Gintaras BLEIZGYS. Kambariai

Gintaro Žilio nuotrauka

I

Šiandien 2014-ųjų sausio 28 diena. Jau keletą dienų kažkur savo mintyse matau labai keistą vaizdą. Neva Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose Vilniuje, K. Sirvydo g. 6, vyksta mano naujosios poezijos knygos, kuri vadinasi „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs" pristatymas. Yra 2014-ieji, veikiausiai gegužės mėnuo. Iš „pristatančiųjų" knygą esu tik aš vienas. Stoviu priešais susirinkusią publiką ir kalbu maždaug taip: nusprendžiau į savo knygos pristatymą nekviesti jokių pagalbininkų; – pastaruoju metu vis aiškiau suprantu, kiek nedaug progų turi autorius pats susitikti su savo kūrybos skaitytojais; –­­ dažniausiai per knygų pristatymus ir net autorinius kūrybos vakarus autorių supa įvairūs palydovai – leidėjai, literatūros kritikai ir komentatoriai, žurnalistai, kiti poetai arba rašytojai, muzikantai, dainininkai; – išeina taip, kad vakaro toną užduoda ne pats autorius, bet koks nors vakaro vedėjas, kalbintojas ar recenzentas; – autorius slapstosi; – net ir tomis trumputėmis akimirkomis, kai gali pas savo skaitytojus išeiti iš už knygos viršelių, jis kaži kaip būna „užviršeliuojamas", užglaistomas, pritildomas; – gal tai ir gerai, gal gerai, kad renginių rengėjai mėgina autorių įvilkti į socializacijos rūbus –­ per kritikus, muzikantus, įprastą kūrybos vakaro ceremonialą ir ritualus; –­ bet man taip nepatinka; –­­ nenoriu būti nuglaistytas autorius, nenoriu už nieko slėptis, nenoriu socializuotis, noriu stoti prieš savo skaitytojus su visu savo asocialumu, pasiutimu, nusišnekėjimu, gėda ir regėjimais; – nėra šiandien su manimi nei Rimvydo Stankevičiaus, nei Aido Marčėno, nei Valentino Sventicko, nei Domanto Razausko (nors žiūrėdamas į salę matau juos visus ten sėdinčius), nes jie niekuo negali man šiandien padėti; – rizikuoju, kad į knygos pristatymą ateis tik keli žmonės, nes visi, kurie eitų į mano poezijos vakarą ne dėl manęs, o dėl minėtų asmenų, tiesiog neateis; – bet juk man jų ir nereikia; – man užtenka vieno; – vienos; –­ kuris, kuri atėjo būtent dėl manęs; –­ arba netgi dar mažiau; – man nereikia net to vieno, tos vienos; – užtenka nematomųjų, susirinkusių į šią salę; –­ kuo ilgiau gyvenu šiame pasaulyje, tuo labiau priprantu kalbėti į šio pasaulio tuštumą, į šio pasaulio nebūtį; –­ ir, žiūrėk, taip bekalbėdamas imi, žmogau, ir visai netikėtai pradedi susikalbėti su kaži kokiomis kitomis erdvėmis, kurios yra anapus šio pasaulio tuštumos ir nebūties; – šiandien esu vienas, nes niekas iš šio pasaulio man niekuo negali padėti; – absoliučioj būties vienatvėj; – absoliučioj poezijos vienatvėj, kambariuose, į kuriuos reikės įžengti man vienam – –

Prabilus apie kambarius, vaizdas iš 2014-ųjų gegužės išnyksta. Šypsausi ir dairausi mėgindamas prisiminti, iš kur į mano mintis atėjo ši kambarių metafora. Veikiausiai ją radau prieš kokius šešerius metus skaitydamas Carmen Bin Laden knygelę apie jos gyvenimą Saudo Arabijoje. Įsiminė autorės cituojami Kahlilio Gibrano žodžiai:

Jūsų vaikai nėra jūsų.

Jie sūnūs ir dukros paties Gyvenimo geismo.

Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų, ir nors jie su jumis, bet jums nepriklauso.

Galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, nes jie turi savąsias.

Galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytdienos būste, kuriame jums neskirta lankytis net sapnuose.

Galite stengtis būti tokie kaip jie, bet nenorėkite jų padaryti panašių į save.

Nes gyvenimas negrįžta atgal ir negaišta su vakarykšte diena.

Kazimieras Inčirauskas. „Kinetinis objektas“. Pranciškaus Balčiūno nuotrauka

Dar būdamas vaikas jaučiau kaži kokias erdves iš mano tėvų, mano močiutės, senelio gyvenimų, erdves į kurias norėjau įžengti, kuriose mes galėtume būti visi kartu, bet kurios yra neįmanomos mums visiems, nes privalome būti po vieną. Buvau aštuonerių, kai išsiskyrė mano tėvai. Mudu su mama iš Druskininkų persikėlėme gyventi pas močiutę į Veisiejus. Iš pradžių beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavau į Druskininkus pas savo tėtį, mėginome gyventi taip, tarytum niekas nepasikeitė, bet su kiekvienu mėnesiu, kiekvienais metais jaučiau, kaip vis labiau tolsta tas pasaulis, tos erdvės, kuriose dar taip neseniai buvau kartu su juo. Bėgantis laikas negailestingai mūrijo visokias sienas ir pertvaras tarp mūsų, mėgino uždaryti nesusisiekiančiuose kambariuose, o mes vis griovėme tas sienas ir pertvaras. Tiek, kiek spėjome, kiek galėjome, kiek buvo įmanoma. Privalėjome eiti į kambarius, kuriuose vis daugiau laiko reikėjo praleisti atskirai.

Vėliau tokį neįžengiamos erdvės pojūtį ypač stipriai patyriau iš Veisiejų išvykęs studijuoti į Vilnių. Vieną rugpjūtį padėjau mamai, kuri dirbo Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje vokiečių kalbos mokytoja, prieš mokslo metų pradžią suremontuoti klasę. Stumdžiau suolus, nešiojau kėdes ir galvojau: štai esu erdvėje, kurioje kasdieną vyksta mano mamos gyvenimas, erdvėje, į kurią nebegaliu įkelti kojos, erdvėje, kurioje norėčiau pabūti, norėčiau daugiau dalyvauti savo mamos gyvenime; – ar tu, mama, čia gyveni? – kodėl negaliu čia įžengti? – o ar žinai, kur gyvenu aš? –­ kodėl tau nelemta įžengti į mano gyvenimą? – –

Šiandien, atėjęs pietauti į Vilniaus Konstitucijos prospekte esančią Swedbank kavinę, kurioje dažniausiai pietauju, jeigu nebūnu išvykęs iš Vilniaus, vos neapsiverkiau. Priešais mane savitarnos linijoje stovėjo dvi moterys: dukra, kuri šiuo metu banke atlieka savo studijų praktiką, ir iš kažkurio Lietuvos rajono atvykusi jos mama. Jos kalbėjosi, rinkosi, kokį norėtų valgyti maistą, ėmė šakutes, peilius, paskui dar nusprendė užsisakyti sriubos, todėl pasiėmė šaukštus, nusirengė savo paltus ir pakabino ant šalia įrengtos rūbų kabyklos – mačiau, kokios jos pasiilgusios viena kitos, mačiau, kaip motina nori įžengti į savo dukros gyvenimą, dalyvauti šiame gyvenime, būti erdvėse, kuriose dabar kasdieną vaikščioja jos dukra, taip pat mačiau, kaip dukra nori parodyti tą savo gyvenimą savo mamai, kaip džiaugiasi galėdama ją priimti savo naujuosiuose gyvenimo kambariuose; ir mačiau kaip skersai ir išilgai aplink jas šmirinėja mėšlinas laikas, kaip mūrija nesugriaunamas pertvaras, dangoraižius, kaip godžiai ir pavydžiai žiūri į kiekvieną jų buvimo bendrame kambaryje sekundę, kaip šiepia gleivėtą savo snukį žinodamas, kad tas jų bendras buvimas tėra trupiniai, akimirksnis, kuris nugrims negailestinguose laiko žabtuose – – esu sociopatas, esu neturintis kur pasitraukti mirtininkas, kuris nori stverti laiką tiesiai už gleivėto snukio, kuris nori išsprogdinti viską, kas atskiria mus vienus nuo kitų, esu vienas ir niekas iš šito pasaulio negali man padėti, negali manęs paguosti, negali stovėti mano mirties valandą šalia manęs, negali stovėti šalia manęs mano gyvenimo valandą – akimirkų vienatvėję, amžinybės prieangyje, pasaulių proskynoje, tėkmėje – –

Pastaraisiais mėnesiais kartais nubundu ryte apimtas kaži kokios baimės. Pervertas supratimo, kad baigiasi didžiulis mano gyvenimo etapas. Tuoj dukra baigs mokyklą ir išvyks studijuoti kur nors kitur. Net jeigu ir neišvyks į kitą miestą, vis tiek neišvengiamai vis aiškiau žengs į kambarius, į kuriuos, anot Kahlilio Gibrano, aš negalėsiu įkelti kojos net sapnuose. Jai viskas tik prasidės – tikrasis jos gyvenimas. Tikrasis – nes jis vyks erdvėje, kurioje tėvai nieko negalės reguliuoti, ji ras savo taisykles, savo požiūrius, problemų sprendimo būdus, kurie galbūt gerokai skirsis nuo tų, kuriuos dabar taikome mes, jos tėvai. Šiandien ji dar nežino, kad gali būti kitaip, dar ne visai supranta, kad yra begalybė pasirinkimo ir požiūrio į pasaulį bei gyvenimą variantų, kad mes, jos tėvai, negalime jos pamokyti, nes iš tikrųjų patys nieko nemokame. Mes tik spėliojame, grabaliojamės laiko tirštumoje, dūžtančių dienų aklybėje. Mes pamažu tolsime į nebūtį, trauksimės iš jos gyvenimo. Iš šio pasaulio scenos. Manęs čia tuoj nebebus. Ir tas tuoj yra toks tikras, kad jaučiu jį visu savo kūnu, galiu suskaičiuoti ne teoriniais matematiniais vienetais, bet prisiminimais: kaip neseniai įvyko tas ir tas, – tarytum tik vakar, o praėjo jau dešimt metų, jeigu vėl šitaip greit praeis dešimt metų, o jeigu šitaip greitai praeis dar dešimt metų – kaip viena diena, viena akimirka, pliūpsnis – –

Maždaug 2005-aisiais prieš Kalėdas su bendradarbiais buvome nuvykę į kaimo turizmo sodybą. Buvo didelis balius. Paskui, jau vėlai naktį, kai kurie bendradarbiai dar nuėjo į pirtį, o kai kurie jau miegoti. Mudu su žmona taip pat nuėjome miegoti. Ji užmigo, o manęs miegas neėmė. Gulėjau ir pro tamsų langą žiūrėjau į mėnulio apšviestas, linguojančias pušis. Išgirdau apačioje (mes gulėjome antrame aukšte) kažką beldžiantis. Beldimas periodiškai pasikartodavo vis stiprėdamas. Nuėjau pažiūrėti, kas ten beldžiasi. Pasirodo, dvi bendradarbės, grįžusios iš pirties, nuėjo nusiprausti ir pirmojo aukšto vonioje užsitrenkė durys. Niekaip negalėjo išeiti, o visame dideliame name daugiau nieko ir nebuvo (kiti dar buvo negrįžę iš pirties arba miegojo kituose namuose). Sodybos prižiūrėtojas dar dieną man buvo parodęs, kaip atidaryti duris, jeigu spyna užsitrenktų, –­ mat jau ne kartą ir ne vieniems svečiams taip yra nutikę. Jo pamokymai dabar pasirodė esą labai reikalingi. Gana greit duris pavyko atidaryti. Už jų stovėjo dvi išsigandusios, rankšluosčiais savo nuogus kūnus šiek tiek prisidengusios bendradarbės. Palinkėjau joms labos nakties, pajuokavau, neva, nebijokite, jeigu vėl užsitrenks durys, tai belskite – aš esu netoliese, išgirsiu ir duris atidarysiu. Parėjau į kambarį, atsiguliau ir po kelių minučių vėl išgirdau tą patį beldimą. Atrodė keista, bet vėl nulipau žemyn. Viena bendradarbė buvo prieškambaryje, paaiškino, kad jos draugė vėl užsitrenkė ir niekaip nei viena, nei kita negalinčios atidaryti durų. Aš vėl ėmiausi durų atidarymo procedūros. Nespėjau susigaudyti, kur ir kodėl staiga dingo prieškambaryje buvusi moteris, bet kai atidariau duris, tai kita kolegė jau nebebuvo prisidengusi jokiu rankšluosčiu, stovėjo nuoga, šlapiais plaukais, šiek tiek apsvaigusi ir šypsodamasi žiūrėjo tiesiai man į akis. Pirma mintis, prisimenu, buvo: ar tik nesapnuoju. Supratau, kad ne. Ji nenuleido nuo manęs akių, aš irgi žiūrėjau jai į akis. Dideles, gražias, pasiduodančias, rudas akis. Ir pamačiau tose akyse save kokiais septyneriais ar devyneriais metais jaunesnį, negu iš tiesų tuo metu buvau, pamačiau savo filologijos studijų laikus, savo būsimą žmoną, Ramunę, savo būsimą dukrą, Medeiną, pamačiau savo svajones, kuriomis tuo metu tikėjau, pamačiau gyvenimą, kuris tada dar buvo prieš akis: kaip baigiu filologijos studijas, kaip pradedu dirbti verslo konsultantu, kaip studijuoju ekonomiką, baigiu ekonomikos studijas, kaip ateinu į šią dieną, šią naktį, kai priešais mane stovi septyneriais metais už mane jaunesnė, apsvaigusi ir graži paskutiniųjų ekonomikos kursų studentė, mano bendradarbė, kuri tarsi iš mano paties svajonių štai žiūri dabar tiesiai man į akis, drąsiai ir atvirai; ir pamačiau jos gyvenimą, kuris dar tik bus, kaip ji po poros metų išeis iš mūsų įmonės, išvažiuos gyventi į užsienį, susiras mylimąjį pagal savo amžių – kaip pildysis jos svajonės, kurių aš negaliu išpildyti, kaip ji gyvens kambariuose, į kuriuos aš net sapnuose neturiu teisės įkelti kojos; kad tu tik žinotum, kaip nieko, visiškai nieko, aš negaliu tau pasiūlyti, pasakiau jai, kad tu tik žinotum, kaip toje ateityje, kurią ką tik pamačiau tavo akyse, nėra manęs, visiškai, visiškai... visiškai, sakiau jai duodamas rankšluostį, visiškai neįmanoma yra, kad aš brisčiau į upę, kurioje jau esu braidžiojęs, aš negaliu grįžti atgal, negaliu iš naujo gyventi savo gyvenimo, kad tu tik žinotum, kaip negailestingai aš einu pirmyn, nei sekundės atgal, nei sekundės iš praeities, nė akimirksnio; tau nereikia šiandien sudužti – aš palaukiau už durų, kol ji apsirengė, ir palydėjau iki kambario, o grįžęs užrakinau vonios duris ir pasiėmiau raktą norėdamas būti tikras, kad šią naktį daugiau niekas neužsitrenks vonioje ir man nereikės eiti atidaryti durų – –

II

Įdomu, ar tikrai 2014-ųjų pavasarį bus išleista mano naujoji poezijos knyga ir ar ji iš tiesų vadinsis „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs". Taip pat ar 2014-ųjų gegužės mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungoje vyks jos pristatymas ir kas ateis į šį renginį.

Dienų kambariai žengia per mano sąmonę. Pertvaros. Į bedugnę garmantis laikas. Niekas negali sulaikyti manęs – pro laikinas pasaulio formas žengiančios nenugalimosios gyvybės, nesutelpančios į šį ankštą pasaulį, į laikiną žmogaus kūną. Esu laikinų pasimatymų kambariuose, žiedimo kamerose. Vienu metu čia ir anapus. Anapus, iš kur niekada neišėjau, kur buvau iki ateidamas čia, kur esu būdamas čia ir į kur išeisiu iš čia. Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau matau, kaip nyksta riba tarp šiapus ir anapus. Vis aiškiau nutįsta kaži kokios linijos iš šio pasaulio į anapusines erdves. Sunku pasakyti, kurie iš mūsų yra čia, o kurie už ribos, kurių nebėra, gal net niekada ir nebuvo, kurie tik vaidenosi, tik plazdėjo tarsi kokie šešėliai, miražai, iliuzijos. Gyvybė ir vaiduokliai. Būtis ir jos šešėliai. Per savo knygos pristatymą norėčiau papasakoti apie tai, kad pasilikdamas šio pasaulio kambariuose žmogus nieko negali pasakyti tikro, nes visi žodžiai yra laikini, ir tai netgi nėra žodžiai, nes visa, ką kalbi neišėjęs iš šio pasaulio kambarių, kalbi nesančiais žodžiais. Nenoriu jokių pagalbininkų, jokių komentatorių, recenzentų, padėjėjų, nes išeiti į ten, kur gali imti kalbėti ką nors reiškiančiais žodžiais, įmanoma tik žiaurioj vienatvėj, izoliacijoj, turi būti vienas prieš visą pasaulį, prieš viską, kas yra įprasta, neva suprantama, neva nekelia abejonių, turi būti vienas prieš begalybę – –

O begalybė man nėra jokia abstrakcija. Rašydamas naująją savo knygą supratau, kad begalybė telpa į sekundę. Į kiekvieną sekundę – vis po naują begalybę, nes sekundė neturi pabaigos, kaip ir begalybė neturi sekundžių. Laikas ir visokie baigtiniai dalykai galioja tik gyvenantiesiems šio pasaulio kambariuose, šio pasaulio psichiatrijos ir kalėjimo kamerose, vaikų darželiuose, smėlio dėžėse, stručių į smėlį paslėptose galvose, išgąsdintųjų akyse – išgąsdintųjų, kurie bijo išeiti už savo sienų. Už sienų laiko nebėra. Esu „aš" amžinybėje ir „aš" laike, ir kiekviena sekundė, kaip ir visas laikas, yra tarsi koks čiuptuvas, galintis išplėšti tą „aš" iš amžinybės –­ jeigu tik sudvejojame, išsigąstame, jeigu į sekundžių kambarius įeiname taip, kad nebegalime arba nebenorime išeiti. Jeigu bent vieną sekundę neišeiname, jeigu pavėluojame viena sekunde, tai vėluojame visa amžinybe, nes iš amžinybės į sekundę galima įeiti ir išeiti, bet jeigu užsidarai sekundėje, į amžinybę nebeįžengsi, ir su kiekviena sekunde atsiliksi viena amžinybe vis toliau, susipainiosi, nebeatsirinksi, pasimesi, pranyksi.

Todėl kai sakau: „turi būti vienas prieš begalybę", iš tiesų sakau: „turi būti vienas prieš kiekvieną sekundę". Kas sekundę sudužti, prisikelti iš pelenų ir išsivaduoti iš sekundės. Kas čia per beprotybė? Esu labiau linkęs klausti: kas čia per gyvenimo geismas? Argi sunku suprasti Jono evangelijoje užrašytus Kristaus žodžius: „Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras" (Jn 10:9)? O yra tokių vartų, pro kuriuos įėjusieji daugiau nebegali išeiti. Yra tokių kambarių. Ir visi vartai, pro kuriuos įėjęs nebegali išeiti, yra pražūties vartai. Žudančių akimirkų voratinkliai, liūto nasrai – –

2012-ųjų birželį buvau pakviestas į vieną festivalio „Tebūnie naktis 2012" renginį paskaityti eilėraščių. Skaityti turėjau vienas iš paskutiniųjų, todėl apie dvi valandas reikėjo laukti. Vaikščiojau tarp susirinkusių, į vėlyvos nakties sutemas nugrimzdusių renginio dalyvių ir klausytojų. Buvo šilta vasaros naktis. Iš visų pusių sklido muzika ir triukšmas, nes aplinkui vyko ir kiti renginiai, Į tą, kuriame turėjau dalyvauti, plūdo daug jaunimo, veikiausiai ne dėl poetų, bet dėl mėgstamų dainininkų. Jaunos merginos ir vaikinai, daug girtų, daug prisirūkiusių žolės ir pavartojusių stipresnių narkotinių medžiagų. Apsvaigę nuo vasaros nakties, pasiklydę akimirkų kambariuose, iš kurių kažin ar kada bus išvesti. Nenorėčiau, kad mano poezija taptų kam nors pretekstu gerti alkoholį arba vartoti narkotikus. Kai kurie poetai, skaitę prieš mane, mėgino lenktyniauti su aplinkinių renginių triukšmu: rėkė į mikrofoną, mėgino skaityti labai greitu tempu – greičiau už aplink skambančios muzikos ritmą. Man regis, jiems ne ypatingai sekėsi. Jie šoko pagal svetimą dūdelę. Nemanau, kad reikia taikstytis prie aplinkos, stengtis įtikti ar patikti. Nebent, jeigu nori būti klounas. Bet gal taip sakau tik todėl, kad jaučiausi labai svetimas tame festivalio renginyje. Svetimas dvasioms, kurios slypėjo apsvaigusioje minioje, gyveno per nakties koridoriuose įkalintus žmones.

Į viską, kas mane supa, žiūriu pro dvasios akis. Už visko, kas tik yra, slypi dvasia. Tiksliau – pirma visko slypi dvasia. Ji yra gyvybės priežastis, visa, kas materialu, remiasi į dvasią. Krikščionyje gyvena Šventoji Dvasia – pats Dievas, kuris nekenčia paleistuvavimo su kitomis dvasiomis. Laikytis šito tyrumo yra pamatinis mano gyvenimo ir kūrybos tikslas. Nemažai bendrauju su kitais poetais ir rašytojais. Būna, kad iš smalsumo. Noriu pažiūrėti, kokios dvasios dalyvauja jų gyvenime ir kūryboje. Su kuo man reikia konkuruoti. Su kieno įkvėpta kūryba. Ką regi ir jaučia pasigėręs žmogus? Ką regi ir jaučia tris metus neišsipagiriojantis? Ką regi ir jaučia narkomanas, kuris niekuo gyvu neprisipažins, kad yra narkomanas? Mano supratimu, apsvaigusį nuo alkoholio ar narkotikų žmogų be gailesčio kruša ir taršo visokios dvasios, čiulpdamos iš jo Dievo įkvėptą gyvybę, o žmogus dažnai to nelabai supranta, jam „gera", ir kad iš tikrųjų yra ne gera, o bloga, dažnas supranta tik nustumtas į labai gilius ir sunkiai išgriaunamus savo gyvenimo kambarius ar, tiksliau, užkaborius. Iš kūrybos – eilėraščių, dainų, paveikslų galiu pasakyti, kiek autorius yra suvartojęs alkoholio per savo gyvenimą, ar yra mėginęs narkotikų, ar vaduojasi iš to. Dvasia yra matoma pro kūrybą. Kaip ir pro judesius, kalbėseną, akis. Maždaug prieš savaitę buvau tokiame pobūvyje, kur viena moteris pasiūlė pagalvoti, su kokiu gyvūnu norėtume save tapatinti, arba į kokį gyvūną mums yra panašus vienas ar kitas pažįstamas žmogus. Pagalvojau, kad jau daug metų žiūriu į žmones tapatindamas juos su įvairiomis dvasiomis. Ne su kūniškomis būtybėmis, o tomis, kurios slepiasi už kūno.

Aurelija Šimkutė. „Antsnukis“, 2007. Pranciškaus Balčiūno nuotrauka

Bet ką aš žinau apie dvasias. Ar galiu ką nors apie jas papasakoti? Taip. Tiek, kiek aklasis gali papasakoti apie mūsų pasaulį. Yra aklų žmonių, kurie daugiausia būna savo namuose arba labai artimoje aplinkoje, yra tokių, kurie vaikšto miesto gatvėmis, keliauja į kitus miestus ir šalis. Jeigu tokio keliaujančio nuo gimimo aklo žmogaus kiti akli žmonės paprašytų papasakoti apie šviesoforą arba automobilius, arba apie šaligatvio, kuriuo jis kasdieną vaikšto, trinkeles; – argi jis negalėtų papasakoti? Argi jis neatskiria gatvių, pastatų? Argi aš neatskiriu dvasių? Argi ne kiekvienas plaukas ant mano galvos yra suskaitytas? Argi Šventosios Dvasios pavidalu negyvena manyje Tas, kuris tuos plaukus ir suskaičiavo? Argi aš galiu ko nors bijoti, eidamas aklas per pasaulį? Argi aš esu aklas? Argi tie, kurie mano, kad nėra akli, ir mano, kad pasaulio yra tik tiek, kiek jie mato, tikrai nėra akli? Argi tie, kurie dėl savo aklybės užsidaro plieniniuose kambariuose ir niekur nebegali išeiti, galėtų rodyti kelią tiems, kurie jau eina keliu?

Kartais sulaukiu pastabų iš savo kolegų, kad mažiau kalbėčiau apie visokias neva psichines ligas, nes žmonės dar pamanys, kad esu išprotėjęs. Kaip nors ypatingai nesijaudinu, ką žmonės pamanys, bet tikrai nustebčiau, jeigu jie manytų, kad nesu išprotėjęs. Tada manyčiau, kad aplink mane gyvena vien šventieji, kurie sugebėjo neužsidaryti savo sekundžių kambariuose, kurie yra labai drąsūs, atsisakę šio pasaulio, atsisakę laikinumo, svaigalų ir panašių dalykėlių. Kai aklas žmogus sumano piešti, tai kitiems akliesiems jis gali pasirodyti nenormalus. Bet ar piešti yra nenormalu? O žiūrėti dvasios akimis? Atsiprašau – kokiomis, kokiomis akimis? Sakai čia nupiešęs mėlyną jūrą? O čia plaukia banginis? Ar tu jį taip pat nupiešei? Gal tu beprotis? Sakai būna raudona spalva? Ach dar ir violetinė?

Kadangi esu įsitikinęs, kad manyje, kaip ir kiekviename krikščionyje, gyvena Šventoji Dvasia, kalėjime jaučiausi labai saugus – nes kas gi galėtų pasipriešinti šiai dvasiai. Tikėjimas daro stebuklus. Prieš apklausas mane nuvesdavo į tokias nedideles kamarėles – tai toks kambarėlis spinta – maždaug pusės kvadratinio metro ploto patalpa, kurioje galima tik stovėti ir šiek tiek prisėsti ant specialiai padarytos lentynėlės. Laikydavo kartais ten mane po kelias valandas – tokia taktika, dar nuo sovietinių laikų – žmogaus parengimo tardymams metodai. Vieną kartą privedė mane prižiūrėtojai prie šitos kamarėlės, atidarė duris, o ten jau yra trys žmonės. Vienas prižiūrėtojas sako: eik. Aš įsitikinęs, kad jis liepia tiems esantiems viduje išeiti, kad galėtų mane ten uždaryti. Bet tie niekur neina. Aš stoviu ir laukiu. Ramiai laukiu, nė vienas veido raumenėlis nesukruta. Prižiūrėtojas pakartoja: eik. Aš ramiai stoviu. Prižiūrėtojas ima rėkti: eik. Aš ramiai stoviu, nes esu absoliučiai įsitikinęs, kad jis sako tiems esantiems viduje. Prižiūrėtojas išsitraukia savo guminę lazdą ir pradeda klykti, atbėga dar pora prižiūrėtojų. Mano veide vis dar nejuda nė vienas raumenėlis, bet dėl visa ko paklausiu: gal man pačiam užeiti? Tau pačiam blet, sūka, tu kūrva prakeiktas, tau blet – spiegia prižiūrėtojas. Aš ramiai įėjau į kamarėlę. Tiksliau –­ įsispraudžiau, nes įeiti ten nebuvo kur. Bet visi buvusieji viduje atrodė tuoj iš baimės privarys į kelnes. Čia jau, matyt, pats žiauriausias tardymo izoliatoriaus kalinys įėjo, kuris keturis prižiūrėtojus ne tik kad paskerstų, bet dar iš gryno malonumo ir suvalgytų. Taip aš jiems atrodžiau. Jie sugebėjo taip susispausti, kad net atsirado man vieta atsisėsti ant lentynos. Kuris tik turėjo, kaip pagarbos ženklą tiesė man savo cigaretes, stengėsi šypsotis. Aš nerūkau, be to, vos tvardžiausi iš juoko. O tai pamatę kamarėlės bičiuliai tiesiog balo prieš mano akis. Dar kiek ir būtų apalpę. – – Nesididžiuoju šituo. Nėra čia kuo didžiuotis. Ypač savimi. Aš pats šioje situacijoje nieko nepadariau, visiškai nieko, net milimetro. Jeigu būčiau supratęs, kokios yra aplinkybės, ir mėginęs ką nors daryti pats, būčiau pasirodęs bailus. Ir nori, žmogau, tikėk, nori netikėk, bet aš neabejoju, kad čia veikė pati Šventoji Dvasia, pats Kareivijų Viešpats, kuris mane pavertė visišku kvailiu, nesuprantančiu, kas vyksta, tarsi atjungė, ir veikė taip, kad mano kvailumas aplinkiniams atrodė kaži koks kietumas ir vyriška galybė. Kas gali supaisyti Kareivijų Viešpatį, kas gali Jam pasipriešinti?

B. d.