
Ak, kas čia dabar! Bimbalas kaklan įgėlė.
Pašokau, dairausi. Vėl atsigulu. Maišą užsitraukiu ant galvos. Duona, žole ir... ir meile kvepia. Tu matai! Meilė turi kvapą...
– Atnešk žolę! – tai mamos balsas.
– Gerai, nešu! – tai mano.
Skubiai raunu balandes iš bulvių rėdų, kemšu maišan.
Sekmadienį Grigų svirne šokiai. Apsivilksiu tamsiai mėlyną suknelę, sušuksiu:
– Mergaičių viliotinis! – ir iš karto prie Alvydo.
Aš būsiu naktis. Mano suknia – naktinių aukso drugių dulkės, mirguliuojančios žibalinės lempos šviesoje. O paskui aš būsiu jo giria, jo debesys, jo lyguma, vakarinis vėjo dvelksmas rudenėjančiuose laukuose...

Andrius Gruzdaitis. (XXXVII Lietuvos karikatūrų paroda. www.humorsapiens.lt)