Frieda Jung. Hana

Frieda Jung (1865–1929) – Rytprūsių poetė, gimusi Kiaulkiemiuose (Kiaulkehmen; 1935 m. pervadinti Jungortu – jos garbei), Gumbinės apskrityje. Jaunystėje dirbo vaikų auklėtoja šeimose, vėliau – pagyvenusios damos kompanione. Pastaroji ir paskatino išeiti su savais eilėraščiais į viešumą – 1900 m. išleista pirmoji F. Jung knygelė „Eilėraščiai", vėliau pasirodė dar keletas rinkinių. Savarankiškai įsikūrusi Budriuose (Buddern; dabar priklauso Lenkijai), čia parašė vaikystės atsiminimus, kurie buvo išleisti 1910 m. ir tapo labai populiarūs („In der Morgensonne" / „Ryto saulėje"). Po Pirmojo pasaulinio karo F. Jung apsigyveno Įsrutyje (dabar – Černiachovskas).
„Hana" – skyrelis iš atsimininimų knygos.

Piliarožės. Astridos Petraitytės nuotrauka

Kartą – aš buvau gal dešimties –­ grįžo mūsų Hana iš Gumbinės namo ir parsinešė apskritą, sniego baltumo vasarinę skrybėlaitę, turėjusią vienintelį papuošimą – žydrą gazinį kaspiną. Kainavo net dviem sidabro grašiais mažiau, nei tėvai tam buvo skyrę, bet mama nepritariamai purtė galvą.
„Kai visos dabar kumščio didumo aguo­nas segas! Panelei von L. tiktų ši skrybėlė, bet ne tau! Nejau visad turi daryti kitaip nei visos mergaitės?"
Hana stovėjo gerajame kambaryje prieš veidrodį, tačiau žvelgė pro šalį, į sode žydinčių vyšnių prašmatnų sniego baltumą. Jos veidas buvo toks nusiminęs, kad neištvėrusi išbėgau dar jai neatsakius.
Nuo mūsų skalbinių balyklos vedė siau­ras takelis – pavadintas „Riba" – „Alkūninio griovio" link. Šviežutis upeliukas tipeno savo kojytėmis tarp dviejų atšlaičių link mūsų pievų – galėdavau valandų valandas sėdėti ant krašto jo klausydamasi, taip buvo smagu. Čia buvau patyrusi gausybės gėlių draugiją; vasarą dar ir žemuogių buvo aps­tu. Alksnės motinėlės, šalimais parimusios, perspėjo tramažoles ir veronikas nesusigadinti sau pilvukų –­ vakare iškris šviežutėlė rasa. Bet šiandien nieko nei mačiau, nei girdėjau. Sėdėjau ant plačios žalios šakos ir laužiau į gabaliukus sausą šakelę, pakeliui bebėgant pakeltą.
Bjauru, kad šiame pasaulyje kiekvienas privalo daryti tai, ką kiti daro! Tėtis taip sako nedažnai, bet...
Nenorėjau minties užbaigti, bet mažytis įžūlus upeliukas tarė: „Bet mamytė!"
Taip, mamytė pastaruoju metu tai sakė dažnai. Niekad Martai. Niekad man. Visad tik Hanai. Vargšei Hanai.
Nors man neapsakomai buvo gaila sesers, bet jaučiau: tam mamytė turėjo pagrindo!
O juk ji niekad ant Hanos nepyko!
Ir jei jau iš tiesų nėra leista kitokiam būti nei visi...
Prisiminiau praėjusį sekmadienį miške. Šermukšniai žydėjo sniego baltumu, ir visi buvo tokie linksmi. Otas D., kuris iš kariuomenės atostogų sugrįžęs buvo, įsikibo Martai į ilgas kasas ir lakstė su ja po pievą. O Hana pynė kitoms mergaitėms vainikus, mes, vaikai, ieškojom kvapiosios krunės.
Staiga pusseserė Marikė pasakė: „Žaiskim Ratuką!" Sustojom dideliu ratu ir dainavom:


„Mielų vaikučių turiu aš tiek daug,
Kaip juos išmaitinti nebežinau,
Ir vėl ir darkart turiu pamąstyt,
Kaip teks vestuves visiems ištaisyt."
„Klausyk, vaikeli, ką aš tau sakau!"
„Mielasis tėtuši, aš Jūsų klausau."
„Girdėjau šnekant – pamilus esi,
Tad imk pabučiuok tą tau iš šalies!
Pabučiuok ir tą, pabučiuok ir šį,
Brangaus Tėvelio tik nepamirški!"1


Ir toji, prieš kurią sustodavo jaunuolis, buvęs rato viduryje, bučiuodavo ir tą, ir šį, pabučiuodavo ir brangųjį Tėvelį.
Tik Hana ne! Visi taip darė – tik Hana ne!
Ir girdžiu vieną jaunuolį sakant: „Ji užrietusi nosį – ir smarkiai!" Vėl žaidžiant jos nebekviečia į vidurį – nė vienas.
O tuomet pas K. per Įžegnotuves, kai jaunasis dvarininkas iš R. vis juokavo, ir kitos mergaitės jį apsupusios krizeno bei juokėsi! Ką jis sakė, aš nesupratau, tik Hana staiga mergaitėms sušnibždėjo: „Eikim į sodą! Ko mums prasidėti su svetimais vaikinais?"
Bet nė viena su ja nenuėjo. Mes tik dvie­se sėdėjom pavėsinėj, ir Hana man rodė, kaip gėles suspausti džiovinimui. O kaip liūdnai pažvelgė mama, kuri negalėjo iškart ateiti ir tik vėliau su tėvu šventėj pasirodė.
Sausoji šakelė seniai buvo tarp mano pirštų sutrupėjusi. Ir kaip tik Hanai turėjo nutikti kitokia nei kiti būti!.. Pametusi minties giją žvelgiau į medžio viršūnę. Bet – kas ten?
Aukštai viršūnėje vos pastebimai vėjyje sūpavosi mažytis paukščių lizdelis. Mane užliejo begalinis pasigėrėjimas. Pagarbiai stovėjau, pasistiebusi ant galų pirštų. Jei kas būtų paklausęs, kodėl ką tik buvau tokia liūdna, – nebūčiau žinojus. Bet po kelių savaičių, Martensų Minos vestuvėse, tai vėl mane ištiko.
Kaip puiku, kad mielas Dievulis vėl į kaimą vestuves atsiuntė! Mūsų kompanija pasitempus stovėjo kambaryje, o tėtis ir Marta bandė iš pavienių aukštų natų, atlekiančių pas mus nuo vestuvininkų namų, išgauti melodiją.
„Na, vaikučiai gana gana, – galiausiai tėtis pasakė mamai, vis dar Hanai kažką taisančiai, lyginančiai. – Dabar tikrai metas!"
„Na eikit, po kelių minučių mes jus pasivysim!"
Kai tie dviese dingo už durų, mama abiem rankom apkabino Haną: „Aš dar noriu tavęs, brangus vaike, paprašyti – įsijunk bent šiandien smagiai tarp jaunimo! Na, kas iš tavęs bus, jei nuolat ir nuolat nuošaly stovėsi?"
Mūsų geroji mamytė su savo juodo šilko „visai naujai persiūta" vestuvine suk­nia ir puikiu baltu „nėrinių kyku" ant lygių plaukų atrodė tokia miela ir susirūpinus. Ji kalbėjo ta kalba, kuri kiekvienam metui yra sava. Šiandien ji būtų pasakiusi: „Nesistenk, mano vaike, daryti tai, kas priešinga tavo prigimčiai! Jei tau nemieli šokiai ir žaidimai – žiūrėk, kiek puikių darbų kur bepasisuksi. Susivok, mano vaike, susivok! Pasirink sau profesiją!"
Ir Hana, lengviau atsikvėpusi, nusiimtų nuo savo tamsgeltonių plaukų saulučių vainikėlį, o jos trapi figūra išsitiestų, prisipildžius jėgos ir džiaugsmo: štai užduotis, užduotis!
Tačiau to meto ir mūsų uždaro kaimo papročiu, saulučių vainikėlis karūnavo jos glotnius plaukus, o ji tik tyliai pasakė: „Šiandien tikrai susiimsiu, mamyte!"
Prie Pilkūnų kiemo mes pasivijome tėtį ir Martą. Vestuvių melodija dabar tvirtu skambiu maršo tempu ritosi link mūsų per lauką. „Aš turiu draugužį, geresnio tu nerasi."
Man rodėsi tarsi koks nematomas stebuklas mums abi rankas tiesia: „Laukiam laukiam!" Mūsų kojos vienodu ritmu liečia žemę. Nuo aukšto vestuvininkų namo frontono plazdena, visiems žinią skelbdama, vėliava, taip linksmai, taip džiugiai! Taip taip, Rojus yra žemėje – šiandien kiaulkiemiškiai tai suprato.
Vos įžengėme į kiemą, žaliom eglišakėm pabarstytą, prasidėjo sveikinimasis –­ visos tetos2 ir mergaitės pasibučiuodavo, vyrai dažniausiai tik ranką ištiesdavo, net atrodė, kad čia visai ne mūsų kiaulkiemiškiai, tokie visi puikūs. Senieji bažnytiniais apdarais, pabroliai su puokštele sagos kilpelėje! Linksmybė nepranyksta nuo jų rudai įdegusių veidų baltomis kaktomis. Mielai jie truputį paprunkščiotų, bet tai netinka prieš jungtuves.
O pamergės, o pamergės! Maniau Marta ir Hana bus puikiausios, bet jos tik neblogesnės. Na, ačiū Dievui, jos bent jau neblogesnės. Man dingteli, kad jaunai mergaitei vestuvės yra tas pats, kas gėlei pavasaris arba vasara: vienu ypu jos pasipuošia baltumu ar rausvumu, ar žydriu, ar geltoniu! Pusseserė Marikė virto rože, mūsų Marta raktelio žiedu, Martenų Malikė, kaip tik vedanti tėvelius prie jaunųjų –­ neužmirštuole.
O Hana?
Mintyse ieškau ypač gražios baltos gėlės. Ir vis man netinka. „Edelveisas", – staiga pasakau visai garsiai, o tokio Kiaulkiemiuose dar neregėję!
Kas šiandien mano akį ypatingai traukia – tai nuotaka. Ji dėvi nuometą, prie vainikėlio prisegtą, kuris tokio pat ilgumo kaip ir suknia. Ir kam jo reikia? Tokio kaime dar nesame matę. Bet kaip gražu! Atrodo tarsi liaunas medelis, visas baltu rūku apsigaubęs; turi kaip reikiant pasistengti, kad įmatytum.
Ir nenutrūkstanti muzika – muzika!
Mudvi susiėjom su Martenų Lizute, su kuria vienmetės. Tarpusavy mes šiandien kalbėjomės vokiečių aukštaičių kalba, nors kiti, nepaisant jų padėties, liko prie tarmės.
„Klausyk, Lizute, ar tos, – parodžiau piršteliu į pamerges, – ar jos visos irgi gaus pabrolius?"
„Na kas žino! Butgereičių Augustė ir Pilkūnų Berta, ir Davideičių Tilė jau kažką turi!"
„O tada jie su jomis eis prie altoriaus?"
„Taip – ir kiekvienas šoks daugiausia su saviške. Ir apskritai..."
Lizutei visai nėra reikalo man sakyti; aš seniai žinau: mergaitė, negavusi pabrolio, lieka nuošaly, kaip mamytė sako. Bet kurgi mūsų Hana galėtų būti?
Žodžio netarusi palieku Lizutę, lekiu per visus kambarius – per kiemą – per daržus. Visur jie jau stovi po du, tarp savęs plepėdami; po ketvirčio valandos reiks važiuoti bažnyčion.
Bet kur galėtų mūsų Hana būti?
Galiausiai išgirstu jos balsą pro atvirą sandėliuko langą: „Teta Štucke, o nuo šito aguoninio galiu dar įdėti?"
Pasistiebiu ant pirštų galų: „Ką čia veiki, Hana?"
Ji stovi prie stalo ir deda į krepšį pyragus: „Tik pamanyk, šitą būtų jie ir pamiršę! Dar reikia trupininio paimti vaikams, kurie ant kelio stovės!"
„Oje, būtume gerokai apsikiauliję, –­ sako teta Štuckė, jaunosios mamos sesuo.– Ubagų veselė! sakytų. Bet per tuos darbus!.. Esi kaip galvą pametęs!"
„Ech, Hanute, kitos jau turi pabrolius!"
Po kelių minučių užgroja: „Aš vien Dievu, ne kuo kitu visad pasitikėsiu." Tėtis stovi gerajame kambaryje, jam iš dešinės jaunieji, iš kairės jaunosios tėvai, svečiai ratu pasieniais. Auksiniai saulės spinduliai pro mažą viršutinį langelį krenta ant ajerais pabarstytų lentinių grindų. Jaunosios nuometas spindi juose – baltai, paslaptingai.
O dabar kalba tėtis! Jis pasakoja, ką kartą nuostabaus yra skaitęs. Kartą jaunoji gavusi monetą, kurios vienoje pusėje buvo pavaizduotas vandens telkinys, į kurį panirę du moliniai ąsočiai, o viršuj buvo užrašyta: „Vienas prieš kitą mes sudušim!"
Kitoje monetos pusėj buvo pavaizduoti du darbiniai jaučiai, įkinkyti į vežimą. Užrašas greta skelbė: „Kartu mes esame stiprūs!"
Ir tėtis, iškėlęs iš savo širdies gilumos visa, kas miela ir gražu, draugiškai tiesia jauniesiems: patyrimą, linkėjimus, pažadus. O – nuostabu bus naujoje, nepažįstamoje žemėje, į kurią jie šiandien įžengia!
„Aidės varpelis, atlieps jam kitas,
Daina jaunųjų – skambi, tyra!
Jei koja kojon abudu žengsit,
Lydės kelionėj jus palaima."
Pabaigoje visi bendrai sukalbame „Tėve mūsų", tada nuotaka atsisveikina su tėvais, savo senaisiais nameliais. Nepriimta, kad tėvai į jungtuves važiuotų kartu. O kai nuotaka sugrįš iš bažnyčios, ji savo ankstesniuos namuos bus tik viešnia!
„Tpru!" – privažiuoja pirmas vežimas. Abu pirmieji pabroliai pačiumpa abiem rankom per liemenį savo pamerges – tai jaunosios sesuo ir jaunojo sesuo – ir įkelia vežiman. Pasikrykštaudamos jos įsitaiso šalia jų – jau nebereikia slėpti smagumo.
Po jų važiuoja jaunieji. Tada visi kiti, laisva valia susiporavę. Spūstyje man pavyksta timptelti Martos geltonąją muslino suknelę: „Ei, ar Hana turi pabrolį?"
„Ne, – atsako ji ne įprastai džiugiu, bet prislėgtu balsu, – bet iš Nemirsatės atvyks dar keli puikūs jaunuoliai."
„Tpru!" – šūkteli Otas D. puošnia husariška uniforma ir ištiesia jai ranką.
Ateina ir Hana sėsti į tą patį vežimą.
„Teta Štucke, prašom paduoti pyragų krepšį!"
„Taip, aukseli mano Hanute! Jei nebūtum man priminus – ubagų vesele vadintųs. Ale kad tarpais imi ir pameti galvą!.."
Kuriam laikui namuose tampa tylu. Pasilikusieji svečiai, taip pat ir mamytė, pasišnekučiuodami sėdi sode už ilgo baltai padengto stalo. Niekas ir nepastebės, jei minutėlei pradingsiu! Iki mūsų Alkūninio griovio toli, bet iki Martenų Durpyno...
Niekur pasaulyje nebūtum taip vienumoje kaip Martenų Durpyne. Keturkampėse juodose kūdrose vanduo, regis, dieną naktį snaudžia. Vėjas kartkartėmis pasilenkia per jų kraštą klausdamas, ar nenorėtų pažaisti. Bet vos apžvelgęs į tamsią gelmę išgąstingai atšoka – šmaukšt, jis jau prie meldų, netolies įmerkusių kojas į didelę praustuvę.
„Vaikai, – sako šukuodamas jų ilgus plaukus, – tik jau čia nesimaudykit, čia labai gilu!"
Perspėja ir juodosios durpių piramidės. Jos regisi lyg tamsūs vaiduokliai. Temstant nenorėčiau čia sėdėti.
Tačiau dabar! Dabar, šviečiant saulei!.. Aukštai pasikėlusi savo baltą suknutę atsisėdau ant mažos kalvelės, pusiau apžėlusią brūzgynais. Man iš šalies – plati balta vatos pūkelių jūra! „Medvilnė", taip vadina tėtis. Kiek paukščių mamyčių čia savo lizdeliams paklotėlių gali rasti! Vis dėlto Hanos paklausiu...
O Dieve, ir vėl čia tas kvailas gnybimas many! Ko aš atbėgau čia tarp meldų ir medvilnės, jei ir vėl esu surasta? Ir kažkas lindi būtent ten, kur tuksi širdis.
Nuo Nemirsatės bokšto atsklinda varpo dūžiai – pavieniai, pasimetę. Dabar vestuvių pulkas eina į bažnyčią!.. Karštai sudedu delnus. „Brangus brangus Dangaus Tėve, padaryk taip, kad galėtum šioj žemėj būti kitoks nei visi!"

„Gyvenimu džiaukis, nes lempa dar švyti. Kol nenuvyto, rožę nuskyki."
Jaunosios tėvai ir vestuvių svečiai atskubėjo iš sodo ir sustojo prie durų pasveikinimui; mudvi su mamyte viena greta kitos, aš įkibau jai į parankę.
Iškart du vežimai įdarda į kiemą. Smuikai skelbia džiaugsmą. „Bum bum", atsiliepia kontrabosas. Dar pilnu greičiu riedant iššoka pabrolys; po sekundėlės, vežimui sustojus, jo tvirtos rankos prilaikoma pamergė lengvai nusileidžia ant žemės. Ir dar! –­ Ir dar! – Ir dar! – šis momentas skelbia: „Gyvenimu džiaukis, nes lempa dar švyti."
Pirmosios poros jau šoka troboje. „Op, op!" – girdisi pro atvirus langus. Jaunavedžių pora iškilniai žengia tarp sveikintojų link savo garbės krėslų. Įrieda paskutinieji vežimai. Tėvas ir Marta, bendros srovės buvo nunešti pirmyn mūsų nepastebėję. Štai prieš mus Hana. Ji vienu ypu apkabina mamą ir mane – jos veidas džiugiai švyti.
„Ar galėtume nueiti į sodą?"
„Taip, vaike!"
Kaip susitarusios sustojame prie piliarožių lysvės.
„Mamyte, buvo taip gražu!"
Mama dvejodama žvelgia į Hana, ji visai nenori klausdama ją įskaudinti.
„Jei tau buvo gražu, tai ir puiku, mano vaike!"
„Bet iš tiesų, mamyte, iš tiesų! Patikėk, ir tu taip būtum pasielgus. Žinok, Brauno Anikė dar neturėjo jokio... ir ji juk visad tokia nelaiminga, nes mano, kad tai dėl jos peties!"
„Na, toliau, Hana?"
„Tad pono Šmidto paprašiau, kad man, kaip kolegos dukrai, padarytų paslaugą! Ir kad neužsigautų! Aš šiaip ar taip tetai Štuckei buvau pažadėjusi kaip reikiant patalkinti. Patikėk, mamyte, tu irgi taip būtum padarius!"
Gailios ašaros bėga mamos veidu: „Nežinau, vaike – kai buvau jauna!.. Bet tu iš tiesų kitokia nei visi!"
Mamos balse pasididžiavimas ir švelnumas, abi net nustebusios į ją žvelgiam. Staiga mus užplūsta didžiulis, nenusakomas džiaugsmas.
„Vargų mes naštą patys sau kuriam,
Spyglių paieškom ir jų surandam,
Bet pro žiedų žiedus gražiausius
Praeinam tarsi akis užmerkę.
Gyvenk ir džiūgauk..."
Smuikiai griežia ir griežia, ir vis negana.
Tai nutiko prie Martenų piliarožių lysvės – mūsų Hanai buvo duotas leidimas būti tokia, kokią ją Dievas sumanė!
Kai vėlai naktį ėjome į namus, virš mūsų šnekučiavosi žvaigždės.
„Kodėl toji su saulučių vainikėliu taip mažai tešoko?" – paklausė viena žvaigždutė.
„Nesijaudink dėl jos, – atsakė kita, –­ kas jai tas tuščias pasaulio triukšmas. Daug meilės ji turi išdalyti pasauliui, o jos laikas toks trumpas."
Taip kalbėjo žvaigždės.
Regėjome jų mirkčiojimą, bet nesupratome.
„Labanakt, mamyte!"
„Labanakt, Hana – mano mielas, mielas vaike!"

1 Senovinis, Vokiečių Lietuvoje [Prūsų Lietuvoje] labai paplitęs liaudies žaidimas.
2 Visas kaimo moteris vaikai bendraudami vadino tetomis (autorės pastabos).

Iš vokiečių kalbos vertė Astrida Petraitytė