Kaip ir kiekvieną rytą jis išvirto iš troleibuso drauge su tumulu garuojančių žmonių, kaip ir kiekvieną rytą stabtelėjo, giliai įtraukė krūtinėn oro ir pajudinęs nuo įtampos ir spūsties įskaudusius pečius lėtai nužingsniavo gurgždančiu parko taku. Parke šviesos jau nebedegė, nors čia, tarp medžių, dar tvyrojo rūškana prietema. Jis labai mėgo šią prietemą ir ėjo lėtai, kiek galėdamas lėčiau. Aukštai medžių viršūnėse tupėjo varnos, jų buvo be galo daug, ir medžiai atrodė pasipuošę juodais žiedais. Varnos rėkavo, kilsčiojo sparnus, ruošėsi skristi, tačiau vis dar neskrido, jas laikė prietema.

– Čia jos nakvoja, – pamanė jis, eidamas po juodai pražydusiais medžiais vidury žiemos. Jam patiko šitie gražūs, dideli, aukštai susipynę medžiai, jaukiai sūpuojantys paukščius minkštuose delnuose. Jis suko iš vieno parko tako į kitą, apimtas keistos nuotaikos, kuri jį visada apnikdavo, susidūrus pačiam su savimi. Visi pojūčiai tapo aštrūs, imlūs, jis tarsi girdėjo, kaip stukteli vienas į kitą susitikę jo sieloje du pasauliai – išorinis, štai šis, girdimas ir matomas, ir kitas, vidinis, srovenantis tarsi požeminė upė.

Mintys savaime ėmė suktis apie praeitį, jis prisiminė mirusią motiną.

– Mirtis visada mus grąžina atgal, – galvojo jis, – į vakar, į tai, kas buvo. Nė viena žmogaus gyvenimo valanda nepraeina be vakardienos valandų...

Šitaip galvojo jis, vaikščiodamas po medžiais, kai staiga šie suošė, sušlamėjo ir išmetė į pašviesėjusį ryto dangų būrius juodų paukščių. Gailiai klykdami jie dar kurį laiką blaškėsi aplink savo nakties prieglobsčio vietą, suko ratus, bet medžiai jų nepriėmė. Tada paukščiai tarsi juodas debesis nuūžė ton pusėn, kur turėjo patekėti saulė.

– Metas, – sumurmėjo pats sau, tačiau ano, vidinio pasaulio trauka buvo tokia stipri, kad jis vėl pasuko į nuošalų parko taką ir žengė juo lėtai, lyg iš tikrųjų žengtų į praeitį.

Prieš akis iškilo languotas pagalvės užvalkalas, kurį jis tarsi relikviją saugojo slapčiausioje savo būsto vietoje, ir motina. Menkai jis prisiminė savo motiną – tik vieną vienintelį jos paveikslą užfiksavo jo sąmonė: motina kažkokia iškilminga, susikaupusi padeda ant stalo duonos kepalą ir raiko jį mažomis riekutėmis. Paskui mirko tas riekutes į saldų sirupą, kvepiantį cukriniais runkeliais, ir džiausto krosnyje ant šiaudų. Jis seka kiekvieną motinos judesį, tipena neatsilikdamas paskui ją nuo stalo iki krosnies ir vėl atgal. Nuo krosnies muša karštis ir garas, šiaudai labai balti, o duona ruda, motina vis dėlioja ją, o paskui užstumia krosniadangtę. Pro ją rūksta garas ir gardžiai kvepia, ir jis vis tūpčioja apie krosnį, ragindamas motiną išimti skanėstus, bet ji palieka duoną džiūti per naktį. Pati atsisėda vienmarškinė ant lovos ir ilgai sėdi.

Jis mato savo vienmarškinę motiną: ji sėdi nejudėdama, paleidusi ant pečių kasą. Kasa trumpa ir nutriušusi, bet jam vis tiek labai graži, nes visos motinos turi kasas. Motina vis sėdi, jam darosi baugu. Jis tiesia iš lovos į ją rankas, nori, kad atsigultų šalia – šilta ir kvepianti duona. Jos rankos vietomis saldžios ir lipnios, jis galėtų net lyžtelėti saldžią dėmę, bet motina tarsteli: gulėk, gulėk, ir vis sėdi, rankas sukryžiavusi ant kelių. Sėdi taip ilgai, kad jis nesulaukęs užmiega, o rytą, kai pabunda, jau stovi ant suolo languotas užvalkalas, jame saldūs duonos džiūvėsiai, keletas kietų kaip akmenys sūrių, svogūnų pynė, lašinių bryzas. Motina jau velkasi kailinius, gobiasi megzta skara, užsimeta ant pečių languotą maišą su visu turtu ir eina pro duris. Jis vis tebesėdi lovoje, timpčioja lūpą, pagaliau balsiai paleidžia dūdas, bet motina nė negrįžteli – juoda durų anga praryja ją. Prie jo, bliaunančio, prisėda senelė, tačiau jis bliauna ilgai, kol senelė kieta kaip medgalys ranka pliaukšteli jam per šlaunį ir sako:

– Ko bliauni? Mama sugrįš. Ji išvažiavo tėvo parsivežt...
Taip kartojosi kiekvieną sekmadienį. Motina vis važiavo ir važiavo, visus Lietuvos kalėjimus apvažiavo

– ir ark­liais, ir traukiniu, bet tėvo niekur nebuvo. Gal ir buvo, tik niekas jai nesakė. O kai po kurio laiko pažįstamas parašė, kad tėvas Sibiro lageryje numirė, motina irgi numirė, nes be jo gyvent ji negalėjo.

Mirusios motinos jis neprisiminė –­ ant aukštos ir baltai apklotos lovos miegojo svetima, juoda, nematyta suknele aptaisyta moteris. Tai buvo jo motina – tokios jisai niekada nematė. Gerai prisiminė save šalia languotojo užvalkalo su lipniais, saldžiais duonos džiūvėsiais. Jis kemša tuos skanėstus sau į kišenes, grūda užantin, žiaumoja pilna burna ir vis žiūri, ar liko.

– Nesižebok, užteks tau ilgam, –­ sa­ko senelė, – mama daugiau nevažiuos, –­ sako.

Jis džiaugiasi, kad mama daugiau nevažiuos, ir visas maišas saldžių džiūvėsių bus jam...

Šitokie vaizdai jį siejo su praeitimi, su vakardiena, pokario metais, užpildytais motinos buvimu. Dabar motinos nebėra, tačiau tie pokario metai vis grįžta ir grįžta pas jį. Jis mena juos be skausmo, tik su lengvu ilgesiu. Ilgesys daro žmogų tauresnį kaip ir kiekvienas gilus jausmas. Jis tą žinojo ir nesipurtė prisiminimų, o priešingai, stengėsi sužadinti jų kuo daugiau. Tačiau prisiminimų daugiau nebuvo, todėl savo vaizduotėje jis dar labiau ryškino šį, su languotu užvalkalu susijusį motinos vaizdą. Jo sąmonė atkurdavo jį kaip spalvotą sapną: ryškiomis spalvomis marguodavo užvalkalas, tarsi senoje flamandų drobėje atgimdavo rudos duonos riekelės, gelsvi sūriai, auksinės svogūnų pynės. Motina, vienmarškinė, su nutriušusia kasa sėdinti ant lovos, virsdavo visų motinų pokario metų simboliu. Liaudiška, iš medžio drožta skulptūrėlė, laiko nudilinta, bet vis tokia pat iškilmingai tauri, kenčianti.

Jis atkurdavo ir laidotuvių nuotaiką: apvytusių gėlių ir žvakių kvapas, juodais rūbais aptaisyta gulinti moteris – šalta ir svetima, nieko bendra neturinti su juo. Paslaptingas juodomis ir baltomis skarelėmis apsigobusių moterų šnabždesys, dūsavimai, pilkoje prieblandoje tvyranti negera, slogi tyla. Ir vėl tas linksmų spalvų užvalkalas, kupinas gėrybių kaip nebaigtų darbų simbolis, kaip gyvenimą teigiantis ženklas...

– Metas, – jis vėl tarė pats sau, nužvelgė dabar jau nykius, jau be paukščių medžius ir paspartino žingsnį. Ėjo, nes to reikalavo prašvitusi diena, reikalavo ši, matoma gyvenimo pusė, tačiau anos, vidinės, jo esybės dvelksmas buvo labai stiprus. Jis negalėjo iš jo išsivaduoti ir ėjo keistos nuojautos ir šviesaus graudulio apimtas.

Toji nuojauta neapleido ir pravėrus sunkias, geležimi kaustytas akademijos duris, už kurių jį įsuko savo verpetan įprastinis studentų ryto šurmulys, gyvas ir dar nepraradęs individualumo žymių.

Jis žengė tamsiais skliautuotais koridoriais visas įsitempęs, laukdamas, kad štai įvyks kažkas lemtinga, bet neįvyko nieko. Jis pakabino rūbinėje striukę, užmetė ant jos raudoną šaliką ir nuėjo į grafikų studiją. Pirmi mechaniški judesiai, ir netrukus ėmė gulti popieriaus lakšte lengvos, bet tikslios linijos. Prieš akis tebestovėjo balto sniego fone juodai pražydę medžiai, dirbti sekėsi, jis žaidė linijomis ir vėl ėmė gaudyti savyje vidinio pasaulio tvinksnius. Juos maitino praeities syvai, plonomis gijomis nusidriekę iš vakardienos į šiandieną.