Evelina Daleckytė

Pauliaus Sližio nuotraukaStudijuoju mediciną. Rodos, su kūryba nieko bendro. Bet jau vien žvelgdamas į EKG turi būti meniškos sielos žmogus. Valandų valandas spoksai į tokį išskirtinį „šedevrą“, kol galiausiai įžvelgi, ką norėjo pasakyti paciento širdis... Bandai įsivaizduoti, kaip jaučiasi „autorius“, kurio kūrinį skaitai... „Autorius“, kurio gyvenimas, kaip ir daugelio mūsų, pilnas ekstrasistolių, priverčiančių mus pajusti, kad visgi turime širdį, nusprendžiančią kartais plakti netvarkingai.  Nuolatos ar retsykiais prispiriančių pajusti permušimus ar plakimo sustojimus... Manau, ir gyvenimas panašus. Pilnas sustojimų, pasikeitimų, kartais chaotiškas... Stengiesi šį ritmo nesklandumą sutvarkyti. Bet ne vaistais ar elektrošoku... Tiesiog rašai, ką jauti pats ar ką galbūt jaučia kiti...  Taip palaipsniui normalizuoji aritmiją ir pasieki pusiausvyrą. Man kūryba – tarsi terapija ar profilaktika, kurią patirti turime teisę kiekvienas.

PROTARPIAIS PALYJA „AJYLAPSIAIPRATORP“

Aš nebežinau, kas esu...
Kvėpuoju per burną. Iš lėto, neskubėdama gaudau oro gurkšnius. „Kvėpuok pro nosį.
Akys aptemsta nuo ašarų. „Tikriausiai lunatikas mato panašiai.
Nebesuprantu, kiek man metų, kokia šiandien diena ir ką turiu nuveikti... Kas nors pasakys: „Alcheimeris, nors tik dvidešimt.
Nosis užsikimšus lyg vandens pripildyta vonia. „Ne, nenardžiau.“ Tai?
Taip, sėdžiu, rašau... ir kas? Ar nuo to kas pasikeis, ar palengvės? Nejaugi sunku? Ar tikrai? Argi taip blogai? „Pesimisto dilema.
Kas nors paduokite nosinę, gal bus paprasčiau kalbėt. „Nesulauksi. Kas už tai?
Tylus šnabždėjimas tarp minčių ir kartais praveriant lūpas be garsų, tiesiog sau, niekam kitam... „Beprotis paranoikas.
Viskas, ką turiu. „Išties?“ Toks apsunkęs septyniasdešimties procentų kibiras nuo neaiškaus vandens. „Kalbėk žmogiškai.“ Taip, tai tiesa. Kad ir kaip stengtumeis, nesudėliosi savęs į dėlionę, nes detalės iš skirtingų paveikslėlių. „Čia tau ne penkiamečių balius.
Toks sukarpytas lapas vis dar nesuklijuojamas. „Atsirado sodininkas.
Galbūt aš vabalas. Tas pats „Metamorfozės“ veikėjas? „Ne, kur kas blogiau.
Kaip norėčiau suprasti. Paprašyčiau užrašyti ant lentos, ant žemės, smėlio, nesvarbu ko... „Pasisamdyk korepetitorių, pusgalvi.
Kas esu?! Bet juk nėra taip dramatiška. Negali būti, nes... netikiu. „Tai patikėk.“ Bet... neberandu savęs... „Čia tau ne paieškų tarnyba.
Kur aš? Sunku. „O kam lengva?“
Kaskart matyti aplinką, sudriskusią nuo savęs pačios... „Reikėjo anksčiau galvot.
Bijau pavirsti liftininku. Bijau neberasti vidaus. „Verčiau bijok išeit į gatvę.
Tarakonizmas siautėja ir vis sunkiau sutverti detales. „Parazitų mechanikas.
Ne! Man nereikia panikos... pavargau. „Aš ir.
Visi pailstam beieškodami nepagaunamo veidrodinio atspindžio, žvelgiančio priešais. „Tai aš.

Nežinau, kas esu...
Be klaidingų abejonių diena neprabėga. „Ne tau vienam.
Nei viena. Nesvarbu, ar šiandien saulė šviečia, ar tamsu, ar lyja... koks skirtumas, vis viena turėdamas viską, rodos, neturi nieko... „Gal pakaks verkšlenti?
Vis maža, maža... „Egoistas.
Vyšnių medžiai baigia numesti baltus žiedus, ir tiems vis maža, maža... „Kvaili augalai, tikisi, kad žydės amžinai...
Ir pelėda žiūri pramerktomis akimis vidury dienos. „Nesistebiu, nepasitikėjimas dienos šviesa gali ją išgelbėti...
Ką sakau, tai ne tiesa... melas... juoda kava...
Aš galiu pagauti skrendantį pienės pūką... tik nuveskit mane pas jį. Žinau, kad man atsakys, kas esu, kur esu, kodėl esu... „Tik ne dabar...
Išvada: „Kūrinys – bailys.

KANALIZOKAS

Irina Kostina. „Išsiskleidimas“. Iš žemės meno parodos „Identitetas“Vasara. Žalia žolė. Be perstojo plepantys paukščiai, kvarkiančios varlės ir orkestrui pritariantys svirpliai. Vienas kitas šilto vėjo gūsis. Nušienautos pievos kvapas ir takelis kanalizacijos šulinio link. Šis nepasislėpęs, išdidžiai išdygęs dešimt centimetrų virš žemės, apskritas, iš betono sulipdytas darinys. Paskirtis, rodos, aiški. Šulinys, ir tiek. Neišskirtinis ir nevienintelis. Tik įsikūręs prašmatniai ir minkštai –­ pievos erdvėse, netoli gatvės ir be jokių mokesčių ar kreditų. Neskleidžiantis nosį riečiančių kvapų, tik keletą garsų kaskart kaimynams paspaudus klozeto mygtuką. Rodos, neypatinga vieta susitikimams. Vis dėlto geriau negu nieko, juolab kai aplinkui vien namai ir smalsios jų šeimininkų akys, tykančios kriminalo. Plakantys liežuviai dėl besislepiančiųjų forte. Bet tik ne septyniems jaunuoliams, rodos, nieko nebijantiems ir nieko neslepiantiems gatvės vaikams, kas vakarą susitinkantiems viešoje vietoje, kurią teriboja keletas tujų ir ūgiu nepasižyminčios eglės...
Šešios valandos vakaro. Visą dieną tylėjęs telefonas pažadinamas SMS žinutės, raginančios išlįsti lauk. Vienas po kito susirenkame prie kanalizoko. Kristina, mažosios Sandra su Liveta, Mindaugas, Tomas, Evaldas ir aš. Nemažas būrys, kurį retsykiais papildydavo ir kitos personos: Kapliadantis, Ačkarikas, Viktorija secret, Beždžionė, Skunsas ir... pakaks. Tikriausiai pirmiausia derėtų pristatyti kiekvieną iš jų. Kristina – kaimynė ir draugė, su kuria apeitas ne vienas ir ne du ratukai aplink fortą, besikalbant apie vaikinus, išgyvenimus ir kitus subtilius dalykėlius „tik tarp mūsų mergaičių“, kanalizoko chebroje turėjo pravardę Outside, kurią suteikė mūsų draugijos pažiba Evaldas, apie kurį šiek tiek vėliau... Sandra –­ mano sesės Livetos geriausia draugė gal nuo šešerių ar septynerių metukų, kai jas „neatsitiktinai“ supažindino jųdviejų močiutės. Kristina mėgdavo jas vadinti Žvakėmis dėl pernelyg didelio noro sekioti iš paskos arba Vaikų darželiu, mat jos mūsų kompanijoje buvo jauniausios. Žinoma, Mindaugas, trumpiau Mindė, su Tomu, dar kitaip vadintu Tomuku, buvo nedaug vyresni už jas. Mindė – gal metais ar dviem, Tomukas gal tiek pat. Prisimenu tik tai, kad jie abu buvo iki ausų linksmi berniokai, ypač Mindaugas, kuris ne kartą pasižymėjo atlapaširdiškumu ir nuoširdumu. Evaldui apibūdinti neužtektų vieno sakinio ar dviejų. Tai nesuvaidinta asmenybė, kurios neišvysi bet kur. Niekada nemėgdavęs apie save daug kalbėti, vis dėlto kartais šį bei tą prasitardavo. Težinojau, kad jis gimęs savaite vėliau nei aš, kad prasilenkia su mokslais, bet dainuoja, koncertuoja ir sukasi kaip tik gali, ir kad pasižymi humoro jausmu, susimaišančiu su jo rudomis akimis. Evaldas buvo vadinamas Džiugu, tikriausiai dėl to, kad buvo juokdarys, pradžiugindavęs bet kurį. Komentarai, šou pasaulio žvaigždžių paro­dijos ir kartkartėmis – Čekuolio įvaizdis prie arbatos puodelio buvo jo stilius...
Pamenu, kaip vieną vakarą beeinant gatve buvome užkalbinti pagyvenusios moteriškės, kurią galima pavadinti cekava (tokių mūsų gatvėje būta ir daugiau). Ji pasiteiravo, kur keliaujam ir kodėl nesurengiam gegužinės, kai aplink tiek daug berniukų. Gegužinės? Džiugas kaip visada su mandagia pašaipa atšovė, jog būtinai surengsim, ir pasiūlė jai eiti žiūrėti „Brolių Grimų“. Taip ir prasidėjo... Iš pradžių tik susirinkdavome prie kanalizoko palošti kortomis. Dažniausiai apspitę kanalizacijos šulinį žaisdavom „Birutę“ ar „Durnių“. Kanalizokas mums atstodavo stalą. Gliaudydavome saulėgrąžas ir net nešiukšlindavome žolytės – tik per pirmus susitikimus, o vėliau pasistatydavome kibirą nuo dažų ir taikliai spjaudydavome į jį. Kai azartas išgaruodavo, prisėsdavome ant kanalizoko atsipūsti ir pasiūlyti kitos veiklos variantų: futbolo, dainavimo, gitaros barškinimo ar krentančių žvaigždžių laukimo. Deja, taip vėlai nebepasilikdavome, mat sutartinis laikas išsiskirstyti buvo tada, kai gatvėje įsijungdavo šviesa. Evaldas anksti keldavosi, nes dirbo trimeristu nuo ankstyvo ryto iki penkių vakaro. Darbas ne iš patraukliausiųjų, bet Džiugo gyvenimas niekada nelepino, tad tekdavo ir pačiam save išsilaikyti, ir... cigaretėm pinigų pasilikti. Tad tai buvo dar viena priežastis skirstytis namo. Kaip Kristina sakydavo: „Kai vakaras ateis, nieks namo neįleis.“ Tad nenorom išsiskirstydavome nežinodami, ar rytoj vėl pasimatysime...
Kanalizoko gauja turėjo himną, kurį išrinko mūsų lyderis, mėgdavęs užtraukti įvairaus plauko dainas. Viena iš jų – „Nemuno krantų“ daina „Pušelė“. Iki šiol nesuprantu, kodėl būtent ši. Galbūt todėl, kad Evaldui prasižiojus: „Oi viską, oi viską Tu seniai pamiršai, neatveri vartų, laiškų nerašai, sugriauk visus tiltus, kelius suardyk, tik kelią per kopas, maldauju, palik...“, duris pravėrė Kristinos tėtis, mat jie gyveno netoli kanalizoko, ant kalno. Džiugui neretai tekdavo pabendrauti su Outside tėčiu, kadangi Evaldui, einant į fortą, tekdavo praeiti pro šalį. Todėl Džiugas visada lodydavo Kristinos šunį, o jos tėtis dėl to ne kartą nužvelgė Evaldą piktu žvilgsniu. Tad „Pušelė“ skambėdavo beveik kiekvieną vakarą. Po jos sekdavo dar keletas ir dar, ir vis garsiau ir garsiau... Paskutinės mūsų natos nebebūdavo panašios į dainavimą, daugiau į kriokimą. Svarbiausia, jog patys besijuokdami iš savęs, linksminome visą Šunskų gatvę. Galbūt dėl to mums taip ir neiškvietė „mentų“.
Evaldui išsilaikius vairavimo teises, nusipirkus „patrauklią“ mašiną, kuriai tuoj pat buvo suteiktas Kulno vardas, ir pakeitus profesiją, kanalizokas buvo apleistas. Žinoma, nederėtų kaltinti tik Džiugo. Kristina išvažiavo į Vilnių, aš pasilikau Kaune, bet susirūpinimas nauju gyvenimo etapu – studijomis, susitikimus išbraukė iš dienotvarkės... Pamažu visi išsiskirstėm. Kanalizoką apsupo žoliapjovės neįveikiamos žolės... Liko tik lietus, krūva lapų ir vienišas kanalizacijos šulinys, menantis juoką, užkimusius balsus ir vasaras, pažymėtas draugystės vardu...