Nikita buvo neturtingas ir samdytis advokato neturėjo iš ko.
Valstybės paskirtasis gynėjas iš pradžių jam varė tikrą neviltį.
Kai į tardymo kambarėlį su tuo sulaužytu portfeliu įžengė nedidukas, žilas, nuo alkoholio pajuodusiais paakiais žmogelis, vilkintis keliolikos metų senumo lietpaltį, ir kai tardytojas Nikitai pasakė: „Čia tau valstybės paskirtas advokatas“, Nikitą apėmė dar didesnis siaubas negu tą vakarą, kai metus užsienyje prasislapsčiusį nuo teisėsaugininkų, vos tik grįžusį į Lietuvą ir užėjusį pas bičiulį į svečius netikėtai suėmė į butą įsiveržę policijos pareigūnai. Suėmė: parvertė ant žemės, uždėjo antrankius, pastatė, spyrė į užpakalį ir pusnuogį išvežė į nuovadą. „Tai, blet, pasveikinimas grįžus į tėvynę“, – galvojo tada Nikita.
Tiesą sakant, anokia čia tėvynė. Tėvynės jis kaip ir neturi. Tėvai dar sovietmečiu nuo Uralo atvažiavo į Lietuvą dirbti statybose. Taip ir liko. Nikita gimė čia. Šeimoje kalbėjo rusiškai, lankė rusų mokyklą, kieme su draugais taip pat bendravo rusiškai. Vėliau baigė technikumą, kuriame išmoko lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir rašyti. Jam buvo sunku šitoj šaly, bet kitos neturėjo ir paklaustas: „Kur yra tavo Tėvynė?“, tikriausiai vis dėlto būtų atsakęs: „Nu tai čia, Lietuvoj. O kurgi kitur?“
Pats tiksliai nežinojo, koks velnias tą vakarą jį įnešė į prekybos centrą.
Pasidaręs kaukę, – žieminėje kepurėje prasikirpo angas akims, burnai ir nosiai, – užsimaukšlinęs ją ant veido ir iš tėvų virtuvės pasiėmęs patį didžiausią peilį įbėgo į ištuštėjusią parduotuvę, įrėmė peilį tiesiai į gerklę prie kasos sėdėjusiai pardavėjai ir pats išsigandęs to, ką daro, iš visų jėgų ėmė riaumoti:
– Kurva, blet, davai diengi!
Kartoti nereikėjo, viskas vyko tikrai greitai. Išbalusi kaip drobė pardavėja staigiai iš kasos aparato ištraukė visus pinigus ir atidavė užpuolikui. Nikita kaip strėlė šovė iš prekybos centro laukan. Bėgo palei parduotuvę, pasuko už kampo, peilį kažkur numetė (laimei, policininkai paskui jo taip ir nerado) ir nenorėdamas kristi praeiviams į akis nusiėmė kaukę.
Oi, kaip jam pasidaro bloga prisiminus nelemtą kaukę! Reikėjo pabėgėti dar šiek tiek tolėliau, nes prekybcent­rio teritoriją filmuojančios kameros užfiksavo per anksti kaukę nusiėmusio Nikitos veidą. Tą jis sužinojo po kelių valandų, kai į namų duris paskambino policijos pareigūnai.
Tąsyk Nikita spėjo iššokti per balkoną ir pabėgti. Išvyko į užsienį.
Devyni šimtai litų. Juokinga suma. Plėšimas su pasikėsinimu nužudyti yra daug blogiau nei tie vargani devyni šimtai litų. Iš Nikitos juokėsi jo draugai, su kuriais pabėgęs į užsienį bendraudavo per skaipą, iš jo juokėsi ir policijos pareigūnai. Tą vakarą spyris į užpakalį jam aiškiai parodė, kokia nemaloni laisvę praradusio žmogaus dalia.
Nikitai grėsė treji metai nelaisvės.
Pirmąsyk išvydęs savo prasigėrusį advokatą vyriškis puolė į neviltį, jam ėmė rodytis, kad kalėjime teks praleisti gal net ne trejus, o šešerius metus. Policija su prokurorais iš manęs tikriausiai tyčiojasi, manė jis.
Į tardymo kambarį įėjęs advokatas apsižvalgė, pasiėmė kėdę ir ją nusinešęs į tolimiausią kampą atsisėdo. Tardytojas uždavinėjo visokius klausimus. Nikita kažką atsakinėjo, advokatas tylėjo. Sėdėjo kampe ant kėdės, ant kelių pasidėjęs sulūžusį portfelį, kartkartėmis jį atsidarydavo, pasilenkdavo, kažką ten pasislėpęs padarydavo ir vėl tarsi pelė po šluota sėdėjo kambario kampe.
Praėjus gerai valandai, kai tardytojas Nikitos paklausė, kokie buvo pardavėjos, kuriai šis laikė prie gerklės prispaustą peilį, plaukai, valstybės paskirtasis gynėjas netikėtai pašoko, jo portfelis nukrito ant žemės (kažkas skambiai barkštelėjo ir Nikita pamatė iš portfelio iškritusį pustuštį „Starkos“ butelį). Advokatas pribėgo prie tardytojo ir valdingu balsu sušuko:
– Tu ką, blet, manai, kad jis žiūrėjo į pardavėjos plaukus?!
Tardytojas atšlijo.
Nikita pajuto, jog yra ginamas.
Jo advokatas rėkė ir mosikavo rankomis, lenkdamas pirštus ir vardydamas, kokius ir kiek pažeidimų tardytojas padarė per šią apklausą, ir aiškino, esą todėl (taip, taip – todėl, todėl, todėl – šitą žodį Nikita įsiminė iki sąmonės gelmių) kaltinamojo šiandien per tardymą duoti parodymai negalioja.
Tardytojas pabalo, akimirką Nikitai jis netgi pasirodė panašus į nelemtąją parduotuvės kasininkę. Toks panašus, kad šito negalėjo nutylėti ir atsisukęs į tardytoją isteriškai juokdamasis pasakė:
– Juk tos pardavėjos plaukai buvo tokie pat ryži kaip ir tamstos...
Kambaryje sėdėję du policijos pareigūnai ėmė prunkšti. Valstybės paskirtasis gynėjas vedžiojo pirštu tardytojui priešais nosį ir rėkė:
– Pravalas! Visiškas pravalas!
Keisčiausia buvo, kad tardytojas tylėjo.
Nikita nesuprato, kas vyksta, bet buvo akivaizdu, kad jo advokatas kažkodėl dabar čia tapo tikru viršininku. Tokiu, su kuriuo niekas nenorėjo ginčytis.
Vėliau Nikita sužinojo, jog šitas prasigėręs valstybės paskirtasis gynėjas yra puikus teisininkas, ilgus metus išdirbęs prokuroru ir iš darbo pašalintas dėl per didelio gėrimo. Jis žinojo visas proceso subtilybes. Pasirodo, nė vienas tyrėjas nenorėdavo ginčytis, kai šitas pajuodusių paakių, keliolikos metų senumo lietpalčiu apsirengęs (kurio gindamas kaltinamuosius niekada nenusirengdavo) senukas pradėdavo aiškinti apie proceso pažeidimus, dėl kurių jis galįs reikalauti tyrėjo nušalinimo ir parodymų anuliavimo.
Nikita sužinojo dar ir tai, kad tas iš portfelio iškritęs „Starkos“ butelis buvo jo motinos „padovanotas“. Kad buvę keli tokie buteliai. Ir dar dešros gabalas.
Po tardymo kaltinamajam tapo leng­viau.
Tiesa, jis kiek nuliūdo sužinojęs, kad valstybės paskirtąjį gynėją rengiamasi nušalinti (dėl to nelemto butelio): pats advokatas atėjo pas Nikitą į areštinę ir tą pasakė.
– Bet tu nebijok, – kalbėjo senukas, – aš susitvarkysiu. Niekas manęs nenušalins.
Nikita ir nebijojo.
Tardymų dar buvo bent keletas.
Jo advokatas ateidavo, tyliai atsisėsdavo kambario kamputyje, ant kelių pasidėdavo sulūžusį portfelį ir netgi retkarčiais jį atsidarydavo.
Tardymai vyko ramiai, jeigu taip galima sakyti, mat senukas buvo Nikitą pamokęs, kad į klausimus šis galįs atsakinėti kaip tinkamas, svarbu, kad nebūtų jokio ryšio tarp klausimo ir atsakymo.
– Gali kalbėti apie orą, koks buvo tą vakarą, apie gražiai parduotuvėje išdėliotas prekes, gali prisiminti sunkią savo vaikystę, – mokė jis ginamąjį.
Nikita ir prisiminė.
Tardytojas nervinosi, bet nerėkė.
Buvo Nikitą nuvežę į psichiatrijos ligoninę, bet ten nustatė, kad yra sveikas. Vėliau išvežė į Lukiškes.
Advokatas Nikitai buvo išaiškinęs, kad kalėjime (šiek tiek – kaip sakė senukas) jam vis tiek teksią pabūti, o laikas, kurį areštinėje ir tardymo izoliatoriuje Lukiškėse praleis Nikita, vis tiek bus įskaičiuotas į paskirtą terminą.
– Todėl, – mokė senukas, – įsivaizduok, kad dabar jau sėdi, ir jeigu kalbėsi tik apie orą, savo vaikystę ir panašius dalykus, sėdėsi trumpiau negu tokiu atveju, jeigu kalbėsi tai, apie ką klausia tardytojas.
Nikitai ir pačiam buvo malonu prisiminti vaikystę. Sugrįžo daug visokių seniai užmirštų vaizdų ir jausmų. Jo pragyventas gyvenimas iš naujo vis aiškiau kilo priešais akis. Ir vis aiškiau Nikita matė, kad daug kas tame gyvenime buvo negerai.
– Negerai aš gyvenau, oi, negerai, gailiuosi to, ką padariau, – aiškino jis tyrėjams.
Ir netikėtai vis stipriau ėmė iš tikrųjų gailėtis to, ką negero per savo gyvenimą yra padaręs, ir užsimanė ateityje gyventi kitaip. Kartą apie tai net prasitarė advokatui. Tas nusišypsojo ir pasakė:
– Tikriausiai tai ir yra tikroji tavo įkalinimo prasmė.
Nikitos mama advokatui nupirkdavo butelį „Starkos“ ir autobuso bilietą. Advokatas net kelis kartus atvažiavo aplankyti ginamojo į Vilnių – į Lukiškes.
Artėjo teismo diena.
Paskutinįsyk atvažiavęs aplankyti Nikitos advokatas prasitarė, jog prokuroras labai rimtai siekia jį nušalinti nuo advokato pareigų.
– Ir dabar jau visam laikui, – aiškino kaltinamojo gynėjas, – visam laikui, supranti, bet aš jiems dar parodysiu. Ot, parodysiu!
Kalinys nežinojo, ką advokatas nori parodyti, bet neabejojo, kad parodyti gali. Todėl, kai prieš teismo posėdį į striukės kišenę įkišo jūrų kiaulytę ir sušnibždėjo į ausį: „Laikyk prispaudęs alkūne, kai duosiu ženklą – paleisk“, Nikita neprieštaravo.
Teismo salėje jam nuėmė antrankius.
Buvo karšta. Tą jis prisimena labai gerai. Taip pat prisimena, kad jo advokatas pirmą kartą nusivilko savo lietpaltį. Po juo vilkėjo gražų, tamsiai mėlyną kostiumą. Balti, kruopščiai išlyginti marškiniai, mėlynas, su juodomis juostelėmis kaklaraištis. Naujas lagaminas. Taip, Nikita kiek nustebo. Jo gynėjas šiandien vietoj sulūžusio portfelio turėjo pusiau krepšį, pusiau kaži kokį lagaminą ir jį nešė kažkaip atsargiai, stengdamasis niekur netrinktelėti, ant žemės statė taip pat pedantiškai atsargiai.
Kai, prasidėjus teismo posėdžiui, prokuroras ėmė skaityti kaltinamąjį aktą, o advokatas, galvą pasiremdamas ranka ir delnu pridengdamas veidą nuo teisėjos, ėmė Nikitai rodyti visokias grimasas, šis ne iš karto suprato, kad čia ir yra tas senuko žadėtas duoti ženklas. Supratęs atitraukė alkūnę nuo striukės kišenės, o kita ranka jūrų kiaulytę atsargiai išgrūdo laukan. Paskui pasilenkė tarsi norėdamas pasikasyti koją, o iš tikrųjų nukėlė ją nuo kėdės ant žemės nenorėdamas, kad ši krisdama užsimuštų. „Betrūksta dar, kad gyvūnėlius čia luošinti pradėčiau“, – mąstė sau tyliai.
Jūrų kiaulytė dabar laisva šmirinėjo po jo kėde. Tiesą sakant, Nikita greit ją ir pamiršo. Ne tas buvo galvoje. Reikėjo atsistoti, pasakyti, jog supranta, kuo yra kaltinamas, atsakinėti į teisėjos, paskui į prokuroro užduodamus klausimus.
Klausimų ir atsakymų sesiją retsykiais pertraukdavo keistokas garsas, sklindantis iš jo advokato pusės. Kartais lyg kas suknarkdavo, kažkokiu žemu balsu sugargaliuodavo. Teisėja netgi paklausė, ar advokatui ne bloga ir ar nereikia stabdyti teismo posėdžio.
– Ne, gerbiama teisėja, viskas gerai, – pašokęs nuo kėdės išdrožė senukas.

Bet sėdėjo jis kažkaip keistai: pasviręs, vieną ranką įkišęs į tą savo lagaminą.
Kai teismo posėdis jau ėjo į pabaigą ir teisėja, versdama ant stalo sudėtus popierių segtuvus, garsiai skaitė ten esančios medžiagos pavadinimus, staiga ne savu balsu pradėjo spiegti teisėjos žodžius kompiuteriu užrašinėjusi teismo sekretorė.
Iš pradžių ji kažkaip labai giliai ir garsiai įkvėpė, tada išsižiojo, susiėmė už plaukų ir spiegdama laužytais judesiais ėmė šokti lyg kokią polką.
Nikitą į teismo salę atlydėję du policininkai pašoko iš savo vietų ir puolė prie sekretorės, prokuroras atsistojo. „Jūrų kiaulytė“, – šmėkštelėjo Nikitai ir jis automatiškai pažvelgė į savo advokatą. Jis, kaip tik tuo metu viena ranka kažką maigydamas lagamino viduje, kita ranka staigiai lagaminą supurtė ir atidarė – pasigirdo užvedamo motocik­lo riaumojimas ir kažkoks juodulys, senuko stipriai pamėtėtas iš lagamino, šoko tiesiai prokurorui ant veido.
Viskas įvyko taip staiga, kad Nikita net nespėjo susivokti. Dabar aiškiai prisimena tik kruviną prokuroro burną, policininkams jį pakėlus nuo žemės, ir ant grindų gulintį kruviną dantį, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, prokuroras išsimušė atsitrenkęs į stalo kampą, kai prieš pargriūdamas galynėjosi su juodu katinu, netikėtai užšokusiu jam ant plikos galvos.
Savo advokato Nikita daugiau nematė, bet šis, matyt, gerai atliko darbą, nes kaltinamajam paskyrė kalėti ne trejus metus, o tik vienuolika mėnesių, iš kurių du su puse jau buvo atsėdėti iki teismo.
Nikitai kalėjime nebuvo blogai.
Žmogus, per kurio teismo posėdį prokurorui išmušamas dantis, kalėjime yra gerbiamas. Be to, sklido kalbos, kad pats velnias atėjo į tą posėdį ir ne tik išmušė prokurorui dantį, bet dar gerai pakrapštė teismo sekretorei po trumpu sijonu. Taip pakrapštė, kad velnio polkas ji ėmusi šokti.
Nuteistajam, atsižvelgdami į nusikaltimo ir teismo proceso aplinkybes, likimo broliai sugalvojo pravardę – Gyvulėlių demonas. Ir ši pravardė lipte prilipo. Beveidis, juodą kepurę su akims ir burnai prakirptomis skylutėmis užsimaukšlinęs demonas, vieną vakarą su peiliu įsiveržęs į prekybos centrą, suglumusiai kasininkei įsakęs atiduoti pinigus, ir žmogaus veidu prisidengęs demonas, teisme paleidęs mistinę jūrų kiaulytę, kuri buvo niekam neįdomi, kurią labai greit visi užmiršo ir prisiminė tik pasiutpolkę šokančią teismo sekretorę trumpu sijonu bei ant žemės gulintį kruviną prokuroro dantį.
– Bijom į tave net akis pakelti, – erzindami Nikitą juokdavosi kameros draugai.
Jam irgi būdavo linksma. Linksma pro didelį liūdnumą, pro nenumaldomą žmogaus, norinčio greičiau ištrūkti į laisvę, nerimą. Koks linksmumas gali būti kalėjime? Nikita skaičiavo dienas ir mėnesius (metų skaičiuoti jam nereikėjo) ir grįžęs namo rengėsi gyventi taip, kad daugiau į kalėjimą sugrįžti nereikėtų.
– Gerai, labai gerai, – juokėsi kameros draugai, – kad nenori čia būti, Gyvulėlių demone. Niekas nenori. Mes irgi nenorime čia būti, kaip ir nenorėjome čia pakliūti.
– Gyvenimas, Demone. Demoniškas gyvenimas... – pratęsdavo jie, lyg susimąstę, lyg norėdami pasakyti kažką, ko pasakyti nesugebėdavo; gal tai, kad visi norėtų būti ne demonais, o žmonėmis, gyventi mirtingų, laikinų žmonių laikiname laike, o ne išimti̇̀ iš savo laiko, iš savo gyvenimo – demonų pasaulyje.
Nebuvęs kalėjime vargiai supras, kad laikas, o ne aukštos, spygliuotomis vielomis apraizgytos sienos, yra esminis faktorius, skiriantis įkalintuosius nuo laisvųjų: beprasmis, svetimas laikas, o dar tiksliau – laiko nebuvimas, belaikė, į kurią esi panardinamas, kai antrankiais surakintą tave išveža ir atskiria nuo tavo gyvenimo. „Laikinai, nustatytam terminui“, – kaip juokingai ir neįtikinamai belaikėje skamba šie žodžiai.