Francisco Ayala – ispanų kilmės rašytojas, teisininkas, literatūros profesorius, sociologas, Karališkosios Ispanijos akademijos narys, gimęs 1906 m. pietų Ispanijos mieste Kordoboje ir miręs 2009 m. Madride. Rašytojas priklausė vadinamajai 1927 m. kartai (sutrumpintai – G-27), kurios vienijami kūrėjai pirmą kartą susirinko 1927 m. į XVI a. ispanų poeto Luiso de Gongoros 300-ųjų mirties metinių minėjimą. L. de Gongora tapo visos generacijos kūrybiniu idealu ir siekiamybe. Dažniausiai šiai kartai priskiriami dešimt ispanų kūrėjų, kurių didžioji dalis – poetai: Jorge Guillénas, Pedro Salinas, Rafaelis Albertis, Federico García Lorca, Dámaso Alonso, Gerardo Diego, Luisas Cernuda, Vicente'as Aleixa'as, Manuelis Altolaguirre'as ir Emilio Prados.
Šios kartos tekstams būdinga pusiausvyra tarp intelektualumo ir sentimentalumo, klasikinės (disciplina, meistrystė poe­zijoje) ir romantinės (įkvėpimas) meno sampratos darna, derinami aukštosios ir populiariosios kultūros simboliai. Anot vieno iš ryškiausių šios kartos atstovų –­ Vicente'o Aleixandre'o – „Poetas gieda visiems", todėl poezija turi būti pasiekiama, daugiau ar mažiau suprantama daugeliui.
Šių kūrėjų tekstuose išryškėja avangardistiniai ispanų kultūros eksperimentai, jaučiama tuometinių Europos meno raidos tendencijų įtaka. Francisco Ayala priklausytų avangardistinei G-27 krypčiai. 1929 m. jis pradeda rašyti avangardistinius apsakymus, noveles, impresijas. Svarbiausi šio laikotarpio rinkiniai: „Boksininkas ir angelas" (1929), „Medžiotojas aušroje" (1930). Po pilietinio karo (1936–1939) jis yra priverstas emigruoti, apsigyvena Argentinoje, kur pereina prie lyriškesnio, nuosaikesnio stiliaus, tarsi nutolsta nuo avangardo. Minėtini rinkiniai: „Uzurpatoriai" (1949), „Šuns mirtys" (1958), „Stiklinės dugnas" (1962), kurių pagrindinės temos –­ galios įsitvirtinimas istorijoje.
Vienu iš svarbiausių laikomas XX a. antros pusės ispanų ilgaamžis rašytojas 2007 m. apie savo ilgaamžiškumą yra pasakęs: „Aš esu komikas, kuris metų metus laukia uždangos nusileidimo, bet ta uždanga niekaip nenusileidžia."¹
„Beišnyranti iš vonios Susana" – trumpas avangardistinių laikų Ayalos prozos kūrinys –­ literatūrinė miniatiūra, laikoma ispanų literatūrinio avangardo perlu. Kūrinys publikuotas tais pačiais metais, kai sukuriamas Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dali siurrealistinis filmas „Andalūzijos šuo", o po metų, 1930-aisiais, viename iš įtakingų Ispanijos literatūrinių leidinių „Literatūrinis žurnalas" („Gaceta literaria") paskelbiama apie avangardo mirtį.
Miniatiūros kompozicija paprasta: pirmoje dalyje rašoma apie sustingusį besimaudančios Susanos kūną vandenyje, kol jis atgauna galimybę judėti, paskui mergina nusiprausia ir išlipa iš vonios. Antrojoje pakeičiama žiūrėjimo perspektyva –­ Susana stebima vonioje esančių daiktų.
Simboliai, aliuzijos ir metaforos įgalina miniatiūrą skaityti kaip biblinio pasakojimo apie Susaną ir senius, taip pat kaip XV a. italų dailininko Sandro Botticelli'o paveikslo „Veneros gimimas", antikinio Gorgonės-Medūzos mito avangardistines transformacijas.
Akivaizdūs kalbos emociniai bangavimai, aprašymo sutankėjimai ir išretėjimai, erotiškumas kaitaliojamas su pseudoobjektyvia žiūra, atida detalei, perdėtai įmantrus stilius, vinguriuojančios, tarsi įtraukiančios ir suardančios loginę mintį konstrukcijos –­ tai tik keletas šio vienu ryškiausių avangardo kūriniu ispanų literatūroje laikomo teksto bruožų.
Miniatiūros istorija nėra originali, ji kildinama iš biblinio pasakojimo („Danieliaus knygos") apie Susaną – gražią ir dievobaimingą moterį, susituokusią su Joachimu. Šalia sutuoktinių namų buvęs sodas, kuriame lankydavosi daug žydų. Vieną vidurdienį Susana vaikštinėjo po sodą, norėdama atsigaivinti nuo kaitros. Tuo metu sode buvo ir du seni teisėjai, kurie, matydami, kad Susana yra viena, sumanė pasinaudoti ja savo aistroms patenkinti. Jiedu stebėjo Susaną, besimaudančią vonioje, jai to nežinant, vėliau prisiartino ir pateikė Susanai nepadorių pasiūlymų. Be to, jie grasino, kad išduos Joachimui Susaną pameluodami, kad ji svetimavusi su žaviu jaunuoliu. Nepaisydama visų piktavališkų senių kėslų, Susana nesusigundė ir atsisakė pasiūlymo, o tiedu ją viešai apšmeižė. Bibliniame pasakojime Susaną nuo mirties išgelbsti pranašas Danielius, atskleidęs visą tiesą.
Taigi tiek bibliniame, tiek F. Ayalos tekste Susana užima centrinę poziciją. Susanos kūnas aprašomas detaliai, kad jį būtų galima „tekstiškai pačiupinėti" ir įvertinti. Avangardistinėje miniatiūroje teksto kūniškumas labiau akcentuojamas, o biblinėje labiau linkstama prie alegorinės pasakojimo reikšmės. F. Ayalos tekste seniai nepasirodo, tačiau Susanos kūnas yra pateikiamas skaitytojų žvilgsniui. Be to, jis jau yra apdorotas pasakotojo žvilgsnio –­­ šių dviejų žvilgsnių visuma galėtų būti laikoma senių žvilgsnio projekcija. Kitaip tariant, žiūrėti į ką nors reiškia tam tikra prasme bandyti jį pasisavinti. Pasisavinimas žvilgsniu dažniausiai yra sankcionuojamas socialinių normų, tačiau visuomet yra specialiai arba netyčia paliktų spragų, kai žvilgnis yra nekont­roliuojamas. Tekstinis pasisavinimas gali plėtotis taip pat dviem linkmėmis: tekstas gali „stabdyti" ar kliudyti besąlygiškam žvilgnio pasisavinimui, o gali atvirkščiai –­ jį skatinti ir net visiškai nekontroliuoti.
Šioje vietoje galima prisiminti ir psichoanalizėje aptartą žvilgsnį, kaip konstruojantį Kitą. Bet Kito žvilgsnio subjektas neegzistuotų, todėl būtis tapatintina su žiūrėjimu ir žvilgsniu. Feministinės psichoanalizės kryptys teigia, kad moters kūną, kaip ir visą savivoką, daugelį amžių konstravo vyro žvilgsnis. Bibliniame pasakojime Susanos, kaip gundančios ir kūniškos moters, savivoką sukuria senių žvilgsniai. Tuo tarpu F. Ayalos tekste Susanos kūno kūrimo aktas patikėtas skaitytojams ir skaitytojoms. Pasakotojas F. Ayalos tekste tarsi „nusišalinęs", kuklus ir atsitolinęs. Skaitytojo ir pasakotojo žvilgsnis kuria Susanos tekstinę būtį, prisitraukdamas biblinį pasakojimą, formuoja ją, iš esmės estetizuodamas protagonistės kūrimo aktą.

Akvilė Šimėnienė

Francisco Ayala
Beišnyranti iš vonios Susana

Du nikelio čiaupai, – reti paukščiai, įsitvėrę lygios maudyklės odos –­ susimąstę, apsivalę nuo karšto ir šalto vandens, stebėjo dramatišką jos galvos nyksmą. Galva buvo apgaubta vandeny plūduriuojančių žaliai raudonų žolių. Žolės pamažu slydo į porceliano įdubą.
Jos ausyse, rožinėse ir švelniose kriauklėse, drungnas vanduo giedojo gyvsidabrio dainą. Vanduo vonioje virpėjo. Jis troško iškreipti jos formas; ją didindavo kiekvienas skystų pabangavimų kontūras. Vanduo jos gerklę užverdavo žaliu siūlu: tarsi mirusi galva – mirusios akys jūros sapne! – ant stiklinio padėklo.
Viena lanksti, bet neišvengiama minutė.
Tarsi koks ženklas iškilo ranka. Išvagota venomis ir palengva žemyn tekančiomis vandens srovelėmis. (Penki pirštai, penkios šaknys, įsikniaubusios kempinėn.) Ranka atsileido, ir kempinė – lyg šviesi žvaigždė – sudužo drungname kūno ir porceliano saulėtekyje.
Ranka surado savo drėgną, švelnų kelią prie žastų linkio. Tame aiškiame žemėlapyje užgimė peties sala. Ir metalinis kaklas. Virš krūtinės – pasaulio žemėlapio puslapio – du virpantys vandens ir karmino² spalvos pusrutuliai. Įsčių linkis ir du lygiagretūs keliai...
Peržengusi vandenį, Susana drąsiu dviratininko gestu iškėlė vieną koją per vonios kraštą, kad padėtų melsvai rausvą pėdą ant bespalvės ir nenusakomos temperatūros lentos, tokios lanksčios ir kamštinės.
Aukštaūgė, ji buvo jau nurimusi (tuo tarpu vanduo, laisvas nuo vonios kamštelio grandinės, skubinosi žemyn giedodamas vonios vamzdžiams pasmerktojo giesmę). Įkalintas savo celiuliozinėje elipsėje, ja gėrėjosi veidrodis, ji buvo stebima raitytos kriauklės, kurioje nuobodžiavo juodas muilas ir apvalios augaliniais motyvais puoštos kėdės.
Ji įsisupo į dvi baltas ilgas klostes. Aukštai – galva: drėgna ir tragiška medūza. Apačioje – kojos, suglaustos trikampiu.
Veidrodis ant stiklinio stalelio, kaip ir langas, šypsojosi.

Versta iš: Pigmalión o el amor por lo creado, Facundo Tomás Ferré e Isabel Justo, editores. – Barcelona: Anthropos Editorial; Valencia: Universidad Politécnica, 2005.

¹ http://www.elpais.com/articulo/cultura/Muere/Francisco/Ayala/gran/testigo/literatura/espanola/siglo/XX/elpepucul/20091103elpepucul_3/Tes
² Violetiniai pilka spalva.