Paukščių pardavėjas, taip. Tik ne tas geltonplaukis jaunikaitis iš Carlo Zellerio operetės, kuris, pasipuošęs žaliu švarkeliu, bavariškomis puskelnėmis, su paukšteliu narvelyje ir plunksna skrybėlėje it strazdas giesmininkas švilpauja linksmą melodiją (įsimylėjęs, žinoma). Gebenėmis apaugusios skaldyto akmens trobelės... karvelių porelės ant kraigo... takas per žydinčias Tirolio pievas... snieguoti kalnai horizonte.
O čia, ligoninės priimamajame, nebuvo nieko – tik penkios žalia klijuote uždengtos lovos, plikos sienos be mažiausio vinuko ar kabliuko bent akiai užkliūti, monotoniška pilkuma už langų ir aš, gulinti šeštojoje lovoje su lašine ir kateteriu, įbestu į veną. Vienintelis daiktas, kuris čia judėjo, buvo lašelis, kuris kas sekundę sunkiai ir lėtai formuodavosi vaistų kolbos apačioje, baisiai nenoromis krisdavo į menzūrėlę, o iš jos, įveikęs ilgą kelią poros milimetrų skersmens plastmasės vamzdeliu, patekdavo į mane. Tai truko jau geras dvi valandas, o kolba su tirpalu vis dar buvo apypilnė. Vienas lašas... antras lašas... trečias lašas... O kur dar pabaiga? Kantrybė seko greičiau nei skystis. Ėmiau bijoti, kad ištiks isterija, kad išrovusi iš rankos visus tuos prietaisus ir įtaisus šoksiu ir bėgsiu lauk iš patalpos. Vos ne vos susivaldžiau. Ir kodėl priimamajame tokia ramybė? Negi niekam neprireikė greitosios pagalbos, niekas nesusirgo, nieko nepartrenkė mašina, neištiko širdies smūgis, neprilupo smurtaujantis vyras? Pagaliau sugalvoju darbą savo smegenims – imu skaičiuoti lašus: jeigu per minutę jų nulaša šešios dešimtys, tai per dešimtį minučių išlašės 600, o per valandą (dauginu mintyse 600 iš 6) – 3600 lašų. Kadangi praėjo beveik trys valandos, vadinasi, į mane jau sulašėjo (dauginu 3600 iš 3) – 10800 lašų. Valio, suskaičiavau! Bet ir vėl pagauna neviltis. Kas, kad sulašėjo 10800 lašų – antra tiek jų liko kolboje! Ne, nebeištversiu!
Kaip tik tuo momentu du sanitarai, lyg kokie regbio žaidėjai oranžinėmis liemenėmis, ant neštuvų įneša moteriškę ir paguldo tolimiausion lovon. Ją atseka palydovė su ligonės daiktais, sudėtais į „Maximos" maišelį. Subruzdo priimamojo personalas. Bėgiojo, lenkėsi prie ligonės, klausinėjo, žiūrinėjo. Anapusiniu balsu pasiskundžiau, kad mano tirpalas per lėtai laša. Ne, pasirodo gerai, taip turi būti.
Na štai, turiu kaimynę! Bent šioks toks vyksmas... Tikra palaima akims ir ausims! Atlydėjusioji pasilenkia prie ligonės, kažko klausia. Mano ausis pasiekia sunkiai atpažįstami žodžiai – lyg lenkiški, lyg ir ne: „Može puješ, može pupiješ?" Supratau, kad tuteišių kalba tai reiškia – „gal pavalgysi, gal atsigersi?" Ligonė atsisakė valgyti ir gerti, tada lydinčioji paklausė: „A može sikac chočeš?" Gavusi patvirtinimą, šaukdama: „ana chočet sikac!", išbėgo į koridorių. Atskubėjo slaugė, perklausė: „Sikac chočeš?" „Aha, bendem sikac", – atsakė ligonė. „Pusikaj, pusikaj, ja juž pujdem", – atsisveikino palydovė.
Šitiek įspūdžių! Nusukau veidą į langą ir užsnūdau. Kai atsibudau, patalpa vėl buvo tuščia. Niekas nepasikeitė nė per nago juodymą. Kolboje vis dar telkšojo trečdalis skysčio. Vadinasi, numigau kokią valandą. Kaip ištverti? Jau ir sikac spaudžia... Vėl atslenka neviltis. Sakoma, kad žmogus gali ištverti lygiai tiek, kiek reikia. O jeigu ne?
Tačiau staiga suvokiau, kad tas kas sekundę išlašantis lašas –­ tai įsikūnijusi egzistencijos metafora. Koks atradimas! Eureka! Mane pagauna įkvėpimas, atplūsta begalės minčių ir filosofinių įžvalgų. Taip laša laikas... Taip laša mūsų gyvenimas... Taip laša amžinybė... Juk visa tai parodžius, gimtų tikrų tikriausias avangardinio (postmodernaus) meno kūrinys! Jį privalės įvertinti naujovių ištroškę kritikai, privalės pamatyti žiūrovai! Kuo skubiau reikia užpatentuoti autorines teises į šį konceptualaus (ar neokonceptualaus) meno – fluxus – hepeningo – performanso –­ instaliacijos ir sceninės akcijos kūrinį! Premjera turėtų įvykti ŠMC arba „Titanike", o gal ir naujajame menų centre „Rupertas". LR, TV, spauda išgarsins novatorišką mano atradimą, radikalų meninių orientyrų pasikeitimą, atveriantį naujų potyrių erdves postmodernistiniame kontekste, kuris sukvies žiūrovus į parateatrinį tarpdisciplininio meno aktą, kuriame jie atras ne vien pasąmonės pasaulio archeologiją su metacivilizacijos kontūrais, jie atras žymiai daugiau: kiekvienas, stebėdamas, kaip formuojasi lašas, kaip jis atitrūksta nuo kolbos kaklelio, kaip pliumpteli žemyn, patirs neribotas galimybes reflektuoti save... Štai vėl nulaša lašas... Ir vėl... Dar vienas, ir dar vienas... Šis performansas (hepeningas, instaliacija, akcija), stebint akivaizdų materijos chronologiškumą, truktų septynias valandas, t. y. 420 minučių arba 25 200 sekundžių. Iš dogmų išsilaisvinusi autorė, pasiryžusi aukotis dėl meno ir su lašine bei kateteriu gysloje gulėti parodų salėje apsupta minios žiūrovų visus 25 200 sekundžių. Šiuo tarpdisciplininiu veikalu siekiama ir žiūrovą išlaisvinti iš standartinio požiūrio į meną, kviečiant jį intelektualiam vaizduotės žaidimui, trukmės ir judėjimo santykio kontempliavimui. Pasaulis su jo problemomis atsitrauktų, būtų nesvarbus, išnyktų. Tokia būtų (viena iš daugelio!) šio unikalaus, neokonceptualaus, provokuojančio veikalo reikšmių.
Taigi, aš atsistoju pačiame avangardo priešakyje! Toli už manęs lieka Mačiūnas, Mekas, net Kempinas! Manęs laukia Paryžius... Londonas... Gugenheimo scenos menų centras Niujorke! Apie mane rašo, mano kūriniu žavisi Kęstutis Šapoka, Ellen Myles, Erika Fisher-Lichte ir kiti postpostmodernizmo žyniai!
Bet... pačioje kūrybinės ekstazės kulminacijoje vėl pasirodo oranžiniai greitosios sanitarai, ir saldžios vizijos išnyksta. Šiuokart jie įneša kartoninę dėžę ir pastato ją kampe prie gretimos lovos. Kurį laiką jiedu spokso į dėžės vidų ir kalba kažką apie surištas kojas... Teiraujuosi, kokį gi neramų kaimyną surištomis kojomis ketinama guldyti man prie šono? Sanitarai sako, kad ne, ne kaimynas – dėžėje surištomis kojomis spurda balandžiai. Balandžiai? Gal sapnuoju? Taip, tikri, gyvi balandžiai. Tuojau čia paguldys jų savininką, atvežtą į ligoninę tiesiai iš turgaus. Turguje jis prekiavo balandžiais, jam pasidarė bloga ir žmonės iškvietė greitąją...
Netrukus įnešė dejuojantį senolį ir paguldė netoliese. Personalas ilgai nesirodė, tad ligonis mobiliuoju aimanuodamas kažkam pasakojo, kas jam nutiko ir kur jis atsidūręs. Senolis aiškino, kad vakar užvalgęs mėlynių, jos buvo lyg ir karstelėjusios... Bet gali būti ir nuo cepelino, užsilikusio šaldytuve... „O čėrką ar gėrei?" – pasiteiravo atėjusi daktarė. „Ką ten, tik tris mažus stikliukėlius", – teisinosi ligonis. Sesutė paėmė tyrimui kraujo, suleido nuskausminamųjų, likome vieni. Dėžėje krebždėjo ir spurdėjo balandžiai, cypsėjo plonais balseliais, net mėgino burkuoti. „Jaunikliai, – paaiškino senolis, – jau pusę karvelidės išpardaviau, bet va, neišlaikiau, šiandien ir vėl keturis mažus įsigijau. Dabar labai brangiai kainuoja juos laikyti, o atsisakyti negaliu... Nors niekam tie balandžiai neįdomūs. Kam juos paliksiu? Buvo tokie du vaikeliai, ateidavo, jiems patiko, bet ir tie kažkur pradingo, gal išvažiavo. O visi kiti žvairuoja kaip banditai. Vienos kiaulystės". Pasiteiravau, ar jis gyvena užmiestyje? Ne, Pašilaičiuose, daugiabutyje, o trijų aukštų balandinė įtaisyta prie garažų. Atrodo, viską išsiaiškinome, pokalbis baigtas, bet senolis ėmė pasakoti, kokius nuostabius balandžius jis anksčiau augino. Jo balandinėje burkavo vikrieji Klaipėdos aukštasparniai, karveliai-sniegenos, Lietuvos burbuliai, lietuviškieji bicarabai, o poviniai balandžiai, išskleidę uodegas nelyginant povai, buvo gražumo viršūnė! Tas jų baltumas! Kaip šviežiai iškritęs sniegas. Kartą kažkokie niekdariai karvelidę išplėšė, balandžius išleido – dalis sugrįžo, kiti ne. Išsisklaidė po Vilniaus apylinkes...
Papasakojau palatos kaimynui, kad prieš kažkiek metų mačiau prie Santuokų rūmų gražius baltus balandžius su uodegomis-vėduoklėmis. Jie, įsimaišę į pulką paprastųjų nušiurėlių (lot. streptopelia turtur), lesiojo varganus trupinius, o sutūpę virš paradinio įėjimo, atrodė lyg rūmų puošybos detalė, specialiai šiai vietai sumanyta. Kurį laiką aplinkiniai jais grožėjosi, mėgino lesinti, bet pilkieji gatvių proletarai buvo vikresni ir atimdavo lesalą jiems iš po snapo. Paskui baltieji dingo... „Tikriausiai jie iš mano balandinės, daug jų netekau. Bet ir pats buvau kaltas – gerdavau su kuo papuola, kepenis pragėriau, dabar jų nė šunys neėstų. O mano mama šimtą metų gyveno, laikraščius skaitė ligi mirties."
Karvelėli mėlynasai! Kokie netikėtumai laukia žmogaus už kiekvieno posūkio! Nors kadaise parašiau vaidinimą vaikams apie berniuką su balandžiu ant peties, vėliau tie paukščiai išnyko iš mano sąmonės ir akiračio. Bet klausydama senolio, prisiminiau daugybę su balandžiais susijusių dalykų: įsibrovėlių plėšikų užmuštą kaimynystėje gyvenusią senutę – ji nuolat lesino balandžius, o jie apspisdavo ją kaip šventąjį Pranciškų. Nors buvo ir nepatenkintųjų, ją taip ir vadino – šventoji Pranciška. Pilki balandžių debesėliai dar ilgai būriuodavosi prie šventosios Pranciškos durų... Mačiau balandžius, kurie gyveno uždarytose bažnyčiose. Įskridę pro išdaužtus langus, plazdėdami sparnais lyg šventos dvasios, jie primindavo tų pastatų sakralumą... O tie vasaros rytai, atsibudus medinio namo palėpėje, padėjus galvą ant mylimo žmogaus peties, besiklausant šiek tiek nuprotėjusių uldukų-molinukų raudų... O balandžių debesys Venecijos aikštėje, kai teko žnybti sau į ranką – nejaugi nesapnuoju, tikrai esu čia, svajonių mieste?
Visokie prisiminimai ėmė plūsti į galvą. O kaimynas samprotavo: „Vis dėlto tikriausiai tos uogos pakenkė. Pirkau iš tokios Basios, ji ten prie vartų stovi, perpardavinėja, kas pakliuvo. Pas ją gali gauti ir pigių cigarečių, ir šnapso." „Vai prigriebs dabar valdžia tokias Basias", – įsiterpiau aš. „Žinia, valstybei dėl jų nemaži nuostoliai, bet kad ir žmogui gyventi reikia. Nors kokie ten turguje žmonės – jokio žmoniškumo nebelikę, vien tiktai „pieniendzy, pieniendzy", ypač aršūs tie keturiasdešimtmečiai: tėvą motiną užmuštų ir parduotų."
Atėjusi slaugė paklausė, gal pacientas nusipraustų po dušu. Štai, dukterėčia atvežė švarius drabužius: kelnes, marškinius, žalią liemenę. Ar pacientas paeis? Senolis sunkiai kėlėsi, žvilgtelėjo į dėžės vidų, ir, prilaikomas slaugės, nuslinko į dušą.
Pagaliau baigėsi mano lašelinė kankynė. Keliausiu namo. Kyštelėjau nosį į dėžę – vargšai belaisviai subruzdo, sukruto, bet kuo gi jiems galiu padėti? Ir koridoriuje subruzdimas – slaugės, sesutės beldžia į prausyklos duris, prašo atidaryti, mat ligonis ilgai neišeina... Važiuodama visą kelią galvojau – ar tik jam kas nenutiko? Gal nualpo, o gal...
Tai buvo vienintelis gyvenime sutiktas paukščių pardavėjas, jei neskaičiuosime ano šviesiaplaukio, kuris su strazdu narvelyje vaikštinėja Alpių pievomis ir švilpauja linksmas melodijas.