Francesco Cataluccio – literatūros kritikas, žurnalistas, lenkų kultūros žinovas. Florencijos universitete studijavo filosofiją, Varšuvoje literatūrą ir meno istoriją. Vertė Bruno Schulzo, Witoldo Gombrowicziaus tekstus. Knyga „Einu pažiūrėti, ar ten geriau“ („Vado a vedere se di là è meglio“) – kultūrologinė kelionė, siejanti geografiją ir biografiją, kurios centre – Rytų Europa ir jos žydiškojo palikimo pėdsakai. Knygą sudaro autoriaus aplankyti 22 miestai, tarp kurių – ir Brodskio Venecija, ir Borgeso bei Gombrowicziaus Buenos Airės, itališkasis Jerevanas ir Jerofejevo Maskva–Petuški. Randame ir Vilnių, Šiaurės Jeruzalę, Miłoszo nostalgijos miestą. Sekdamas žydų tragedijos pėdsakais autorius atveda mus į Lenkiją, kuriai knygoje skiriamas didžiausias dėmesys. Cataluccio pasakoja apie pasibaisėtiną Lodzės žydų geto industrializaciją, apie nutylimus pogromus, vykusius Lenkijoje po 1945 m. (Kielce), apie „Cinamoninių krautuvių“ autoriaus Bruno Schulzo Drohobyčiaus miesto likimą. Spausdiname knygos ištrauką.

 

Nusileisti sukrypusiame Lvovo oro uoste – tarsi atlikti šuolį į praeitį. Akimirksniu atsiduri keisčiausiame neoklasikinės architektūros pastate su stiuko lipdiniais, dorinėmis kolonomis ir ryškiomis pastelinėmis spalvomis. Tokia turėjo būti Bruno Schulzo įsivaizduota „Klepsidros sanatorija“. Įtarūs ir rūškani apsaugininkai, kaip Tarybų Sąjungos laikais, slankioja pirmyn atgal nuo pat ankstaus ryto, akivaizdžiai pagiringi. Su didžiulėmis keptuvės formos kepurėmis jie primena nykštukus-grybukus iš senųjų pasakų iliustracijų. Moteriškės iš valiutos kontrolės atrodo geraširdės kaimietės: šiaip ne taip įsispraudusios į savo žydras uniformas, jos žliaugte žliaugia prakaitu tvankiame lipnios gegužės pabaigos popietės ore. Ankstyvos kaitringos vasaros karštis laiko apgulęs tą atskalūnišką aviacinį rūmą, nelyg užlietą melasa.

Plentas, įsibėgėjantis priešais oro uos­tą esančioje aikštėje, it tiesutėliai bėgiai be jokių nukrypimų, yra tikrų tikriausias griujerio sūris: kelio dangą, tarytum išėstą kandžių tunto, nuolat pertraukia milžiniškos ir birios duobės. Perbalęs vairuotojas, vilkintis išblukusiais, kažkada veikiausiai rožinės spalvos marškiniais, juda zigzaguodamas įtampos kupinu slalomu, nesėkmingai mėgindamas išvengti kelio duobių, kurių užkabina mažne trečdalį. Mėgautis panorama neįmanoma: pernelyg dažni šokčiojimai ir lingavimai į šalis. Medžiai virsta vertikaliais žalios spalvos dryžiais, o visa apylinkė, garuojanti nuo saulės kaitros, netenka savo kontūrų. Tačiau sustojimo minutėlėmis atsiveria išties nuostabus gamtovaizdis: akinanti ir gausinga žaluma, nutaškyta lieknučiais išstypusiais medeliais, milžiniškos tarsi saulėgrą­žos aguonų galvos, kurios didingai stiebiasi į dangų, tvirtos kaip dagiai. Saldžiosios kalvos paverčia horizontą nesibaigiančiu judesiu aukštyn žemyn. Visur aplink vanduo: krištolo šuliniai, tankūs raistynai, upeliūkščiai, raižantys laukus žydromis juostomis. Visur aplink Gamta, visa apimanti. Įvažiuojame į Truskavecą (kurio vardas skleidžia saldų žemuogių kvapą), tačiau beveik jo nepastebime, mat miškas driekiasi lopais iki pat pagrindinės aikštės.

Tas pats ir su Drohobyčiumi, Karpatų papėdėje, kur kitados gyveno Bruno Schulzas: šimtai gėlynų, parkų ir sodelių užtvindo miestą nepertraukiama žaluma. Senosios vilos ir netgi modernieji pilkšvi tarybinės epochos statiniai sunkiai braunasi į paviršių šiame lapijos, gėlių ir mėsingų augalų vandenyne.

Gatvėse skrajoja šimtai pusnuogių merginų, gana provokuojančia laikysena. Akį akimirksniu prikausto jų aukštakulniai bateliai, kuriais avi paties įvairiausio amžiaus moterys, išsilaikančios trapioje ir keistoje pusiausvyroje. Praeinu pro vidurinę mokyklą: mergiūkštės plūsta į klases su spalvingomis kuprinėmis, krypuodamos ant drąsos reikalaujančių kulniukų. Linguoja visos kartu, lyg išjudintos vėjo. Didžioji dalis moterų čia turi ilgiausias kojas, kuriomis it skriestuvais raižo gatvių grindinį, palikdamos už savęs dūrių kulniukais skambesį. Šių margaspalvių, pusnuogių ir risnojančių gražuolių reginys vertas net ir asketo vidinio sąmyšio. O ką jau kalbėti apie Bruno Schulzą! Patekus per kraštus besiliejančios Gamtos ir laibų viliojančių kojyčių sūkurį, tiesiog neįmanoma suturėti jaudulio. Tai pirmasis raktas norint patekti į Schulzo apsakymų iš „Cinamoninių krautuvių“ pasaulio substratą. Dar ir šiandien stebina neįtikėtina vietinių parduotuvių, o ypač, kaip ir galima tikėtis, avalynės krautuvėlių ir vaistinių gausa. Schulzo įamžinta vaistinė stovi Turgaus aikštės (Rynek) kampe, priešais neišvaizdų ir ambicingą savivaldybės pastatą, virš kurio dunkso iškelta didžiulė geltonai žydra vėliava – tiek iškrakmolyta, kad didžiausios audros metu nė nekrusteli, kas kelia įtarimą ją esant nulietą iš metalo – bei milžiniškas užrašas: „Jei Kristus prisikėlė, tai prisikels ir Ukraina.“ Vaistų krautuvėlė primena senas nuotraukas, kaip ir kiti karą pergyvenę senamiesčio pastatai: siauri ir paslaptingi praėjimai, pilni chaoso ir pažadų. (...)

Etnografijos muziejuje saugomi trys fragmentai iš freskų, kurias Schulzas nutapė SS karininko Landau vaikų kambariui. Freskas 2001-ųjų liepos 9 d. atrado Benjamino Geisslerio vadovaujama vokiečių filmavimo grupė. Praėjus keliems mėnesiams šias freskas Izraelio slaptoji tarnyba nakčia išgabeno į Jad Vašemą. Vienas iš Drohobyčiuje išlikusių fragmentų vaizduoja juodą katiną šėtonišku žvilgsniu, kaip kad rubuilis Volando asistentas, aprašytas Bulgakovo. Schulzas dievino kates ir jų paslaptingumą, kaip galima nujausti iš jo apsakymo „Genialioji epocha“: „Tačiau dar toliau nuo šviesos buvo katės. Jų tobulumas tiesiog baugino. Uždarytos į savo kūnų tikslumą ir švarumą, jos nebežinojo, kas tai yra klaida ir nukrypimas. Akimirką nusileisdavo gilyn, į savo esmės dugną, ir tada, sustingusios savo minkštame kailyje, rūsčiai ir iškilmingai surimtėdavo, o jų akys, traukdamos žvilgsnį į savo ugninius ratilus, suapvalėdavo lyg mėnuliai. Bet jau po valandėlės, išmestos į krantą, į paviršių, jos, nusivylusios ir be iliuzijų, žiovaudavo rodydamos savo menkystę.“¹

Drohobyčiaus sinagoga buvo viena didžiausių visoje Galicijoje. Per stebuklą ji vis dar stovi. Sovietai sinagogą buvo pavertę baldų sandėliu ir, galima sakyti, ji buvo išsigelbėta. Po 1989-ųjų sinagoga sugrąžinta negausiai miestelio žydų bendruomenei. Tačiau ši neturėjo lėšų sinagogai restauruoti ir prižiūrėti. Tad pastatas liko apleistas, o vėliau jį nusiaubė ant stogo įsiplieskęs gaisras. Kai nuėjau jos apžiūrėti, pasirodė, jog sinagoga kažkiek tvarkoma (bent jau sprendžiant iš smėlio kauburio ir po priešais esančią aikštelę išmėtytų plytų). Stogas taip pat atrodė uždengtas. Tačiau viduje buvo tuščia ir apniokota. Pakėlus akis aukštyn, viena kita dažų žymė leido įsivaizduoti, kad šventovės skliautas kažkada buvo padengtas mėlyna spalva ir vaizdavo žvaigždėtą dangų.

„Nykštukas, mažutėlis, didžiagalvis, tarytum pernelyg išsigandęs, kad išdrįstų egzistuoti, buvo išmestas iš gyvenimo, slenkantis pagūžomis, paraštėse. Brunas nepripažino sau teisės gyventi ir ieškojo pragaišties – bet ne todėl, kad būtų svajojęs apie savižudybę, jis tik visa savo esybe „siekė“ nebūties (...). Mano nuomone, tame siekime nebuvo jokio kaltės jausmo à la Kafka, veikiau tai buvo instinktas, liepiantis ligotam žvėriui eiti šalin, pasitraukti.“² Taip Witoldas Gombrowiczius aprašė bičiulį Bruno Schulzą (1892–1942), gimusį ir beveik visą savo gyvenimą nugyvenusį Drohobyčiuje. Tai buvo lenkakalbis žydų kilmės Austrijos-Vengrijos imperijos pilietis. Tarp dviejų pasaulinių karų Drohobyčius virto lenkišku miestu, daugybės valstybių ir tautų pasidalytos Centrinės Europos kryžkele. Nuo 1914-ųjų iki 1923-iųjų Schulzas viešėjo senojoje imperijos sostinėje Vienoje, prisistatydamas Austrijos pareigūnams pirma kaip „Techninio universiteto studentas“, o vėliau kaip „dailininkas“.

Schulzas retai tepalikdavo savąjį miestą ir niekada nesilankė Italijoje (tik kartą pravažiavo pro čia traukiniu, 1938-ųjų rugpjūtį, keliaudamas į Paryžių, kad nereiktų kirsti nacistinės Vokietijos), tačiau su Milanu ir jo leidyklomis Schulzą siejo gan keisti ryšiai. 1937-aisiais rašytojas bandė tartis dėl itališko „Cinamoninių krautuvių“ leidimo. Ta proga buvo netgi specialiai parengęs „išsamų knygos aprašymą“³ vokiečių kalba bei prisistatymą, kuriuos nusiuntė kažkokiam Milane gyvenusiam Jorge Pinette’ui, bičiulės pianistės Maria Chazen (ar Chasin) pusbroliui, su prašymu rasti jam italų leidėją⁴. Šis prisistatymas yra nepaprastai reikšmingas, mat dovanoja mums raktą į Schulzo kūrybą: „Čia autorius jaučiasi artimas antikos pasaulėjautai ir teigia, jog jo kūrybiškumas, vaizduotės žaismė ir meninis tyrinėjimas kilo iš pagoniškos gyvenimo vizijos.“ Schulzas tikrai gyveno paniręs į savitą fantazijos pasaulį, kur gamta atgydavo keistam nekasdieniškam gyvenimui, o protėvių religinės apeigos jį vėl ir vėl grąžindavo į praeitį.

Pirmoji Schulzo meninės saviraiškos forma buvo piešinys. Kaip aiškino viename interviu bičiuliui dailininkui Stanisławui Ignacui Witkiewicziui, „mano piešimo ištakos pranyksta mitologinėje migloje. Dar nemokėjau kalbėti, o jau keverzojau ant lapų ir laikraščių paraštėse, patraukdamas aplinkinių susidomėjimą. Pradžioje tai buvo vien vežimaičiai ir karietos su arkliais. Keliauti karieta tada man rodėsi kažkas tokio, kupino mįslingų simbolių ir slėpinių. Apie šeštuosius ar septintuosius gyvenimo metus į mano piešinius vėlei sugrįžo vežimaičio motyvas, atidengtas karietos stogas, švytintys žibintai, išnyrantys iš naktinio miško. Šis vaizdinys yra neatsiejama mano vaizduotės sluoksnių dalis, tai tarsi raizginys, iš kurio gelmės išsilaisvina daugybė siūlų galų. Dar ir šiandien neišeikvojau viso jo metafizinio turinio. Karietą traukiančio žirgo vaizdas man iki šiol neprarado savojo žavesio ir pribloškiančios galios“⁵.

Nuo 1918-ųjų Schulzas ėmė viešai rodyti savo ir bičiulių portretus, eks­librisus, fantastiškas kompozicijas bei piešinius su arklių traukiamomis karietomis.

1920-aisiais Schulzas realizavo apie dvi dešimtis raižinių, kurie įkvėpė pirmąjį jo apsakymą (piešinių su užrašais po iliustracijomis forma) – „Stabmeldystės knyga“. Braižiniai, vaizduojantys deformuotus personažus, liudija apie austrų dailininko ir rašytojo Alf­redo Kubino (1877–1959) įtaką Bruno. Anot Schulzo sužadėtinės Józefinos Szelińskos (1905–1991), „Bruną su Kubinu siejo tam tikras siaubo pojūtis, persmelktas Francisco Goyos fantastinių vizijų“. Tačiau Schulzo piešiniuose buvo galima rasti ir akivaizdžių įtaigų iš Matthiaso Grünewaldo, Hieronymo Boscho, Feliciano Ropso, Aubrey Beardsley, Egono Schiele’s bei lenkų Eugeniuszo Zako (1884–1926) ir Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus darbų. Įvairūs motyvai –­ mitologiniai, literatūriniai ir bibliniai –­ sudaro apie moters dominiją vyrui bylojančias scenas. Hominidų procesija, kurioje visada apsireiškia ir pats Schulzas, šliaužia pažeme šlovindama puikiąsias damas, kupinas pasitikėjimo savimi ir seksualiai nesuvaržomas. Ši knyga yra pirmasis Schulzo autobiografinis pasakojimas: liguisto pasaulėvaizdžio vaizdavimas pasitelkus šviesotamsos techniką, kuriam vėliau prireiks žodžių – sulipdytų į „poetinę prozą“ – norint visapusiškai išreikšti save.

Pirmoji Schulzo apsakymų knyga „Cinamoninės krautuvės“ pasirodė Varšuvoje 1934-aisiais kelių bičiulių dėka, kurie parodė rašytojai Zofijai Nałkowskai Schulzo stalčiuje laikytus sąsiuvinius. Lemiama šių apsakymų, sudariusių pirmąją Schulzo knygą, gimimui pasirodė 1930-ųjų pažintis Witkiewiczių namuose Zakopanėje su jidiš rašytoja ir filosofe Debora Vogel (1905–1942). Jos mieste, Leopolyje, Debora buvo viena iš žydų kultūrinio gyvenimo puoselėtojų, susibūrusių aplink žurnalą „Cusztajer“. Dvi pagrindinės Vogel knygos, „Manekenai“ (1934) ir „Žydinčios akacijos“ (1935), kurioms Schulzas parašė entuziazmo sklidinas recenzijas, stipriai susipina su „Cinamoninėmis krautuvėmis“. Iš Schulzo jai rašytų laiškų (ano meto korespondencijos, deja, neišliko) matyti, jog Bruno ėmė atrasti savo žydiškas šaknis ir menininko pašaukimą. Vogel skatino jį rašyti ir puoselėjo Schulzui tiek bičiulystės, tiek kūrybinio artumo jausmus.

Schulzas, kuris lig tol gyveno toli nuo žydiškojo pasaulio ir netgi nemokėjo savo protėvių kalbos, ėmėsi pasakoti fantastiškas istorijas apie savo TĖVĄ, vis labiau priartėdamas prie pasaulio, kuris sudaro jo apsakymų esmę. Neaprėpiamoje savo niuansų įvairovėje Schulzo kūryba vis dėlto turi savitą vientisumą: „Apsakymai, drauge su braižiniais, sudaro vieną bendrą Knygą –­ savotišką prarastosios vaikystės Bibliją, iš to meto, kai tėčio dėka viskas rodėsi ir buvo įmanoma. Neabejotinai žydiškas yra Schulzo Knygos kultas ir tėvo, kaip žinių šaltinio, autoritetas. Abu šiuos motyvus Schulzas panėrė į dvigubą metamorfozę. Jis žvelgia į menininko amatą kaip į mesianišką Knygos tęstinumą, tikrovę paverčiantį mitu. Kitaip tariant, suteikia tam, kas regima, kasdieniška ir neužbaigta, universalumo prasmę... neregimą plika akimi, tačiau visad esančią šalia, juslinę, problemišką. Tokia prasmė yra akivaizdus aidas (parafrazė, atspindys, persikūnijimas), atsklindantis nuo Dievo su išrinktąja tauta sudarytos sandoros.“⁶

Pirmasis „Cinamoninių krautuvių“ pavadinimas, anot autoriaus intencijos, turėjo būti „Atsiminimai apie tėvą“, tačiau psichologas Stefanas Szumanas, kuriam Schulzas davė paskaityti pirmąsias savo noveles, patarė pakeisti pavadinimą „labiausiai akinančio apsakymo“ pavadinimu. Schulzas taip apibūdino savo knygos esmę: „Cinamonines krautuves“ laikau autobiografiniu romanu. Ne vien todėl, kad jis parašytas pirmuoju asmeniu, ar todėl, kad jame galima įžvelgti tam tikrų realių įvykių ar nutikimų iš autoriaus vaikystės. „Cinamoninės krautuvės“ yra autobiografiška knyga ar veikiau dvasinė genealogija, kat’ exochēn genealogija, nes atskleidžia pačias dvasinės genealogijos gelmes, kur šioji virsta mitologija, pranyksta mitologinėje beprotystėje.“

Schulzas ketino paskelbti savo noveles drauge su iliustracijomis: „Viršelį nupiešiu aš pats. Svarstau apie knygos iliustravimą ksilografijomis, išdėstytomis tarp tekstų, kaip XIX a. knygose, bet nežinau, ar man pasiseks.“⁷ Projektas nepavyko, ir knyga pasirodė tik su paties autoriaus pieštu viršeliu.

Tačiau Schulzui pasiseks 1937-aisiais, su antruoju apsakymų rinkiniu „Klepsidros sanatorija“, kuris pasirodys su trisdešimt trimis pieštomis iliustracijomis. Ši sužadėtinei Józefinai Szelińskai dedikuota knyga yra Schulzo, kuriam labai rūpėjo šis naujasis iliustruotos knygos žanras, literatūrinės bei vizualinės kūrybos sintezė. Suvokęs, jog mąsto vaizdiniais, kuriems kartais suteikdavo literatūrinę, o kartais pieštinę formą, Bruno pagaliau sugebėjo sujungti juos į visumą jį išgarsinusiame šedevre.

Schulzas buvo didelis kinematografo gerbėjas. Beje, jo vyresnėlis brolis, inžinierius Izraelis „Izidorius“ Schulzas (1881–1935), vadovavo vienam pirmųjų Drohobyčiuje kino teatrų „Uranija“. Meilė kinui, kaip ir išsiskirianti fantazavimo maniera, ryškiai atsispindi Schulzo mene, tai teisingai pastebėjo Paolo Caneppele: „Bruno Sculzas kalbėjo vaizdiniais, ir jo gimtoji kalba nėra lenkų, bet hieroglifų kalba, kalba-krikštamotė, ideograma. Vaizdinė seka perrašoma lenkų kalba, kuri vėliau gali būti verčiama į visas egzistuojančias šnektas, tačiau toks veiksmas negali ištrinti pėdsakų tikrosios schulziškosios leksikos, kuri yra vaizdinė leksika (...). Schulzo žvilgsnis yra kinemato­grafiškas, kaip ir jo proza, susidedanti iš judančių paveiks­lėlių ir ne taip pastebimai pasitelkianti optinius prietaisus bei kinematografą.“⁸

Dvidešimt aštuoniose fantastiškose rinkinį sudarančiose novelėse gan dažnai Schulzo vizionieriškos vaizduotės išeities tašku tampa sausakimša ir chaotiška tėvo audinių krautuvė: seneliukas-Demiurgas nenuspėjamai apverčia aukštyn kojom visus fizikos ir logikos dėsnius. Jakubas ropščiasi it voriūkštis lentynomis vydamasis kitus vorus; išradinėja įmantrias kosmogonijas, savaip išaiškindamas dangaus ženklus; subu­ria aplink save keisčiausias veisles ir margaspalvius plunksnuočius, pats persikūnydamas į plėšrų kondorą; virsta ug­niagesiu raudona švytinčia uniforma ir aukso kilpomis... Metamorfozės, persirenginėjimai, kelionės laike ir erdvėje, kurioms rastis užtenka paprasčiausio preteksto, pavyzdžiui, seno pašto ženklų albumo, nepaliaujamai seka viena paskui kitą pasitelkiant metaforomis sproginėjančią poetinę kalbą. Skeptiškai vertindamas žmogaus pažinimo galimybių ribas Schulzas leido prasiveržti vaizduotei ir realybės mitologizavimui.

Visos šios temos nuostabiai suplaukia į stulbinantį apsakymą „Kometa“, pasirodžiusį 1938-aisiais žurnale „Wiadomości Literackie“. Deja, tai bus jau pas­kutinis rašytojo literatūrinis darbas, išspausdintas jam esant gyvam, laikytinas savotišku Bruno stiliaus ir jam brangių temų apibendrinimu. Tikrų tikriausias „pavyzdinis pasakojimas“, Apokalipsė su tragikomedijos prieskoniu: „Kartą mano brolis, sugrįžęs iš mokyklos, parnešė neįtikėtiną ir vis dėlto tikrą žinią apie artėjančią pasaulio pabaigą. Paprašėme, kad pakartotų ką sakęs, manydami, jog kažką ne taip supratome. Tačiau tai buvo gryniausia tiesa.“ Cirką primenanti pasaulio pabaiga, kurią mirtingieji (tarp jų ir Schulzas su Tėvu) pasitinka kone su palengvėjimu: ilgiausia naktis, žadanti išlaisvinti žmoniją nuo vargų ir praeities bei ateities skausmo.

Vos keli piešiniai ir du fragmentai –­ „Knyga“ bei „Genialioji epocha“ (kuriais prasideda rinkinys „Klepsidros sanatorija“) – teišliko iš prarastojo Schulzo romano „Mesijas“⁹. Paslaptingasis iliustruotas romanas kurstė daugelio rašytojų vaizduotę, tarp jų ir amerikietės Cynthios Ozick, kuri 1987-aisiais Schulzo atminimui dedikavo „Stokholmo Mesiją“¹⁰. Tai, ką užčiuopė visi Schulzo kūrybą tyrinėję ir juo žavėjęsi rašytojai, pradedant Davidu Grossmanu, buvo nuojauta, jog prarastasis romanas sudarė savotišką visų jo ankstesniųjų novelių epifaniją: „Mesijas“ būtų tapęs galutine sinteze, sudėliojančia viską į vietas, išsaugančia ir suteikiančia universalią prasmę Bruno fantasmagorinių istorijų atplaišoms. Be šios knygos, be „Mesijo“, mūsų delnuose lieka vien nuostabieji jonvabaliai, švytintys nakties tamsoje: šviesos ir poezijos taškeliai, kurių nepakanka mūsų būčiai apšviesti nei jos daugialypei prasmei atskleisti.

Todėl, užvertus knygą su Schulzo pasakojimais bei piešiniais, tarytum užgniaužia kvapą ir apima tas nuostabus, bet kartu skausmingas laikinumo pojūtis, nes norėtųsi skaityti dar ir dar. Ir būtent tuomet į skaitytoją įsismelkia mirties nuojauta, priverčianti sugrįžti prie tragiškos rašytojo žemiškosios baigties.

1939-aisiais Drohobyčių okupavo vo­kiečiai, o kiek vėliau rusai, laikantis Molotovo-Ribbentropo pakto. 1941-aisiais miestelį vėlei užėmė naciai, nedelsdami ėmęsi žydų persekiojimo ir naikinimo. Schulzas, kuris jau buvo melancholiškai susitaikęs su mokymu po Stalino ir Mar­xo portretais, buvo privertas persikelti į Drohobyčiaus getą. Dėl vokiečių kalbos žinių jį pas save „įdarbino“ vienas nacių karininkas –­ fanatiškas austrų dailidė Felixas Landau. Visos Varšuvos bičiulių pastangos ištraukti Bruno iš Drohobyčiaus pasirodė bergždžios, iš dalies ir dėl paties rašytojo chroniško neapsisprendimo palikti gimtąjį miestą. Kai jis pagaliau ryžosi bėgti ir lenkų pasipriešinimo frontas parūpino jam reikiamus padirbtus dokumentus, Bruno gatvėje greta geto kepyklėlės nušovė Gestapo pareigūnas Karlas Güntheris, „laukinės operacijos“ metu, 1942 m. lapkričio 19-ąją. Pareigūnas viešai gyrėsi šia egzekucija kaip keršto aktu –­ Schulzo „šeimininkas“ prieš tai buvo nušovęs Güntherio „žyduką“.

Bruno kūnas niekada nebuvo rastas. Rašytojo bičiulis Izidorius Friedmanas užkasė jį bendroje duobėje žydų kapinėse, virš kurių tarybų liaudies administracija pokariu pastatė gyvenamųjų namų kvartalą.

Neregėtas Antrojo pasaulinio karo smurtas ir kraują stingdantis žydų tautos sunaikinimas, įsiurbęs ir Schulzą su jo rašiniais, šiandien rizikuoja suteikti jo novelėms liūdnai pranašišką atspalvį. Tačiau būtina sutelkti pastangas, skaityti Bruno apsakymus ir žvelgti į jo piešinius su žvilgsniu „prieš tai“: kai šios krautuvės išties egzistavo, o tie keisti personažai, regis, pagimdyti hipertrofiškos vaizduotės, buvo kasdienybės dalis. Atėjo laikas nuimti nuo Schulzo ir nuo jo šedevrų holokausto apnašų sluoksnį. Nes jis negalėjo, nenorėjo jo įsivaizduoti, kaip ir nė vienas žydas iki 1939-ųjų rugsėjo pradžios, nepaisant jau kelerius metus nacistinėje Vokietijoje vykusių persekiojimų ir nuo XIX a. Rytų Europoje siautusių pogromų. Katastrofa, apie kurią kalbėjo Schulzas, buvo visai kita, kur kas glaudžiau susijusi su jo vidinėmis manijomis ir raizgiomis fantazijomis. Tai buvo metafizinis, o ne fizinis skausmas. Mirtis Schulzui buvo intelektualinis skandalas. Bruno Schulzas, kaip ir jo į „Klepsidros sanatoriją“ paguldytas tėvas, manė galįs mirtį atitolinti ar nukreipti kita linkme. (...)

¹ B. Schulz. „Cinamoninės krautuvės“. Iš lenkų kalbos vertė Leonija Malakauskienė. – V.: „Baltos lankos“, 2000, p. 123.
² W. Gombrowicz. „Dienoraštis 1961–1969“, t. III. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: „Vyturys“, 1999, p. 14.
³ B. Schulz. „Exposé uber das Buch „Zimtlanden“ von Bruno Schulz“, iš B. Schulz, „Księga listów“ („Laiškų knyga“). – Kraków: WL, 1975, p. 177–178.
⁴ Italų leidėjai, su kuriais buvo susisiekta (Bompiani, Hoepli, Mondadori) neparodė susidomėjimo. Tačiau Schulzo vardas turėjo po truputį sklandyti ir pas mus, nes italų rašytojas Massimo Bontempelli 1939-ųjų pavasarį nuvyko į Lenkiją ketindamas susitikti su Schulzu.
⁵ Iš itališkojo „Cinamoninių krautuvių“ leidimo: „Le botteghe di color cannella. Tutti i racconti, i saggi e i disegni“, a cura di Francesco Cataluccio. – Torino: Einaudi, 2001, p. 338.
⁶ J. Błoński. „Autoportret żydowski“ („Žydiškas autoportretas“, 1981 m.), iš J. Błoński knygos „Kilka myśli co nie nowe“ („Kelios ne naujos mintys“). – Kraków: Znak, 1985, p. 120.
⁷ B. Schulz. „Laiškas Stefanui Szumanui, 1932/VII/24“, iš B. Schulzo knygos „Księga listów“, p. 155.
⁸ P. Caneppele. „La repubblica dei sogni“ („Sapnų respublika“). – Gorizia: Kinoatelje, 2004.
⁹ S. Kelly. „The Book of The Lost Books“. – New York: Viking, 2005.
¹⁰ C. Ozick. „The Messiah of Stockholm“. – New York: Salem Press, 1987.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Francesco M. Cataluccio „Vado a vedere se di là è meglio“ („Sellerio“, 2010).