Geoffrey Chaucer. Iš „Kentenberio pasakojimų“

Geoffrey Chauceris (1343–1400) –­ žymiausias anglų viduramžių rašytojas, filosofas, diplomatas. Ši ištrauka yra iš G. Chaucerio kūrinio „Kenterberio pasakojimai“ (1400) antrojo – „Malūnininko pasakojimo“. Fablio žanrui priskiriamas „Malūninko pasakojimas“ pateikiamas po „Riterio pasakojimo“ – aukštojo stiliaus kurtuazinio romanso. Kontrastas tarp šių pasakojimų akivaizdus, autorius prologe net įspėja skaitytoją, kad jautresniam šis pasakojimas netinka. Apskritai, anot Haroldo Bloomo, G. Chauceris savo poezija reagavo, ją priešpriešino „dieviškai“ Dantės poezijai, sąmoningai rinkdamasis žemiškas, realistiškas ir kartais ne visai švankias temas.

Malūnininko istorija remiasi bibliniais siužetais – pavydaus vyro dailidės Džono prototipas yra Šv. Juozapas, jo žmonai Alison kaip Mergelei Marijai su nepadoriu pasiūlymu „apsireiškia“ meilužis Nikolas (angelas Gabrielius). Atstumtasis meilužis Absolonas – karaliaus Dovydo sūnaus bendravardis (beje, į jį panašus pabrėžtinai dailiais plaukais) savotiškai pratęsia kurtuazinę riterio pasakojimo giją, bet savo asmeniu ją ir diskredituoja – asistuojant Alison, beriamos trubadūrų poezijos klišės, gašloko bohemiško klerikalo lūpos tėra mechaninis, nupoetintas vapėjimas, bergždžios meilės pastangos, į kurias Alison atsako tiesiai: „Šalin eik, gausi akmeniu, jei ne, / Ir netrukdyk miegot, po šimts velnių!“

Pasakojimo siužetas: gudrus studentas Nikolas sukuria ir įvykdo planą, kaip apgauti stalių, kurio name nuomojasi kambarį, ir sugulti su jo žmona Alison. Planas pavyksta, naivus stalius įtikinamas, kad tuoj bus tvanas, kad jis – Dievo pasirinktas naujasis Nojus. Kol stalius, gelbėdamasis nuo netrukus kilsiančio tvano, kybo palubėj įtaisytam kubile (jo arka vienvietė), Nikolas ir Alison nuplasnoja į guolį. Tačiau, pasimaišius kitam pretendentui į meilužius, visos gudrybės ir melai subyra. Kulminacijoje nuteka įsivaizduojamo tvano vandenys, kai kerštaujančio meilužio Absolono nudegintas Nikolas suriaumoja „Vandens!“ ir to riksmo pabudintas stalius, pamanęs, kad užplūdo tvanas, nukerta kubilą laikančią virvę-bambagyslę, jungiančią jį su Nikolo sukurpta tvano istorija. Visas melo pastatas, kuris kartu yra ir pats pasakojimas, griūva, gimsta tiesa. Visi personažai stoja tarsi nuogi viešumo, miestelio gyventojų akivaizdoje. Melas demaskuotas, tad baigiasi pats pasakojimas, kaip tą fikciją aptarnaujanti mašinerija, ir pasakotojui telieka reziumuoti:

Kiekvienas juokėsi iš jo kančių
Jo žmona sugulė – ne su pačiu
Nors pavydėjo, saugojo kaip gali.
Bučiavo Absolonas jos geldelę,
O Nikolui nusvilo uodega,
Sergėk, Dieve, draugiją, pabaiga!

Vertėjas

 

Malūnininko pasakojimo prologas

Riteriui pasakojimą užbaigus
Tiek senas, tiek ir jaunas iš jų skaičiaus
Sušneko, kad istorija kilni –
Ją verta išlaikyti atminty –
Tam pritarė pirmiausia kilmingieji.
Nusijuokė vadovas: „Kaip pradėjom,
Taip tęskime, skrynelė atverta,
Na ką gi, kas mums pasakos dabar?
Tikra tiesa, pradžia buvo stipri,
Sere Vienuoli, galbūt tu turi
Istoriją, kad riteriui prilygtų.“
Malūnininkas girtas, net išblyškęs
Ant žirgo vos ne vos benusilaikė.
Vienplaukis, bekepuris, išsidraikęs –
Jokių manierų (taip nepriderėtų) –
Pradėjo Poncijaus balsu jis rėkaut:
„Prisiekiu rankom, kaulais ir krauju
Mano istorija taip pat kilni, galiu
Papasakot už riterį geriau.“
Vadovas matė, kad tas girtas jau,
Ir tarė: „Robinai, brolau, nepyki,
Tegu papasakos dabar kas kitas.
Nereik skubėt, laikykimės tvarkos.“
„Dėl Dievo Dvasios, – tas jam – niekados,
Jeigu neduodat žodžio, išeinu.“
„Gerai jau, pasakoki po velnių!
Kvailys tu, nebenulaikai galvos.“
„Gerai tad, dėmesio visi, tylos, –
Tarė malūnininkas. – Tiktai, ponai,
Aš girtas, sprendžiu pagal balso toną.
Jei mano pasakojimas nerišlus,
Atleiskit, kaltas Satverko alus.
Pasakosiu jums apie gyvenimą
Staliaus ir jo pačiutės Alison.
Ir kaip suvystė stalių tą studentas.“
„Čiaupkis! – Dailidė jam neapsikentęs, –
Nereik mums tavo nešvankių blevyzgų;
Ir nuodėmė, ir didelė kvailystė
Ką nors apjuodint ar apšmeižti žmogų,
O ypač jei šešėlis krenta žmonai.
Ar tau pasauly kitų temų maža?“
O jam malūnininkas atsigręžęs:
„Broluži Osvaldai, kam taip karščiuotis,
Neturintis žmonos nebus raguotis,
Bet neteigiu, esą raguotas tu,
Pasauly gerų moterų apstu.
Iš tūkstančio gerų viena bloga.
Suprasi, jeigu netuščia galva.
Dėl pasakojimo kodėl pyksti?
Aš vedęs ir šalia tavęs pati;
Bet savo jaučiais kinkomais prisiekiu:
Apie save taip negalvočiau niekad,
Kad šitokia nelaimė teko man,
Jau tik ne man, galbūt kam nors kitam.
Ir šiaip neverta vyrui tiek domėtis,
Kur Dievo ar žmonos buvimo vietos.
Tik taip patirsi dievišką pilnatvę,
O jei atlieka kas – bala nematė.“
Toks tad yra malūnininkas šis,
Kai jau pradės, nieks nebesustabdys.
Ką pasakojo jis sava maniera,
Tą atkartosiu, kito būdo nėra.
Skaitytoją jautresnį tik prašau,
Dėl Dievo meilės, nemanyk, žmogau,
Kad piktos paskatos diktuoja kalbą,
Aš viską perteikiu, juodą ir baltą,
Nes negaliu klastot istorijos.
Brolau, jeigu klausyt nenori jos,
Praversk ir rinkis kokią nori kitą –
Trumpą ar ilgą, tinkamą skaityti,
Kad ir istoriją apie kilnumą,
Aukštą moralę arba net šventumą.
Nekaltink, jei blogai pasirinkai.
Malūnininkas – diegas, juk žinai.
Beje, kaip stalius ir dar daug kitų
Daug kas blevyzgų žėrė nešvankių.
Tad jeigu klausant šventas pyktis ima,
Nežvelk rimtai į tai, kas tik žaidimas.

 

Malūnininko pasakojimo ištrauka
(Alison aprašymas ir Nikolo asistavimas)

Dailidė buvo vedęs jauną žmoną,
Meilesnė už gyvybę ji prie šono –
Jai aštuoniolika dar tesukakę,
Ją stalius saugojo kaip savo akį.
Jauna ji ir pasiutus, o jis – senis,
Pavydas jam tarpuragę kuteno.
Katono mėmė šis nebuvo skaitęs –
Pagal save derėtų siekti kraičio.
Nes vestis žmonės tik panašūs turi,
Jaunystė ir senatvė – ginčui durys
Plačiausiai atlapotos, o jis – spąstuos,
Ir tenka, kaip dažnam, bėdas tas kęsti.
O ji daili, žmona apdovanota.
Žebenkšties linkio kūnas, lieknas stotas,
Odinis diržas šilkais nudygsniuotas,
Balta prijuostė – pienas ryte duotas.
Klubus jos veržia, o be skaičiaus klosčių,
Suknelę juodi siuviniai nuglosto,
Ir nugaroj; apykaklė iš šilko,
Juodą viduj ir išorėj ji vilki.
O jos baltos kepurės kaspinai,
Kaip ir suknia siūti juodais šilkais,
Ji karūnėlės kaspiną iškėlus
Ir žybsi akys raganiškai mielos.
Užlenkia antakiai jos žvilgsnį gyvą
Juodi it vaisiai nuo dygiosios slyvos.
Į ją akis ganyti maloniausia,
Prispėjusią per šventą Joną kriaušę.
Minkštesnės odos nei avies pūkų.
Jai veršenikė plakės į klubus,
Šilkais kutuota, blizganti karuliais.
Visuos kraštuos, kurie po saule guli,
Tokia gražuolė, nėra ko meluoti,
Kiekvieno vyro uždega vaizduotę.
O spindesys gaidresnis jos veidų
Nei Tauery nukaltų pinigų.
Ji skelia garsiai dainą, nuoširdžiai
Tarsi pakraigėj čirptų kregždinai.
Žvitrumas žingsnio, judesio miklumas
Tarsi vaikų, kai ant mamos sugriūna.
Atodūsis saldus kaip vynas ar midus,
Kvapas šiene sužertų obuolių.
Mitri įspirti, kumeliukas linksmas,
Aukšta kaip stiebas, kaip strėlė įtimpus.
O iškirptėj giliai puikavos segė.
Plati kaip skydas, atremianti akį;
Aukštai užkyla batų suvarstai,
Ji rožė, pakalnutė, tad tikrai
Į lovą temptųs tokią tūlas ponas,
Dažnam jomenui tiktų ji į žmonas.
Tad vieną kartą tai ir atsitiko,
Kad kaily Nikolas nebenustygo,
Su pačia staliaus užvirė myluotis,
Kol vyras Osny, laiką išnaudoti.
Studentų subtilumui nėr ribos –
Jis čiupo žmonai užu šakumos,
Sakydamas: „Jei ko geidžiu, negausiu,
Išleisiu amą, ak, padėk, Aukščiausias!“
Už strėnų jauną pačią ūmai stvėrė!
Sušuko jis: „Mylėk širdį atvėrus,
Jei ne, o Viešpatie, aš galą gausiu!“
O ji atšoko – nesuvadėliauta,
Ir metė jam atšlijus, susišiaušus:
„Aš nebučiuosiu, Nikolai. Tu liaukis!
Paleisk! – ji šaukė, – Nikolai, paleisk!
Aš šauksiu „gelbėkit“! ir dar vaitosiu – „aikt“!
Patrauk rankas, prašyčiau mandagumo!“
Pravirko jis, maldavo palankumo,
Ir taip gražiai įtikinėjo uoliai,
Kad ji sutiko įsileist į guolį.
Prisiekdama šventu Tomu iš Kento,
Kad ji jam prielanki, tik lai pakenčia
Iki jie susitiks, ištaikę progą.
„Mat vyras iš pavydo net sublogęs,
Matykimės, bet ne po mano stogu,
Jei sužinotų, pasekmės būt slogios,
Viską laikyk giliausioj paslapty.“
„Oi nesijaudinki, mano brangi,
Studentas būtų tik švaistūnas laiko,
Jei staliaus neapgautų tarsi vaiko.“
Taip sutarė jie, kits kitam prisiekė,
Kaip jau minėta, neskubėt, nors knieti.
Kai apmalšino Nikolas jausmus
Ir paplekšnojęs švelniai per klubus,
Ją išbučiavęs ėmė psalterį,
Užgrojo taip, kad net apsalt gali.

 

Iš anglų kalbos vertė Edgaras Platelis

Draugai